Neįgaliųjų profsąjungos pirmininkas Deividas: reiktų, kad visi būtume vieni kitiems truputį geresni

Kada ir kaip Jūs susidūrėte su profesinėmis sąjungomis?

Lietuvos metalistų profesinė sąjunga prieš bene dvidešimt metų vykdė tokį projektą BOA (Baltic Organizing Academy) – naujų narių pritraukimas, profesinių sąjungų kūrimas privačiame sektoriuje. Laimėjau konkursą dalyvauti mokymuose ir taip prasidėjo mano pažintis su profesinėmis sąjungomis. Mus mokė, kaip motyvuoti darbuotojus įkurti organizaciją, po to visa tai išbandžiau praktikoje dirbdamas Metalistų profesinėje sąjungoje. Buvo labai unikali patirtis, nes teko kalbinti darbuotojus ne jų darbo aplinkoje, o tada į profesines sąjungas dar buvo nekoks požiūris, ne taip, kaip šiandien.

Bedirbant kilo idėja, – o kodėl nepabandžius į profesinę sąjunga suburti žmonių su negalia, kurie yra ypač pažeidžiami ir susiduria su labai specifinėmis problemomis. Taigi susisiekiau su įvairiose įmonėse dirbančiais darbuotojais, turinčiais negalią, ir 2015 m. gruodžio 3 d. įkūrėme profesinę sąjungą „Palaikymas“.

Pačioje pradžioje daugiausia narių buvo ne su ratukais, o sergančiųjų cukriniu diabetu. Rinkdavomės reguliariai, patys darėm mokymus apie profsąjunginį judėjimą, apie karjeros supratimą, apskritai apie darbo prasmę.

Vėliau aš pradėjau dirbti kitame projekte su tautinėmis mažumomis. Tai – ES finansuojamas projektas, kuris tęsiasi ir dabar. Daugiausiai dirbame su romais, bet yra ir kitų tautinių mažumų žmonių, kuriems ypač sunku įsidarbinti: tiek dėl stereotipų visuomenėje, tiek dėl jų pačių baimių. O šios grupės atstovams, kurie turi dar ir negalią, yra dvigubai sunkiau įsilieti į darbo rinką.

Dirbdamas ir viename, ir kitame projekte, pamačiau, kad egzistuoja labai daug panašumų. Žmonės, kurie turi fizinę negalią, jie dažnai užsidaro savo pasaulyje. Valstybės teikiama parama, žinoma, nėra didelė, tačiau jie sugeba išgyventi iš tų išmokų ir neieško darbo. Jie bijo būti atstumti ir pripranta, susitaiko su situacija ir lindėdami savo kiaute jaučiasi saugiau. O mūsų tikslas – „iškrapštyti“ tokius žmones iš kiauto, sudominti pokyčiais, kurie atsiras pradėjus dirbti.

Kitas dalykas – aplinkos pritaikymas. Pvz., žmogus, turintis cukrinį diabetą, pasijutęs blogai, turi susileisti vaistų, dar sudėtingiau žmogui su ratukais… Turėjome atvejų, kai rašėme raštus, prašėme pritaikyti darbo aplinką, kad būtų įmanoma judėti su ratukais. Pvz., siuvėjai su ratukais trūksta tarpelio tarp stalų, kad ji galėtų pravažiuoti, o darbdavys pasirenka geriau priimti žmogų, kuris vaikšto, nei patraukti tuos stalus. Arba štai šiemet turėjome atvejį, kai tarpininkavome romų tautybės su negalia moteriai, ieškančiai darbo, ir telefonu kalbant su darbdaviu atrodė, kad viskas bus gerai, tačiau greit jis dingo iš „eterio“, nebeatsiliepė telefonu ir pan.

Reikia pasakyti, kad tokių atvejų retėja. Gal ir verslas įgyja kitokį supratimą, nes tikrai galima jau sutikti verslininkų, kurie sako, jog mes visi dirbame tam, kad išlaikytume savo šeimas, todėl viską darome, kad galėtume dirbti kartu.

Ką dar darote kitaip negu kitos profesinės sąjungos?

Turime trijų dienų karjeros ugdymo programą. Mat aš pats esu tos srities specialistas, man tai labai artima. Lietuvos miestelių, kaimelių seniūnai, kuriems rūpi ir kurie mato, kad aplinkui yra žmonių, kurie nedirba, gali pasikviesti mūsų profesinę sąjungą. Mes supažindiname juos su darbo pasauliu, informuojame, kokios darbo galimybės yra tame regione, bandome suvesti juos su potencialiais darbdaviais. O jei kam pavyksta įsidarbinti, toliau jų neapleidžiame, palaikome, nes viena yra įsidarbinti, kita – išsilaikyti darbe. Tai šitoks yra tas vadinamasis „palydėjimas“.

Gal kokių sėkmingų pavyzdžių galite papasakoti?

Mažeikių rajono Tirkšlių kultūros centre seniūno kvietimu rengėme mokymus ir keli žmonės įsidarbino kavinėje rajono centre ir sėkmingai dirba. Viena moteris romė baigė mokymus Žirmūnų profesinio mokymo centre, mes jai padėjome įsidarbinti „Maximoje“, kur ji dirba iki šiol. Kaip jau minėjau, labai svarbu yra tas „palydėjimas“. Apskritai, su „Maxima“, „Rimi“ jau yra toks kontaktas, kai jiems paskambini dėl kokio nors žmogaus įdarbinimo, nėra iš karto atmetimo reakcijos.

Yra geras pavyzdys iš Viešosios policijos valdybos. Jie ieškojo valytojos, labai geranoriškai bendravo dėl mūsų vieno žmogaus įdarbinimo, tik tiek, kad vėliau paaiškėjo, jog jai bus tiesiog per sunku. Bet jie išgirdo, suprato, pasikvietė pasikalbėti. Kad ir pasakė ne, bet parodytas dėmesys yra geras dalykas. Ir ta moteris nebuvo labai liūdna, ji suprato, kad galima su darbdaviais kalbėtis.

Ar galima sakyti, kad tendencijos yra į gerėjimo pusę? Kad po truputį tampa šiek tiek „madinga“ įdarbinti žmones su tam tikrais poreikiais?

Taip galima sakyti. Aišku, gaila, kad nevedame statistikos, kiek iš kreipimųsi į darbdavius būna sėkmingų.

Mūsų specifika – individualus požiūris, kas mus daro šiek tiek kitokius nei profesinės sąjungos plačiąja prasme. Nes šalia bendrystės, vienybės ir veikimo kartu mes einame per individualų atvejį. Nes žmogaus negalia yra labai individuali ir specifinė. Nors visi mes turime kažkokią negalią (juokiasi). O jeigu rimtai, tai neįgalus darbuotojas susiduria su problemomis ne tik santykiuose su darbdaviu, bet ir su darbo kolektyvu. Kolegos, pvz., pyksta, kad jam daromos kažkokios nuolaidos, kad jis turi daugiau laiko pailsėti ir pan.

Bet aš vis tiek žiūriu šviesiai, manau, kad su laiku viskas pasikeis. Štai ir švietime greitai prasidės įtraukusis mokymas, kur visi vaikai be išimties mokysis kartu. Iš tų pačių erdvių jie išeis į darbo rinką, tad viskas – tik laiko klausimas.

Turiu vieną viziją: galėtų egzistuoti toks kaip tinklas, platforma, kad visos profesinės sąjungos, kurios sužino kur yra kokių laisvų darbo vietų, galėtų apie tai mums pranešti, būtų tokia kaip ir duomenų bazė. Tada būtų mums lengviau komunikuoti su darbdaviais, nes kai skambini iš šalies, būna vienaip, o kai kas nors tarpininkauja „iš vidaus“ – kitaip. O ir naują darbuotoją jau pasitiktų profesinė sąjunga ir jam padėtų adaptuotis.

Ar dėmesio ir veiksmų iš valdžios institucijų daugėja neįgaliųjų atžvilgiu, ar galima sakyti, kad situacija gerėja?

Labai priklauso nuo vietos valdžios, tos, kuri yra arčiausiai žmonių. Jeigu yra veiklus seniūnas, tai to dėmesio yra. Tik tiek, kad žmonės su negalia yra sėslūs. Taip, yra internetas, virtualiai jie bendrauja daug, bet fiziškai išeiti jiems sunku. Yra organizacijų, jos padeda tam tikromis paslaugomis, bet išeiti dirbti tos drąsos nepakanka.

Todėl ypatingai svarbu kažkaip sumotyvuoti tokius žmones dirbti, kalbėti apie darbo idėją, padaryti ją patrauklesne ir šiek tiek padėti.

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia:

Jeigu galėtumėte Kalėdų senelio paprašyti vieno dalyko, kas padėtų žmonėm su negalia palengvinti jų dalią, ko paprašytumėte?

Abiem pusėms – gerų iniciatyvų, gerų norų. Kad institucijos, kurioms pavesta daryti pokyčius, ir darbdaviai turėtų geros valios. Kardinalių keitimų tarsi ir nereikia, viskas yra apgalvota, bet velnias slypi detalėse. Kažkas su kitokia odos spalva ar ypatingais poreikiais buvo atstumtas, su juo nepasikalbėjo, jis išsineša nuoskaudą, jaučiasi nepilnavertis, ir užsisuka tas ratas. Tiesiog reiktų, kad visi būtume vieni kitiems truputį geresni, pozityvesni ir padaryti šiek tiek daugiau, negu priklauso.

Papasakokite šiek tiek apie save.

Esu baigęs filosofiją ir psichologiją, po to atradau karjeros ugdymą, sujungiau visa tai su profsąjungine veikla. Nes profesinės sąjungos, tai – profesijos, kalbėjimas apie darbą, darbo prasmę, – man tai labai artima. Važinėju po mokyklas, kalbu su mokiniais apie karjeros ugdymą. Dar turiu etikos pamokų. Esu dviejų vaikų tėtis. Norisi prisidėti prie to, kad visi būtų pilietiškesni, turėtų daugiau atsakomybės už save, už aplinką, profesinės sąjungos veikla yra tam tinkama erdvė.

Speciali Deivido Podleckio padėka: esame dėkingi už nuolatinį bendradarbiavimą „Maxima“ Vilniaus personalo skyriui, Mažeikių ir Naujosios Akmenės savivaldybių administracijoms už įsiklausymą ir bendrą rūpestį negalią turinčiais rajono gyventojais; Tirkšlių (Mažeikių raj.), Eišiškių (Šalčininkų raj.) seniūnams už bendradarbiavimą ir bendrus renginius bei kitas veiklas. 

Neįgaliųjų profesinė sąjunga „Palaikymas“ yra Lietuvos metalistų profesinės sąjungos narė.

Šis interviu – kartu su Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK) kuruojamo darbo istorijų ciklo dalis. Jo esmė – pristatyti darbuotojų kasdienybę įmonėse ir įstaigose, kuriose egzistuoja LPSK priklausančios profsąjungos. Apie savo darbą mums jau pasakojo Operos ir baleto teatro bibliotekininkas Kristupas (interviu su juo rasite čia), AB „Šiaulių energija“ profesinės sąjungos pirmininkas energetikas Sigitas ir kooperatyvo narė bei darbuotoja Rita.