Nesu nagla ir turtinga. Kaip man dalyvauti politikoje?

Komentaras įkvėptas Karolio ir Tado  susirašinėjimo apie kairės nusivylimus ir dalyvavimą parlamentinėje politikoje

Kaip moteris dirbanti biudžetinėje Kauno miesto kultūros įstaigoje ir tuo pačiu esanti ir dalyvaujanti Tado Zaronskio komentare puikiai apibrėžtoje kairiojoje politikoje (socialinio centro „Emma“, Gegužės 1-osios profesinės sąjungos veiklose ir pan.), mažais žingsneliais prisidedanti prie „realios politinės galios atsiradimo“, pabandysiu pateikti savo versiją kairės nusivylimų ir dalyvavimo parlamentinėje politikoje komentarų kontekste. Iš karto prisipažinsiu – nesipiktinu dėl to, kad socialdemokratai ėmė ir nusprendė palaikyti gražų ir aukštą dešiniųjų pažiūrų prezidentą. 

Aš jau senokai nepuoselėju vilties, kad va ims socialdemokratai ir susiprotės išraiškingai paremti partnerysčių įstatymą arba nuoširdžiai kritikuoti mūsų rasistinę migracijos politiką ir negaudyti kiekvieno jaunojo Landsbergio žodžio tik tam, kad prikištų kaip anas kvailai pasisakė, kaip konservatoriai tą ar aną, ar kitą. Nuo senų senovės konservatorių kritikavimo taktika socialdemokratams nelabai sklandžiai, bet veikė. Ar veiks toliau, labai abejotina – galbūt iki tol, kol neatsiras dar vieno į Naisių vasarą panašaus serialo fenomeno.

Bet yra visai kita, labai tamsi šio medalio pusė. Šiuo metu Indonezijos prezidento rinkimuose dalyvauja generolas Prabowo Subianto, kuris pasinaudojęs TikTok platforma sugebėjo nusiplauti nuo visų jam skirtų žudynių, prievartavimo ir žmonių kankinimo kaltinimų. Dabar jis – cute grandpa. Lietuvoje taip pat apstu panašių, gal tik ne tokių radikalių, pavyzdžių, kai politikai išlieka populiarūs, nors Rusijoje vysto verslą ar nelegaliai supirkinėja žemes, puldinėja LGBTQ žmones, rėkaudami įžeidinėja migrantus. 

Neseniai teko skaityti britų naujienų portalo „The Guardian“ straipsnį netradiciškai aiškinantį, kodėl taip nutiko, kad žmonės balsuoja už „neklaužadas“ politinius veikėjus, aišku, pasirenkant žymųjį Trump’o pavyzdį. Autorius pasitelkia psichologijos ekstraversijos ir introversijos (pagal K. G. Jungo asmenybės tipo teoriją, kai žmonės skirstomi į ekstravertus ir/ar introvertus)teoriją. Ji, atrodo, jau per toli nuo mus supančios politinės realybės, kad galėtų paaiškinti tokį keistą fenomeną, kai žmonės balsuoja prieš savo interesus. Vis dėlto mane įtikino autoriaus nuomonė. 

Anot George Monbiot, gerokai ilgiau nei šimtmetį JAV garbino išorines ekstravertiškas vertybes. Amerikietiška svajonė reiškė įgyti kuo daugiau turto, jį išleisti ir negalvoti apie kitų žmonių poreikius ar to turto įgijimo pasekmes. Nesvarbu, kokiomis priemonėmis tu įgijai turtą ar galią, svarbu – prestižas, statusas, įvaizdis ir šlovė. Tokią pačią teoriją galima pritaikyti ir Lietuvoje. Visus nuostabius vietos politinius veikėjus akivaizdžiai motyvuoja tiesioginio, materialaus atlygio ir pagyrų, suprask, populiarumo perspektyva. Balsuotojai užaugę ekstravertiškas vertybes garbinančioje visuomenėje balsuos už galingus ir turtingus, ir, leiskite pridurti, savimi pasitikinčius įžūlius rėksnius. Nėra čia taip viskas paprasta? Tų niuansėlių, deja, lieka tik mažiau ir mažiau.  

Nemanau, kad apsimoka aiškinti kapitalizmo ar neoliberalizmo teorijas, kodėl dauguma linkę vertinti tik tuos, kurie naglai, be jokių skrupulų pasitiesė sau kelią į valdžią ir/ar turtą. Vis dėlto besipiktinančiųjų socialdemokratų negebėjimu remti kairiųjų vertybių ir vystyti padorią politiką, atsietą nuo rėksnių, noriu paklausti, ar dar įmanoma dalyvauti parlamentinėje politikoje būnant be tokių ambicijų, kurios yra apie prestižą, statusą, įvaizdį ir šlovę? Klausiu labai rimtai ir pati sau keliu tokį klausimą. Ir čia sugrįžtu prie savo statuso ir turtų, kurių neturiu. 

Dirbu kultūros srityje, į kurią po truputį prasismelkia visa, ką švelniai būtų galima įvardinti kaip turtingų rėksnių vertybės. Dirbu Kaune, kuriame kaip didžiausia valdymo vertybė viešpatauja naglumas, o mieste be jokios konkurencijos perrenkamas žymusis naglumo įsikūnijimas, tiek daug linksniuotas GPB portale. Ir tai, žinoma, nėra išskirtinis fenomenas. Uostamiestyje išrinktas buvęs Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius taip pat, rodos, seka Kauno pavyzdžiu. Vos įžengęs į savivaldybės ložę verslininkas ir inžinierius nusprendė, kad bus ir kultūros ekspertas. Būtent jis nustatė, kad geriausias Klaipėdos kultūrą atspindintis renginys yra „Jūros šventė“ ir tik ji verta tiesioginio finansavimo.

Taigi, kad ir kiek būtų organizuojama diskusijų, mažų renginių, kultūrinių perliukų, kurie puoselėtų susitelkimą, empatiją, lygybę ir žmonių teises – intravertiškas kairiąsias vertybes, niekas nepasikeis vykdant veiklas tokiu mikro lygmeniu. Savo kailiu žinau, kad Kaune, ilgesnėje laiko perspektyvoje, nieko nebus įmanoma pakeisti, jei niekas nesikeis makro lygmenyje. Man yra pastoviai primenama, kad na, reikia daugiau tokių renginių, kad savivaldybė pastebėtų ir dar būtinai pagirtų. Suprask, kažkas panašaus į Redbull lenktynes ar Hanza, turgaus, dienas. O jei ne, tai pageidautina, kad būtų bent jau panašu į tikrai nepolitinį Sinicos verstos knygos pristatymą arba tikrai nieko nereklamuojantį Jazzu knygos vakarą. Arba, kai savivaldybės įstaiga rodo filmą „Napoleoną“ ir smagiai pavaišina torčiuku prieš seansą – kokia čia dar politika, hi hi.

Labai norėčiau įsivaizduoti, kad viskas kryptų kita linkme, jei Kauno miesto mere staiga taptų socialdemokratė iš dabartinės LSDP. Norėčiau tikėti, kad tokiu atveju nebereiktų svarstyti, ar LGBTQ bendruomenei skirti renginiai gali vykti mieste, ar jie yra vertingi miestui. Galbūt nereiktų Redbull lenktynių, obelisko, veidrodinio oligarchų buliaus ir kitų miestą niokojančių „akcentų“ naglai, be vaizduotės rėkiančių apie galią, prestižą ir turtus. Taip, tai gali atrodyti labai nereikšminga, juk nieko čia ta estetiška „mažoji“ politika nereiškia – išgyventi reikia ir blogiems menininkams. Tačiau man atrodo, kad kuo daugiau tokių akcentų mieste, tuo labiau mes klimpstame į amžiną oligarchijos įšąlą, kuris tampa puikiu pavyzdžiu kitiems vietos careliams.

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

O jeigu sumanyčiau pretenduoti į meres pati? Girdžiu visų juoką, net ir Karolio. Juk aš nesinešioju su savimi praktiškai nieko, kas susiję su ekstravertiškomis vertybėmis, o svarbiausia, kad neturiu jokio turto ir net negalėčiau sau leisti tiek laiko skirti politikai ir liaudžiai, kuri tik ir klausia: tai kur tavo turtai? Kur tavo prestižas?