Pasikalbėkime apie ekonomiką

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Iš principo pensinių numatytų įstatymų mechanizmų aš nenaudoju. […] Atsiprašau už palyginimą, bet čia tas pats, kas viešoji ir privačioji medicina ar išsilavinimas. Jeigu tu pasitiki viešąja medicina, valstybė iš principo negali kiekvienam piliečiui užtikrinti adekvačių resursų, nes iš principo paslaugų kiekis, kurį valstybė gali suteikti, yra itin mažas.^[1]

Ilja Laurs

Neverta ir sakyti, kad kalbėjimas apie ekonomiką Lietuvos viešojoje erdvėje – bent jau respektabilioje jos dalyje – yra pastebimai pasislinkęs į dešinę. Nėra problemos, kurios neišspręstų daugiau konkurencijos, mažesnis biurokratinis aparatas ar verslui palanki aplinka. Statistinis straipsnis vieno iš didžiųjų naujienų portalų verslo skiltyse neišvengiamai pateiks svarią kurio nors banko vyriausiojo ekonomisto arba laisvos rinkos „idėjų kalvės“ eksperto nuomonę, apribojančią diskusiją apie tai, kaip spręsti bet kokią problemą – ar tai būtų pajamų nelygybė, ar nepateisinamai didelis skurdo mastas, ar emigracija – gana siaurais rėmais: turime netrukdyti verslui, vieninteliam gerovės kūrėjui, auginti BVP – o jau tada, kai praturtėsime, viskas susitvarkys savaime. Politikos bandymai kištis į rinką padėtį tik pablogins, nes juk, prisimenant Ronaldą Reaganą, valdžia nėra problemos sprendimas, valdžia yra problema. Kontrastas tarp profesionalaus verslo ir korumpuotos politikos neturi kelti jokių abejonių, kai televizijos laidose matome diskusiją tarp kokio nors Seimo ar Vyriausybės nario ir stambiojo verslo konfederacijos prezidento: vienas yra mėgėjas, kitas – profesionalas; vienam rūpi tik partijos reitingai, kitam – visos šalies gerovė; vienas tegali politikuoti, o kitas išties supranta ekonomiką.

Kalbėjimą apie ekonomiką Lietuvoje apriboja gausybė nutylimų, bet neginčijamų prielaidų ir įsigalėjusių tropų, kurių nepaliaujamas kartojimas turėtų mums ne kelti įspūdį, o tiesiog versti vartyti akis. Pažaiskime gėrimo žaidimą (drinking game): išgerkime kiekvieną kartą, kai naujienų portale perskaitysime arba diskusijų laidoje išgirsime kurią nors iš frazių, argumentų ir klišių, kuriomis piktnaudžiauja dauguma kalbančiųjų apie ekonomiką. Į sveikatą.

„Ekspertai sako“                                       

Kalbėjimas apie ekonomiką mūsų – ir, beje, ne tik mūsų – viešojoje erdvėje yra uzurpuotas ekspertų: ekonomistų, bankininkų ir verslo žmonių. Išgerkime, jeigu dienos aktualiją vėl komentuoja „Swedbank“ arba „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas. Šie yra tapę tokiais neabejotinais objektyvių žinių ir sveiko proto švyturiais, kad jų nuomonės klausiama visais klausimais – nuo mokytojų atlyginimų iki kur turėtų stovėti Vilniaus autobusų stotis.^[2]

Šie ekspertai ne tik reaguoja į dienos aktualijas, jie turi galią formuoti verslo žiniasklaidos darbotvarkę: beveik kiekvieną savaitę jie rengia spaudos konferencijas, kur jų pateikiamos šalies ekonomikos ar jos dalies, tarkim, nekilnojamojo turto rinkos, apžvalgos nustato kryptį ir ribas tam, kaip mes kalbame apie ekonomiką.

Ekspertų kultas, kuris Vakaruose sulaukia vis didesnės kritikos, pas mus vis dar toks stiprus, kad netgi naudojamas politinės rinkodaros sumetimais: visas mūsų problemas turėjo išspręsti „profesionalų“ vyriausybė – kažin, ar jos visiškai nuspėjama nesėkmė šį kultą išjudins – arba ekonomistas prezidentas.

Žinoma, ekspertinės žinios yra reikalingos ir ekspertų patarimai formuojant politiką yra naudingi. Tačiau ekspertų kultas sukuria iškreiptą įsivaizdavimą, kad jie kalba iš neutralios ir nesuinteresuotos pozicijos arba kad jų siūlomi sprendimai – arba netgi problemos apibrėžimai – yra vieninteliai galimi ir nė kiek neveikiami grupinių ar klasinių interesų bei ideologijos. Jei žiniasklaidoje cituojamas politikas, prie jo vardo visada yra partija, kuriai jis priklauso, kas leidžia nuspėti, kokiomis prielaidomis paremta jo nuomonė – ir įsijungti šūdmalos detektorių. Tas pat turėtų galioti ir ekspertams. „Laisvosios rinkos institutas“ – ar reikia ir sakyti – reiškia tiesmuką rinkos fundamentalizmą, kurio ortodoksiją – nors, deja, ne įtaką – galutinai diskreditavo dereguliuoto finansų sektoriaus prieš dešimtmetį sukelta krizė. Finansų sektorius taip pat turi labai konkrečius interesus ir juos remiančią ideologiją. Šie interesai nesutampa su daugelio samdomą darbą dirbančiųjų ir netgi gali nesutapti su produktyviųjų ekonomikos sektorių interesais.

Tad kai politikai pasiūlo, tarkime, mokestį bankų aktyvams – tai nebūtinai yra gera mintis, galbūt tik griūvančio namo ramstymas bambuko šakelėmis – bankų ekspertų nuomonę lengva nuspėti, nors Lietuvos bankų asociacijos viešųjų ryšių kampanijos tiesmukumas (100 milijonų eurų mokestis bankams, jų pačių skaičiavimais, nuo ekonomikos nurėžtų beveik pusę milijardo^[3]) pralinksmino savo desperacija. Lygiai taip pat pastarųjų metų pensijų sistemos reforma, kuri milžiniškas pinigų sumas iš valstybės biudžeto perkėlė į bankų valdomus fondus, nėra tas klausimas, kuriuo tų pačių bankų ekspertai galėtų pasiūlyti objektyvią nuomonę. „Sodra“ jums neužtikrins orios senatvės, tą gali padaryti tik privatūs fondai (į sveikatą) – būtų tas pats, jei konservatoriai patartų nebalsuoti už liberalus arba „Maxima“ tvirtintų, kad prekiauja geresniu kumpiu nei „Rimi“.

Ekspertų kultas žalingas ir tuo, kad jis politinius klausimus paverčia techniniais. Mokesčiai, pensijos, išlaidos švietimui tampa vien priemone auginti arba karpyti BVP, kai tuo tarpu klausimas, į kurį turi atsakyti visuomenė – ir čia vienodai svari visų nuomonė, ne tik ekspertų – yra: ką mes norime daryti su bendrai sukurtu turtu? Jeigu norime nuo skurdo ribos patraukti beveik ketvirtadalį savo šalies gyventojų, investuoti į gamtos neteršiančią infrastruktūrą arba neprofesinei veiklai skirti ne dvi, o tris dienas per savaitę, joks ekspertas negali pasakyti, kad tai neprotinga ar neįmanoma.

„Vidurinioji klasė“

Lietuvos vidurinioji klasė yra tas vienaragis, kurio niekas nėra matęs, tačiau vardan kurio viskas yra daroma. Išgerkime, kai kitą kartą išgirsime arba perskaitysime, kaip koks nors sprendimas – arba susilaikymas nuo jo – atsilieps Lietuvos viduriniajai klasei.

Ginčai tebevyksta,^[4] kas tiksliai mūsų šalyje priklauso viduriniajai klasei, tačiau abejonių nekelia, kas jai yra naudinga, o kas – žalinga. Vidurinioji klasė dažniausiai iškyla kaip svarus argumentas, kai svarstomi mokesčiai, ypač jų kėlimas. Kadangi ji yra tas jautis, kuris tempia valstybę, sumoka mokesčius ir išlaiko biurokratus, būtent iš jos bus atimama, jei norėsime pakelti pensijas ar adekvačiai finansuoti viešąsias paslaugas, o jai egzistencinį pavojų kelia bet kokios mintys apie realiai progresinę mokesčių sistemą. „Tai prislėgs viduriniąją klasę“ yra paskutinis argumentas – ar jis ateitų iš politikų, ar iš ekspertų – nukertantis bet kokią diskusiją.

„Vidurinioji klasė“ kaip retorinis ginklas, žinoma, yra toks veiksmingas todėl, kad beveik kiekvienas balsuojantis pilietis mano jai priklausąs arba tikisi kažkada jai priklausyti. O tyli už tokio argumento stovinti prielaida yra tokia, kad vidurinioji klasė susiformuoja savaime, individualių kiekvieno jos nario pastangų dėka, o kolektyvinis veiksmas ir politika tame nevaidina jokio pozityvaus vaidmens, nebent užkrauna mokesčių naštą ir stabdo pažangą. Visgi istorija ir šiandienos tendencijos rodo, kad greičiau yra priešingai: ženkli vidurinioji klasė Europoje ir Šiaurės Amerikoje atsirado valstybei išplėtus mokesčiais finansuojamas viešąsias paslaugas: švietimą, sveikatos apsaugą, socialinį draudimą, viešąją infrastruktūrą. Ir priešingai, šiuo metu kai kuriose šalyse naikinant viešąsias paslaugas ir infrastruktūrą – t. y., jas privatizuojant – visuomenės vėl po truputį poliarizuojasi, t. y., suskyla į negausią, tačiau vis daugiau turto sukaupusią aukštuomenę ir vis gausėjantį prekariatą (klasę, kurią apibrėžia nuolatinis ekonominis nesaugumas).

Valstybinė socialinio draudimo sistema, beje, taip pat yra viduriniąją klasę plečiantis, o ne slegiantis dalykas, nors pagal tai, kaip dažniausiai kalbama apie mūsų „Sodrą“, pagalvotum, kad jos reikia tik chroniškiems bedarbiams (Laisvosios rinkos institutas vienu metu netgi siūlė ją apskritai panaikinti). Viduriniąją – suprask, dirbančiąją – klasę ypač slegia pensijos: išgerkime dar kartą, kai vėl išgirsime, kad visuomenei senstant ir darbingo amžiaus žmonėms emigruojant, „Sodra“ nebegali išlaikyti visų pensininkų, tad savimi pasirūpinti teks patiems. Kartu nuolat girdime, kad BVP kiekvienais metais greičiau ar lėčiau, tačiau auga – net ir nepaisant to, kad visuomenė sensta ir emigruoja. Nėra jokio gamtos dėsnio, pagal kurį turtėjanti visuomenė negalėtų išlaikyti visų savo narių – ar kad privatūs fondai tam tiktų geriau už viešą socialinio draudimo sistemą. Vienintelė priežastis, kodėl „Sodra“ šiuo metu negarantuoja orios senatvės, yra ta, kad mes taip nusprendėme.

„Kaip sovietmečiu“

Jeigu norėsime lygesnės visuomenės – „lygiavos“ – grįšime į sovietmetį. Jeigu visuomenės išteklius investavę į specialistų ruošimą paprašysime, kad tie specialistai kurį laiką dirbtų tai visuomenei – grįšime į sovietmetį. Jeigu nuspręsime, kad visiems būtinas paslaugas teiktų ne pelno, o kitokių tikslų siekiantis sektorius – grįšime į sovietmetį. Jeigu parduotuvės kasininkui atrodo, kad už minimalią algą jis neprivalo tau šypsotis – tokio klientų aptarnavimo niekaip kitaip, nei „sovietiniu“, nepavadintum. Augant jau antrai kartai, nemačiusiai sovietmečio, tokie palyginimai vis dažnėja – taigi, į sveikatą.

Neverta ir sakyti, kad „kaip sovietmečiu“ yra visiškai beprasmis argumentas – ir ne tik todėl, kad sovietmetis neturi nieko bendro su dauguma šiandienos problemų. Taip jau išėjo, kad sovietmetis sutapo su laikotarpiu, kai visuomenės abiejose Geležinės uždangos pusėse transformavosi į tai, kas yra dabar. Sovietmečiu iš kaimų persikraustėme į miestus, iš malkomis kūrenamų namų – į butus su centriniu šildymu, iš žemės ūkio ekonomikos tapome pramonine šalimi, švietimas ir sveikatos apsauga iš elito privilegijos ar prabangos tapo plačiai prieinama teise. Ne visko, kas atsirado sovietmečiu, verta atsisakyti – ir ne viskas, kas neatitinka laisvos rinkos ortodoksijos, automatiškai grąžins mus į sovietmetį.

„Pritraukti investicijų“

Pritraukti užsienio investicijų yra šventa kiekvienos vyriausybės pareiga, o tam padedančios priemonės yra savaiminis gėris. Užsienio investicijų padeda pritraukti, žinoma, „verslui palanki aplinka“ (t. y., mokesčių dempingas), „lanksti darbo rinka“ (kitaip sakant, silpna darbuotojų teisių apsauga) ir išsilavinusi darbo jėga (ar nebus tai iš dalies sovietmečio palikimas?). Jei pavyksta, užsienio investuotojai pas mus perkelia aptarnavimo centrus iš Skandinavijos ar Jungtinės Karalystės, kur jie greičiausiai neturi tokios išsilavinusios darbo jėgos. Kita vertus, puiku, jei ir lietuviai gali investuoti svetur – pavyzdžiui, perkelti verslus į Lenkiją, kai išgirsta, kad turėtų laikytis visiems kitiems galiojančių taisyklių (Lietuvos vežėjų asociacija tokiu būdu protestavo dėl bandymų apriboti praktiką atlyginimus vairuotojams mokėti neapmokestinamais dienpinigiais).^[5]

Investicijos yra reikalingos, bet lengva pamiršti, kad ne užsienio pinigai, o vietinis darbas sukuria pridėtinę vertę ir pelną investuotojams. Be to, ne visos investicijos yra savaime gerai. Mokesčių dempingu paremtas ekonomikos vystymasis nėra sąžiningas ar tvarus – tą prieš dešimtmetį parodė Airijos atvejis.^[6] Sumažinusi pelno mokestį iki Rytų Europos lygio (12,5 proc.; Lietuvoje – 15 proc., tuo tarpu, pvz., Vokietijoje – 29,8, Prancūzijoje – 34,4 proc.), Airija prisiviliojo tarptautinių korporacijų būstines, kurioms šios permesdavo kitose šalyse uždirbtus pelnus, taip vengdamos tose šalyse mokėti mokesčius. Prasidėjus 2008-ųjų krizei, Airija buvo viena skaudžiausiai nukentėjusių Europos šalių, o 2016-aisiais Europos Komisija ją sudrausmino už nepagrįstas mokesčių lengvatas „Apple“.^[7]

„Inovacijos“

Inovatoriai – tai tie žmonės, kurie savo įgimtų talentų ir pastangų dėka sugeba galvoti plačiau nei kiti, rasti sprendimus, apie kuriuos niekas kitas nepagalvojo, ir plėsti ribas to, kas įmanoma. Keista, kad kalbėdami apie konkretesnius inovacijų pavyzdžius inovatoriai dažniausiai turi omeny telefoninius appsus, elektroninius niekučius arba senų dalykų pardavinėjimą internetu.

Visgi „inovatorius“ yra ta meritokratijos figūra, kuria save reabilituoti bando stambusis kapitalas, kai tenka paaiškinti, kodėl bosas per minutę uždirba daugiau, nei daugelis mūsų per metus. Nes juk visi milijonieriai yra Steve’ai Jobsai (išgerkime išgirdę šį vardą), sukėlę revoliuciją ir sukūrę tai, kas atnešė daug naudos mums visiems – tad visiškai teisinga, kad už savo pastangas jie nusipelnė nedidelę dalį tos naudos pasiimti sau.

Tad, tarkime, Lietuvos turtingiausiųjų verslininkų sąraše^[8] randame inovatorius, padovanojusius žmonijai maisto prekių parduotuvių tinklą, daugiabučių ar verslo centrų kvartalą arba tiesiog paveldėjusių dar sovietmečiu įkurtą trąšų gamyklą.

Jeigu dar yra jėgų žaisti, galime išgerti išgirdę ar perskaitę ką nors iš šio sąrašo:

„Tai labiausiai pakenks smulkiesiems verslininkams“, – sako stambiojo verslo konfederacijos pirmininkas.

„Valstybė surinks mažiau mokesčių į biudžetą“ – apie bet kokį siūlymą turėti daugiau laisvadienių arba riboti darbą per jau turimus.

„Mokesčių našta“ – tinka bet kokioje situacijoje.

„Ekonomikos ir inovacijų ministerija“ – be komentarų.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas žurnale „Lūžis“.

[1] Kalinkaitė-Matuliauskienė, Vaida. „Kaip taupo Ilja Laursas. Apie kaupimą pensijai atsakė klausimu: kur skaudamo danties taisyti eitumėte jūs?“ lrt.lt, 2019 06 07

[2] Pocytė, Kristina ir Jogintė Užusienytė. „Ekonomistas Mauricas: mokytojų atlyginimai nebėra jau tokie maži,“ delfi.lt, 2020 02 04

[3]Deveikis, Jonas. „Įspėjo apie planuojamą bankų turto mokesčio žalą: už būsto paskolą mokėtumėte iki 13 tūkst. eurų daugiau,“ lrt.lt, 2019 10 01

[4] Kalinkaitė-Matuliauskienė, Vaida. „Kas priklauso vidurinei klasei nesutaria ir pasaulio ekspertai: kodėl Baltarusijoje jos 80 proc., Vokietijoje – 40 proc.“ lrt.lt, 2019 09 17

[5] Janauskaitė, Irma ir Jūratė Anilionytė. „Vežėjai masiškai perkelia verslus į Lenkiją, tačiau už išėjimą iš Lietuvos rinkos jų prašoma susimokėti,“ lrt.lt, 2020 01 17

[6]http://piketty.pse.ens.fr/files/presse/LIBERATION2_090414.html

[7]https://ec.europa.eu/commission/presscorner/detail/en/IP_17_3702

[8] Chockevičiūtė, Viktorija ir Jurgita Laurinėnaitė-Šimelevičienė. „Turtingiausi Lietuvos verslininkai: pirmajame trejetuke – Numavičius, Raila ir Mockus,“ delfi.lt.

Pagrindinės nuotraukos šaltinis – amzinaitavo.lt.