Struktūrinė godumo būtinybė

Kapitalizmo kritika jau seniai yra „žanras savaime“. Kaip ir kiekvienas žanras, jis pateikia prastų pavyzdžių. Vienas tokių – moralinė kapitalizmo kritika. Bene dažniausias atvejis yra godumo prikišinėjimas kapitalistams, bankams, korporacijoms.

Tuo užsiima ne tik kairė: godumo akcentavimas jau spėjo tapti kapitalo institucijų įrankiu. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos bankas pripažįsta, kad šiandieninė ekonomika pasižymi greedflation (angl. greed – godumas; -flation – nuo „infliacija“) reiškiniu. Tą patį skelbia ir Tarptautinis valiutos fondas, dėl kylančių kainų kaltinantis godžias korporacijas.

Vieni teigs, kad tokia slinktis išduoda institucinės galios silpnėjimą. Antri gedulingai mėtys „apropriacijos“ ir „kooptacijos“ kortas. (Tiesą sakant, tai galėtų būti papildoma priežastis, kodėl kairei verta palaidoti godumą kaip argumentą.) Treti įžvelgs, kad godumo „atskleidimu“ grįsta kapitalizmo kritika ne tik pasmerkta neefektyvumui, bet ir byloja apie kelis svarbius elementus, galinčius geriau nušviesti mūsų ryšį su kapitalizmu.

Šis tekstas – moralinės kapitalizmo kritikos kritika, apibrėžianti ekonominės kapitalo galios vaidmenį, pristatanti marksistinę realios abstrakcijos sąvoką, pažyminti prieštaras tarp kapitalizmo ir žmonijos, siūlanti atsigręžti į kapitalistinį socialinį santykį ir siekianti reabilituoti godumą. Struktūrinė godumo būtinybė bus mąstoma dvejopai: ir kaip kapitalo logikos neišvengiamybė, ir kaip politinio išsilaisvinimo strategija.

Kapitalizmas – ne moralinė problema

Kalbėjimas apie godumą bereikalingai sukrikščionina kapitalizmo problemą, todėl ši tampa ne politine-ekonomine, o moraline. Krikščionybėje godumas – viena iš septynių mirtinų nuodėmių. Kitos šešios (puikybė, pavydas, gašlumas, rūstumas, rajumas ir tingumas) taip pat neretai minimos kapitalizmo kontekste. Kadangi šios „ydos“ lydi iš esmės visą žmonijos istoriją, tokia insinuacija nieko nepasako apie kapitalistinės santvarkos specifiką.

Problema yra ne krikščionybė, ne moralė, ne nuodėmės, ir ne tas pats godumas. Jei analizuojame kapitalizmą ir pretenduojame į kairiąją jo kritiką, turime kalbėti apie kapitalizmą kaip istoriškai savitą struktūrą, sistemą, formą ir totalybę. Godumas yra asmeninė savybė, charakterio ypatybė ir bruožas, todėl keblu jį taikyti kapitalizmui. Nors kapitalizmo sąlygomis ir veikia atskiri asmenys, tai – tarpasmeninė socialinė sistema.

Beprasmiška godumu kaltinti ir pavienius kapitalistus. Struktūrinės kapitalizmo aplinkybės kuria sąlygas, neleidžiančias elgtis kitaip, t. y. nebūti godiems. Kapitalistai negali nebūti godūs, antraip jie – ne kapitalistai. Tai užtikrina elementariausias verslo principas: kuo didesnės pajamos kuo mažesnėmis išlaidomis. Nebūdami godūs, kapitalistai iškristų iš žaidimo, nes godumo atsisakymas griežtai prieštarauja jo taisyklėms.

Savo asmeniniame gyvenime kapitalistai gali būti „dori“ žmonės: dosnūs, rūpestingi ir panašiai. Tačiau jų užimama klasinė padėtis lemia tai, kad kapitalistai privalo vykdyti kapitalo valią. Kiekvienas atsidūręs generalinio direktoriaus (CEO), bankininko arba akcininko poste privalės būti godžiu. Todėl problema yra ne patys žmonės, o struktūrinės – klasinės – pozicijos, kurias jie užima.

Moralinė – godumu paremta – kapitalizmo kritika gali sukurti įspūdį, kad mums tereikia negodžių („moralių“, „etiškų“, „žmogiškų“, „atsakingų“) kapitalistų. Tokių kapitalistų nebūna, nes nebūna tokio kapitalizmo. Kapitalo etika nėra žmonių etika. Kapitalistinė gamyba skirta ne tiesiogiai tenkinti žmonių poreikius, o palaikyti paties kapitalo kaupimo būtinybę. Mes dirbame kapitalui, tačiau kapitalas nedirba mums – jis dirba tik sau.

Kapitalizmą galima vadinti ne tik tarpasmenine, bet ir beasmene sistema. Tuo jis istoriškai skiriasi nuo ankstesnių socioekonominių formacijų. Jei iki kapitalizmo individai labiau priklausė vieni nuo kitų, dabar jie yra abstrakčiai valdomi kapitalo. Jei feodalizmo sąlygomis pono figūra buvo konkreti, kapitalizmas veikia kaip begalvis ponas. Kapitalas yra acefalinė struktūra. Feodalizme galėjai suverenui nukirsti galvą, o kapitalizme – nebe.

Nematomos gijos ir reali abstrakcija

Kapitalizmo sąlygomis valdo ne godūs kapitalistai, o beasmenė, beveidė, abstrakti ir anoniminė kapitalo galia, visiems diktuojanti savo logiką. Nesunku pastebėti, kad tai atliekama smurtinėmis ir represinėmis priemonėmis, kaip policijos pajėgos. Tačiau ne taip lengva įžvelgti, kad kapitalas yra ne tik politinė, bet ir ekonominė galia.

Nesudėtinga pastebėti ir tai, kad kapitalo galia pasireiškia kaip buržuazija, išnaudojanti proletariatą. Šis klasinis konfliktas gyvuos tol, kol gyvuos kapitalizmas. Tačiau ekonominė kapitalo galia pasireiškia ir kaip veikianti visus žmones (tik ne visus vienodai), įskaitant ir kapitalistus. Todėl šios galios nereikėtų suprasti tik kaip klasinio dominavimo: visi yra pavaldūs kapitalui. Šią abstrakčią ekonominę galią Marxas vadino „akla priespauda“ ir „nematomomis gijomis“.

Marxas dažnai pabrėžė, kad kapitalizmas nėra daiktas: jis yra socialinis santykis. Tačiau kapitalizmas sudaiktina (reifikuoja): santykiai tarp žmonių virsta santykiais taip daiktų – prekių. Santykiai tarp subjektų tampa santykiais tarp objektų. Kapitalistiniai santykiai mus visus sudaiktina, suprekina ir objektifikuoja: darbo jėga irgi yra prekė. Visuomenėje dalyvaujame kaip rinkos veikėjai. Tai reiškia, kad kapitalistinė vertė yra mūsų socialinis ryšys. Žmonių santykiams tarpininkauja kapitalistiniai mainai.

Verta įvesti marksistinėje teorijoje svarbią realios abstrakcijos sąvoką. Prekė, darbas, vertė, mainai, pinigai – visa tai yra realios abstrakcijos, sudarančios kapitalistinę sistemą. Realios abstrakcijos yra priešingos intelekto abstrakcijoms, kaip grožis, teisingumas, žmogiškumas ir panašiai. Šios abstrakcijos ideologiškai pridengia realias abstrakcijas. Pastarosios nėra vien mąstymo kategorijos, nes jos yra kuriamos ir palaikomos socialinių praktikų.

Reali abstrakcija yra ne iliuzija ar fantazija, o pasaulyje veikianti jėga ir socialinis santykis. Šio antagonistinį pobūdį ideologiškai paslepia būtent tokios intelekto abstrakcijos, kaip godumas. Todėl realios abstrakcijos sąvoka atskleidžia, kad kapitalizmas yra ne godžių korporacijų ansamblis, ne bankų konspiracija, ir ne amorali „vartotojų visuomenė“, o gamybos būdas ir jo nulemti socialiniai santykiai.

Bergždžia kalbėti apie kapitalistų godumą, kai godumas yra paties kapitalo. Tokių sisteminių realijų atveju, godumo sąvokos pasitelkimas pelnytai netenka prasmės. Tai, kas mūsų sąmonėje pasireiškia kaip godumas, yra struktūrinė kapitalo logikos būtinybė. Godumas mistifikuoja besąlygišką kapitalo tikslą vystytis bet kokia kaina. Šis brutalus ir neišvengiamas kapitalo bruožas lemia ne tik klasių kovą, bet ir kitą prieštaravimą – tarp kapitalo ir žmonijos.

Kapitalizmas be žmogaus veido

Populiarus aktyvizmo šūkis „Žmonės svarbiau už pelną“ (angl. People over profit), kaip ir godumo atveju, nurodo moralinę kapitalizmo kritiką. Viešpataujant kapitalistinėms sąlygoms, tokie šūkiai yra mažų mažiausiai naivūs. Kapitalui pelnas visada svarbesnis tiek už darbuotojų, tiek už apskritai žmonių gerovę. Tai yra reformoms atspari kapitalo tiesa: jis toks yra. Jei kapitalas tokiu nebūtų, jis nebūtų kapitalas.

Tas pats galioja ir „mažiau konkurencijos“, „daugiau empatijos“ bei panašiai retorikai. Kapitalistinis santykis yra aklas tokiems „reikalavimams“, nes jis yra iš principo antisocialus ir antihumaniškas. Jis abstraktus, šaltas ir orientuotas tik į save patį. Kapitalas nesuinteresuotas žmonių jausmais: jie jo neveikia taip pat, kaip ir moralinė kritika.

Susiduriame su keliais paradoksais. Kapitalizmas yra nežmogiškas, tačiau jam reikia žmonių darbo jėgos. Kapitalizmas yra nesocialus, tačiau jis sudaro socialinę sistemą, išlaikančią mus kartu atskirtyje. Vėlgi, mūsų socialumui tarpininkauja kapitalistinė vertė. Nors kapitalistinis santykis nepaiso moralės, etikos, empatijos, jausmų ir panašiai, šie reiškiniai ir toliau išlieka. Tačiau jie nepadeda spręsti problemos.

Godumas kapitalizmo problemą ne tik sužmogina, suasmenina, individualizuoja ir privatizuoja, bet ir ją psichologizuoja. Pelno siekiantis kapitalo mechanizmas negali būti supaprastintas į tokius subjektyvius bruožus, kaip godumas ar savanaudiškumas. Tai tas pats, kaip kapitalistus kaltinti priklausomybe nuo kapitalo (arba, dar blogiau, vadinti juos psichopatais). Visi savaip esame kapitalo „narkomanai“.

Neverta psichopatologizuoti kapitalistų. Nekaltink žaidėjų – kaltink žaidimą. Tas pats taikytina ir „blogio“ primetinėjimui, kuris problemą irgi paverčia moraline. Turtingiausių pasaulio kapitalistų kaip blogio personifikacijos pasitelkimas galbūt ir nukreipia teisinga linkme, tačiau niekaip neatspindi kompleksiškos kapitalizmo visumos.

Moralės, godumo ir blogio įtrauka liudija ir tai, kad kairė nemaža dalimi išsižadėjo politinės ekonomijos kaip kapitalizmo analizės. Visa, kas liko vietoje marksistinės politekonomijos ir istorinio materializmo – psichologizavimas, pagieža, baimė ir kultūrinis nepasitenkinimas, pakišamas po burtažodžiu „kapitalizmas“. Įsivyravo paviršutiniškos ir populiariąja sociologija praplautos idėjos, dėl kurių kapitalizmo kritika suartėja su idealizmu ir liberalizmu.

Kaltinimas godumu yra liberalus gestas. Rodoma į pasekmes ir simptomus, o ne į sistemines priežastis ir šaknis. Liberalizmas individus traktuoja kaip laisvus agentus, racionaliai veikiančius rinkoje. Šitaip liberalizmas nemato (arba atsisako matyti) individus siejančio probleminio santykio. Vietoje klasinės įtampos – socialinė harmonija. Personalizuota kapitalizmo kritika pasitarnauja kaip neįpareigojanti išeitis, leidžianti nesvarstyti abstrakčios kapitalo galios.

Įveikti kapitalistinį socialinį santykį

Moralinė kapitalizmo kritika, kai įveidintos charakteristikos taikomos tokiai nuveidintai sistemai, yra politinis paralyžius. Jokia radikali analizė neįmanoma moralės rėmuose. Žmonių kaltinimą godumu vertėtų iškeisti į būtinybę identifikuoti struktūrinius kapitalizmo imperatyvus ir kapitalo logiką, verčiančią elgtis vienaip ar kitaip. Problema yra ne elgesys, o tai, kad mūsų kasdienė – nebūtinai sąmoninga – praktika reprodukuoja kapitalizmą. Savo ruožtu, kapitalizmas reprodukuoja mus.

Nuo kapitalizmo reikia išlaisvinti ir kapitalistus. Jie irgi neturi pasirinkimo. Žinoma, tai nereiškia, kad turime juos užjausti. Tačiau plūdimas ir juodinimas niekuo nepadės. Jei siekiame suprasti, kodėl kapitalizmas tęsiasi, dera atpažinti ne tik tai, kaip kapitalistai išnaudoja darbo klasę, bet ir tai, kaip kapitalas pavergia visą žmoniją. Globali buržuazijos kova prieš proletariatą pasireiškia imperiniais karais ir katastrofišku planetos naikinimu. Kapitalas pasirengęs paaukoti žmoniją.

Esminis priešas yra ne tik valdančioji klasė, bet ir kapitalistinis socialinis santykis. Todėl išsilaisvinimas turi būti visa apimantis ir universalus: egzistuojantys socialiniai santykiai turi būti pakeisti kitais – nekapitalistiniais. Šie santykiai tikrai nesunaikins godumo – ir nereikia. Godumas yra istoriškai kintantis fenomenas. Kapitalizmas yra blogas ne dėl godumo. Atvirkščiai: kapitalistinė forma godumą paverčia blogiu.

Jei kas ir turi būti godūs, tai kovojantieji prieš kapitalizmą: reikia reikalauti daugiau. Godumas yra ne politinis priešas, o politinis instrumentas. Godumas kaip ginklas prieš kapitalą: geisti daugiau, nei turime šiandien. Godumas geresniam pasauliui reiškia strategiją laimėti politinę kovą dėl aukštesnio gyvenimo standarto: gyvenimo, atsieto nuo kapitalistinio socialinio santykio reprodukcijos. Struktūrinė godumo būtinybė tampa emancipacine būtinybe.

Kapitalizmas nėra godumo skatinimu organizuojama sistema. Kapitalas yra vertės cirkuliacija, o vertė yra socialinis santykis. Kaip įveikti šį santykį, yra didžioji šiandienos politinė-ekonominė problema, kurią moralinės gestikuliacijos trukdo tiek suformuluoti, tiek spręsti. Nėra aišku, kas, kaip ir kada ją išspręs, bet tai tikrai nebus prieš godumą nukreiptas moralizmas.

Pabaigai: neseniai vienas multimilijonierius viešai pasisakė, kad reikia ženkliai didinti nedarbą tam, kad darbuotojai būtų produktyvesni. „Ekonomikoje turime išvysti skausmą“ – teigė jis. Suprantama, kilo didelis pasipiktinimas. Tai puikiai iliustruoja pamatinę šio teksto idėją. Turtuolis nėra godus: jis tiesiog išreiškia kapitalo logiką. Ši turi būti nutylima – negalima jos išsakyti garsiai. Kapitalo funkcijos yra vieša paslaptis – visai kaip ir reali abstrakcija. Todėl reali emancipacija reikalauja apmąstyti realias abstrakcijas.

Pagrindinė iliustracija – Skrudžas Makdakas iš komikso „Antulis Donaldas“.