
Kam mums apskritai reikalinga Gegužės 1-oji?
Čia aš, aišku, pats uždaviau klausimą ir tuoj pats jį ir nuneigsiu: labai gali būti, kad jums asmeniškai Gegužės 1-oji iš tikrųjų nereikalinga. Bet mums, kaip visuomenei – dar ir kaip reikalinga.
Čia aš, aišku, pats uždaviau klausimą ir tuoj pats jį ir nuneigsiu: labai gali būti, kad jums asmeniškai Gegužės 1-oji iš tikrųjų nereikalinga. Bet mums, kaip visuomenei – dar ir kaip reikalinga.
Jei negyvenate po akmeniu, tai jau tikriausiai girdėjote: Vilniaus savivaldybė nori branginti viešojo transporto bilietus. O jei ir gyvenate po akmeniu, bet tas akmuo kur nors Vilniaus apylinkėse, tai irgi tikriausiai girdėjote. Vienkartiniai bilietai brangtų iš esmės dukart, nuolatiniai – pusantro.
Labas, aš Tomas, aš esu profsąjungos pirmininkas, o čia – mano blògas. Tiksliau – aš esu Tomas Marcinkevičius-Baronas, Gegužės 1-osios profesinės sąjungos (G1PS) pirmininkas, o čia – mano tinklaraštis.
Šią seriją pirmiausia ir skiriame tiems, kam šis klausimas vis dar kyla – o tikrai, kas su tuo Kasčiūnu negerai? Arba: gerai, ne viskas su juo gerai, bet ar tikrai viskas negerai? Arba: o gal kažkas dar iš to bus ir gero?
Kas nutinka kai kultūriniai ir visuomeniniai grandai nebejaučia atsakomybės prieš auditorijas, o jų redaguoti, matyt, nedrįsta vadinamasis visuomeninis transliuotojas?
„Čia verta prisiminti Hannah Arendt kritiką tapatybės instrumentalizavimui politiniams tikslams. Būtent tuo užsiima radikalūs dešinieji – jie populistiškai manipuliuoja liaudies samprata, pagal poreikius „savus“ prilygindami baltajai rasei ar Vakarų civilizacijai. Vienas tokių identiteto ribų manipuliacijos pavyzdžių – femonacionalizmas, kai vietinių moterų reprodukcines teises varžyti siekiantys nacionalistai stoja ginti „vakarietiškos lyčių lygybės“ nuo musulmonų migrantų. Todėl tautinių valstybių tvarka visada liks imli civilizacijų susidūrimo mitams. Žiūrint per šią prizmę, tautinis liberalas nedaug kuo skiriasi nuo kraštutinės dešinės populisto – pastarasis viso labo yra ne tokia mandagi, radikalesnė pirmesniojo išraiška. “
– O davai nusibraukiam ir sau, ir teismams apskritai dar ir tą reitingą, kiek jo ten belikę, – tarė Vilniaus apygardos teismas.
– Kaip fainiai, aš irgi noriu! – atitarė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Vienas kertinių argumentų, kuriuo pernai mėtėsi valdžia, buvo tai, jog Lietuva nepajėgi priimti tiek migrantų, kiek jų pateko į mūsų šalį per Baltarusiją. Tiesa, jų pateko vos apie 4000, o dabar mūsų valdžios institucijos laisvai svaidosi gerokai didesniais skaičiais – esą turime būti pasiruošę priimti ir virš 20 000 ukrainiečių karo pabėgėlių. Visos kalbos apie visišką valstybės „negalėjimą“ migrantų krizės akivaizdoje dabar atrodo kaip piktas pokštas. Atrodo, kai reikia, valstybė gali. Klausimas, kodėl pernai „nereikėjo“?
Kazachstanas iš tiesų sukūrė žaliavų gavyba pagrįsto kapitalizmo modelį. Valstybės gyventojai susiduria su daugybe socialinių problemų, egzistuoja didžiulė socialinė stratifikacija. „Vidurinioji klasė“ sugriauta, realios ekonomikos sektorius sunaikintas. Dėl didelių korupcijos mastų BVP pasiskirstęs itin netolygiai. Neoliberalios reformos visiškai panaikino socialinę apsaugą. Labiausiai tikėtina, kad transnacionalinių korporacijų atstovai paskaičiavo, jog naftos verslų išlaikymui reikia 5 milijonų žmonių, todėl visa daugiau nei 18 milijonų siekianti Kazachstano populiacija yra tiesiog per didelė. Dėl šių priežasčių dabar vykstantys protestai daugeliu atžvilgių yra antikolonijiniai.
ES santvarka šiuolaikinėje konstitucinėje istorijoje unikali, nes „jos modelis – ne Atėnai, o Sparta, kur piliečių susirinkimas balsavimu priimdavo arba atmesdavo Seniūnų Tarybos pasiūlymus, bet pats įstatymų projektų siūlyti negalėjo“. Sąjungos elito politinė kultūra primena europietiškąją restauraciją ir jos įpėdinius prieš XIX a. įvykdytas balsavimo teisės reformas, „laikus, kai politika iš esmės buvo laikoma ministrų kabinetų, diplomatų ir aukščiausio rango biurokratų monopoliu“. Trumpai tariant, Sąjungos santvarka yra oligarchija.