„Chat GPB“: Kodėl streikuoja mokytojai?
Jūs mūsų laukėte? Na, laukėte ar nelaukėte, bet mes grįžome. Kaip ir žadėjome – spalio viduryje. Ir iš karto, kaip liaudis sako, griebiam Jakštą už ragų.
istorija
„Chat GPB“: apie Marcinkevičių, Barbę ir sovietmetį
Kai jūs klausotės mūsų, mes taip pat jus girdime. Po žiūrovo klausimo, ką daryti su sovietmečio (tarybmečio?) atmintimi, pasiruošėme ir surinkome atitinkamą komandą. Tad šioje serijoje ir šiai jautriai bei kontroversiškai temai – vien už George’o Soroso pinigus išsimokslinusios specialistės!
Apie Oną ir Agnę
Dažnai moterų istoriją galima papasakoti tik iš kasdienybės atspindžių. Išorės, sistemos vertybės tampa ir savivertės liniuote. O tai reiškia, kad neįvertintas moterų darbas ir sunkesnės galimybės įgyti išsilavinimą, dalyvauti visuomeniniame gyvenime tampa susiję su vidiniu savęs vertinimu, savo atsiminimų, archyvo saugojimu ar savalaikiu viešu savo pozicijos išsakymu. Kalbant apie radikalias pažiūras reiškusias moteris, aktualus ir saugumo klausimas. Nusiteikimas veikti čia ir dabar, o ne svajojimas į tolį verčia slapstytis nuo saugumo struktūrų, šmeižto, dangstyti bendražygius ir atsiriboti nuo to, kaip kažkas ateityje tave bandys apibrėžti. Rūpintis savo socialiniu įvaizdžiu – ne laisvės troškėjų reikalas. Dėl to yra gana sunku atkūrinėti konkrečių žmonių gyvenimus, lengviau kalbėti apie judėjimus ir ryškesnius vyrus juose.
Apie „Alytaus tekstilę“, vagystes ir prieštaringas privatizacijos istorijas
Ar „VP Market“ atsirado iš nepailstamo Nerijaus Numavičiaus (Numos) darbštumo? Ar Lydos Lubienės milijardai gimė iš jos lieto prakaito „Achemos“ fabrike? Vieša paslaptis, kad darbas, bent jau toks, kaip jį supranta didžioji dalis tautiečių, šių ir kitų turtingiausių mūsų visuomenės atstovų istorijose lėmė jeigu ne niekinę, tai labai minimalią rolę. Mūsų ankstyvųjų kapitalistų biografijose lemiamą vaidmenį suvaidino nuovokus permainų išnaudojimas, geri ryšiai, sugebėjimas prieiti prie naudingos informacijos ir tinkama linkme įsuktas pradinis kapitalas.
Anarchistinių grupių veikla Vilniuje ir Kaune 1904–1907 metais
Socialiniam 1905–1907 m. karui ištirti lietuviškoji istoriografija per pastarąjį trečdalį amžiaus skyrė itin mažai dėmesio, jį sufokusuodama į nacionalistinės pakraipos antiimperinį judėjimą, oficialiai užgimusį per 1905-ųjų gruodį surengtą lietuvių suvažiavimą, šiandien patetiškai vadinamą Didžiuoju Vilniaus Seimu. Tokias istorikų nuostatas sunku suvokti – juk socialinis karas pasižymėjo ne ką menkesniu, gal net didesniu sprogstamuoju antiimperiniu užtaisu, svariai prisidėjo prie visuomenės laisvėjimo ir demokratėjimo. Susidomėjimo jis nesulaukė greičiausiai dėl mūsų istoriografiją vis dar kankinančios vaikiškos etniškumo ligos.
Su gimtadieniu, misteri Landsbergi
„Mūsų visų prosenelis“ Vytautas Landsbergis šią savaitę švenčia jubiliejų. Ta proga publikuojame tekstą – Sergejaus Loznicos filmo „Misteris Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ recenziją – kuriame aptariamas profesoriaus mitas ir palikimas. Tautos vienytojas, moralinis autoritetas, aštrus tiesos balsas – jis nėra nė vienas iš šių dalykų.
Melioracijos istorija Lietuvoje – labiau kultūrinė nei ūkinė? Interviu su mokslų daktaru Edžiu Kriaučiūnu
„Sovietmetį galime vertinti kaip modernizacijos laikmetį, šleivos kreivos, dažnai priverstinės modernizacijos. Jei kalbėtume apie miestus, modernybės galėtume įžvelgti daugiau. Kalbant apie kaimą, ji tokia su išlygomis, pritempimais.“, – apie sovietinę melioraciją, kolektyvizaciją ir regionų padėtį šiandien Agnė Bagdžiūnaitė kalbasi su geografu Edžiu Kriaučiūnu.
Istorinis „Lenkijos (ir Lietuvos)“ klausimas politinėje kairėje
1863 m. Lenkija ir Lietuva vėl sukilo prieš carą. Marxas tai laikė naujos revoliucinės epochos pradžia ir Engelsui rašė: „Ką manai apie šitą lenkišką reikalą? Man aišku viena: Europoje ir vėl atsivėrė revoliucijų laikotarpis.“ Kai Prūsija ėmėsi gelbėti Rusijai malšinti sukilimą, jis prikalbino Engelsą kartu parašyti ir išleisti brošiūrą vokiečių darbininkams, raginančią remti lenkų siekius. Vienu metu Marxas netgi turėjo mintį suorganizuoti vokiečių savanorių grupę ir vykti kovoti į Lenkiją.
Asmeninis kvietimas į Gegužės 1-ąją, arba Kodėl Jūsų neparodys šventiniame filme apie socializmo laidotuves
Kasmet televizijos vis sukuria kokį nors dokumentinį vaizdo pasakojimą apie savanorius, politikus, inteligentus, užsienio žurnalistus ar politinius veikėjus, kurie „tuo kritiniu šaliai momentu“ veikė ką nors patriotiško ar kaip nors gelbėjo Lietuvai jos kelyje į laisvę. Šiuose pasakojimuose net ir Sausio 13-ąją žuvę ar sužeisti Vilniaus televizijos bokšto gynėjai yra pirmiausia patriotai, žuvę už Lietuvą. O kas jie buvo, kur dirbo, apie ką dar, be nepriklausomos Lietuvos, svajojo – neaišku. Tačiau klausimą būtų galima pastatyti ir dar aštriau – kasmet susukama kokia nors laida apie Sausio 13-osios įvykius. O kur laida apie 1992 m. sausio 13-ąją? Ką laisvės sąlygomis veikė žmonės po metų, po dešimties? Vis kalbame apie tai, kaip mus formavo sovietmetis, tačiau nepriklausomoje Lietuvoje gyvenam jau 30 metų. Kaip mus formavo šis laikotarpis?
Istorinė Kenijos ambasadoriaus kalba JT Saugumo Taryboje
„Mes įsitikinę, kad visos valstybės, susikūrusios sugriuvus ar atsitraukus imperijoms, turi daugybę žmonių, trokštančių susijungimo su žmonėmis kaimyninėse šalyse. Tai normalu ir suprantama. Juk kas nenori prisijungti prie savo brolių ir seserų ir kartu siekti bendrų tikslų? Nepaisant to, Kenija nepritaria šio troškimo siekimui pasitelkiant jėgą. Iš mirusių imperijų pelenų turime pakilti, nepanirdami atgal į naujas dominavimo ir priespaudos formas.“