GPB redkolegija ilgai mąstė ir nusprendė, kad „Chat GPB“ reikia daugiau linksmesnio turinio ir „savekų paizdėlinimų“. Taigi pristatome seriją, kurioje kalba tarpusavyje beveik nepažįstami žmonės apie Gazą.
Kol visas dėmesys nukreiptas į Gazą, Vakarų Krante palestiniečiai išgyvena vienus kruviniausių metų. Tačiau nors ir brutalesni nei įprasta, šie metai nėra labai išskirtiniai – okupacija tęsiasi jau daugiau kaip penkis dešimtmečius ir kasdienybė joje tik sunkėja. Apie ją pasikalbėjome su Majd Hajjaj, socialine ir kultūrine aktyviste iš Ramalos, okupuoto Vakarų Kranto.
Mati Shemoelofas, gimęs 1972 m. Haifoje, yra arabų ir žydų autorius, dešimt metų gyvenantis Berlyne. Izraelyje jis išleido dešimt knygų: septynis eilėraščių rinkinius, apsakymų rinkinį, eseistikos knygą ir romaną. Pirma knyga Vokietijoje – eilėraščių rinkinys Bagdad. Haifa. Berlin (2019). Be to, pasirodė jo radijo pjesė „Būsimas krantas“ (Das künftige Ufer, 2018). Antra knyga šioje šalyje – eilėraščių rinkinys „Laivelį savo rankoje vadinu randu“ (Das kleine Boot in meiner Hand nenn ich Narbe: Gedichte, 2023). Shemoelofas prisidėjo prie dviejų Vokietijos sostinės literatūrinių grupių įkūrimo: „Poetic Hafla – daugiakalbis meninis vakarėlis“ ir „Anu – žydai ir arabai rašo Berlyne“. Kai kurie jo tekstai išspausdinti antologijoje „Ką tai turėtų reikšti: naujoji hebrajų poezija Vokietijoje (Was es bedeuten soll: Neue hebräische Dichtung in Deutschland, 2019).
Mes – tyrėjai, menininkai, politiniai ir darbo teisių aktyvistai iš Ukrainos – reiškiame solidarumą su Palestinos žmonėmis, kurie 75-erius metus kenčia ir priešinasi Izraelio karinei okupacijai, atskirčiai, kolonijinių nausėdijų smurtui, etniniam valymui, žemės atiminėjimui bei apartheidui. Šį laišką rašome kaip žmonės žmonėms. Vyraujančiame diskurse Ukrainos ir Palestinos kovos dažnai visiškai atskiriamos. Šiuo laišku mes šią skirtį atmetame, ir steigiame savo solidarumą su visais, kurie gyvena priespaudoje ir kovoja už laisvę.
Mes, žemiau pasirašiusieji Vokietijoje gyvenantys žydų menininkai, rašytojai ir mokslininkai, šiuo laišku smerkiame nerimą keliantį susidorojimą su demokratine viešąja nuomone po šį mėnesį įvykusių siaubingų smurto aktų Izraelyje ir Palestinoje.
Šios serijos pavadinimas – labai abstraktus, nes kalbėjome ilgai ir palietėme nemažai niūrių temų. Tad iš karto kviečiame šiai serijai psichologiškai nusiteikti. Ir ne vien dėl jos ilgio. Kalbame apie Izraelio-„Hamas“ (ar Izraelio-Palestinos, ar Izraelio-Gazos) konfliktą, kai kurių vadinamą ir tiesiog „karu“.
Ar jau spėjote užimti moraliai teisingą poziciją naujausiame Izraelio-„Hamas“ „kare“? O gal dar nelabai, dar viskas „ne tak odnoznačno“ jums? Dar neaišku, kurios pusės nežmogiškumams dėsite patiktuką, o kurios – piktą veiduką?
„Jei Izraelio gyventojus sunkią valandą palaikantieji tiesiog pasakytų, kad nepritaria Izraelio valdžios atsakui ir civilių žudymui, viskas būtų labai aišku ir paprasta. Tai visiškai nesunku – pažiūrėkite kiek rašalo išpilama smerkiant Hamas prieš bet kokį susirūpinimą palestiniečiais.“
Visa tai ne tam, kad pateisintume civilių gyventojų žudymą – tai visiškai neteisinga. Veikiau norime priminti, kad viskam, kas šiandien vyksta, yra priežastis ir kad – kaip ir visuose ankstesniuose raunduose – nėra karinio sprendimo nei Izraelio problemai su Gaza, nei pasipriešinimui, kuris natūraliai kyla kaip atsakas į smurtinį apartheidą.
Nors išdidusis žydų Bundas pasisakė už tautų santarvę, atvirą ir teisingą visuomenę, kurios įrašytos ir dabartinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, organizacija jas įsivaizdavo visiškai kitaip ir labai savitai, grindė idėjomis, kurios čia ir dabar būtų labai „kitos“. Bet gal būtent tos, dabar neva atgyvenusios, „egzotiškos“ idėjos ir yra tas palikimas, kurį galėtume atrasti Bundo vaiduokliuose?
