Kol žiema eilinį kartą ruošėsi netikėtai užklupti kelininkus, o sexshopai siūlė su nuolaidos kodu ELIGIJUS pigiau įsigyti antrankius legalioms linksmybėms (be „MG Baltic“ alkoholio), „Chat GPB“ komanda, šįkart ženkliai atsinaujinusi, sugužėjo pakalbėti apie tvarumą, ekologiją ir aplinkosaugą.
9-ajame dešimtmetyje tvarumo diskursas tapo patrauklus verslui. Nuo tada tvarumo sąvoka suprantama kaip individualūs pasirinkimai – vartojimo įpročiai, kuriais sąmoningai siekiama sumažinti neigiamą savo veiksmų poveikį aplinkai. Aplinkosauginis aktyvizmas neteko savo reikšmės. Taip tvarumo sąvoka užgožė savo pirminį siekį – reformuoti mūsų ekonominį vystymąsi.
Kol rašau šį tekstą, policija toliau ardo barikadas ir požeminius tunelius bei areštuoja Liucerato kaime įsitvirtinusius aktyvistus, kurių dauguma ruošėsi taikiam pasipriešinimui. Policijos veiksmai klimato protesto dalyvių atžvilgiu neretai yra neproporcingi, todėl situacija kaimelyje įtempta. Policijos pajėgos į kaimą mobilizuotos iš visos federacinės žemės, aktyvistai iš savo pusės kviečia taikiam palaikymui jau nuo šio mėnesio pradžios.
Islamo režimas į protestus reagavo kaip visada – smurtu. Beveik 300 žuvusių, šimtai sužeistųjų ir suimtųjų, bet protestuotojų dvasia atrodo nenugalima. Gatvėse ir socialiniuose tinkluose matome masinį solidarumą, psichologinį atsparumą susidūrus su mirtimi ir bendrą viltį. Tuo šiandienos protestai labai skiriasi nuo ankstesniųjų. Ir taip smarkiai, kad kai kurie stebėtojai įvykius Irane įvardija kaip naująją revoliuciją.
Pirmiausia, visiškai akivaizdu, kad protestuotojai švilpė ir reiškė nepagarbą ne Sausio 13-osios aukoms, jie švilpė dabartinei Lietuvos valdžiai. Tai, kad valdantieji jiems reiškiamą panieką nori prilyginti nepagarbai visai Lietuvos nepriklausomybės istorijai, tik rodo nė kiek nebestebinančią jų aroganciją. Be to, tai buvo bene pirma proga, kai protestuotojai galėjo fiziškai prisiartinti prie premjerės bei kai kurių kitų valdžios atstovų ir į akis pareikšti, ką apie juos mano – priekaištauti, kad Sausio 13-oji yra netinkama proga protestui, nėra visiškai sąžininga.
Rugsėjo 4 dieną įvykusios LGBT bendruomenės eitynės „Kaunas Pride“ tapo dar viena pandemijos ir migrantų krizės įaudrintos visuomenės aptarinėjama tema. Praėjus mėnesiui nuo įvykių datos, svarbu įvertinti, kuo buvo reikšmingas šis protestas.
Sostinėje ir visoje Lietuvoje plačiai paplitęs įsitikinimas, jog Vilnius – itin žalias miestas. Dar visai neseniai Vilniaus savivaldybė džiaugėsi HUGSI tyrimu, kuriame Lietuvos sostinė įvertinta kaip žaliausias, daugiausiai želdynų plotų turintis Europos miestas.
2020 m. liepos 11 d. Vilniuje įvyko pirmosios Vilnius Pride eitynės, į jas susirinko daugiau nei 500 žmonių, kurie su triukšmu užtvindė Gedimino prospektą. Šios solidarumo su LGBTQ+ bendruomene eitynės prisideda prie įvairių kitų Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės kovų prieš diskriminaciją ir smurtą, už solidarumą, matomumą ir lygias teises.
Savo ruožtu kapitalistinė ideologija visais laikais galėjo sau leisti tam tikrą politinį liberalumą tol, kol nekvestionuojamas pagrindinis jos elementas: kad kolektyviniu žmonių darbu sukurtas turtas turi virsti privačiu, atitekti vienam asmeniui, o ne sugrįžti atgal į bendruomenę, kuri jį sukūrė.
Mokytojų streikai metų pabaigoje, prieš/per biudžeto svarstymą, Lietuvoje po truputį tampa gražia tradicija. Iškalbinga ir tai, kad iš visų per pastaruosius penkerius metus mūsuose vykusių „oficialių“ streikų tik vienas vyko ne švietimo sektoriuje. Vis dėlto streikuoja mokytojai tikrai ne vien Lietuvoje – vien šiemet švietimo sektoriaus streikų banga nusirito per penkis žemynus, nuo JAV iki Dramblio Kaulo Kranto ir nuo Irano iki Lenkijos. Šioje publikacijoje pristatome prieš kiek daugiau nei mėnesį pasibaigusius masinius ir veiksmingus mokytojų streikus neseniai į Europos Sąjungą įstojusioje Kroatijoje.
