Agresoriui visada reikia taikos, priespaudą kenčiantiems visada reikia išlaisvinimo

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Pokalbis apie karo Ukrainoje ir 10-ojo dešimtmečio konfliktų Jugoslavijoje paraleles su AGONU HAMZA, marksizmo politinės filosofijos žinovu, žurnalo „Crisis and Critique“ redaktoriumi ir buvusiu Kosovo Respublikos ministro pirmininko patarėju.

– Atrodo, kad Jugoslavijos karų šmėkla nuolat lydi Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Dar 2014 m., Rusijai aneksavus Krymą, Putinas kaip precedentu rėmėsi Kosovu, 2008 m. Vakarų pripažintu nepriklausoma valstybe. Rusijos pajėgų vykdomas Ukrainos miestų bombardavimas Kremliaus propagandos taip pat dažnai pristatomas vos ne kaip reakcija į 1999 m. JAV vykdytą Belgrado bombardavimą. Stipriausiojo teisių įtvirtinimas čia yra kertinis argumentas: jei Amerikai leistina šitaip elgtis Jugoslavijoje, kodėl Rusija negali to paties daryti Ukrainoje? Jūsų nuomone, šios paralelės tėra istorinę realybę iškreipianti propaganda ar jos vis dėlto turi prasmės?

– Gręžimasis į praeitį bandant paaiškinti dabartį yra problemiškas. Pagalvokime: dažnai girdime liberalus įvardijant tam tikras situacijas „sudėtingomis“. Rusija įsiveržė į Ukrainą ir, anot ekspertų ir „taikdarių“ (peaceniks), mes privalome turėti omenyje šioje pasaulio dalyje dešimtmečius, jei ne šimtmečius, besiklostančios situacijos „sudėtingumą“. Aš tai suvokiu kaip ideologinę priedangą, teigiančią, kad už kiekvienos situacijos yra paslėptos gilesnės reikšmės elementas. Jį privalu atskleisti, jei norime tinkamai įvertinti įvykius. Esu linkęs teigti, kad pati „gilesnės istorinės (ar kitokios) prasmės“ idėja, pabrėžiama tam tikrose situacijose, yra iškeliama siekiant pateisinti dabartį: šiandienos nusikaltimus, žiaurumus ir pan. Gręžimasis į praeitį yra mūsų nepajėgumas ar veikiau mūsų nepasirengimas stoti akistaton su dabartimi. Tam tikru atžvilgiu to mus moko Hegelio mintis; turint omenyje, kad jis – paviršutiniškas mąstytojas, visa jo filosofija skirta ištuštinti „anapusybę“ atsisakant bet kokio turinio, visų esencialistinių dualizmų. Ukrainos atveju realybė yra gana paprasta: Rusija įsiveržė į kitą valstybę, privertė dešimtis milijonų žmonių palikti namus ir, atrodo, vykdo akivaizdžius nusikaltimus, verčia civilius gyventojus taikiniais. Tai Rusija pradėjo karą. Žinoma, šioje situacijoje esama kitų „sudėtingumų“, bet jie nėra nė kiek gilesni ar sudėtingesni nei gana brutalūs, „paprasti“ faktai.

Mes jau matėme panašius požiūrius į 10-ojo dešimtmečio karus Balkanuose. Jei norime suprasti, kas vyksta buvusioje Jugoslavijoje, privalome grįžti kelis šimtmečius atgal, privalome suprasti jų mitus ir papročius. Šios prieigos buvo problemiškos daugeliu atžvilgių („tai barbarų regionas“ ir t. t., ir pan.). Be to, jos nuošalėje paliko problemos esmę. Mitai ir kiti folkloro elementai turėjo ideologinę funkciją: karams prasiveržus, šie mitai buvo prikelti kaip ideologinis priedėlis tam, kas vyko dabartyje.

Šiandienos Rusija yra absoliutus visko, kam atstovavo Sovietų Sąjunga, neigimas, net ir nominaliu lygmeniu.

Pribloškia kai kurių radikalių marksistų kvietimai „suprasti Putiną“. Dar keisčiau darosi, kai jie šaukiasi „pažabojimo“ politikos ir naujojo, mūsų eros George’o F. Kennano (1). Stulbina Rusijos Federacijos laikymas Sovietų Sąjungos tęsiniu. Šiandienos Rusija yra absoliutus visko, kam atstovavo Sovietų Sąjunga, neigimas, net ir nominaliu lygmeniu. Putinas, pastaruoju metu itin pamėgęs skaityti istorijos paskaitas, atmetė Sovietų Sąjungą ir Leniną. Šitaip jis kuo labiau atribojo tiek save, tiek šiandienos Rusiją nuo Sovietų Sąjungos. Jo ataka nukreipta prieš ukrainiečių tautą, kurios jis nepripažįsta, – jis apkaltino Leniną Ukrainos valstybės sukūrimu. Šį vasarį Putinas teigė, jog „turime pradėti nuo fakto, kad moderni Ukraina buvo sukurta Rusijos, tiksliau, bolševikinės, komunistinės Rusijos. Šis procesas prasidėjo kone iškart po 1917 m. revoliucijos.“ Remdamasi šia interpretacija, Rusija invaziją vadina ne „karu“, o „specialiąja karine operacija“.

Lenino pažiūros šiuo atžvilgiu buvo ypač aiškios, ir šiame pokalbyje verta prisiminti kai kuriuos teiginius iš jo knygos apie tautų apsisprendimo teisę: „Proletariatas negali kitaip, kaip tik imtis kovos prieš prievartinį engiamos tautos laikymą bet kurios valstybės ribose – būtent tai yra tiksliausia tautų apsisprendimo teisės reikšmė. Proletariatas privalo reikalauti politinio atsiskyrimo teisės kolonijoms ir tautoms, engiamoms „jų pačių“ valstybių. To nepadarius, proletarinis internacionalizmas teliks bereikšme fraze; tarpusavio pasitikėjimas ir solidarumas tarp engiančių ir engiamųjų tautų [proletariatų] taps neįmanomas.“

Leninas toliau teigia, kad tie, kurie nepajėgia „reikalauti atsiskyrimo teisės Suomijai, Lenkijai, Ukrainai ir t. t., – elgiasi kaip šovinistai, kaip krauju ir purvu suteptų monarchijų ir imperialistinės buržuazijos padlaižiai“.

Šitai paminėjus, privalu visada būti itin atsargiems imantis lyginti. Buvusioje Jugoslavijoje karas kilo dėl Serbijos hegemoninių ambicijų, tapusių Jugoslavijos iširimo priežastimi. Privalu visad būti atsargiems dėl „panašumų“, nes tam tikru lygmeniu bet kas yra panašu į bet ką. Tai galioja politikai, teorijai, kultūrai ir pan. Manau, kad pats faktas, jog Putinas mini Kosovą kaip invazijos į Ukrainą „pateisinimą“, rodo šių atvejų nesuderinamumą.

– Viena iš sąvokų, kurioms šiandien gali grėsti nuvertėjimas, yra „genocidas“. Rusijos propaganda ir toliau remiasi „genocido prevencija Donbase“ kaip vienu iš pagrindinių argumentų agresijai pateisinti. Kita vertus, klaikūs nusikaltimai Bučoje taip pat buvo Ukrainos valdžios apibūdinti kaip „genocidas“. Kaip tokie kaltinimai genocidu atrodo buvusios Jugoslavijos požiūriu, prisiminus etninį smurtą Bosnijoje ir Kosove? Ką ši sąvoka reiškia šiandien ir kokios yra galimos politinės šio termino vartojimo potekstės?

– Norėčiau grįžti prie ankstesnio klausimo. Akivaizdu, turėčiau teigti, kad kiekviena situacija turi specifinius aspektus, kurie ir turėtų tapti analizės objektu. Leninas siūlė įsitraukimo į „konkrečios situacijos konkrečią analizę“ formuluotę. Kaskart, kai imamasi „konkrečios situacijos konkrečios analizės“, skaisčiosios kairiųjų sielos išsyk reaguoja iškeldamos Marxą, kartais ir Leniną, taip siekdamos kompensuoti ir pateisinti absoliutų konkrečių pozicijų konkrečiose situacijose stygių. Tikrasis Lenino posakio keblumas yra ne „konkrečios situacijos“ analizė (kuo įvykis yra išties ypatingas), o „konkrečios analizės“ pateikimas. Kitaip tariant, analizės, kuri nėra susikoncentravusi į analitiko identifikavimą („abstraktaus analitiko“ specifinės situacijos arba kažko, kas gali garantuoti, jog teisingos analizės pateikimas užtikrins jo / jos pripažinimą „tikruoju“ marksistu). „Konkrečios analizės“ ėmimasis gali traumuoti būtent dėl to, kad šiuo atveju pirmenybė teikiama konkrečiai situacijai, o ne analitiko kaip abstraktaus individo reprodukcijai. Vadinasi, tokia analizė renkasi liaudies, o ne kairės pusę – pastaroji toliau laukia įsikišimo ar analizės, kad suprastų, kokia yra jos pozicija. Būtent čia ir glūdi rizika.

Agon Hamza

Manau, kad šiuo požiūriu ir turime analizuoti, ar tai, kas vyksta Ukrainoje, išties gali būti vadinama genocidu. Tačiau tarptautinėje teisėje esama kažko nenormalaus (kaip ir teisėje apskritai). Tarptautinis Baudžiamasis Teismas nusprendė, kad Srebrenicos įvykiai nėra genocidas. Teisė nėra nešališka, ji visuomet funkcionuoja tame ideologiniame lauke, kurį pati apibrėžia.

Kita vertus, karas Ukrainoje tebevyksta, ir neatrodo, kad greitai baigsis. Jis tęsis daug mėnesių, o gal ir metų. Gana sudėtinga, jei išvis įmanoma, numatyti bet kurios situacijos pasekmes. Šiandien padėtis neapibrėžta, ir kuo ilgiau tęsis karas, tuo mažiau taikinga ir rizikingesnė taps situacija. Galiausiai bus nebe taip svarbu apibrėžti, genocidas tai ar ne, užteks žinoti, kad tai Rusijos agresijos aktas. Apskritai tai yra akistata su tikra katastrofa, kurios mastas tik augs. Apibrėžimai čia vaidins menką vaidmenį.

– Karo Ukrainoje kaina auga kasdien. Tai – ne tik prarastos gyvybės, niokojimai ir milijonai pabėgėlių, bet ir ekonominė krizė Europoje bei auganti pasaulinio karinio konflikto rizika. Atrodo, kad, nors pirmasis Putino planas – greitai užimti Kijevą – žlugo, antrasis – tęsti karą ir versti Vakarus daryti nuolaidas (pvz., atiduoti Putinui Ukrainą) – turi šansų pavykti. Kokias pasekmes, jūsų nuomone, tokia išdava turėtų Balkanų regione ir Europoje apskritai?

– Pasaulinio karo (man nelabai patinka žodis „konfliktas“ dėl jo depolitizuojančių savybių) rizika tampa vis realesnė. Vis dar juntami didžiuliai pandemijos padariniai, tegu ir nustelbti karo Ukrainoje. Politinės, ekonominės ir socialinės šių dviejų „krizių“ pasekmės tik pagilino ir / ar paspartino prieštaras. Tai, akivaizdu, tik didina realią karo riziką. Kapitalizmo prieštaros nebesuvaldomos kapitalistinės sistemos rėmuose. Politinės, ekonominės ir socialinės prieštaros susilieja su augančiomis baisiomis bado ir alkio perspektyvomis, ekologinėmis katastrofomis, klasinio konflikto sprogimu, patriarchatu ir taip toliau. Žinoma, visa tai tėra daug platesnio kapitalizmo prieštarų vystymosi dalis.

Turint tai omenyje, reikėtų nepasiduoti kokiai nors tautinių valstybių „prigimties“ tezei. Santykiai tarp jų yra, kiek hiperbolizuojant, barbariški. Tarptautinius santykius galima interpretuoti kaip nuoseklias pastangų „civilizuoti mūsų civilizaciją“ nesėkmes. Kitaip tariant, vis neišeina pašalinti barbariškumo iš barbariškų santykių tarp tautinių valstybių. Tai suprato net Immanuelis Kantas, nusavintasis liberalių laisvių dainius. Savo trečiojoje kritikoje jis aptaria karo neišvengiamumą: taikos laikotarpiai išties tėra laikinos paliaubos, nes valstybių santykiai egzistuoja nuolatinės karo grėsmės akivaizdoje. Karas siekia gerokai toliau ir aukščiau kasdienėje prigimtinės teisės išmintyje apibrėžto moralinio pasmerkimo. Moralinės įžvalgos bereikšmės tam, kaip dvasia save realizuoja ir įgyja turimą formą: šiame procese moralinės įžvalgos yra pamirštamos.

Visa tai veda prie kertinės paties karo problemos. Kalbant apie karus ir karines intervencijas, esama (ne tik kairei būdingos) tendencijos teikti prioritetą taikai ir stabilumui, o ne teisingumui ir lygybei. Ir anksčiau, ir dabar, remiantis netvirtais moraliniais ir „neutralumo“ pagrindais, iš saugaus atstumo sutinkama palaikyti prievartą. Žinoma, prieštarauti tam nereiškia palaikyti karą. Tai būtų mažų mažiausiai žiauru. Tačiau mes visi privalome būti itin apdairūs šaukdamiesi taikos. Pastaruosius 20 metų Balkanuose besitęsianti taika vis labiau primena laikinas paliaubas. Prieš taiką privalome reikalauti teisingumo ir lygybės. Čia būtina prisiminti Lenino teiginį: „Arba revoliucija užkirs kelią karui, arba karas sužadins revoliuciją.“ Liūdna naujiena yra tai, kad bet kokio revoliucinio potencialo ar jėgos nebuvimas šiandienos situacijoje tik toliau didins naujų karų ir žiaurumų galimybę. Griežtai tariant, šiandiena neturi istorinių panašumų nei į Pirmojo pasaulinio karo pabaigą (bolševikų revoliucija), nei į Antrojo pasaulinio karo pasekmes. Mūsų situacija beviltiška.

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Balkanuose keitimosi žemėmis, teritorinių mainų ar atskyrimų idėjos vis grįžta kaip politinės konfliktų sprendimo galimybės. Žinoma, Bosnija ir Kosovas – šalys, į kurias krypsta tokio pobūdžio iniciatyvos. Manau, kad situacija Ukrainoje (ar verčiau jos išdava) nenulems situacijos Bosnijoje ir Kosove, tačiau tikrai turės įtakos jos vystymuisi. Balkanuose vienintelis būdas išvengti karo yra kovoti su esama taika – taika, kurios palaikymas reikalauja galybės politinių ir karinių įtampų. Analitiniu ir politiniu atžvilgiais viskas pasidaro dar sudėtingiau pažvelgus į šias dvi valstybes per tai, kuo jos nėra: tautinės valstybės. Louis Althusseras visuomet teigė, kad neįmanoma matyti visko iš visur, ir aš manau, kad tai galioja ir mūsų problemai. Situacija valdoma kaip politinis žaidimas, besiremiantis idėja, kad kažkur antrame plane esama apibrėžtų, stabilių taisyklių. Tačiau kai taisyklės susvyruoja ar žlunga, viskas vėl grįžta prie starto linijos. Šiose situacijose viskas susimaišo, ir vėl atsiveria karo galimybė.

Tad dar kartą: žūtbūtinai svarbu kovoti su bet kokia taika, kurios kaina yra teisingumas ir lygybė.

– Karas tapo rimtu iššūkiu Vakarų kairei. Nors absoliuti dauguma kairiųjų pasmerkė Rusijos agresiją, tik mažuma palaikė karinės paramos Ukrainai poreikį. Ar įmanoma suderinti NATO kritiką su karinės paramos reikalavimais? Ar iš principo nuoseklus solidarumas su Ukraina įmanomas iš daugeliui kairėje tradiciškai būdingos pacifistinės pozicijos?

– Kairė keliauja gyvų mirusiųjų naktyje. Didžioji jos pajėgų dalis neturi jokio politinio efektyvumo, reikalingo išlikti arenoje. Tačiau jie apsimeta suprantantys politinę realybę. Tai galioja tiek politinėms grupėms, tiek kairiesiems intelektualams. Iš dalies tai neišvengiamo momento buržuazinėje Vakarų plėtroje rezultatas. Gana įdomus ženklas (arba simptomas), kad bet kurios šalies kairė yra sudaryta iš stiprios vidurinės klasės. Ši pozicija gana įdomi, nes tokia kairės padėtis paaiškina daug, įskaitant jos antiamerikietiškas nuostatas. Pastarosios didžiąja dalimi yra esminė pačios kairės dalis. Gana keista, bent man, kad antiamerikietiškų sentimentų šiandienos kairėje augimas tiesiogiai proporcingas jos pačios gilėjančiam vakarietiškumui. Ši kairioji vidurinė klasė pradėjo nekęsti savo pačios šaknų. Jos antiamerikietiškos pažiūros plinta, nes tarsi padeda paneigti jų, kaip vidurinės klasės, įvaizdį. Tačiau tai nėra nauja. Kairioji vidurinė klasė dažnai – ar dažniausiai – nekenčia klasės, kuriai patys atstovauja, tarsi ši perdėta neapykanta galėtų juos apvalyti nuo jų pačių socialinio pagrindo. Tam tikra prasme antiamerikietiškų pažiūrų žmonės identifikuojasi su Amerika per neigimą. Suvokdami, kad šios pažiūros yra jų identiteto dalis, jie gręžiasi Putino link – Putino, kurį iki šiol vargiai pažinojo ir suprato. Mano nuomone, išties įdomu tai, kad nė viena iš Putiną ginančių pozicijų nėra nuoširdi ir nuosekli: tokių nuomonių visad laikomasi iš toli, per tam tikrą saugų atstumą. Atrodo, kad niekas iš tokių gynėjų tiksliai nežino, ką daro, – jie težino, kad tai yra ne Amerika. Kol šie diktatoriai laikėsi antiamerikietiškų pozicijų, kairė rėmė ir Sirijos Asadą, ir Serbijos Miloševićių.

Prieš taiką privalome reikalauti teisingumo ir lygybės.

Ypač svarbu tai, kad antiamerikietiškos nuostatos kyla iš patogios saugaus atstumo pozicijos, kurios pernelyg lengva laikytis. Į galvą ateina daug pavyzdžių tiek politinėje, tiek intelektualinėje plotmėse. Vos tik antiamerikietiška pozicija tampa intelektualinio, politinio ir / ar kultūrinio darbo pagrindu – iš akiračio išslysta konceptualios amerikanizmo šaknys. Kitaip tariant, prarandamas gebėjimas atskirti kitokį „amerikanizmą“ – pvz., putinizmą, erdoganizmą ir t. t. Viena iš veidmainiškiausių pozicijų karo Ukrainoje, Rusijos invazijos atžvilgiu yra įprastinė liberaliosios kairės litanija „teroras veda tik į daugiau teroro“, „svarbiausia taika, kita išspręsime paskui“, „smurto smurtu nenugalėsi“. Tikrasis klausimas yra: kas nori taikos? Negaliu sugalvoti nė vienos okupantų jėgos, kuri nenori taikos, – Izraelis, Turkija, Serbija, netgi nacistinė Vokietija – visos nuoširdžiai norėjo (nori) taikos. Tačiau, kaip neseniai pareiškė vienas žymus filosofas, Ukrainoje nėra taikos galimybės. Ukrainiečiai nenori taikos, jie nori išsilaisvinimo. Putinas, kaip užpuolikas, nori taikos. Visi pacifizmo reikalavimai arba reikalavimai „taikos bet kokia kaina“ ne tik depolitizuoja tikslą, bet ir – galiausiai – stoja engiančių jėgų pusėn, ar tai būtų atviro karo atvejis (kaip Ukrainoje ar anksčiau Balkanuose), ar kitos klasinės kovos formos ekonomikos, politikos, kultūros ir kt. srityse.

syg.ma

Vertė Agnė Rimkutė

Lietuvių k. tekstas pirmą kartą publikuotas „Šiaurės Atėnuose“ 2022 m. rugsėjo 23 d.