Alkoholizmas kaip paradoksas, arba Ką aš sužinojau metęs gerti

Alkoholizmas, ypač asmeninis – tema, kuria sunku kalbėti. Turbūt todėl šį straipsnį galvoje „rašau“ jau keli mėnesiai – eidamas pasivaikščioti, duše, prieš miegą ir iš jo pabudęs. Labai gali būti, kad šio straipsnio pirmiausia reikia man. Kad galėčiau įveikti psichologinį barjerą, kad juodu ant balto sudėčiau tai, apie ką jau ilgai ilgai galvoju ir ką patiriu.

Viena vertus, nesinori niekam gydyti smegenų, pasakoti apie priklausomybę taip, lyg kažką tikro ar universalaus apie ją žinočiau. Galiu pasakoti tik savo istoriją ir mintis, tad jas kviečiu gerai pasisūdyti prieš vartojant. Kita vertus, šį bei tą tikresnio pasakyti vis dėlto noriu. Alkoholizmas, kaip ir kitos priklausomybės, kiekviena savaip, kelia ne tik asmeninės fizinės ir psichikos sveikatos klausimus ir pasvarstymus. Man, pavyzdžiui, atrodo, kad tai labai visuomeniškas, politiškas ir kažkiek net filosofiškas reiškinys.

Bet, kaip viename rašto darbe kartą puikiai rašė vienas mano studentas, „svarstant tokius klausimus, tradiciškai pradedama nuo pradžios“.

 

Kaip aš gėriau

Mažiau ar daugiau (dažniausiai daugiau) gėriau nuo šešiolikos, t. y., beveik dvidešimt metų. Iš pradžių – nes linksma, socialu, kažkiek romantiška ir veda prie įvairiausių nuotykių. Nemeluodamas galiu visiems sugėrovams ir sugėrovėms padėkoti už linksmai ir įdomiai praleistą laiką. Tikrai nebuvo viskas vien šūdai, ašaros ir moralkės. Nors tikrai būta ir to.

Tik paskutiniais keleriais metais, kažkiek iki pandemijos, tikrai per ją ir šiek tiek po jos, alkoholis vis labiau iš linksmumo ar užgaidos virto į poreikį. Daug greičiau nei anksčiau ėmiau darytis būchas, gerai įvaldžiau žaibiško prisiurbimo meną. Romantiško pasivažinėjimo kabrioletu liko vis mažiau, vis daugiau – lenktynių trasos, nuo nulio iki šimto per kuo trumpesnį laiką.

Nelabai svarbi ėmė darytis ir kompanija ar renginys. Kaip savo knygoje taikliai rašė kačių biheivioristas (tikra, naudinga ir garbinga profesija!) ir tikras priklausomybių kolekcionierius Jacksonas Galaxy, priklausomas žmogus šiaip jau visada vartoja vienas – nejuokaukit jūs apie tuos bendravimus, visi puikiai žinom, ko čia susirinkom. Kuo greičiau ir kuo daugiau!

Tada prasidėjo ir rytai, kai Maximoj atsidurdavau taip lyg netyčia be kelių minučių dešimta. Pusryčiai su degtine – gurmaniškas reikalas. Dauguma draugų man sako, kad, ačiūdie, nelabai gali įsivaizduoti, kaip ant pachmo vėl imti nuo ryto gerti. Galiu tik nusijuokti – nu tai menki pijokai iš jūsų, stengtis labiau reikia. Viskas įmanoma, kai labai nori.

Dar ėmiau įkalinėti ne tik po darbo, bet ir prieš darbą ar net per jį. Kol sėdėjau vienas prie kompo ir kažką verčiau, rašiau ar redagavau, tai visai ir nieko. Mes su alkoholiu jau buvom pasiekę tą santykių tašką, kai galėjom ir būti kartu, ir užsiimti savo reikalais. Kiek kebliau tapo, kai pradėjau mokyti užsieniečius lietuvių kalbos. Bet prie gero noro nėra blogo oro – makt fleškutę prieš pamoką ir puikiai aiškinasi ir galininkas, ir kilmininkas. Aš turiu ką? Aš turiu kablį. Aš neturiu ko? Aš neturiu stabdžių.

 

Kodėl aš gėriau

TL;DR, trumpoji atsakymo versija – dėl visų įmanomų priežasčių ir dėl nė vienos.

Mokslininkai vis dar tiria, ar alkoholizmas genetiškai paveldimas. Kol kas daugmaž sutariama, kad genetika tikrai turi nemažai įtakos. Dariausi kilmės tyrimus – esu 100% rytų europietis. O kadangi esu rytų europietis, tai žinoma, kad šeimoje ir giminėje esama mėgėjų pakilnot čerkelę, ypač vyriškoje pusėje. Gebėjimas pakelti, kablys, kartais prilygstantis tanklaivio inkarui, ryžtas ir atsidavimas – visi duomenys puikiai sportinei karjerai.

Kita, ne ką lengviau sutvarkoma priežastis – pasaulis žiaurus ir neteisingas. Kalbėdamas apie ją dažniausiai tiesiog pamoju ranka lango arba horizonto pusėn. Ar tai, kas ten, duoda mums gerų priežasčių negerti? Visiškai nenuostabu, kad žmonija ieško įvairiausių palengvinimų, cheatų, narkotikų, galinčių padėti susigyventi su viskuo, ką patiriame. Kaip ir nenuostabu, kad pandemija ir iš karto po jos prasidėjęs pilno masto karas Ukrainoje sustiprino mūsų santykius su mieluoju C2H5OH. Apie tai net memų būta.

Na ir, galiausiai, kultūra. Vakarai, o su globalizacija – ir likęs pasaulis seniai ir aiškiai pasirinko „geruosius narkotikus“, kuriuos galima vartoti ir nebūti laikomam narkašu. Apie tai, kaip giliai alkoholis įsišaknijęs mūsų kultūroje, daug net nekalbėsiu – prikalbėta ir prirašyta pakankamai. Čia – klasikinė lentelė, kurioje narkotikai surikiuoti pagal vartotojams ir visuomenei daromą žalą Jungtinėje Karalystėje. Plačiau apie ją pasiskaityti galite interneto žurnale „Vox“. Kaip matome, pats priimtiniausias narkotikas mus ir mūsų bendruomenes ir žaloja labiausiai. Net jei atmestume žalą kitiems, turėtume pripažinti, kad pijokui sveikiau būtų tapti, pvz., kokainščiku.

Bet tokias lenteles kol kas palikime verygoms ir danielėms – abiem, beje, yra už ką padėkoti, ir aš čia be ironijos. Man įdomesnė ir arčiau kūno tam tikra maišto kultūra, ypač „berniukiška“ jos dalis. Nuo pat Baudelaire’o, raginusio visad būti įkalusiam – taip taip, galima būti įkalusiam ir „poezijos“ ar „dorybių“, bet come on, seniukai, tikrai pirmiausia juk vynelio, ar ne? Iki pankų kultūros ir anarchistinių jos pagrindų, teigiančių, kad pasaulis – sąvartynas, todėl mes galime būti šiukšlės.

Čia, žinoma, nesąžiningai redukuoju ir stilizuoju. Ne tik tai sako ir Baudelaire’as, ir pankai anarchistai. Bet aš, panašu, buvau ir netgi šiek tiek, kažkur giliai, tebesu įtikėjęs būtent šita, patogiausia man dogma. Alkoholizmo patina, atidžiau įsižiūrėjus, aptraukusi visa, ką esame ne tik įpratę, bet ir mokomi laikyti „nevidutinybių kultūra“. Girtumas – būtinas „nesuprasto“, o iš tikrųjų tiesiog niekad neužaugusio ir į kitus žmones kaip į žmones taip ir nepažvelgusio berniuko-genijaus bruožas. Štai ir Širvys šlitinėja po Vilniaus senamiestį, nes romantika ir okupacija, ir Artūras Barysas–Baras srebia druskos sriubą per eilinį pachmielą. Ir Hemingway’us, ir Hunteris S. Thompsonas, ir Bukowskis… Ir taip iki pat Nacionalinio dramos teatro meno vadovo, kuris galimai darbe nepasirodė šimtą dienų dėl galimai nekomentuotinų priežasčių.

Kartais atrodo, kad kvailumą ar povyzą, liaudiškai tariant – savo paties unarą, pripažinti net sunkiau nei kokius realius nusikaltimus. Galbūt todėl Anoniminiai Alkoholikai skatina savo narius kuo greičiau pamesti „girto ir labai ypatingo“ įvaizdį, tiksliau, pasiteisinimą. Galbūt todėl socialios ir vieni kitais besirūpinančios bendruomenės, kaip rodo tyrimai, yra tarp geriausių priklausomybių prevencijos ir tvarkymosi su jomis priemonių. Pijokui tikrai reikia suprasti, kad jo pijokystė niekuo neypatinga, ir kad pijokauja jis visiškai taip pat, kaip ir kiti pijokai. Bet gal kažkaip galėtume užbėgti pora žingsnių į priekį ir savo priklausomybę nuo kitų – beigi jų priklausomybę nuo mūsų – suprasti lengvesniu būdu?

 

Pradžioje buvo žodis

Žinote, kaip esame įpratę pinigus vadinti „pinigėliais“? Na, kaip posakyje „pinigėlis yra pinigėlis“. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad pinigai – iš esmės nešvarus reikalas, o dar ir nenorime pasirodyti, kad mums jie kaip nors labai rūpi. Nors rūpi. Bet nenorime, kad kiti apie tai žinotų, o kartais – ir patiems baisu apie save kažką ne to sužinoti.

Alkoholio vartojimui ir probleminiams vartotojams irgi turime prisikūrę eufemizmų, nors į taromatą krauk. Ir įkalti, ir įpiešti, ir patraukti, ir stikliuką pakilnoti. Sušilti, ant vienos kojos padaryti, pasiurbti ir į lempą arba leiką įpisti. Šachtą užgesinti. O kas šachtą gesina? Jei iš žemesnio socialinio sluoksnio – tai girtuokliai, pijokai, pjanicos, alchašai, bomžiukai, latrai ir kandai. Jei biškį garbesni – tai mėgėjai, pageriantys, išgeriantys, prie taurelės.

Aš šiaip jau norėčiau būti „pijoku“. Iš vaikystės prisimenu, kaip močiutė kaimo alkoholikus vadino „pijokėliais“, ir kaip sakė, kad jų dalia – sunkiausia, todėl pro rojaus vartus eis pirmi, be eilės. Gražu.

Bet negalima. Mano procesui šiuo metu reikia, kad būčiau alkoholikas. Nes „alkoholikas“ smeigia kitaip, giliau ir skaudžiau, ištraukia iš patogios neaiškumo miglos ir liepia kažką su tuo daryti. Būti alkoholiku nepatogu ir labai asmeniška, būnant alkoholiku sunku apie tai juokauti ne liūdesio fone. Ne taip, kaip „pijoku“, „išgeriančiu“ ar „mėgėju“.

Sveikinu ir mokslinį, populiarėjantį pavadinimą – probleminis alkoholio vartotojas. Viešojoje erdvėje jis iš tikrųjų mažiausiai stigmatizuojantis, nors ir labai nerangus. Gal po truputį imsim pijokus vadinti tiesiog PAVais? Juokus nustūmus šalin, „probleminis vartotojas“ man irgi neatrodo pakankamas – pamanykit tik, žmogus su problema, meskit akmenį, kas be problemos. Jei prieš kiek daugiau nei metus galvoje būčiau kartojęs šitą terminą, o ne „alkoholiką“, tikriausiai tebesutiktumėt mane tolimajame Maximos kampe apie dešimtą ryto.

Kol nesugalvojome nieko geriau, turės taip tikti – aš sau būsiu alkoholikas (endonimas), o statistikai, spaudai ir portalams lai lieka probleminiai vartotojai (egzonimas). Bet nemanau, kad, kalbėdami apie alkoholizmo problemą, ypač su dabartiniais jos mastais, turėtume sakyti „alkoholio vartojimo problema“. Gal aš ir mazochistas, bet manau, kad visiems mums skaudėti dėl to turėtų truputį labiau.

Čia, žinoma, iškyla ir kita problema – kaip alkoholizmo nepaversti tapatybe, ar bent jau nepersistengti. Viena vertus, diagnozės, pačių užsiklijuojamos etiketės ir tapatybės, kaip „Kombinate“ sakė žymus britų psichoterapeutas ir (anti)psichiatras Ianas Parkeris, gali mus įgalinti geriau suprasti ir keisti mūsų padėtį.

Kita vertus, jose užsiciklinę galime gauti į rankas plaktuką, nuo kurio visur aplink ims vaidentis vinys – visur tik alkoholizmas ir priklausomybės! Be labai realaus pavojaus tapti nušvitėliais, dar ir galime patys sau pasunkinti gijimą ar tvarkymąsi su savo sutrikimais. „Aš alkoholikas, todėl dabar su visais ir pats su savimi elgsiuosi šūdinai“, – labai reali, nors ir stipriai supaprastinta mintis.

Ką daryti su tapatybių problema, kol kas palikime kontinentinei filosofijai. O pats mėginu skirti grūdus nuo pelų. Pirmiausia, alkoholikas nėra gera ar kaip nors specialiai engiama tapatybė, bent mano atveju – ir ne negalia. Geriausia juk būtų, jei alkoholikų nebūtų, ar ne? Alkoholikas – ne tiek tapatybė, kiek bėda. O su specifine bėda iškyla ir poreikis rasti nelaimės draugų, išsikalbėti su jais, atsiranda ir paramos bei palaikymo poreikis iš visuomenės. Geroji alkoholiko tapatybė – tai, kad ji(s) negeria, stengiasi negerti arba stengiasi gerti mažiau. Ir tiek. Nesame alkoholikams skolingi nei daugiau, nei mažiau nei kitiems žmonėms, gyvenantiems aplink mus.

---

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

---

 

Paradoksas ir apylankos

Apskritai alkoholizmas yra keistas ir net kiek juokingas sutrikimas. Ypač išrengus jį iki esmės – taigi neimi su rankute buteliuko ir nepili skysčio į burnytę. Viskas, problemos nėra. Ar taip jau sunku? Tik du žingsniai, ir net ne žingsniai, o nežingsniai. Nereikia net nieko daryti – reikia tik kai ko nedaryti.

Žinoma, čia ir problema, kad nedaryti labai sunku. Kaip sakė viena pažįstama, mesti gerti – sunkiausias jos gyvenime dirbtas darbas. Visiškai jai pritariu. Kaip apie tuščią centrą, panašiai kaip apie depresiją, aplink alkoholizmą sukasi bene viskas – savivertė, santykiai su žmonėmis ir su pasauliu, linksmybės, liūdesys, miegas, ramybės likučiai. O kai centras pareikalauja, eisi iki načnyko už dešimt kilometrų, po aštuntos vakaro vogsi iš parduotuvės arba už penkiagubą kainą pirksi iš alkobolto.

Pirmiausia ėmiau girtas vis susirūpinti šita problema. Vis dažniau jau visiškai būchas imdavau svarstyti, ar aš alkoholikas, kas tas alkoholizmas, kaip čia viskas būtų, jei negerčiau. Kalbėjau apie tai gerdamas su draugais, vis ką nors pro miglą pasigūglindavau. Net pažadą vienai draugei daviau, irgi girtas, įrašėm mano pasižadėjimą jos telefone. Tada nutiko, o tiksliau – padariau dar porą dalykų, kurie įskaudino man artimus žmones. Ne tai, kad anksčiau panašių nesąmonių nebuvau pridirbęs, bet paskutiniais kartais moralkės kirto kažkaip kitaip, kažkaip rimčiau.

Taip iš lėto, vis pagerdamas ir atidėliodamas, prie kažko artėjau. Parašiau porai pažįstamų, pavadinkim juos čia M. ir R., kurie, žinojau, irgi daug gėrė, o paskui metė. Ačiū jiems. M. man labai tiesiai šviesiai viską papasakojo – kad nieko lengvo ir romantiško metant gerti nebus, kad bus nuobodu ir liūdna, kad bus žopa, kad paramos grupės gal ir nepatiks. Bet iš lėto viskas gerės. O svarbiausia – kad jei ieškosiu priežasčių, kodėl geriu, kad jei toliau kaltinsiu pasaulį, genus, kultūrą, kapitalizmą ar dar kokį briedą, tai niekada nemesiu gerti.

Va čia ir prasideda alkoholizmo paradoksas, apie kurį jau daugiau nei metai galvoju beveik kasdien. Visos tos priežastys, kurias minėjau anksčiau, yra tuo pat metu ir tiesa, ir šūdmala. Gal čia net ir kokia dialektika? Nežinau, neskaičiau Hegelio. Net susimąstau, kad tiek prisiklausiau ir prisiskaičiau kairės teorijos apie įvairiausių sutrikimų ir psichikos sveikatos santykį su politine ekonomija, kad iš didelio rašto išėjau už krašto ir visas savo problemas nurašiau „visuomenei“. Tiesiog juokinga, kaip durnai kartais galime elgtis ir kokių ištaigingų pasiteisinimų savo durnumui galime rasti.

Kaip tuo pat metu ir suprasti, kad esame labai tampriai susaistyti socialiniais saitais, ir prisiimti ekstremalią atsakomybę už savo veiksmus? Be to, dar ir nekaltinti socialinių saitų, bet ir neužsikrauti šitos nepakeliamos naštos vien sau?

AA ir panašios savitarpio paramos grupės (kurias bent išmėginti labai rekomenduoju visiems, kas mano, kad turi problemą) tam reikalui pasitelkia „aukštesnės jėgos“ apylanką. Kad išspręstum paradoksą, pirmiausia reikia pasiduoti tam, ko nevaldai. Lygiai taip, kaip pasidavei alkoholizmui. Pats buvau poroj AA susirinkimų, bet kažkaip neprigijau. Pažadėjau sau, kad jei vėl imsiu gerti – imsiu juos lankyti. Bet, bent kol kas, būtent „aukštesne jėga“ patikėti, o tuo labiau jai pasiduoti – truputį nu ne.

Beje, pasaulyje, tik, deja, ne Lietuvoje (mano žiniomis), esama ir savitarpio paramos tinklų, kurie nesuka į šią apylanką. Vienam tokiam žadu kada nors būtinai parašyti. Pirma gal šitas straipsnis ir kiti dalykai, o po to jau parašysiu. Kaip dainavo „Laura & The Lovers“, little by little. „Secular Organisations for Sobriety“ („Sekuliarios blaivybės organizacijos“, SOS) prisistato Nietzschės citata „Du didieji Europos narkotikai – alkoholis ir krikščionybė“. SOS 1985 m. JAV įkūrė Jimas Christopheris, alkoholikas, kuriam atsibodo AA dvasingumas. Kada nors, reikia tikėtis, galėsiu apie SOS papasakoti jums daugiau.

Grįžkime prie paradokso, be apylankų. Mano patirtis su priklausomybe man sako, kad Foucault, 9-ajame dešimtmetyje lyg ir skelbęs „žmogaus (t. y., humanizmo) mirtį“, gerokai paskubėjo. Aš niekaip negaliu įsivaizduoti, kaip be paties subjekto, tegul ir stipriai sąlygoto, pastangų ir indėlio galime jį/ją „iškelti“ kad ir iš psichikos sveikatos sutrikimų ar priklausomybių – tad ką jau kalbėti apie sudėtingas socioekonomines sistemas. Tą little by little kažkas vis dėlto turi žengti.

Čia, žinoma, turiu save atitinkamai pozicionuoti – esu išsilavinęs baltas cis vyras iš tautinės daugumos, turiu kur gyventi ir iš ko už šildymą susimokėti, esu puikiuose romantiniuose ir draugiškuose santykiuose, mane remia šeima ir draugai, ir t. t. ir pan. Vadinasi, ir atitinkamas pozityvus žingsnis – šiuo atveju, metimas gerti – man žengiasi palyginti lengvai. Tik „palyginti“ – nes, žinoma, nieko lengvo tame nėra niekam, kas bandė ar bando.

Be abejo, niekaip negalime grįžti prie „kaip pasiklosi, taip išmiegosi“ dogmos, stigmos, patronizavimo, bausmių, „ligos“ ir panašiai. Tie, kuriems toks žingsnis šiuo metu neįmanomas, privalo bendromis mūsų visų (įskaitant valstybę ir pirmiausia ją) pastangomis būti „iškelti“ iki situacijos, iš kurios tą žingsnį žengti įmanoma. Nors esama ir neįtikėtinų sėkmės istorijų, kaip žmonės pakyla „nuo konteinerio“, jos labai retos. Kad galėtum išlipti iš priklausomybės, ypač sunkios, reikia bazinio saugumo – būsto, maisto, šilumos, poilsio, draugų, artimųjų ir t. t., ir pan. Kad galėtum įsivardinti ir susiimti, reikia laiko, erdvės ir ramios kertės, kurioje dirbsi visą svarstymo bei mąstymo darbą. O tada dar reikės, kad kažkas paplotų per petį, kai pasiseka, ir paguostų – ar griežtai nužvelgtų – kai sufeilini.

Bet (!) – įsivardinti, susiimti, svarstyti, įveikti ir feilinti teks pačiam. Bet kas, kas dirba su priklausomybėmis, įskaitant ir priklausomuosius, pakartos jums tą pačią klišę – niekas negali padėti tam, kuris nenori, kad jam padėtų. Klišės turi nelemtą savybę – dažnai būti teisingos. Ir, tiesą pasakius, šią klišę mielai kontrabanda įneščiau ir į politinę veiklą.

Žodžiu, taip aš mečiau gerti ir iš naujo atradau subjektą, tą pėstininką, kuriam vis dėlto reikia žengti laukelį priekin, net jei padėtis šachmatų lentoje nekokia. Ir visai smagu, nes kuo toliau, tuo aiškiau suprantu ir drąsiau galiu teigti tai, ką jau kažkada rašiau Jono Čeikos knygos recenzijoje – kad politinis projektas, prie kurio noriu prisidėti, siekia „[a]tverti giliai glūdintį žmonių potencialą ir į(si)galinti, o ne sudaryti kuo geresnes sąlygas iš lėto pūti kiekvienam savoje nelaimėje.“

 

Kaip aš stoviniavau prie lentynų

O tada ėmiau ir mečiau gerti. Aišku, taip nebuvo, tik kvit ir viskas – iš pradžių vis pasigerdavau vienas, niekam nematant, o kitą dieną gėdydavausi ir pykdavau ant savęs, kad ir vėl nepaėjo. Pirmaisiais mėnesiais nemažai laiko praleidau prekybcentrių alkoholio skyriuose. Ateinu, sustoju, žiūriu… Galvoju. O jei? Gi niekas nepamatys, o jei dar vieną, tikrai jau paskutinį pasisėdėjimą su senu draugu, o jei permiegočiau dar kartelį su buvusiu meilužiu? Bet ne, jausiuosi šūdinai vien išgėręs, kad ir vėl sufeilinau, o paskui gėda, pachmas, slapstymasis… Bet o jei? Tik kelias skarbes…

Tokie pastoviniavimai kartais užtrukdavo ir virš penkiolikos minučių. Tiesiog vidinė kova prie lentynų, po spiginančiom lempom. Ir vis rečiau išeidavau iš to skyriaus kuo nors nešinas, kol galiausiai liko tik pastovėjimai. Ir dabar dar būna, kokį kartą per mėnesį-pora, kad pastoviniuoju. Nostalgiškai perbraukiu ranka per stikle išgraviruotas raides, įsižiūriu, nužvelgiu kainą. Ir tavęs, mano mielasis, infliacija nepasigailėjo…

Vienas pažįstamas, išgirdęs, kad metu gerti, tiesiai paklausė: „O ką tada veiksi?“ Klausimas vienu metu ir kiek įžeidus, ir labai taiklus. Iš tikrųjų buvo baisu – o rimtai, ką veiksiu? Kaip vėliau paaiškėjo, nebuvo taip baisu, kaip tikėtasi, ir tas lauktasis supernuobodulys, bent kol kas, kamuoti nepradėjo. Veikiu, žinokit, bemaž viską tą patį, tik negirtas.

Kartais pasidarau sau „pachmo dieną be pachmo“ – tiesiog beveik nesikeliu iš lovos ir absoliučiai nieko neveikiu. Nes, tiesą pasakius, pachmas turi ir gerąją pusę – mums, kapitalizmo subjektams, kurie iš karto ima save kaltinti, kai tik nors dienelę nieko neveikia, dažnai tai yra viena iš retų dienų, kai leidžiame sau nesikelti iš lovos. Nes nu bloga, neišeina, viskas blogai. O jei elgtumės taip pat, tik kai viskas daugmaž normaliai? Štai ir idėja alkoholikų streikui.

Taigi va, kad įkalti dažniausiai yra būdas atsipalaiduoti ir truputį, bent laikinai pabėgti nuo savęs, savo problemų ir savo emocijų. Tad ėmiau stebėti save – kaip pasijutęs aš užsimanau alkoholio? Žinoma, kai labai pikta, kai labai liūdna, kai nusvyra rankos. Nustebau supratęs, kad prie gerų emocijų gerti nesinori – gi tada ir taip gerai! Bet viena būsena ir mane patį nustebino – labiausiai įleist pora užsimanau, kai esu… pavargęs. Ir kuo labiau pavargęs esu, tuo labiau noriu išgerti. Ką ir bepridursi – Guten Tag, komrade Karl, wie geht’s?

Šiaip viskas normaliai. Visų mano problemų metimas gerti tikrai neišsprendė, bet tiesiog turiu daugiau jėgų su visu tuo šaršalu tvarkytis. Beveik nebeliko anksčiau kankinusių panikos priepuolių, bet pats nerimas niekur nedingo. Tenka su juo gyventi. Atsirado daugiau pinigų ir laiko. Ypač laiko! Labai gera žinoti – jei šiandien ko nors nepadariau, padarysiu rytoj arba poryt, nes nesijausiu kaip šūdas kitą rytą. Nebereikia planuotis dienų, kai būsiu neveiksnus. Net neišmiegojęs galiu normaliai funkcionuoti. Pasaka.

Truputį susitraukė mano socialumas. Kaip rašė mylimas Rusijos žydas emigrantas amerikonas Sergejus Dovlatovas: „Kadaise visai nemažai gėriau. Ir, suprantama, trankiausi kur papuola. Dėl to daug žmonių manė, kad aš mėgstu bendrauti. Bet prisiėjo man prablaivėti – ir bendravimo kaip nebūta.“ Na, ne visai taip stipriai – bet dabar jau išeiti į žmones reikia progos. Anksčiau proga visada būdavo, o dabar va, nebūtinai. Ir iš vakarėlių išeinu dabar labai operatyviai – būnu, būnu, būnu, o tada man tik stukt – ir reikia eit namo. Dabar. Tuoj pat reikia eit namo. Ar kompanija per girta patapo, ar miego užsimaniau, ar šiaip nebevaibas. Susirenku manatkes ir einu.

Kita vertus, ilgai galvojau apie tai, kol galiausiai pripažinau sau – kažko vis dėlto nėra. Kažkokios tamsiosios pusės, kažkokio šėlo, kažkurios dalies socialumo ir prasmės. Žinoma, kad nėra. Nes išgyvenu sunkų išsiskyrimą po beveik dvidešimties metų intensyvių toksiškų santykių. Grįžti neketinu, bet tą tuštumą, esybės skyles reikės arba kažkuo užpildyti, arba susigyventi su jomis. Gal kokią fintikliūšką gražią į jas pasidėti, lyg į lentyną. Va tai dabar ir veikiu. Dažnai sapnuoju, kad vėl prisigėriau. Arba kad visi man siūlo išgerti, bet aš atsisakau. Arba kas nors sapne mane kaltina, kad nebegeriu ir todėl tapau nuobodus. Arba kad išdaviau visus sugėrovus ir sugėroves. Pasąmonei irgi užims laiko susitaikyti su esama padėtimi.

 

Pabaigai

Kad ir kaip stengčiausi, kad ir kiek taisinėčiau šį tekstą, jaučiuosi šiek tiek nesąžiningai, nepatogiai, nejaukiai (awkwardžiai) dėl jo. Atrodo, kad parašiau tuo pat metu ir daugiau, nei reikėjo, ir kažko svarbaus tikrai nepasakiau. Kad ir per daug prirašiau apie save, ir nepaliečiau kažkokių skaudulių, kuriuos reikėjo paliesti. Kad ir teisinuosi, ir baudžiuosi, ir t. t., ir pan.

Taip tikriausiai ir turi būti. Tikriausiai apie alkoholizmą bei priklausomybes dar į GPB rašysiu ir daugiau, ir „Chat GPB“ būtinai su chebra apie tai paplepėsiu. Nes tikrai įdomu – rimtas nuotykis yra daug gerti ir po to mesti. Atrodo, kad kažkada greitu metu suprasiu apie tai vis daugiau, o dar po kiek laiko galėsiu ir kitiems papasakoti. Priklausomybės dabar man atrodo vienas žmogiškiausių ir politiškiausių dalykų šiame žmonių pasaulyje.

Be to, labai lauksiu jūsų komentarų, nuomonių, kritikos, klausimų ir istorijų. Parašykite komentarą GPB puslapyje arba soc. tinkluose, o jei norite ką nors asmeniško pasakyti tik man vienam – susiraskite mane kur nors internete. Gūglas turėtų žinoti, kur mane rasti. Arba ir gatvėje priėję užkalbinkite. Gal ir ką nors naujo ar įdomaus kartu sugalvosime, pvz., įkursime „Autonominius Alkoholikus“. Juokauju (?). Blogiausiu atveju – pabendrausim apie savo priklausomybes ir nepriklausomybes. Nes, dievas žino, draugams ir artimiesiems tai jau tikrai galvas apie jas išūžėme.