Aš, kaip ir tu, kartais nekenčiu; tu, kaip ir aš, prašai nepalikti

Knygos Aš nekenčiu tavęs! Nepalik manęs: kaip geriau suprasti ribinę asmenybę recenzija

Dėmesio: šiame straipsnyje rašoma apie psichikos sveikatos problemas. Siūlome apsvarstyti, ar šiuo metu jums toks tekstas neturės neigiamo poveikio. Straipsnio pabaigoje pateikiame psichikos sveikatos paramos organizacijų kontaktus.

---

Tuščias lapas yra dalykas nevienareikšmis. Dažnai jis apnuogina atsilikimą. Kitur tiek prirašyta, tiek pasistūmėta, o pas mus – nieko, neartos vagos. Kita vertus, tuščias lapas kviečia pradėti tekstą. Apvertus trečiąkart, jis gali tapti privalumu, leidžiančiu mokytis iš svetimų klaidų ir jų nekartoti. Literatūra plačiajai publikai apie ribinį asmenybės sutrikimą lietuvių kalba iki šiol buvo tuščias lapas. Prieš pradėdami jį pildyti, galime atlikti stropią kitakalbių leidinių apžvalgą ir atsakingai pasirinkti išversti kokybišką, patikimą ir korektišką tekstą. Juk pradėsime spaudos tradiciją tokia subtilia tema – Lietuvoje mažai pažįstamos psichikos būklės, kuri kaip tik pasižymi dideliu jautrumu. Nenorime išleisti svetur jau senokai kritikuojamos knygos, ypač jei ji siūlo nepagrįstus teiginius ir stiprina stigmą, kurios ir taip per akis.

Arba mums tai visai nesvarbu. Nejaučiame atsakomybės, veikiame pagal kapitalistinę pardavimų logiką. Clickbaitinis pavadinimas? Pasakojimai apie „netinkamą“ pacienčių seksualinį elgesį? Ilga ekskursija „normaliems žmonėms“ po skandalingus „sutrikusiųjų“ išsišokimus, o išties naudinga informacija ir patarimai tik kažkur link galo? Pelninga – imam!

Pastarąjį variantą pasirinko leidykla Liūtai ne avys, šiemet lietuviškai išleidusi dr. Jeroldo J. Kreismano ir Halo Strauso knygą Aš nekenčiu tavęs! Nepalik manęs: kaip geriau suprasti ribinę asmenybę. Tuščias lapas pradėtas pildyti, mano požiūriu, smarkiai ne ta koja – leidinys sės žalingus stereotipus tarp diagnozės neatitinkančiųjų, žlugdys ir taip menką atitinkančiųjų savivertę ir skleis niekuo nepagrįstas prielaidas. Tuo tarpu keletas pavienių korektiškumo, empatijos ir informacijos patikimumo karių vargs, atitaisinėdami žalą ir nurodinėdami knygos trūkumus. Tarp jų būsiu ir aš – Elena, gyvenanti su tuo, kas psichiatrijoje vadinama ribiniu asmenybės sutrikimu (mano istoriją rasite ankstesniame straipsnyje). Neperdedu, vargau ir kankinausi skaitydama, tad noriu bent kiek apsaugoti jus nuo kančių. Ar bent jau rekomenduoti, nuo kelinto puslapio verta pradėti. Alternatyvios literatūros sąrašas lauks jūsų straipsnio pabaigoje – deja, kol kas tik angliškai. Laikykite jį mano nuoširdžiu kvietimu vertėjams ir vertėjoms imtis darbo.

Skaldymo olimpiada: kas stipriau, mes ar autoriai?

Problemiški teiginiai, išvados ir įsitikinimai knygoje byra kaip žirniai iš praplyšusio maišo, tačiau pradėti norėčiau nuo, mano manymu, paties pagrindinio, bet sunkiausiai apčiuopiamo, todėl galimai žalingiausio. Toks gali įsliūkinti nepastebėtas kaip koks pelėsis ir taip apraizgyti smegenis, kad atsipeikėsime tik kaip aidas kartodami: nirštantis bulius, prakeikti melai ir kliedesiai, nesvarbu, ką darote, vis tiek esate pasmerktas… Žodžių junginiai po dvitaškio yra autorių pasirinkti poskyrių pavadinimai. Iškart kyla įtarimas, kad jautrumo knygoje maža. Tačiau apstu to, kas aprašoma kaip vienas iš akivaizdžiausių ir dažniausiai pasireiškiančių ribinio asmenybės sutrikimo simptomų.

Omenyje turiu skaldymą (angl. splitting), kitaip – juoda-balta mąstymą. Pasižiūrėkime, kaip dėliojasi situacija į jį linkusio žmogaus smegenyse. Keldama storį į instagramą, nepastebėjau palikusi netyčinę gramatinę klaidą. Vos susigaudžiusią, mane iškart užgriuvo realybės neatitinkanti mintis, kad esu visiškai kvaila ir nemoku rašyti. Tokiu momentu mano smegenys neprisimena ir nepriima objektyvių faktų: už rašybą visuomet gaudavau geriausius pažymius, beveik be klaidų parašiau pirmąjį savo knygos juodraštį ir t. t. Atvirkščiai – jeigu pasitaikė viena klaida, reiškia, viskas, ką darau, yra klaida, reiškia, aš blogas žmogus. Po kiek laiko, atsipalaidavusi ir pritaikiusi Dialektinėje elgesio terapijoje išmoktus emocijų reguliavimo metodus, gebu suprasti, kad viena klaida tėra viena klaida, mintis tėra mintis, o skaldymo siūlomas pasaulėvaizdis – iškreiptas.

Šitaip mąstyti mes nepasirenkame – tai pasekmė neužbaigto vystymosi proceso, vadinamo objekto pastovumo suvokimu. Baigiantis antriesiems gyvenimo metams, vaikas dažniausiai geba suprasti, kad išėjusi iš kambario mama nedingo amžiams, o supykusi galiausiai atleis. Tai gali neįvykti gyvenant neigiančioje, emociškai atšiaurioje ir / ar traumuojančioje aplinkoje (tą knygos autoriai suprantamai paaiškina 89–94 p.). Gijimo kelias dažnai prasideda kaip tik mokantis supratimo, kad du iš pažiūros priešingi teiginiai gali būti teisingi vienu metu – taigi, dialektikos. Būtent dėl to Marsha Linehan taip pavadino savo sukurtą terapijos mokyklą, kuri iki šiol laikoma viena paveikiausių žmonėms su ribinio asmenybės sutrikimo simptomais. Aš pati diena iš dienos visiškai rimtai treniruojuosi sakyti: galiu atsitiktinai padaryti gramatinę klaidą ir galiu būti puiki kalbos specialistė. Dar daugiau – galiu suklysti ir tuo pat metu būti geras žmogus. Galbūt keista ir net kiek komiška, tačiau skaldymas gali sukelti rimtų pasekmių santykiuose (vieną kartą nederamai pasielgusį žmogų galime pradėti matyti kaip absoliučiai blogą) ir / ar vesti prie savižalos ar suicidinių minčių, todėl mokytis privalu.

Taigi, kategoriški teiginiai būtų (ir yra) visiškai suprantami cituojant pacientų(-čių) mintis, tačiau nesitikėjau tiek jų suskaičiuoti autorių žodžiuose. Keletas pavyzdžių: „ribinė asmenybė niekada nėra patenkinta gyvenimu“ (p. 24) ir „niekada nesuvokia kitų žmonių adekvatumo“ (p. 60). Jai taip smarkiai stinga tęstinumo suvokimo, kad „visada elgsis taip, lyg kiekvieną kartą kalbėtų su vis nauju žmogumi“ (p. 58), nors iš tikrųjų kalbasi su tuo pačiu. Susidūrusi su bet kokiu jausmu ji „emociškai nukraujuos iki mirties“ (p. 24). Ribinis žmogus „negali suderinti kito žmogaus gerų ir blogų savybių ir matyti jį kaip vieną, nedalų individą“ (p. 26), jam „labai sunku, jei apskritai įmanoma, suprasti niuansus ir atspalvius“ (p. 26), jis „nesugeba savęs pakelti iš pelenų“ (p. 187). Panašu, kad autoriai, nė karto neprisipažinę patys turintys ribinių simptomų, skaldo kaip reikalas ir dialektikos nesimoko.

Panašiai veikia ir nuolat kartojami žodžiai patologija, sindromas, aukos, liga, sergantys, kenčiantys. Iš patogios gydytojo kėdės tarsi žvelgiama į eksperimentinius gyvūnėlius narvelyje. Kai distancija tokia didelė, o gyvūnėliai taip smarkiai skiriasi nuo „sveiko“ tyrinėtojo, atsiranda daug erdvės persūdymui ir atstumiančioms formuluotėms, pavyzdžiui, „emocinė hemofilija“ (p. 23), „nekontroliuojamai siautėti“ (p. 23) ar „intensyvus, nepastovus, manipuliatyvus poravimasis“ (p. 57). Šnekoms apie manipuliacijas derėtų paskirti atskirą tekstą, mat tai vienas labiausiai išvešėjusių stereotipų apie ribinio asmenybės sutrikimo bruožų turinčius žmones. Tiesa, mes sukeliame skausmo aplinkiniams (kaip ir visi žmonės), tačiau manipuliacijoms reikalingas išankstinis planavimas ir aukštas sąmoningumo lygis, o mes pavojingaisiais skaldymo momentais dažniausiai veikiame vedami neracionalaus impulso ir patys gerai nesuprasdami, kas darosi.

Knygą, kaip ir manipuliaciją, taip pat reikia iš anksto gerai suplanuoti. Paskui rašai, taisai, permąstai. Paskiri laiko – ne šiaip sau staiga išsiunti kaip kokią neapgalvotą žinutę. Vadinasi, autoriai sąmoningai pasirinko suformuluoti pažadą, kad naudojantis teksto patarimais žmonių su ribiniu asmenybės sutrikimu artimiesiems yra vilties „padaryti šią patirtį pakenčiamesnę“ (p. 201). Klausiau, ir žmonės man sakė, kad su manimi būna ne tik pakenčiama, bet ir gerai. Lygiai taip pat pasirinkta neįtraukti nė žodžio apie pozityvias patirtis, kurias lemia ypatingai jautrus gyvenimas. Pasirinkta rašyti išgyvenimo vadovą „sveikiems“ nelaimėliams, atsidūrusiems greta „tų ribinių“.

Dialektinio požiūrio link

O galima būtų parašyti tiesiog išgyvenimo vadovą – juk kas žino, kada kuris „sveikas“ žmogus palūš po laidotuvių, išsiskyrimo ar bet kokio trauminio įvykio. Vietoje „sveikųjų“ ir „sutrikėlių“ iš tikrųjų esame viso labo tik mes – žmonės, įvairiai egzistuojantys pasaulyje, įvairiai išgyvenantys visatos numatytus žmogiškojo siužeto vingius. Šitaip pasukti protą mane paskatino podcastas Grįžtant nuo ribos (Back From The Borderline), kuriamas amerikietės, vardu Mollie. 22-ojoje serijoje su savo viešnia ji kalbasi apie tai, kad žmonių su ribinio asmenybės sutrikimo diagnoze patirtys yra visų pirma radikaliai žmogiškos, o tai akcentuojant visą psichiatrijos diskursą būtų galima pasukti link įtraukesnio.

Recenzuojamos knygos autoriai apie tokią galimybę užsimena dviem paragrafais, tačiau toliau elgiasi visiškai priešingai. Kviečiu jus savarankiškai patikrinti faktus be išankstinių nuostatų, skirstymų ir psichiatrijos terminų. Žmonės bijo būti apleisti ir palikti – sakoma, kad tai ateina dar iš tų laikų, kai vienatvė džiunglėse galėjo baigtis tapimu plėšrūno pietumis. Žmonėms nelengva naviguoti santykiuose. Žmonės pyksta, elgiasi impulsyviai ir kartais stovėdami metro stotelėje pagalvoja: kas būtų, jei šokčiau ant bėgių prieš atvažiuojantį traukinį? Tada nusipurto, pasitaiso plaukus ir nešoka – įlipa į vagoną.

Taigi, nė vienas iš ribinėms asmenybėms priskiriamų simptomų (žmogiškai apie juos – praeitame mano straipsnyje) nėra kažkas ateiviško, būdingo tik mums, o kitiems žmonėms absoliučiai nesuprantamo, nepatiriamo ir nepasiekiamo. Mums visa tai tiesiog atsukta ant viso garso. Skirtumai ne kokybiniai, o viso labo kiekybiniai. Taip žiūrint, pasidaro nejauku net kalbėti apie sutrikimą. Labai įstrigo podcaste minimas dr. Andrew Twardono siūlymas neaiškų ir skaldantį ribinio asmenybės sutrikimo terminą keisti pažeidžiamumu santykiuose. Taip pat esti siūlymų diagnozę pervadinti emocijų reguliacijos sutrikimu – kad ir išlaikant sutrikimą, tačiau įnešant gerokai daugiau aiškumo[1]. Tokiame pasaulyje aš būčiau sveika kaip ir jūs, tik su intensyviais tarpasmeniniais ir emocijų reguliavimo iššūkiais. Skamba kaip puikus naujas pasaulis.

Taigi, atsukime juostelę ir perfrazuokime šį tą iš ankstesniojo skyriaus. Aš būnu patenkinta gyvenimu (kartais labai intensyviai!), tik dėl jautresnės psichikos įvairios kilmės paleidžiantys įvykiai (katalizatoriai, trigeriai) lengviau tą pasitenkinimą supurto. Puikiai gebu suvokti kito žmogaus daugialypiškumą, ir netgi priskirti jam ar jai prieštaringas savybes – tą pamirštu tik skaldymo momentais, kurie atsiranda ne lygioje vietoje, o vėlgi išprovokuoti trigerių. Intensyviai mokausi „nenukraujuoti“ ištikus menkiausiam jausmeliui, ir man gerai sekasi. Niuansus ir atspalvius matau taip gerai, kad dažnai negaliu parašyti nė sakinio, neapgalvojusi jo iš visų įmanomų pusių. Pakilau iš pelenų ir rodau jums šį procesą. Taip, dažnai man kyla sunkumų, kurie nekyla kitokios psichikos žmonėms, tačiau jiems ir joms, tikėtina, kyla kitokių. Didžiają laiko dalį esu panaši į bet kurią kitą trisdešimt vienerių metų, kūrybinių ambicijų turinčią, socialinio teisingumo siekiančią moterį. Ir velniop tą dirbtinę autorių statomą sieną tarp manęs ir tavęs, o mieloji mano skaitytoja, aprašomus iššūkius galbūt patirianti silpniau.

Kodėl tuomet ne kartą įvairiomis progomis esu sakiusi, kad diagnozės gavimas man pasitarnavo? Ji validavo mano patirtis, parodė biologines ir socialines mano elgesio priežastis ir nukreipė link dialektinės elgesio terapijos, kuri užtikrintai gerina mano kasdienybę. Diagnozė tampa žalinga tada, kai ją bandoma paversti ginklu, rūšiuojančiu žmones į dėžutes ir klijuojančiu vienareikšmes nepajudinamas etiketes, kaip šioje knygoje. Tam mes galime ir turime priešintis, ir nebijoti kvestionuoti autoritetų. Tarp kitko, dr. Jeroldas J. Kreismanas nėra vienas geriausiai ribinio asmenybės sutrikimo srityje nusimanančių ekspertų, kaip rašoma knygos nugarėlėje. Leidyklai Liūtai ne avys ateityje patarčiau autorių patikimumą matuoti ne pardavimais, o žmonių, gyvenančių su aprašoma būkle, atsiliepimais.

Privalomąja tvarka apie akivaizdesnes nuodėmes

Ilgokai užtrukau rašydama tai, ką perskaitėte aukščiau. Recenziją pradėjau pasiryžusi po kaulelį išnarstyti visus atvejus, kai tekstas atvirai diskriminuoja įvairiausias žmonių grupes, tačiau procese supratau, kad neverta. Trumpai suminėsiu, ką pastebėjau, ir paliksiu jums apsispręsti – tai mokslas ar pseudomokslas.

Visų pirma, knyga prikišamai seksistinė. Argumentų daug – komentuojama vienos pacientės išvaizda, apie kitos santykius su vyru sakoma, kad ji „dažnai išprovokuodavo jį smurtauti, o vėliau suviliodavo mylėtis“ (p. 14). Trečia miega su vyrais dėl pinigų, ketvirta slapta nuo vaikino dirba striptizo šokėja ir erotiškai sukiojasi pagal sunkiojo metalo muziką, o penkta per pastaruosius šešerius metus užmezgė devynis nesantuokinius romanus. Apie pacientų vyrų seksualumą neužsimenama nė žodeliu. Autoriai akivaizdžiai simpatizuoja patriarchalinėms nuostatoms, numatančioms, kad vyro neištikimybė partnerei nerodo galimo sutrikimo, nes vyrai tiesiog „taip daro“, „tokia jų prigimtis“. Heteroseksualaus vyro partnerių skaičius yra greičiau medalis nei „nesveikumo“ rodiklis. Analogiškai, „normali“ moteris yra seksualiai pasyvi, monogamiška ir drovi, o jeigu tokia nėra, jai, matyt, „kažkas negerai“.

Skaičiuoti pacienčių seksualinius partnerius autoriams sekasi kur kas geriau, negu paremti savo išvadas moksliniais tyrimais. Skyrius Ribinė visuomenė apskritai yra įstabus laisvas fantazijos skrydis be jokių įrodymų – autoriai tiesiog samprotauja ir priežastiniais ryšiais susieja faktus, kurie dažnai yra paprasčiausias sutapimas. Štai ribinio asmenybės sutrikimo paplitimas aiškinamas moterų išėjimu toliau virtuvės ir tariamu jų pasimetimu tarp socialinių vaidmenų įgavus naują – savų ambicijų turinčio žmogaus. Akcentuojamas išaugęs skyrybų skaičius (tarsi anksčiau, neturėdamos galimybių išsiskirti, poros būtinai būdavo laimingos), o visa atsakomybė už vaikų psichinę būklę verčiama motinoms. Iš to, kad padaugėjo pranešimų apie vaikų nepriežiūrą, daroma išvada, kad smurtas šiuolaikiniame pasaulyje labiau paplitęs, tarsi ankstesniuose amžiuose mažamečiai be jokios įstatymų apsaugos nebūtų dirbę fabrikuose ir be gailesčio mušami namuose. Logika knygoje dažnai aukojama vardan skambių pareiškimų ir tragikomiško bandymo pateisinti atgyvenusias ultrakonservatyvias autorių pažiūras. Štai tarsi iš dangaus nukrenta išvada, „kad daug prostitučių ir pornografinių filmų aktorių bei modelių pasižymi ribine patologija“ (p. 52). Pageidaujate plačiau? Pageidauju ir aš, tačiau ši grandiozinė išvada suformuluojama vos penkiolikoje abstrakčių eilučių, o pacienčių „nuo normos nukrypstantys“ seksualiniai elgesiai aprašinėjami detaliai ir ne viename skyriuje.

Knyga skaudžiai diskriminacinė LGBTQ+ bendruomenės atžvilgiu. Homoseksualumas ir biseksualumas pateikiami greta sutrikimo simptomų ir suplakami su neįvardintais seksualiniais nukrypimais. Translytiškumas aiškinamas kaip „pasimetimas“ lytinėje tapatybėje, sąlygotas išsiderinusios ir eižėjančios šiuolaikinės kultūros. Jei kartais kiltų kontrargumentas, kad lyties tapatumo sutrikimas dar neišbrauktas iš psichikos ligų sąrašo, ten pat yra ir psichikos bei elgesio sutrikimai dėl kofeino vartojimo, košmariški sapnai bei „kitur nepatikslintas psichikos sutrikimas“ (t. y. „psichikos sutrikimas, neklasifikuojamas kitaip“). Kitaip tariant, patologizuoti galima bet ką, tik ar reikia?

Ir galiausiai vyšnia ant torto – rasistinis momentėlis. Jau vien pateikti vienintelės juodaodės istoriją poskyryje Amžina auka – neįtikėtinai prastas baltaodžių sprendimas. Toliau, lyg pagal rasinės diskriminacijos vadovėlį, visos logiškos ir suprantamos pacientės pastabos apie visuomenę persmelkusį rasizmą patologizuojamos teigiant, kad kovodama su juo ji viso labo „vengė savo asmeninių demonų“. Deja, psichikos ligų pripaišymas „neklusniems“ juodaodžiams turi gilią ir kraupią istoriją. Štai XIX a. viduryje buvo sugalvota „drapetomanija“ – „liga“, kuria neva sirgo pabėgti bandę juodaodžiai vergai, mat baltiesiems vergovė atrodė tokia natūrali kitų rasių žmonių būsena, kad sveiko proto žmogus niekad nenorėtų jos savo valia atsisakyti. Tokio požiūrio atgarsių nesinorėtų matyti 2021 m. „peržiūrėtoje“ knygoje.

Nebaigtinis alternatyvų sąrašas

Kaip ir žadėta – jeigu pasiryšite skaityti, siūlau pradėti nuo 202 puslapio. Nuo ten pateikiami nekenksmingi patarimai apie bendravimo su itin jautriais asmenimis ypatumus ir galimus terapijos metodus. Jeigu nepasiryšite, nieko neprarasite. Pasaulis pilnas gerų knygų, o laiko ne tiek jau ir daug. Rekomenduoju keletą tekstų ir linkiu mums visiems ir visoms daugiau dialektikos.

Marsha M. Linehan Building a Life Worth Living

Kiera van Gelder The Buddha & The Borderline

Rosie Cappuccino Talking about BPD

Beyond Borderline: True Stories of Recovery from BPD

Jacqueline Simon Gunn, Brent Potter Borderline Personality Disorder: New Perspectives on a Stigmatizing and Overused Diagnosis

Jonathan Foiles (Mis)Diagnosed

Jessica Taylor Sexy but Psycho

---

Patiko straipsnis? GPB paremti galite čia

---

[1] Apie ribą pradėta kalbėti XX a. 4-ajame dešimtmetyje – ribiniai pacientai buvo laikomi „labiau sutrikusiais“ už neurotikus, tačiau „pernelyg sveiki“, kad atitiktų psichozės diagnozę. Asmeniškai teko pastebėti, kad šių dienų žmogui, giliai nesidominčiam psichiatrijos istorija, terminas ribinis asmenybės sutrikimas mažai ką sako. Dažnu atveju kuo paslaptingiau skamba reiškinio pavadinimas, tuo lengviau atsirasti mitams bei neteisingai informacijai.

Visos nuotraukos – Vytauto Rimkevičiaus.