Šis tekstas – moralinės kapitalizmo kritikos kritika, apibrėžianti ekonominės kapitalo galios vaidmenį, pristatanti marksistinę realios abstrakcijos sąvoką, pažyminti prieštaras tarp kapitalizmo ir žmonijos, siūlanti atsigręžti į kapitalistinį socialinį santykį ir siekianti reabilituoti godumą. Struktūrinė godumo būtinybė bus mąstoma dvejopai: ir kaip kapitalo logikos neišvengiamybė, ir kaip politinio išsilaisvinimo strategija.
Prie mikrofono – Karolis, Emilija, Ramunė ir Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas ir socialinės politikos mokslininkas Romas Lazutka. Šį kartą mums išėjo kiek kitaip – su tokiu „savo“ temą išmanančiu svečiu būtent apie tai ir norėjosi pakalbėti daugiau. Tad juokelių kiek mažiau (bet tikrai yra!), užtat patikimos, įdomios ir naudingos informacijos apie Lietuvos ekonomiką ir socialinę politiką – nors karučiu ridenk.
Ar jau skambinot šiandien Rusijai? Žinoma, kad ne. Bet pakalbėti apie šitą kiek nepavykusią kampaniją ir reakcijų į ją pasiutpolkę tikrai pakalbės. O kartu ir apie naujai sužydėjusį liberalų aktyvizmą, bei aktyvizmą apskritai. Jame, teigia kai kurie autoriai, iš lėto miršta ironijos era ir ateina naujoji, naujojo nuoširdumo gadynė.
Lietuvos neoliberalizmo užuomazgų galima ieškoti Aleksandro Štromo ir Sauliaus Anužio pastangose. Jų dėka 1990-ųjų vasarą buvo suorganizuotas Sąjūdžio ekonomistų vizitas į Hilsdeilo koledžą – privatų (ir radikaliai konservatyvų) universitetą Mičigano valstijoje. Ten žinomi austriškosios ekonominės mokyklos šalininkai, tokie kaip George‘as Selginas, Richardas Eblingas ir Garry Volframas, pristatė detalią reformų programą Lietuvos delegacijai. Hilsdeilo planas skatino kuo greičiau ir visiškai privatizuoti jau nepriklausomos Lietuvos ekonomiką, kuo greičiau išardyti darbo tarybas, adaptuoti valiutų valdybos modelį ir kiek įmanoma labiau liberalizuoti darbo rinką.
Tačiau D. Utkino fašizmas nėra paremtas vien tik Trečiojo reicho ideologija ar Hitlerio „Mano kova“. Anot tyrėjų Deniso Brylovo ir Tetianos Kalenychenko, kurie rašė apie Wagnerio veiklą ir ideologiją, Utkiną jo bendražygiai apibūdna ne tik kaip neonacį, ant kurio kūno daugybė tatuiruočių su Trečiojo reicho ereliu, svastikomis, žaibais bei kitais nacizmo simboliais, bet ir kaip rodnoverą – rusų neopagonybės išpažinėją.
„Pasaka apie du laivus“. Abu neseniai nuskendusius. Vienas – turtingiems žmonėms prie Titaniko nardinti. Kitas – neturtingiems žmonėms į Europą plukdinti.
Gerai, gerai, su pavadinimu truputį perspaudėme 🙂 Iš tikrųjų šį kartą plepame netgi kiek rimčiau, nei įprasta. Tačiau neišsigąskite – tai nereiškia, kad juokelių ir pakrizenimų bus mažiau.
Dažnai moterų istoriją galima papasakoti tik iš kasdienybės atspindžių. Išorės, sistemos vertybės tampa ir savivertės liniuote. O tai reiškia, kad neįvertintas moterų darbas ir sunkesnės galimybės įgyti išsilavinimą, dalyvauti visuomeniniame gyvenime tampa susiję su vidiniu savęs vertinimu, savo atsiminimų, archyvo saugojimu ar savalaikiu viešu savo pozicijos išsakymu. Kalbant apie radikalias pažiūras reiškusias moteris, aktualus ir saugumo klausimas. Nusiteikimas veikti čia ir dabar, o ne svajojimas į tolį verčia slapstytis nuo saugumo struktūrų, šmeižto, dangstyti bendražygius ir atsiriboti nuo to, kaip kažkas ateityje tave bandys apibrėžti. Rūpintis savo socialiniu įvaizdžiu – ne laisvės troškėjų reikalas. Dėl to yra gana sunku atkūrinėti konkrečių žmonių gyvenimus, lengviau kalbėti apie judėjimus ir ryškesnius vyrus juose.
Šį kartą – apie tikrąja to žodžio prasme ir metaforiškai virstančius ąžuolus, aplinkosaugos planą kodiniu pavadinimu „O davai ne“, Rammsteinus, pedofilijos skandalus bažnyčioje ir ne tik, tapinišką konservatorių agoniją ir in memoriam Zitai Kelmickaitei, kuri, sako žmonės, širdyje buvo socialdemokratė.
Psichiatrija taip norėjo tapti „rimtu“, fiziologinei medicinai prilygstančiu mokslu, kad gerokai pasišovė sau koją ir prigadino daugybę gyvenimų dešimtmečiams į ateitį, ir vis dar gadina. Na ir, aišku, užuodęs sau naudą įlindo kapitalizmas. XX a. viduryje formavosi požiūris, kad kalbėjimo terapija yra ilgas ir brangus darbas, o štai piliulė būtų daug veiksmingesnis atsakymas, plius, jeigu turėsime specializuotus vaistus, vadinasi, mūsų sritis prilygs kitoms medicinos sritims. Prasidėjo psichofarmakologijos ir biopsichiatrinio požiūrio era, ką aš, nusižiūrėjusi iš anglakalbių šaltinių, mėgstu vadinti medikokapitalizmu. Elektrošokas, lobotomijos, insulino terapijos – ir visais atvejais gausiausiai nukentėdavo moterys, mat jų tarp psichiatrijos ligoninių pacienčių vis tiek išliko didžioji dauguma.
