„Chat GPB“: Apie du laivus, pensijų fondus ir „normalią“ kairę (su Inga Ruginiene)
„Pasaka apie du laivus“. Abu neseniai nuskendusius. Vienas – turtingiems žmonėms prie Titaniko nardinti. Kitas – neturtingiems žmonėms į Europą plukdinti.
GPB
„CHAT GPB“: Kodėl Konstitucinis Teismas yra „vatnikai“ ir kaip važiuoti troleibusu be bilieto
Gerai, gerai, su pavadinimu truputį perspaudėme 🙂 Iš tikrųjų šį kartą plepame netgi kiek rimčiau, nei įprasta. Tačiau neišsigąskite – tai nereiškia, kad juokelių ir pakrizenimų bus mažiau.
Apie Oną ir Agnę
Dažnai moterų istoriją galima papasakoti tik iš kasdienybės atspindžių. Išorės, sistemos vertybės tampa ir savivertės liniuote. O tai reiškia, kad neįvertintas moterų darbas ir sunkesnės galimybės įgyti išsilavinimą, dalyvauti visuomeniniame gyvenime tampa susiję su vidiniu savęs vertinimu, savo atsiminimų, archyvo saugojimu ar savalaikiu viešu savo pozicijos išsakymu. Kalbant apie radikalias pažiūras reiškusias moteris, aktualus ir saugumo klausimas. Nusiteikimas veikti čia ir dabar, o ne svajojimas į tolį verčia slapstytis nuo saugumo struktūrų, šmeižto, dangstyti bendražygius ir atsiriboti nuo to, kaip kažkas ateityje tave bandys apibrėžti. Rūpintis savo socialiniu įvaizdžiu – ne laisvės troškėjų reikalas. Dėl to yra gana sunku atkūrinėti konkrečių žmonių gyvenimus, lengviau kalbėti apie judėjimus ir ryškesnius vyrus juose.
„Chat GPB“: Kirtimai, kunigas, Kunigėlis, konservatoriai ir Kelmickaitė
Šį kartą – apie tikrąja to žodžio prasme ir metaforiškai virstančius ąžuolus, aplinkosaugos planą kodiniu pavadinimu „O davai ne“, Rammsteinus, pedofilijos skandalus bažnyčioje ir ne tik, tapinišką konservatorių agoniją ir in memoriam Zitai Kelmickaitei, kuri, sako žmonės, širdyje buvo socialdemokratė.
Apie raganas ir psichines: moterys ir psichiatrija (I dalis)
Psichiatrija taip norėjo tapti „rimtu“, fiziologinei medicinai prilygstančiu mokslu, kad gerokai pasišovė sau koją ir prigadino daugybę gyvenimų dešimtmečiams į ateitį, ir vis dar gadina. Na ir, aišku, užuodęs sau naudą įlindo kapitalizmas. XX a. viduryje formavosi požiūris, kad kalbėjimo terapija yra ilgas ir brangus darbas, o štai piliulė būtų daug veiksmingesnis atsakymas, plius, jeigu turėsime specializuotus vaistus, vadinasi, mūsų sritis prilygs kitoms medicinos sritims. Prasidėjo psichofarmakologijos ir biopsichiatrinio požiūrio era, ką aš, nusižiūrėjusi iš anglakalbių šaltinių, mėgstu vadinti medikokapitalizmu. Elektrošokas, lobotomijos, insulino terapijos – ir visais atvejais gausiausiai nukentėdavo moterys, mat jų tarp psichiatrijos ligoninių pacienčių vis tiek išliko didžioji dauguma.
Neoliberalizmo užuomazgos, stiprėjimas ir triumfai (I)
Nors Rytų Europos regioną tiriančioje politinės ekonomijos literatūroje šiandien lengvai atrasime teiginį, kad po Sovietų Sąjungos griūties Baltijos šalyse įsigalėjo bene radikaliausi neoliberalizmo variantai, tokius vertinimus mūsų šalyje pateikia tik pavieniai balsai. Viena vertus, progresyvių aktyvistų bei akademikų ratuose neoliberalizmas išlieka plati nuoroda į bemaž visus kritikos nusipelnančius „vėlyvojo kapitalizmo“ procesus bei įvykius, retai nurodant konkrečias jų sąsajas su neoliberalizmu. Kita vertus, patys neoliberalių idėjų sekėjai ir pamokslininkai yra itin skeptiški šio termino vartojimui ir tvirtina, kad neoliberalizmas yra įžeidžianti, oponentų išgalvota samprata, nepelnytai sutapatinanti laisvos rinkos šalininkus su fundamentalistų sekta.
Anarchistinių grupių veikla Vilniuje ir Kaune 1904–1907 metais
Socialiniam 1905–1907 m. karui ištirti lietuviškoji istoriografija per pastarąjį trečdalį amžiaus skyrė itin mažai dėmesio, jį sufokusuodama į nacionalistinės pakraipos antiimperinį judėjimą, oficialiai užgimusį per 1905-ųjų gruodį surengtą lietuvių suvažiavimą, šiandien patetiškai vadinamą Didžiuoju Vilniaus Seimu. Tokias istorikų nuostatas sunku suvokti – juk socialinis karas pasižymėjo ne ką menkesniu, gal net didesniu sprogstamuoju antiimperiniu užtaisu, svariai prisidėjo prie visuomenės laisvėjimo ir demokratėjimo. Susidomėjimo jis nesulaukė greičiausiai dėl mūsų istoriografiją vis dar kankinančios vaikiškos etniškumo ligos.
Žalias namas – vieno skvoto Kaune istorija (II dalis)
Viename Kauno žaliame name 2014-2015 m. buvo įsikūręs „Žalias namas“ – skvotas, kuriame veikė
„Pirmiausia veiksmas buvo!” – zino aptarimas
„Vartydamas XX a. pradžios Vilniaus ir Kauno laikraščius, archyvinius dokumentus ir memuarus, tarsi patenki į rūsčią distopinę visatą, perskeltą į du pasaulius – žemutinį ir viršutinį. Didžiuliame žemutiniame sunkiai dirbama po 10-14 valandų per parą, gyvenama gausiomis šeimomis ankštuose butukuose, skurstama, daug geriama, kivirčijamasi ir nusikalstama. Laikraščiuose šis pasaulis vos įžiūrimas, atsispindi tik kriminalinėse ir teismo kronikose.“ Taip savo straipsnyje „Anarchistinių grupių veikla Vilniuje ir Kaune 1904-1907 metais“ rašo Darius Pocevičius.
Kas bendro tarp Lukašenkos hibridinių ginklų ir savitarnos kasų? Pertekliniai žmonės ir kapitalo šizofrenija
Perteklinių žmonių / pabėgėlių / išeivių / tremtinių nesukūrė Lukašenka. Jam šie žmonės – tik lengvai pakeičiami šachmatai galios žaidimo lentoje. Procesai, dėl kurių milijonai žmonių ryžtasi palikti artimuosius, gimtąją žemę, iškęsti sunkiai protu suvokiamą kelionę, rizikuoti savo ir savo vaikų gyvybe, yra daug platesni ir gilesni nei Baltarusijos diktatoriaus politinės ambicijos. Nors Lietuvos spauda, kurdama Batkos atsiųsto „neteisėto migranto“ mitą, kiek įmanoma tai stengiasi nuslėpti, bet pabėgėlių srautas į Europos tvirtovę anaiptol neapsiriboja pasieniu su Baltarusija ir anaiptol nemažėja.