„Mūsų visų prosenelis“ Vytautas Landsbergis šią savaitę švenčia jubiliejų. Ta proga publikuojame tekstą – Sergejaus Loznicos filmo „Misteris Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ recenziją – kuriame aptariamas profesoriaus mitas ir palikimas. Tautos vienytojas, moralinis autoritetas, aštrus tiesos balsas – jis nėra nė vienas iš šių dalykų.
DŽLS padės spręsti ir pensininkų skurdo problemą. Kaip žinia, mėgstamiausia Lietuvos senolių laisvalaikio veikla – uogavimas ir grybavimas, tad DŽLS taps klestinčia sidabrinės ekonomikos zona ir šalies ekonominio vystymosi varikliu. Išklausę Ekonomikos ir inovacijų ministerijos organizuojamus verslumo kursus, šie sidabriniai startuoliai (olderpreneurs) savo surinktas ekologiškas gėrybes internetinėmis platformomis tieks ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos bei Taivano rinkoms. Augs ekonomika, trauksis išlaikytinių kultūra ir Sodros išlaidos.
Panašu, kad valdžios atstovų komunikacija skirta tik ištikimiausiems konservatorių rinkėjams, kurių ryšys su partija yra kaip kai kurių tikinčiųjų su Katalikų bažnyčia: kai kuriems tikintiesiems gera ir nekritikuotina ji lieka net ir po daugybinių pedofilijos skandalų. Sprogus šitam elektros tiekimo perlui, vyriausybės atstovai kaltino ne tik privatininkus ir su jais sutartis sudariusius gyventojus, bet ir prieš tai valdžioje buvusius politikus (ir tikrai ne be pagrindo!), kad pro jų rankose laikytus valdžios tinklus praslydo tokie nepatikimi ir nerimti rinkos žaidėjai kaip „Perlas“.
„Vesper“ siūlomas problemos įveikos būdas yra dalis pačios problemos. Aišku, būtų neprotinga iš tokio nulaižyto kūrinio laukti „teisingos“ politinės žinutės ir kokios nors kvazirevoliucinės dinamikos (cha, tarsi vis dar būtų įmanoma tokia tikėti!), todėl ir liekame su į diskursą įvirintu Gėrio ir Blogio manichėjizmu, kuris ypač nūdien yra pagrindinė korta šiame nemąsliame „mes prieš juos“ pokeryje.
Kalbant apie karus ir karines intervencijas, esama (ne tik kairei būdingos) tendencijos teikti prioritetą taikai ir stabilumui, o ne teisingumui ir lygybei. Ir anksčiau, ir dabar, remiantis netvirtais moraliniais ir „neutralumo“ pagrindais, iš saugaus atstumo sutinkama palaikyti prievartą. Žinoma, prieštarauti tam nereiškia palaikyti karą. Tai būtų mažų mažiausiai žiauru. Tačiau mes visi privalome būti itin apdairūs šaukdamiesi taikos. Pastaruosius 20 metų Balkanuose besitęsianti taika vis labiau primena laikinas paliaubas. Prieš taiką privalome reikalauti teisingumo ir lygybės. Čia būtina prisiminti Lenino teiginį: „Arba revoliucija užkirs kelią karui, arba karas sužadins revoliuciją.“
Profesinių sąjungų vadovai nebuvo areštuoti iki paskutinio momento, valdžia taikė kažkokią savitą logiką jų atžvilgiu – neliesti iki šios vasaros. Tačiau dabar visi atsidūrė po Damoklo kardu. Ne tik patys lyderiai, bet ir jų šeimos terorizuojamos: žmonos atleidžiamos iš darbų, atliekamos neva kratos išlaužus duris, nors namuose yra žmonių, viskas išverčiama, sulaužomi baldai ir pan. Daromas didelis spaudimas, vyksta karas be taisyklių.
Ar ne komiška, kad trijų Birštono savivaldybių plotui prilygstantis plotelis, kuriame sugrūsti gyvena du milijonai žmonių, kelia mirtiną (ar mitinę?) grėsmę didžiausių pasaulio ginklų eksportuotojų dešimtuko nariui, turinčiam vieną moderniausių kariuomenių pasaulyje ir ginkluotam branduoliniu ginklu? Ar ne komiška, kad lazda ginkluotą bobulę gatvėje su koviniu pistoletu užpuolęs bachūras vis verkšlena gavęs nuo bobulės lazda į dantis? Ar ne komiška, kad Izraelio vadovai visus, kurie nesutinka su apartheidu, okupacija ir Palestinos etniniu valymu, kaltina antisemitizmu, patys net nesistengdami slėpti savo rasizmo?
Kaip socialistas ir internacionalistas, aš nekenčiu karo. Tačiau pagrindinė tautų apsisprendimo teisės prielaida pateisina eilinių ukrainiečių pasipriešinimą žiauriai Vladimiro Putino invazijai į mūsų šalį.
Kaip kairieji mes, žinoma, norime taikos. Tačiau kokios taikos mes norime? Ar taikos sau, t.y. kad tik niekas mūsų nekliudytų, ar jos siekiame ir kitiems? Kitaip tariant, kas gi turėtų gyventi taikoje? Ar agresorius irgi jos nusipelnė? Ar taika – tai gyvenimas su kiek mažiau siautėjančiu agresoriumi, ar apskritai be jo? Ar taika tėra ne-karo būsena, ar tai būvis, kuriame pasikartosiančios agresijos tikimybė sumažinta kiek tik įmanoma? Galiausiai, kas kalba apie taiką? Ar šiandien garsiai [gal net „rėksmingai“?] bereikalaujantieji taikos kuo nors rizikuoja lyginant su tais, kurie įvertindami visą padėties sumautumą kukliai taikos tikisi? Karo Ukrainoje kontekste akivaizdu, kad taikos neturi būti siekiama bet kokia kaina. Ir juo labiau ne teisingumo kaina.
Todėl truputį atrodo, kad šalia Marxo ir Nietzschės reiktų kažko trečio, o dar geriau – trečios. Jei jau tikrai norime kalbėti apie politinę filosofiją „XXI amžiui“, tai turime klausti savęs – kiek mūsų auditorijos yra matę kūjį ir / ar pjautuvą, o tuo labiau – laikę juos rankose? Tačiau bemaž visi esame laikę ir pagal paskirtį naudoję, pvz., kompiuterio pelę ir keptuvę. Keptuvės vaizdinys, beje, atrodo visai tinkamas, jei norime kalbėti apie darbo klasę, kuriai priklauso ne tik BMW automobiliui detalę tekinantis meistras, bet ir „Starbucks“ baristas ar „Bolto“ pavežėjas. O tuo labiau – gausybė apmokamą ir neapmokamą reprodukcinį, namų ruošos, rūpybos darbą dirbančių darbuotojų visame pasaulyje.
