Darbas ir lytis Rytų Europoje: įspūdžiai iš feminizmo konferencijos

Nuo susibėgimo iki tvaraus įvykio

Praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje Kaune įvyko Rytų Europos feminisčių sueiga, kurios tikslas buvo ne tik gyviau susipažinti su dabartinėmis kitų post-socialistinių šalių tendencijomis, bet ir užmegzti komunikacijos bei bendradarbiavimo tinklą su regiono aktyvistėmis, tyrėjomis ir akademikėmis, kas leistų pajėgiau mobilizuoti kovos prieš dešiniąją politiką ir neoliberalizmą strategijas. Šiemet, dėka šių padėtų pamatų, sueiga išaugo į didesnio masto oficialią tarptautinę konferenciją, suvienijusią skirtingas organizacijas ir vykusią Kaune bei Vilniuje. Susikūrus solidžias kolektyvias sąlygas idėjų sklaidai, tikslai išliko tokie patys – dalintis žiniomis ir patirtimis, stiprinti vietinį ir regioninį solidarumą, tai paverčiant kairiojo feministinio organizavimosi perspektyvomis. 

Nors dauguma pakviestųjų yra akademinio lauko dalyvės, kaip ir rašyta išplatintame kvietime, šia konferencija, pavadinta „Gender Struggle in Eastern Europe. Legacy of the Socialist Past and Contemporary Issues“ (grubiai verstųsi „Kova už lytį Rytų Europoje: socialistinės praeities palikimas ir šiuolaikinės negandos“), siekta prasmingai aktualizuoti temas, kurios įprastai nepatenka į regiono akademinių renginių programas dėl politinių, saugumo priežasčių ir konservatyvių universitetų nuostatų. Kelti klausimai lietė sovietinės/socialistinės praeities įtaką dabartinei gender (dažniausiai verčiama kaip socialinė lytis) politikai, kaip apskritai vyksta to tyr(inėj)imai ir edukacija (dažnai puolama kaip „nemoksliška“ ir „grėsminga valstybei“), kokia regioninė moterų darbo padėtis globalaus kapitalizmo sąlygomis, kokį vaidmenį atlieka nevyriausybinės organizacijos, kaip analizuoti dešiniųjų jėgų augimą ir jam priešintis, taip pat nepamirštant kritiškai vertinti ir kitų feministinių, LGBT+ bei darbo judėjimų.

Lietuvoje iki tol nėra vykę tokio masto konferencijos, kuri būtų skirta išskirtinai kairiajam feminizmui, todėl bene vieninteliu organizaciniu atspirties tašku ir buvo toji minėta „bandomoji“ sueiga. O dabar ištisos trys spalio dienos buvo užpildytos atsakingai parengtais pranešimais ir jų aptarimais. Konferencijoje dalyvavo aktyvios ir patyrusios (apie tai liudijo akademiniai laipsniai ir/arba dalyvavimo socialiniuose judėjimuose „dosjė“) feministės iš Lenkijos, Kroatijos, Baltarusijos, Vengrijos, Gruzijos/Sakartvelo, Lietuvos, Rusijos, Serbijos ir Ukrainos, pristačiusios savo tyrimus tiek apie vietinių kovų specifikas ir jų persipynimus, tiek apie pastebimesnes platesnes tendencijas ir joms skirtus teorinius taikymus. Temos neretai buvo panašios, daug prielaidų ir išvadų kartojosi, tačiau tai ir leido įsitikinti, kodėl renginys dedikuotas būtent Rytų Europai: ten gyvuojantys feminizmai gali skirtis, bet šalys išgyvena ekonomiškai itin sutampantį geografinį likimą, susijusį ne tik su neoliberalizmu, bet ir su sovietmečio paveldu, problematiška perskyra nuo Vakarų feminizmo ir dabartine nacionalizmo banga, reikalaujančia vis naujų strategijų bei taktikų. 

„Ankšta tautinių spalvų suknelė“

Turbūt nieko keisto, kad kai kurie pranešimai neišvengė slopaus akademizmo ir pasirodė pernelyg siekiantys išdemonstruoti savo metodologinius kontūrus, o kiti, atrodė, skirti tiems, kurie apie feminizmą nusimano, bet nežino, kas vyksta šalia, toliau ir aplinkui. Dar kiti panešėjo į sutelktus kitoms dalyvėms ir organizatorėms (t.y., tam pačiam ratui), pamirštant, kad už šių sėdi ir įvairialypė publika, o kai kurie įkarščiu priminė agitacines kalbas ant statinės. Konferencija vis dar nešildomoje KTU salėje, daugumai sėdint su paltais, prasidėjo nuo autokratinio Vengrijos politinio konteksto ir ūmios tradicionalistinės valstybinės politikos analizės (Dorottya Redai), po to imantis feminizmo epistemologijos, aukštojo mokslo neoliberalizacijos apibrėžimo ir vakarietiško žodyno importo kritikos (Aliona Minčenia ir Olga Sasunkevič). 

Pirmuoju ilguoju pranešimu Magdalena Grabowska pasistengė nupasakoti Lenkijos ir apskritai Rytų Europos orientalizaciją (žvilgsnį į Rytus kaip į Vakarų tąsą ir papildinį), ir kaip socialistinė praeitis ilgainiui pamirštama, o vietoje jos post-sovietinėms šalims rutiniškai priskiriamas „stygius“ (lack), „užstrigimas“ (lag), pasakojime dar ir pridedant įžvalgą, jog krašte paplitę anti-komunistiniai įsitikinimai yra viena pagrindinių kliūčių feministiniam diskursui. Tyrėjos istorinę veiklą, grįstą genealoginiais metodais, nestokojančią atrinktų pavyzdžių ir duomenų, galima pavadinti Rytų Europos feminizmo dekolonizacija ir griežtu Vakarų naratyvo atmetimu, šalia to siekiant paneigti daugybę mitų apie moterų padėtį ir emancipaciją Sovietų Sąjungoje po 1945 m. – šis procesas buvo dinamiškesnis, nei daugeliui atrodo. M. Grabowska vartojo nemažai įdomių sąvokų, kaip waveless feminism (būtų galima šmaikščiai versti kaip bebangis feminizmas), nuolat pabrėždama, kad aptariamas regionas istoriškai laikomas stygiaus erdve (space of lack) ir alinamas mes/jie skirties, esą Rytų Europa „atsilikusi“ ir „turi vytis Vakarus“. 

M. Grabowskos istorinės atminties liniją tęsė Agnieszka Mrozik, užduodama klausimą: ko trūksta bendrame paveiksle (what’s missing in the picture)? Individualus ir kolektyvinis moterų komunisčių vaidmuo vėl buvo akcentuotas Lenkijos atvejyje, taikant biografinę rekonstrukciją ir taip atkuriant svarbius faktus bei asmenybes, nacionali(sti)nės politikos ištrintas iš šalies naratyvo – tokią atkuriamąją praktiką nusako ir feminizme gana populiarus žodis herstory vietoje history (istorija). Panašūs moterų, aktyviai dalyvavusių visose sovietinio gyvenimo sferose, įtakos atradimai pasirodo ir kalbant apie 1955 m. aborto dekriminalizaciją Sovietų Sąjungoje, nepelnytai priskiriamą Nikitos Chruščiovo nuopelnams. Iš tikrųjų ją pasiekė kryptinga moterų veikla už reprodukcines teises, besipriešinusi tuometiniam SSRS pronatalizmui, dėl kurio abortai buvo uždrausti 1936 m. (prieš tai buvę dekriminalizuoti 1920 m.), tai grindžiant „nauju brandžiu socializmo etapu, kuriam svarbi motinystė“ – visa tai išdėstė Aleksandra Talaver. Toliau gvildenant sovietmečio temą, buvo atsigręžta į vėlyvąjį periodą ir jame veikusias moterų tarybas. 1985-1988 m. tarpsnis dėl Michailo Gorbačiovo inicijuotų perestroikos, liberalizacijos ir glasnost buvo itin kitoks, nei kiti sovietmečio laikotarpiai. Moterų tarybos, įsteigtos dar 1958 m., pranešėjos Agnės Bagdžiūnaitės tiriamu vėlyvuoju periodu, egzistavo kaip platforma organizuotis ir kūrė sąlyginę autonomiją darbovietėje, nes nebuvo visiškai priklausomos nuo centralizuotos partinės linijos. Dėl to anuomet dirbančios moters statusą labiau lemdavo santykis su darbovietės (pvz. fabriko) administracija.

Įdėmus pjūvis šiurkščiai dabarčiai

Laura Lapinskė darbo tematiką nuvedė į neoliberalią nūdienos erą, įgalindama responsibilizacijos (atsakomybės perkėlimas, kad individas justų kaltę dėl savo bėdų ir per tai nematytų struktūrinių problemų), prekariškumo (ekonomiškai nestabilios gyvensenos), instrumentalizacijos (kai asmuo ir jo/s ypatybės tampa dominuojančios politikos įrankiu), emocinio darbo ir darbo santykių lankstumo (flexibilisation) sąvokas, jas susiedama su šiai konferencijai viena esminių socialinės reprodukcijos teorija, ypač motinyste ir motinos-dukters santykiu kaip patriarchalinių normų atkūrimu per šią įtampą ir konfliktą (motina dukteryje siekia „atgaminti“ save, kelia reikalavimus jai būti kažkuo, tapti geresne nei ji pati). Aptarta vertės samprata ir judėjimo bei gyvensenos laisvės ribojimas per reprodukcinį darbą bei, remiantis garsia feministe Adrienne Rich, opresyvi sex/gender (biologinės ir socialinės lyties) perskyros sistema. Toje pačioje sekcijoje marksistiniu požiūriu pristatytas dabartinis, taip pat vis prekariškesnis Kroatijos ekonominis laukas, per (ne)produktyvaus darbo dėmenis ir privataus sektoriaus įtaką dar labiau menkinantis moteris rinkoje. Andreja Gregorina, kalbėdama apie tai, dar išplėtojo, kad šalies socializmas skyrėsi nuo sovietinio, nors dažnai yra sutapatinamas. 

Po jos Irina Redkina ėmėsi post-sovietinio pramoninio miesto Sibire antreprenerystės analizės, apėmusios deindustrializacijos poslinkį makro-ekonomikoje ir tranziciją į rinkos sąlygas, atnešusias darbo (ir apskritai gyvenimo) sampratos pokytį į labiau suasmenintą (self-employment). Tokioje darbo rinkoje seksualinė/lytinė tapatybė tampa monetizuojama, o moteriškumu naudojamasi kaip atskiru įgūdžių ir bruožų rinkiniu, naudingu lanksčiai rinkai (pvz. įvardytas moterų užsiėmimas smulkia grožio reikmenų prekyba), dar ir skatinant tuo didžiuotis kaip „verslia tapatybe“. Po šių dabarčiai svarbių teoretinių svarstymų mikrofonas perduotas komplikuotos Gruzijos/Sakartvelo feministinio ir marksistinio veiksmo situacijos išsakymui, ką atliko Sofija Džaparidzė: nepaisant šalį slegiančios feminizmo, kaip jėgos, fragmentacijos (štai ten feminizmas išties yra žodis, kurio nevalia minėti) ir valstybinių represijų, prelegentė labai praktiniu ir vienu iš mažiau akademinių pranešimų įžiebė vilties, kad šalies padėtis nėra nepataisoma. Antrąją konferencijos dieną užbaigė zino „Opponentka“ pristatymas, surengtas Anastasijos Khodyrevos, Piret Karro ir Kathryn L. Burns – jame daugiausiai dėmesio skirta Viktoro Orbano vyriausybės veiksmams Centrinės Europos Universiteto lyčių studijų programos naikinimo atžvilgiu.

Kitądien ši tema nagrinėta toliau: iliberalioje (taip apibūdinama V. Orbano politika) Vengrijoje lyčių (gender) studijos dešiniųjų jėgų yra vadinamos ideologija, taip sukuriant niekinamąjį atspalvį, skirtą tiek nuteikti žmones prieš šią discipliną, tiek rasti pateisinimą stumiamai tradicionalistinei politikai. Šalia to atsiduria ir ekonominiai veiksniai – gender studijos yra neproduktyvios, nenašios rinkos ekonomikai ir panašiai. Anikó Gregor, kalbėjusi apie tai, pridėjo ir iliustratyvią dešiniųjų citatą: „You say „gender“ [individual], we say „community“ [family]“ („jūs sakote „gender“ [individas], mes sakome „šeima“ [bendruomenė]“), kas veikia kaip diversiška supriešinimo taktika, esą socialinės lyties spektras yra grėsmingai veikiantis prieš bendruomenę ir kolektyvą. Pridėtas ir simbolinių klijų (symbolic glue) konceptas, kuo ir yra laikomas gender, tariamai simbolizuoja pažadų, kad regionas nuo 1989 m. progresuos ir „pasivys“ Vakarus, neišsipildymą, prie ko prisidėjo nusivylimas Europos Sąjunga ir, be abejo, 2008 m. ekonominė krizė. Dėl to gender tampa vadinamuoju atpirkimo ožiu, susiformuoja gausybė skirtingų ir viena kitai prieštaraujančių to sampratų, kurios kuria nežinią ir pasimetimą, o šituo lengvai pasinaudoja autoritarinė valdžia. 

Buvo kiek maloniai netikėta šiame sraute susidurti su politinių filosofų Ernesto Laclau ir Chantal Mouffe pavardėmis. Jos šmėžavo ir į A. Gregor panašų diskurso ir medijų vertinimą pateikusios Dovainės Buschmann pranešime apie tai, kokie naratyvai dažniausiai sutinkami kraštutinės dešinės retorikoje: čia kartojosi ir „gender yra ideologija“ motyvas, bet, jau prabylant apie Lietuvos kraštą (cituojant patį Vytautą Radžvilą ir co.), tai tiesiogiai susiejama su komunizmu, diktatūra, totalitarizmo tąsa, sovietmečiu, „bandymu pakeisti žmogaus prigimtį“, „noru sugriauti visuomenę“ ir tuo, kad gender yra ES keliamos žalos dalis. Praktiškesne maniera buvo nušviesta ir Ukraina (Galina Yarmanova), kurioje religingi dešinieji mobilizuojasi prieš teisę į abortą ir LGBT judėjimus – tam apibūdinti šalyje paplito tokie taiklūs epitetai kaip hetero-fatality (hetero-fatališkumas) ir hetero-doom (hetero-prakeiksmas). Po šių pranešimų iš publikos buvo užduotas svarbus klausimas – kodėl visam tam nupasakoti nėsyk nebuvo pasitelktas žodis „fašizmas“?

Akademija + aktyvizmas = ? 

Kertinį antrosios dienos pristatymą apie socialinės reprodukcijos teoriją parengė Ankica Čakardić, gausiausiai kalbėjusi apie Jugoslaviją ir, kas jau kontekstualiai įprasta, seksualinę priespaudą kapitalizmo būvyje – neapmokamą moterų darbą buityje. Nors didžioji dalis viso dėstymo, smarkiai kritikavusio rinkos ir vertės epistemas, buvo gerokai vadovėlinė, šalia gigantiškųjų Silvios Federici, Judith Butler ir Rosos Luxemburg pavardžių atsidūrė ir Aleksandra Kollontaj bei Nadežda Krupskaja – tuo buvo atsekamos soc. reprodukcijos teorijos istorinės užuomazgos (XIX a. pab.-XX a. pr.). Imdama ekonominius laiko ir energijos matmenis, A. Čakardić aiškino dvigubos kapitalistinės priespaudos (double oppression) savybę, taip pat klasę, lytį ir rasę įvardijo ne kaip viena nuo kitos atskirtas priespaudos formas, o turinčias bendrą kaltininką – kapitalizmą. Tam perprasti reikia klasinės žiūros, ir mokslininkė pelnytai atakavo to nesiimantį feminizmą (class insensitive feminism). Pranešime daugybė dabartinių problemų buvo kildinama iš socioekonominių krizių (pvz. dabartinis fašizmo iškilimas) ir pridurta, kad visgi negyvename revoliuciniu laikotarpiu, tad turime pasitelkti nerevoliucines, trumpalaikes (short-term) taktikas. Taip pat negyvename hipių laikais, kuomet viskas (į)vyksta spontaniškai – turime tirti, kas ir kodėl vyksta, o tam A. Čakardić, kaip parankiausią analitinį įrankį, vienareikšmiškai siūlo marksizmą.

Rodytas trumpametražis dokumentinis filmas „The Wonderful Years“ („Nuotabūs metai“, 2018), sudarytas iš archyvinės medžiagos, pristatė penkias lesbiečių istorijas vėlyvojo sovietmečio Ukrainoje, atskleisdamas reprodukcinės ir santuokinės priespaudos niuansus: kaip, pavyzdžiui, vyro susiradimas matomas kaip visuomeninis imperatyvas, nepaisant seksualinės orientacijos. Viena iš juostos režisierių Galina Yarmanova atskleidė, kad šiuolaikiniame Ukrainos politiniame klimate nebuvo lengva sukurti tokį filmą. Į kiek švelnesnę Lietuvos problematiką netrukus sugrąžino Jolantos Bielskienės pasisakymas, labiau priminęs manifestuotą agitacinę kalbą ir proklamaciją, kurioje kritikuotas (neo)liberalus feminizmas ir tai, kaip bankai su korporacijomis kooptuoja feministinę kovą, kuri šalyje irgi yra regimai susiskaldžiusi. Vidurio ir Rytų Europą nušviečiantis pranešimas (Aleksandra Ana) buvo bene vienintelis, kuriame užsiminta apie anarcho-feminizmą, kadangi kalbėta apie intersekcionalią „gatvės“ politiką ir socialinius judėjimus. SSRS griūtis pastariesiems sukėlė paradigminius lūžius – perskirstymo (redistribution) politiką pakeitė tapatybės politika, kurią įkūnija institucionalizuotas nevyriausybinių organizacijų feminizmas, rutinizuojantis protesto akcijas ir skatinantis individualizmą. Tyrėjos išvados pasirodė kiek banalokos, bet veikiausiai todėl, kad tuo metu jau buvo išklausyta nemažai panašių teiginių: į viešąjį diskursą privalome įvesti klasės sampratą, o egzistuojančius judėjimus turime jungti, skatinti jų tęstinumą. Kaip ir A. Čakardić pranešime, šiame buvo nemažai standartinių įvadinio kurso gairių, bet reikia tikėtis, kad auditorijoje buvo pakankamai personų, pasisėmusių iš to naujo įkvėpimo.

Baigiamojoje Kauno dalies diskusijoje buvo lauktai sukritikuotas ne viename pranešime įžvelgtas abstrakčios vilties motyvas (notion of hope) bei, žinoma, ieškota bendramintiškos vizijos ir tapataus naratyvo, kuris įgalintų ir solidarizuotų. Taip pat pasisakyta už politinės reprezentacijos skatinimą parlamentinėse partijose, tačiau paraleliai išlaikant ir intersekcionalų grassroots (kylantį iš apačios) aktyvizmą, kuris, kaip išsakė A. Ana, gali būti tinkamai panaudotas sąjungoje su instituciniu aktyvizmu. Iškeltas ir opus klausimas, išjudinęs visai aršų disputą – kokia yra aktyvizmo santuoka su akademija? Ar šie segmentai būtinai turi būti persikloję? Jei jau taip, tai pačius konferencijos pranešimus būtų galima grubiai padalinti į akademiškesnius (tekstu ir citatomis perkrautos skaidrės, dėl kurių, deja, kartais rodėsi, kad kalbėjimas vyksta pats sau) ir labiau „populistinius“, be pasiruoštų lapų, ganėtinai apeliuojančius į publiką ir primenančius viešosios kalbos žanrą. Ilgainiui vėl pereita prie darbo temos, pasisakyta už streiką kaip galimybę politizuoti darbuotojus, ką jau kalbėti apie profsąjungų naudą ir būtinybę organizuotis darbovietėje. Nevyriausybinės organizacijos peiktos dėl dažno nacionalistinės darbotvarkės įtraukimo, taip pat nepamiršta ir „Pride“ eitynių apropriacija, kas entuziastingai buvo atliepta žodžiais we got to hijack that back (turime tai atsiimti sau). Aptarta ir tai, kad neoliberalizmui būdinga savintis kairiųjų judėjimų žodyną, kad ir kokį radikalų, ir kaip kalbos laisvė iš tikrųjų saugo neapykantos kalbą (hate speech). Taip buvo reziumuojančiai prieita prie skirtingų kontekstų sandūros ir sintezės, vainikuotos tuo, ką laisvai pasakytų ir žinomas filosofas Alainas Badiou – kad privalome turėti Idėją.

Diena Rosos raudoniui matuoti

Paskutinę dieną sostinėje dominavo visapusis Rosos Luxemburg narstymas. A. Čakardić šįkart pasakojo apie jos kapitalo akumuliacijos teoriją ir proletarių santykį su tuo – be viso tradicinio politekonomijos bagažo, buities darbų suprekinimo išaiškinimo ir tipinio R. Luxemburg revizionizmo kvestionavimo, pranešėja pateikė dar negirdėtų niekinančių epitetų iš garsių asmenybių pusės, iš kurių labiausiai įstrigo Maxo Weberio (taip, to paties, kuris parašė Protestantiškąją etiką ir kapitalizmo dvasią) žodžiai, kad R. Luxemburg vieta – zoologijos sode. Nuo ryšio tarp kapitalo akumuliacijos ir socialinės reprodukcijos pasukta prie deskriptyvesnio, bet paramstyto gausia istorine medžiaga Jolantos Mickutės pristatymo apie R. L. šiuolaikinės žydų politikos kontekste, ryšius su Lietuva, Lenkija (šitai vėliau atskiru, tik kur kas neįsimintinesniu pranešimu pateikė Holger Pollitt) ir bundistais. Vis dėlto buvo pernelyg daug susitelkimo į asmenybės paveikslą – kaip dažnai nutinka, bandant atitrūkti nuo vienos heroizacijos, sukuriama kita. Jörn Schütrumpf kalbėdamas pasistengė sugrąžinti Rosą į politinę polemiką, tačiau jai adresuoti pritempti kaltinimai, neva šios teoretikės netgi būta anti-komunistės, nes jos kritika leninizmui siekė įteigti, kad revoliucinės sąlygos turi pribręsti tik per susiformavusios kapitalistinės-buržuazinės visuomenės etapą, kurio Rusija nebuvo praėjusi. Prelegentas finišavo teiginiu, kad sovietinis socializmas buvo instrumentalizuotas politinis projektas (top-down – nuleistas iš viršaus), o ne organiškai visuomeninis, todėl negali būti laikomas socializmu. Tai atsiduoda apsnūdusia liberalia retorika, tik su abejotina pastanga įžvelgti prieštaravimą aptariamos veikėjos ideologinėje laikysenoje. Vėliau J. Bielskienės paminėtas ir jos antimilitarizmas, pacifizmas bei karo kaip kapitalizmo (ir imperialistinio kapitalo kaupimo) sukeliamo reiškinio įvardijimas. Daug kas skambėjo kaip marksizmo ABC – kapitalizmas ir militarizmas yra neatskiriami ir kuria vienas kitą, imperializmas apskritai yra kapitalizmo išlikimo garantas, o R. Luxemburg siūlė streiką kaip galimybę paralyžiuoti karinę mobilizaciją. Pranešimas buvo tarsi agitacija už pacifizmą, neaplenkusi ir šiandienos Lietuvos problemų, bet pacifizmo sąvokos reikšmės nuo R. L. laikų labai išsiskaidė, kaip pakito ir pats ekonominis imperializmas/militarizmas, todėl kyla klausimas: jei šis žodis apskritai yra tinkamas apibrėžti anti-kapitalistinę poziciją, koks pacifizmas dabar yra tinkamiausias? 

Po šių pranešimų užsiplieskė bereikalingos diskusijos, ar raudonoji Rosa buvo komunistė, ar visgi socialdemokratė, tad gerai, jog iš susirinkusiųjų pasigirdo atkirtis – koks skirtumas, ji vis tiek buvo materialistė ir marksistė, visa kita yra tik su tuometinėmis aplinkybėmis derančios variacijos. Politekonomijos perspektyvą tęsęs Andrius Bielskis lygino ją su Karlu Marxu ir siekė atskleisti jos teorines klaidas (nors pabrėžė, kad ji pati sukritikavo daugybę K. Marxo pateiktų abstrakcijų), bet buvo galima pajusti, kad R. L. inkriminuojama naivumo savybė. Išvados panašios, kaip ir ankstesnių dalyvių: kapitalo plėtrai esminis yra prievartos elementas. Gilija Žukauskienė ir Laima Kreivytė atvėrė meninio lauko sąlyčius su R. Luxemburg įtaka. Pirmoji per estetikos teorijos prizmę kalbėjo apie šokį kaip apie individualią pasipriešinimo priemonę, spontaniškumą (R. L. darbuose tai buvo viena esminių sąvokų), kūniškumą, teisę į saviraišką, imanenciją. Ji atskleidė, kad garsieji Emmos Goldman žodžiai „jei negalėsiu šokti, tai ne mano revoliucija“ yra parafrazė iš kitų jos išsakytų minčių, o ne tiksli citata. Laima Kreivytė per įvairius pasirinkimus įamžinti atminimą R. Luxemburg traktavo kaip įkvėpimą menui ir menininkams, o istoriniai monumentai, žinia, pastaruoju metu yra gana karšta diskusijų tema Lietuvoje. Prabilta apie alternatyvą paprastai figūratyvinei skulptūrai ir pateikti horizontalaus įamžinimo arba rafinuotesnės stilistikos pavyzdžiai iš skirtingų Europos vietovių. Ar būtų kalbama apie politiką, ar apie ekonomiką, ar apie kultūrą, bendras įspūdis vis tiek toks, kad visa diena intensyvių pranešimų, skirtų vien Rosai Luxemburg, neišsisuko nuo paprasčiausio išsisėmimo. Galbūt tai yra viena priežasčių, kodėl pristigo jėgų nueiti į po visko Skalvijoje rodytą filmą „Rosa Luxemburg: laisvės kaina“.

Uždėtas svarmuo – kiek ilgam?

Taigi, nepaisant begalinių tematinių pasikartojimų, šie, įveikus visas tris konferencijos dienas, galiausiai atsiskleidžia kaip tokie, kurie tik įrodo, jog skirtingose Rytų Europos šalių regiono patirtyse yra daugybė bendrų taškų, skatinančių solidarumą ir glaudžios tinklinės komunikacijos steigimą: rasti lokaliai reikalingą kalbą ir konceptus. Nors ir pats nusistovėjęs konferencijos formatas, įsriegtas PowerPointais ir mikrofonų dalybomis, neretai yra atbaidantis, užsiregistravo netikėtai didelis dalyvių skaičius (beveik du šimtai), nes, galų gale, tai buvo unikalus ir precedento neturintis kartas Lietuvoje, kai tokiu mastu tapo įmanoma kalbėtis visomis šiomis temomis – tarptautinis ir puikiai suorganizuotas renginys, iš post-socialistinių šalių sukvietęs savo srities specialistes, sulaukė netgi dviejų įtakingos kairiosios medijos Jacobin Magazine atstovų apsilankymo, nors iš jų pusės diskusijų metu buvo protarpiais galima išgirsti didaktiškas vakarietiškas gaideles. Kaip bebūtų, norėtųsi tvirtai tikėti, jog bręsta rimta ir matomesnė vietinė atsvara Beatos Tiškevič, Donato Paulausko, Mildos Dargužaitės ir nesuskaičiuojamų nevyriausybinių organizacijų ofisų kilimine danga apklotam liberaliam feminizmui, šoumeniškai besibraunančiam į eterį. Ši konferencija yra neeilinis ir reikšmingas Lietuvos įrašymas į žemėlapį, bet kol kas tai – tik mažas žingsnis ilgoje kovoje.

Visa galerija – Femee.net ir DEMOS kritinės minties instituto FB puslapyje