fbpx

Dešimt minučių tylos? Akivaizdžios neteisybės akistatoje tylėjote ketverius metus (I dalis)

Suinteresuoti piliečiai net du kartus susirinko dešimt minučių patylėti piktindamiesi sudaryta naująja koalicija. Tik kyla klausimas, kur gi jie buvo paskutinius ketverius metus – kas juos taip sujaudino, kad jie nusprendė mesti klaviatūrą į šalį ir šaltoką naktį vilktis link Seimo?

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Pirmoji emocija, kurią pajaučiau pamatęs reddito postus apie organizuojamus „protestus“, buvo nuoširdus juokas. „Jei būtų mitingas, tikrai ateičiau ir atsivesčiau daugiau žmonių. Išsilieti reddite gerai, tačiau kur pilietinės visuomenės balsas? Kodėl, po velniais, visi sėdi ir pasyviai žiūri šitą mėšlą, kuris mūsų valstybėj vyksta? Kiek galima“, – reddite rašo pilietiškas klaviatūros karys, šaukiantis sukilti.

Tokių komentarų buvo ne vienas – anonimai internete piktinasi, kad nesitelkia, va, žmonės, stebi lėtą formuojamos valdančiosios koalicijos traukinio avariją ir nieko nedaro. ReikiaKažkąDaryti, – sako jie.

Vienas komentatorius reddite prasitarė, jog reikėtų „visuomenininkų“ pagalbos. „Visiškai sutinku ir nesuprantu, kodėl tokie kaip Tapinas paskutiniu metu yra labai pritilę ir nebeapsiima burti žmonių“, – rašo kitas. Atrodo, stebėjau ne suaugusius žmones, o mažus vaikus, kurie bando suorganizuoti plotą su draugais ir net nežino nuo ko pradėti.

O kaip gi kitaip galėtų būti, kai jų pamėgtos partijos politikai ketverius metus naikino protestų kultūrą, o minėti pimpačkiukai kūrė memus apie neteisingai himną giedančius šeimamaršinius.  

Štai tuometinis Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas prieš imigrantų apgręžimą prie Vinco Kudirkos aikštės protestavusius piliečius pavadino „nacionalinio saugumo grėsme“. Finansų ministrės Gintarės Skaistės vyras ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Audrius Skaistys nusprendė pratrūkti ir streikuojančius mokytojus išvadinti „broileriais“ ir „komuniagomis“.

Smagu, jog protestuotojai nesunkiai su savivaldybe suderino mitingą. Daug mažiau sekėsi „Kaunas Pride“ dalyviams, kurie dieną iki renginio suderinimo išsireikalavo tik per teismus. Ir visai nepasisekė Lietuvos šeimų sąjūdžio antiLGBT protestuotojams, iš kurių susirinkimo teisė buvo atimta. Ir tik po 2 metų, 2023 m. vasarą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) nusprendė, jog atšaukdama duotą leidimą, Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepagrįstai uždraudė susirinkimą.

„2023 m. liepos 5 d. LVAT nusprendė, kad 2021 m. atšaukusi iš anksto suderintą su pareiškėju sprendimą dėl Lietuvos šeimų sąjūdžio mitingo, Vilniaus miesto savivaldybės administracija nesiėmė svarstyti priemonių, kurios mažiau ribotų pareiškėjo teisę į susirinkimų laisvę. LVAT nusprendė, kad savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas buvo grindžiamas subjektyviu vertinimu, neparemtas objektyviais įrodymais“, – nurodoma Lietuvos Seimo kontrolierių parengtoje 2023 m. žmogaus teisių padėties stebėjimo ataskaitoje.

Šių protestų trikdymo istorijų fone lapkričio 18 d. organizuojami protestai Vilniuje prie Seimo, Kaune studentų skvere ir Tauragėje. Antrasis toks protestas įvyko lapkričio 21 d., šį kartą tik Vilniuje.

Iš esmės buvo nuspręsta ateiti pasipiktinti be aiškių reikalavimų, mat koalicija tarp LSDP, Demokratų sąjungos, kurią reikėtų praminti „Vardan valdžios“ ir „Nemuno aušros/dešros“ jau buvo sudaryta.

Galime pastebėti keletą detalių. Tarp organizatorių – teisininkas Justinas Žilinskas, muzikantas Mantas Meškerys. Liberalios minties žmonės, nors ir ne partinės. Vaizdas išties juokingas – štai liberaliai konservatyvus elektoratas susitiko pasipiktinti socdemais – partija, už kurią niekada nebalsuotų, net jei socdemai būtų kairioji politinė jėga, o ne tik oligarchiniu kvapeliu persmelkta bebrų užtvanka.

Tokiomis nuotaikomis gyvenau iki pat pirmojo protesto dienos. Tik jas reikėjo greitai nuvyti, nes tuomet vykau į Kaune vykusį protestą kaip korespondentas, o bendraujant su žmonėmis išankstinis nusistatymas tikrai nepadeda.

Vaizdas Kaune buvo kiek ramesnis nei Vilniuje – mažiau žmonių, mažiau plakatų, Izraelio vėliavų visai nemačiau. O ir kalbinti piliečiai išsakė ganėtinai skirtingas nuomones. Vienas kalbintas vidutinio amžiaus vyras iš karto pripažino, jog tikrai nėra socdemų rinkėjas. Jis taip pat teigė, jog jam tiesiog gėda dėl besiformuojančios koalicijos. Tai galiu žmogiškai suprasti, nes formuojama koalicija – balta mišrainė, tik gal kiek sugedusi. Kitas jaunesnio amžiaus vyras tikino, jog jį neramina buitinis antisemitizmas Lietuvoje, o anekdotai apie mušamus žydus, turbūt, nepadės išspręsti šios problemos.

Ir vėl teko įsitikinti, jog į politinius mitingus susirenka gana skirtinga publika. Nors paskaičius įsijautrinusių socialinių tinklų influencerių postus ir gali atrodyti, kad Lietuva yra visiškai susiskaldžiusi ir vos ne ant pilietinio karo ribos, tačiau, bent mano požiūriu, tai – iškreiptos realybės vaizdas. 

Teisingi ir neteisingi protestai

Į pirmuosius vykusius protestus šiltai nesureagavo nei G. Paluckas (kuris pirmajame Vilniuje vykusiame proteste nepasirodė neapdairiai pareikšdamas, jog mitingo dalyviai siekia pakeisti rinkimų rezultatus), nei vadinamieji „antisistemininkai“, protestavę prieš COVID-19 pandemijos ribojimus, LGBT bendruomenės teises, gyvenimo įgūdžių programos įgyvendinimą ir t.t Pastarieji puolė tyčiotis, ir tai galima suprasti – juk iš jų irgi buvo tyčiotasi: jie vadinti avių banda, runkeliais, idiotais, apie juos buvo kuriami memai. Dabar atėjo jų atpildo valanda, nes nors ir nebuvo išrinkta Petro Gražulio verta valdžia, tačiau liberalios pakraipos „visuomenininkai“ ateinančius ketverius metus, atrodo, negalės ramiai miegoti.

Kaip jau įprasta, čia taip pat pasireiškė Lietuvai būdinga dūchinimo ir žeminimo kultūra, mat nors himnas buvo sugiedotas teisingai, politologė Rima Urbonaitė sunkiai prakalbėjo ant scenos. Netrukus iš jos konservatoriams oponuojantys žmogeliai (taip pat ir Ramūno Karbauskio ekspartinė kareivė Agnė Širinskienė) pradėjo tyčiotis, esą žinoma politologė ant scenos lipo girta. Ir žinoma, man gaila dėl tokių viešų patyčių, tačiau užuojauta politologei didžiąja dalimi sklido iš žmonių, kurie patyčių kultūrą ir užaugino. Tik suprasti besityčiojančiuosius nėra tolygu jų teisinimui, mat jie taip pat yra problemos dalis. Tiek patyčios iš liberalų pusės (šiame kontekste žodį „liberalas“ vartoju plačiąja prasme), tiek ir šios patyčios yra vienodai blogai.

Plakatai proteste. Donato Šimeliūno video stop kadras.

Kad ir kaip skeptiškai vertinčiau šį protestą, susirinkusią publiką ir iškeltus tikslus, visgi gerai, jog pagaliau nuo sofos pakilo ir tie žmonės, kurie į bet kokį protestą žiūri skeptiškai.

Kalbant apie (neegzistuojančią) protestų kultūrą Lietuvoje, šio protesto dalyviai itin aiškiai stengėsi akcentuoti, jog mitingas bus taikus, o jie – ne kokie patvoriniai bomžai. Suprask, nebus ten kokių riaušių. Nes yra geri protestai ir blogi, teisingi ir neteisingi, sąmoningi protestuotoja ir visiškai nupezę. Nors pamačius kelias nuotraukas iš pirmojo protesto Vilniuje kyla klausimų, ar tikrai tarp dviejų stovyklų egzistuoja intelektualinė praraja. „Politika – ne dešra, mes nesame skerdykla“, – tokį plakatą laiko garbaus amžiaus moteris. Tikra erudicija, nesuvaidinti jausmai. Ant kito plakato vaizduojama seksualizuota V. Blinkevičiūtės karikatūra, kaip ir pridera – su plačia iškirpte. Net neabejoju, jog šį plakatą atsinešęs gerasis elfas (nežinau, vyras ar moteris) tikrai smerkia seksizmą, gal net save laiko feministu ar feministe, ir mums visiems nusprendė tai parodyti.

Dar keli kiti panašumai – vis tampomas Sąjūdžio lavonas ir pseudopatriotiškumas – nuspręsta ir čia giedoti himną.

Proteste Vilniuje buvo matomi ir keli etatiniai Izraelio entuziastai, apsigaubę šalies vėliava. Jie čia atėjo protestuoti prieš „kriminalą“, prieš „antisemitizmą“ – juk G. Paluckas teistas, o R. Žemaitaičiui generalinė prokurorė jau antrą kartą prašo naikinti teisinę neliečiamybę siekiant patraukti jį atsakomybėn dėl antisemitinių pasisakymų.

Ir jie, atrodo, visai pamiršo, kad Tarptautinis Baudžiamasis teismas išdavė arešto orderį Izraelio premjerui Benjaminui Netanyahu – dabar jis yra tarptautiniu mastu ieškomas nusikaltėlis iš tos pačios kategorijos kaip ir Vladimiras Putinas. Jiems turbūt nerūpi ir tai, kad kai B. Netanyahu buvo patogu, jis pats menkino Holokaustą ir bandė perrašyti istoriją teigdamas, jog jį inicijavo arabai.

Išties įdomu, kaip Lietuvoje žydai absoliučiai sutapatinami su Izraeliu, o (pagrįsta) R. Žemaitaičio kritika Izraeliui sumetama į vieną krūvą su latentiniais antisemitiniais pasisakymais apie žydų tautą. 

Juk nė vienam protesto dalyviui nekilo mintis pasakyti šiems „visuomenininkams“, kad Izraelis, vykdydamas savo „specialiąją operaciją“ (šį terminą vartoju ne be reikalo), nužudė virš 44 tūkst. palestiniečių, ir tokioms vėliavoms čia ne vieta. Kažkodėl žmonės žino, kad mosikavimas Rusijos vėliava 2024 m. simbolizuoja pritarimą karo nusikaltimams, bet nesupranta (ar nenori suprasti), jog Izraelio vėliavos eksponavimas 2024 m. reiškia visiškai tą patį.


Prisidėkite prie kritikos:


Galiausiai, buvęs Konstitucinio teismo pirmininkas, prie protestų prisijungti kvietęs Dainius Žalimas viename feisbuko įraše dar ir pareiškė, jog piliečiai turi konstitucinę teisę versti tironišką valdžią. Suprask, socialdemokratai = tironija.[6] Na, aišku, jis to nenorėjo pasakyti. Tik šiaip sau tarp eilučių paminėjo. Kaip ir mokytoja Astra, kadaise kariuomenei „tarp eilučių“ pasiūliusi nuversti valdžią ir užsidirbusi bylą.

Beje, D. Žalimas interviu 15min portalui pareiškė, jog laukia sunkūs metai žmogaus teisėms. Nors, jei teisingai prisimenu, tas pats D. Žalimas imigrantų apgręžimo Lietuvos-Baltarusijos pasienyje politiką vadino neatitinkančia nei konstitucinės (ką, beje, galiausiai ir išaiškino KT), nei tarptautinės teisės principų, bei ketverius metus skundėsi, kad niekaip nepavyksta priimti žmogaus orumą garantuojančių lygiateisiškumo įstatymų.  

Dar, kiek pamenu, jo paties partija į rinkimus ėjo su šūkiu „Turime nebaigtų reikalų“. Jau vien tai rodo, kad praėję ketveri metai nebuvo baisiai palankūs žmogaus teisėms. Prisiminkime pasienyje sušalusius imigrantus, kuriems reikėjo amputuoti kojas, genocido Gazoje palaikymą neišlemenant nė vieno kritiško žodžio, o kur dar partnerystės įstatymas ar Stambulo konvencijos ratifikavimas.

Įvertinus anksčiau išsakytų aplinkybių visumą tikrai sunku teigti, jog šie protestai kokybiškai skyrėsi nuo, pavyzdžiui, šeimų maršo mitingų. Labiau panašu į veidrodinį atspindį nei radikaliai kitokį pilietinį veiksmą. 

Viltis ateičiai

Norisi užbaigti kokia nors pozityvesne gaida. Pirmiausia noriu pasakyti, kad nepaisant dabartinės turbulencijos būsenos, viskas bus gerai. Arba ne. Priklauso nuo to, kas šiuo metu esate. Tiesiog noriu pasakyti, jog radikalių pokyčių iš šios vyriausybės tikėtis nereikia. Ne, R. Žemaitaitis žydų į getus nesuvarys. Ne, socdemai socialinės nelygybės nepažabos – nei jiems tai labai rūpi, nei tai būtų lengva padaryti tokioje koalicijoje. O kalbant apie užsienio politiką, tai Lietuvos kryptis per paskutinius 20 metų išvis nesikeitė, net ir Darbo partijai būnant valdančiojoje koalicijoje.

Tai tiesiog linkiu truputį nusiraminti. Įkvėpti oro, pasirūpinti draugais žmonėmis ir draugais ne žmonėmis (gyvūnais). Arba kaip kadaise siūlė Arvydas Šliogeris: geriau nueikite pasėdėti prie upelio.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *