Kaip nustojome jaudintis ir išmokome mylėti šauktinių kariuomenę

Visai neseniai Seimas pritarė šaukimo reformai. Pagal naująjį įstatymą nuo 2026 metų visi vaikinai bus šaukiami į kariuomenę iš karto po mokyklos; jų sveikata bus tikrinama jau septyniolikos, o įtrauktieji į šauktinių sąrašus negalės ir stoti į aukštąsias mokyklas. Būsimųjų septyniolikmečių sveikata bus tikrinama jau 2025 metais, o nuo 2026 metų jie bus įtraukti į šauktinių sąrašus. Tie, kurių sveikata bus netinkama tarnybai, galės stoti į aukštąsias mokyklas.

Kaip teigia premjerė Ingrida Šimonytė, „[v]ienas iš svarbiausių dalykų šiame įstatyme yra tai, kad turime principą, kuris galioja visiems, nesvarbu, iš kokios šeimos tu kilęs, nesvarbu, kas tavo tėvai, nesvarbu, kas tu esi, tau galioja ta pati pareiga. Ir, tiesą sakant, tose visuomenėse, kur tai taikoma, tai yra labai labai puiki mokykla jaunuoliams, puikus socialinis liftas, kaip žinome iš Izraelio pavyzdžio, tai dar puikus ir modernios ekonomikos pagrindas“. Citata, kuri lyg ir turėtų apeliuoti ir į kairiuosius (dėl socialinio teisingumo ir lygybės aspekto pabrėžimo), ir į liberalus (dėl ekonomikos skatinimo pabrėžimo). Karo tarnyba iškyla kaip asmens ir visuomenės formavimo ar perkonstravimo būdas, patirtis, neatsiejama nuo buvimo visuomenės nariu.     

Tad mes priėjome, arba bent jau beveik priėjome, prie visiško šauktinių klausimo uždarymo, klausimo, kuris pirmiausia iškilo prieš 10 metų po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir agresijos Rytų Ukrainoje – įvykių, kurie atgaivino Rusijos grėsmės suvokimą Lietuvoje ir tapo pretekstu valdžiai kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą. Tiesa, aptariamoji reforma dar nereiškia visiško perėjimo prie visuotinio vaikinų šaukimo; anot Lauryno Kasčiūno, šaukiamų jaunuolių skaičius vis tiek dar bus reguliuojamas, o visuotinis šaukimas įmanomas įgyvendinti per artimiausius penkerius metus. O po visuotinio vaikinų šaukimo baigus mokyklą liktų tik paskutinis žingsnis – į kariuomenę šaukti ir merginas. Kaip rodo visuomenės nuomonės apklausos, tai Lietuvos gyventojams dar nėra priimtina. Bet kadaise ir šauktinių kariuomenės sugrąžinimas nebuvo toks visuotinai priimtinas, o sutarimo gaminimas (manufacturing consent) dėl merginų šaukimo, galima sakyti, jau vyksta, tad abejoju, ar ateityje ir jos išvengs „pilietinės pareigos“.

Tačiau kas pasikeitė per tuos 10 metų? Kaip šauktinių kariuomenė tapo priimtina visuomenei? Dar svarbiau – kaip šaukimas į kariuomenę tapo priimtinas ar toleruotinas Kairei?

Pirmiausia prisiminkime, kad 2015 metais, kai LSDP, DP, partijos „Tvarka ir teisingumas“ bei LLRA valdžios buvo sugrąžinta šauktinių kariuomenė, priežastis tam buvo labai paprasta: pasak politikų, kariuomenei nepakako savanorių. Kai savanorių pakaks, anuomet kalbėjo ekspertai, šaukimo nebereikės. Kita vertus, konservatoriai jau tada kalbėjo apie visuotinį šaukimą kaip idealą. Tam pritarė ir kai kurie „gynybos ekspertai“. Tačiau tai buvo dar tolima ir miglota perspektyva, jos įgyvendinimui trūko tiek tylaus visuomenės pritarimo (consent), tiek pinigų. 

Kitas etapas buvo pasiektas, kada 2017 metais jau LVŽS ir kitų partijų koalicija įtvirtino šaukimą į kariuomenę kaip pastovų, o ne išimtinį dalyką. Taip esą nutiko dėl „demografinės padėties“ – Lietuvoje vis mažėja šaukiamojo amžiaus jaunuolių, tad kviesti reikia vis daugiau tų, kurie patenka į šauktinių sąrašus. Tuometinis ministras pirmininkas Saulius Skvernelis teigė, kad visuotinis šaukimas turėtų būti įtvirtintas per tuometę kadenciją. Pažadas liko netesėtas, bet, manau, didelė dalis jaunuolių dėl to nenuliūdo. Tačiau nuo tada visgi klausimas imtas kelti kitaip: kada bus galima įvesti visuotinį šaukimą, kiek tam reikia resursų bei lėšų ir pan. 

Atėjus į valdžią konservatorių, liberalų ir Laisvės partijos koalicijai klausimų dėl visuotinio šaukimo reikalingumo jau nebuvo, o ginčai kildavo tik dėl to, ar tam jau esama pakankamai resursų, ar dar reikia kažkiek palaukti. Pati kariuomenė buvo kur kas mažiau entuziastinga nei politikai, varžęsi dėl to, kas labiau nori visuotinio šaukimo. Visuotinį šaukimą labai palaikė ir Gitanas Nausėda. Tad dar iki Rusijos pradėto karo Ukrainoje pradžios 2022 metais Lietuvoje buvo kaip ir pasiektas politinis sutarimas dėl to, kad visuotinis šaukimas yra reikalingas, o jo įvedimas ir forma buvo klausimai, kėlę daugiausia diskusijų.

Tada prasidėjo karas ir bet kokios abejonės dėl šauktinių kariuomenės bei visuotinio šaukimo visiškai dingo. Žmonės – politikai ir ekspertai, kurie jau nuo 2014 metų kalbėjo apie Rusijos grėsmę ir karo realybę, seniai reikalavę kuo greičiau įvesti visuotinį šaukimą, pasijautė buvę teisūs nuo pat pradžių, o bet kokias abejones, kritiką ar nepritarimą reiškiantieji dabar automatiškai tapo „vatnikais“. Tai buvo ne vien „top-down“ procesas, kai valdžia ar žiniasklaida „iš viršaus“ primeta griežtą partinę liniją, bet ir organiškas procesas, kai žmonės, pamatę Rusijos pradėto karo tikrovę visai šalia mūsų, pasuko į Dešinę ir tapo kur kas griežtesni saugumo ir gynybos temomis.

Bet 2015 metais, kai valdžia sugrąžino šaukimą į kariuomenę, nors apšaukti  „vatniku“ jau buvo pasidarę populiaru, vis dar būta šiokio tokio pasipriešinimo šauktinių kariuomenės grąžinimui ir „loterijai“. To meto straipsniai mini „nepopuliarų“ sprendimą ir tai, kad valdžia „ryžosi“ tam tik iš didelio reikalo. Tačiau be „masių“ tylaus ar nelabai tylaus pasipiktinimo dėl staiga grįžusios karo prievolės, buvo ir kairiųjų atsakas. 

2015 metų gegužės 23 dieną Vilniuje įvyko protestas „prieš militarizmą“, kurį organizavo „antikarinis judėjimas“, rinkęs ir parašus po peticija prieš šauktinių kariuomenės sugrąžinimą. Platintas ir „skandalingasis“ zinas. Minėta peticija šauktinių kariuomenę kritikavo kaip neefektyvią, socialiai žalingą ir socialiai neteisingą. Ji taip pat kvietė ieškoti jai alternatyvų bei daugiau dėmesio skirti taikai ir socialiniam teisingumui. Šį tekstą pasirašė visa eilė ir šiuo metu aktyviai viešojoje erdvėje veikiančių žmonių, nuo Vilmos Fioklos Kiurė iki Marko Adamo Haraldo, nuo Jūratės Juškaitės iki Nidos Vasiliauskaitės. Įdomu, kiek iš jų šiandien pasirašytų po tuo gana diplomatišku ir nekaltu tekstu…

Kas nuo tada pasikeitė? Tai, kad jau nebėra jokios rišlios opozicijos visuotiniam šaukimui. Institucinės Kairės pozicija palengva pasikeitė nuo prieštaravimo šauktinių kariuomenei tais laikais, kai LSDP vadovavo tariamai radikalusis kairysis Gintautas Paluckas, iki tylaus pritarimo visuotiniam šaukimui, partijai ėmus vadovauti Vilijai Blinkevičiūtei. Praėjusiais metais Blinkevičiūtė, tradiciškai kritikuodama valdančiuosius, išreiškė gilų susirūpinimą šauktinių sveikata: juk pusė kariuomenės pašauktų jaunuolių dėl sveikatos problemų pripažįstami netinkami tarnybai. Blinkevičiūtės pasiūlymas buvo išties įdomus – ji teigė, kad gal verta sumažinti sveikatos patikrinimų kartelę. Gal toks turėtų būti ir kairiųjų atsakas į darbo saugą ir darbuotojų sveikatos problemas ar darbingumo nustatymą? 

Socialdemokratų lyderė taip pat aiškiai teigė, kad LSDP supranta būtinybę dėl „saugumo situacijos“ turėti visuotinį šaukimą. Aišku, prisiminkime, kad šauktinių kariuomenės sugrąžinimas ir įvyko valdant socialdemokratams. Tačiau toks socialdemokratų visiškas savo nuomonės, kuri nors truputį skirtųsi nuo dešiniųjų primesto konsensuso, neturėjimas, manau, liudija tai, kad jie gynybos ir saugumo temas iš esmės užleido dešiniesiems. Tuo tarpu kritika šaukimui į kariuomenę ar nuolatiniam išlaidų gynybai didinimui tampa jau visiškai marginaliu dalyku, apie kurį garsiai kalbėti nori tik „antisisteminės“ jėgos, kas, savo ruožtu, dar labiau diskredituoja tokį kalbėjimą.  

Bet dar blogesnė situacija yra su nevyriausybinėmis organizacijomis ir nominaliai kairiuoju aktyvizmu. Po 2015 metų neįvyko nė vieno protesto prieš šauktinių kariuomenę. Mano žiniomis, nė viena žmogaus teisių gynimo organizacija pastaruoju metu neišreiškė jokio pasipriešinimo ar kritikos visuotinio šaukimo idėjai. Jaunimo organizacijos, daugumą kurių galima būtų laikyti bent jau liberaliomis ir socialiai progresyviomis, ne tik nereiškia jokio pasipiktinimo valdžios sumanymais įvesti visuotinį šaukimą po mokyklos (arba tuo, kad esama šaukimo apskritai), bet palaiko šaukimo reformą. Akcentuojama tai, kad dabartinė tvarka, kai vyksta „loterija“, yra socialiai neteisinga ir kuria nerimo ir nežinios atmosferą jaunimui. Nors šis argumentas yra visiškai teisingas, bet jaunimo organizacijos iš jo daro išvadą, jog taip, reikia socialiai teisingo, visuotinio visų vaikinų šaukimo į kariuomenę iš karto po mokyklos, kad esą kiekvienas jaunuolis jau nuo paauglystės mintimis matuotųsi buzzcut’ą ir karinę uniformą. Bet kokia mintis apie tai, kad gal verta atsisakyti šaukimo į kariuomenę apskritai, neateina šiems žmonėms į galvą. Aišku, kyla klausimų, kiek jaunimo organizacijos kalba už visą jaunimą, bet jų nuoseklus palaikymas visuotiniam šaukimui siunčia žinią, kad tai yra vienintelis „teisingas“ atsakymas į esamą pasipiktinimą dėl padėties su „loterija“. Šis palaikymas rodo pasikeitusį visuomenės, taip pat ir jaunimo, požiūrį į šauktinių kariuomenę, kurio priežastis būtina apmąstyti, norint rasti atsakymą į klausimą, kodėl visuotinis šaukimas nesulaukia visuomenės pasipriešinimo.

Tačiau labiausiai glumina LGBT teisių gynimo organizacijų, tokių kaip Tolerantiško jaunimo asociacija (TJA), pozicija. Daugiausia dėmesio jos koncentruoja į tai, kad kariuomenė taptų „įtrauki“ LGBT asmenims. Su tuo susijęs piktinimasis psichologiniu testu, kurio klausimai leidžia manyti, kad kariuomenė siekia „išaiškinti“ (pagal savo supratimą) homoseksualius žmones tarp šauktinių. O pernai, remiant Rosos Luxemburg fondui, pasirodė ir TJA komiksas apie dviejų šauktinių meilę, kalbantis apie jausmus „nacionalinio saugumo“ fone. Nors tuometinė TJA vadovė Juškaitė ir nemažai šios organizacijos narių 2015 metais figūravo minėtame proteste prieš šauktinių kariuomenę, dabar, karo Ukrainoje fone, šauktinių kariuomenė TJA aktyvistams tapo tik dar viena terpe kovai už LGBT žmonių teises ir prieš jų diskriminavimą. Žinoma, aš jokiu būdu nesakau, kad LGBT žmonių, atsidūrusių kariuomenėje, teisių ginti nereikia. Tačiau piktinimasis tuo, kokia kariuomenė šiems asmenims esą yra nedraugiška, dabar yra visiškai tuščias, jei toks kalbėjimas visai nesiremia kariuomenės kaip valstybės galios, patriarchato ar disciplinos mechanizmo analize. Toks paviršutiniškas noras kariuomenę padaryti woke ar „įtraukia“, matyt, ateityje padės feministinių ir nominaliai kairiųjų organizacijų rankomis kurti sutikimą ir visuotiniam merginų šaukimui į kariuomenę. Juk, girdi, svarbu lygybė ir stereotipų griovimas, visiškai ir jokiu būdu nekvestionuojant šaukimo ir visuomenės militarizavimo.  

Dar daugiau, kiek man pačiam yra tekę kalbėti su jaunais žmonėmis, beveik niekas nenori į kariuomenę. Tačiau dauguma tikisi išsisukti nuo buvimo šauktiniais tyliai – būti medicinos komisijos pripažinti netinkamais ar (šiuo metu) studijuodami, o kai kurie viliasi, kad jų tiesiog nepakvies. Jie, lygiai kaip ir tokios organizacijos kaip TJA, priima šauktinių kariuomenę kaip duotybę, kaip gamtos reiškinį, kuris mus visus užgriuvo ir prie kurio reikia kaip nors prisitaikyti. Organizuotis prieš faktą, kad lauke lyja, skamba absurdiškai, ar ne? Tad jauni žmonės, kuriems gresia ar grės tapti šauktiniais, ir netgi tie iš jų, kurie yra kairiųjų pažiūrų, savo patirtį su kariuomene suvokia individualizuotai ir tikisi nuo tarnybos išsisukti „kaip nors“. Garsiai piktintis šaukimu jie irgi nėra linkę. Kolektyvinis veiksmas, pavyzdžiui, nepritarimo šauktinių kariuomenei reiškimas, protestai, peticijos ar pan., jiems, atrodo, neateina į galvą, ir kiekvienas dorojasi su šia problema pats.

Tačiau čia kalbu apie tuos, kurie tarnauti nenori. Kiti priima riziką tapti šauktiniu ramiai ir nedaro iš to didelės dramos, nors gal ir patys tikisi medicinos komisijos būti pripažinti netinkamais. Vienas pažįstamas, Socialdemokratinio jaunimo sąjungos narys, man teigė manantis, jog visuotinis šaukimas gal yra visai geras dalykas, bet pabrėžė, kad pačiam dėl sveikatos tarnauti nereikia… Kiti gal ir neieško teigiamų aspektų karinėje tarnyboje, bet priima tai kaip gyvenimo faktą. 

Per beveik 10 metų, praėjusių nuo ano protesto, užaugo nauja karta, kuri susigyveno su šauktinių kariuomene ir kuriai visuotinis šaukimas po mokyklos jau nekelia didelių emocijų. Galima tai įvardinti „kojos duryse“ taktikos pavyzdžiu: kai visuomenė vienaip ar kitaip sutiko su šauktinių kariuomenės laikinu sugrąžinimu, paskui šaukimo virtimas visuotiniu, kai karo prievolė vienaip ar kitaip jau yra mūsų kasdienybės dalis beveik 10 metų, neatrodo toks radikalus žingsnis. Bet čia verta pagalvoti plačiau apie tai, kaip mūsų visuomenė pasikeitė per tuos beveik 10 metų.

Išties, dešinieji, ypač kraštutiniai dešinieji, mėgsta baisėtis mintimi, kad „kairieji visada siekė sukurti Naująjį Žmogų“ – tą esą darė bolševikai, tą dabar, pagal šį naratyvą, daro „liberalmarksistai“ bei LGBT teisių aktyvistai. Bet tiesa ta, kad tai dešinieji, Lietuvos atveju – konservatoriai, per pastaruosius 10-15 metų per politiką ir žiniasklaidą sugebėjo sukurti „naująjį žmogų“, „vakarietišką patriotą“, kuris myli Tėvynę, laikosi labai griežtos pozicijos Rusijos atžvilgiu, visapusiškai palaiko JAV politiką ir paiso visos eilės politinių ir estetinių nuostatų. 

Prieš beveik 10 metų, per minėtą protestą, būrelis kontrprotestuotojų su Lietuvos ir NATO vėliavomis buvo susirinkę išreikšti palaikymo šauktinių kariuomenei. Kaip man yra pasakojęs vienas ano protesto dalyvis, keli kiti dalyviai, laikydami plakatus su užrašais „Nežnau kas ta Tėvinė, bet kai šaukia – einu“, „Ką pasakysiu vaikams, jei nebus žuvusių?“ ir pan., atsistojo prie šauktinių kariuomenės šalininkų. Sprendžiant iš nuotraukų, „patriotams“ dėl to visiškai nekilo klausimų, bent jau kurį laiką. Šitie dalykai ir tai, kaip primityviai atrodė kontrprotestas, parodo, kad tada tokie kariuomenės gerbėjai atrodė gana apgailėtinai. 

Dabar viskas pasikeitė, ir patriotizmas bei nacionalizmas šiandien įgavo visai kitą įvaizdį, iš kurio norisi juoktis kur kas mažiau (jei apskritai). Be abejo, prisidėjo karas Ukrainoje, kuris daugelį buvusių pacifistų galbūt privertė permąstyti savo idėjas ir jų pritaikomumą tikrovėje. Tačiau šis procesas, kai visuomenė vis labiau tampa nacionalistiška ir militarizuota, vyko jau ilgą laiką. Konservatoriams ir „šaltojo karo liberalams“ (kitokių pas mus juk nelabai ir yra) pavyko gana greitai pakeisti visuomenę. Būsimieji šauktiniai, kurie po kelerių metų išsyk po mokyklos keliaus į kareivines, jau auga visuomenėje, kur mylėti Tėvynę ir kariuomenę nebėra „juokinga“ ar cringe, tai nebėra kažkas, kas skirta pensininkams ar neonaciams, kur karo grėsmė suvokiama kaip labai reali ir apibrėžianti mūsų kasdienybę. Todėl taip pat ir dėl šio pokyčio pasipriešinimo šaukimui yra vis mažiau. 

Oponentai pripažino klydę po karo Ukrainoje pradžios, nuleido rankas suvokę, kad geriau koncentruotis į klausimus, kur dar įmanoma kažką pakeisti, bijo būti pavadinti „vatnikais“ (verta paminėti, kad saujelė iš tiesų egzistuojančių „vatnikų“, t. y. palaikančių Rusiją veikėjų, visuotiniam šaukimui prieštarauja ne iš principo, o tik todėl, kad tai daro „kita pusė“), o gal tiesiog susitaikė su tuo, kad dabar atėjo toks „naujasis normalumas“. Ta realybė, kurioje bus šauktinių kariuomenė, karo komendantūros, visuotinė gynyba ir nuolatinis, pastovus išlaidų gynybai didinimas be aiškaus tikslo arba tikslui keičiantis. Militarizavimas įdomiausias formas įgauna vertinant įvairias šauktiniams ar savanoriams skirtas lengvatas, su kuriomis lygiagrečiai atsiranda ir sunkumai, kylantys netarnavusiems ar tarnybos vengusiems žmonėms. Taip visuomenė disciplinuojama ir formuojama individus vertinant pagal jų vaidmenį krašto gynyboje, kurios samprata išplečiama iki apima visas gyvenimo sritis.  

Patinka? Galite padėkoti čia

Jasbir K. Puar savo knygoje „Teisė žaloti“, kalbėdama apie pinkwashing ir negalios bei reprodukcijos politiką Izraelyje, šalyje, į kurią taip atvirai lygiuojasi Lietuvos politikai, iškelia tezę, jog sionizmas suvokė žydų gyvenimą diasporoje kaip „silpnumą“ ir „sumoteriškėjimą“ (štai liūdnai pagarsėjęs Seimo narys Valdas Rakutis yra užsiminęs, kad esą seniau žmonės galvojo, jog „žydai genetiškai netinkami karui“), kuriuos įveikia sionistinis valstybės steigimo projektas, kurio ideologija akcentuoja stiprų ir sveiką vyrišką kūną kaip idealą. Sunku čia nematyti paralelių su Lietuva ir naratyvo apie okupacijų patirtis, kuris šiuo atveju atitiktų naratyvą apie žydų diasporos patirtis. 

Mūsų tautos patirtys gyvenant okupacijoje, patiriant represijas ir genocidą dabar yra po truputį nustumiamos į šalį (arba „reabilituojamos“) „herojiškų“ patirčių, visų pirma, partizanų judėjimo, o norint rasti momentų, kai lietuviai ne tik kovojo, bet ir pasiekė pergalių, – ir vėlyvųjų Viduramžių istorinių įvykių. Ideologiškai, atrodo, esama poreikio rasti naują „stiprybę“, kuri užglaistytų ar atitaisytų tragiškas patirtis. Taip pat esama, kaip man atrodo, didžiulio noro kurti naratyvą apie karine prasme galingą Lietuvą, kuri, padedama sąjungininkų, daugiau niekada nebeleis Rusijai savęs užkariauti ir nebus viena. Taip pat esama noro gyvenimą okupacijoje išmesti iš kolektyvinės sąmonės, kaip iš principo paženklintą „silpnumo“ ir „gėdos“, akcentuojant priešpriešą tarp „prisitaikymo“ ir „pasipriešinimo“. Tada Lietuvoje vykęs gyvenimas esą nebuvo „tikras“, koks jis galėjo būti tik nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. 

Kaip rašo Puar, šio sionizmo projekto antra pusė, aišku, yra gimstamumo skatinimas. Izraelio žydai sionistai jaučiasi esą nepavydėtinoje padėtyje demografiškai (dėl didesnio palestiniečių gimstamumo, bet ir dėl to, kad Izraelyje didžiausias gimstamumas yra žydų ultraortodoksų tarpe), tad stengiasi visais būdais išlaikyti savo populiaciją. Panašų, nors ir kiek kitokį nerimą, be abejo, matome ir Lietuvoje, kur nuo kraštutinės Dešinės iki liberalų vyrauja baimė dėl to, kad „lietuviai išnyks“ (kuri yra ir lokalus The Great Replacement sąmokslo teorijos variantas). Visi turi būti kariais, ir tam, kad karių ateityje netrūktų, būtinas didelis gimstamumas. Taip mirtis ir gyvybė tampa giliai susiję.

Puar taip pat pabrėžia, kad homonacionalizmo kontekste Izraelyje tolerancija LGBT tapatybėms didele dalimi remiasi tuo, kad tos pačios lyties poros turi turėti vaikų, o LGBT asmenys – tarnauti kariuomenėje. Izraelio kariuomenė kaip tik ir deklaruoja esanti įtrauki LGBT žmonėms, kurie esą gali neslėpti savo lytinės orientacijos. Atrodo, tokia vizija artima ir didelei daliai Lietuvos LGBT teisių aktyvistų: kariuomenė, priimanti LGBT tapatybių žmones, minėtiems aktyvistams atrodo esanti puikus tikslas, nes tai yra ir būdas „reabilituoti“ save homofobiškos visuomenės akyse (ne veltui daugelis aktyvistų cituoja Ukrainos pavyzdį, kur LGBT kariai šalia kovos fronte kovoja ir už savo teisių pripažinimą). LGBT žmonės tampa „priimtini“ visuomenei (ar dideliai jos daliai), jei irgi dalyvauja tiek kariuomenės veikloje (net ir vykdant genocidą), tiek biopolitiniame valstybės funkcionavime, t. y. aprūpindami ją būsimais piliečiais ir kariais.  

Izraelis Lietuvos politikams tarnauja kaip pavyzdys, nes tai yra labai militarizuota visuomenė, kur tarnyba kariuomenėje yra dalis vyraujančios ideologijos, neatsiejamos nuo valstybės egzistavimo. (Verta prisiminti Seimo nario Andriaus Vyšniausko bandymą rašyti grožinę literatūrą su rasistiniais elementais, kur jis lygina Izraelį su Lietuva ir teigia, kad Lietuva turi būti „militarizuota visuomenė“). Bet šiuo metu, kai Izraelis vykdo genocidą Gazoje, o jį vykdantys rezervistai linksminasi keldami į internetą vaizdelius iš savo „nuotykių“ (primenančius taip plačiai aptarinėtus rusų kareivių kurtus „vaizdelius“, kur pastarieji dokumentavo savo vykdomus karo nusikaltimus), toks lyginimasis atrodo makabriškas. 

Izraelis yra šalis, esanti „nuolat ant karo slenksčio“, tad – kažkas, į ką esą turi lygintis Lietuva. Bet kariuomenė ten vykdo visai kitą funkciją – jos tikslas yra palaikyti kolonijinį dominavimą Palestinoje, tuo pat metu disciplinuojant pačią Izraelio visuomenę, telkiant ją aplink sionizmo ideologiją. Lietuva nėra kolonijinė valstybė, bent iš pažiūros nepanašu, kad turime dominuoti prieš kažkokią „svetimą“ populiaciją mūsų šalyje, tad toks lyginimasis, vėlgi, prisimenant visus šiuo metu išryškėjančius taktinius ir strateginius Izraelio kariuomenės trūkumus, skamba keistai. Mintis, kad Izraelio kariuomenė yra stipri dėl šauktinių, ar kad ji apskritai yra labai gerai parengta, dabar, po tiek jos padarytų klaidų atrodo ne tokia jau įtikinama. 

Bet jeigu tikslas šiuo metu yra „paruošti“ visuomenę tolimesniam militarizavimui, tuomet, kaip minėjau, galima tvirtinti, kad valdžiai jau pavyko pakeisti visuomenės nuostatas, išpopuliarinti naują, kovingą ir drąsų, lietuvio įvaizdį, ir Izraelis čia yra puikus pavyzdys. Tai, kad valdžiai tai pavyko, didele dalimi ir lemia tokį menką ir individualizuotą priešinimąsi šauktinių kariuomenei.

Galiausiai, skaitytojai gali užduoti būtent šios visuomenės transformacijos paskatintą klausimą: ar nemanau, kad, nors šauktinių kariuomenė ir turinti trūkumų, dabar – tokie laikai, kad net ir principingi kairieji turi susitaikyti, jog valstybės gynybos poreikiai yra svarbesni už individo patiriamas problemas ir nepatogumus. Tačiau turėčiau atsakyti, kad, visų pirma, manau, jog šauktinių kariuomenė Lietuvai nė kiek nepagelbėtų potencialaus karo su Rusija atveju, nes vis tiek viską spręstų NATO pajėgumai. Be to, tarnyba kariuomenėje kaip „vyriškumo mokykla“, masių disciplinavimo priemonė ir naudingų kontaktų būsimam verslui suradimo galimybė, manau, negali ir neturi būti primesta kiekvienam (ar, ateityje, ir kiekvienai), ir kairieji turi kvestionuoti šį primetimą. 

Dabar kiekvienas (arba beveik kiekvienas), kuriam kyla grėsmė atsidurti kariuomenėje, slapta tikisi tarnybos išvengti ir ramiai gyventi toliau, bet dėl įsigalėjusios militaristinės ideologijos tiesiog nedrįsta kaip nors politiškai išreikšti tokios pozicijos, tad ji lieka privačiu šauktinio ar būsimo šauktinio reikalu. Ir, deja, nei institucinė Kairė, nei aktyvistinė Kairė neturi ką pasiūlyti visiems tiems jaunuoliams, kurie nenori tarnauti kariuomenėje, būti varinėjami ir disciplinuojami, tad jų privatus nepasitenkinimas lieka jų asmeniniu reikalu. Praėjus 9 metams po vienintelio protesto prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, kairieji šio klausimo nebekelia stebėdami visuomenės tolimesnį militarizavimą, kurio tikslas yra veikiau visuomenės „sutelkimas“, o ne įsivaizduojama nauda gynyboje.