Nors išdidusis žydų Bundas pasisakė už tautų santarvę, atvirą ir teisingą visuomenę, kurios įrašytos ir dabartinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, organizacija jas įsivaizdavo visiškai kitaip ir labai savitai, grindė idėjomis, kurios čia ir dabar būtų labai „kitos“. Bet gal būtent tos, dabar neva atgyvenusios, „egzotiškos“ idėjos ir yra tas palikimas, kurį galėtume atrasti Bundo vaiduokliuose?
Ar „VP Market“ atsirado iš nepailstamo Nerijaus Numavičiaus (Numos) darbštumo? Ar Lydos Lubienės milijardai gimė iš jos lieto prakaito „Achemos“ fabrike? Vieša paslaptis, kad darbas, bent jau toks, kaip jį supranta didžioji dalis tautiečių, šių ir kitų turtingiausių mūsų visuomenės atstovų istorijose lėmė jeigu ne niekinę, tai labai minimalią rolę. Mūsų ankstyvųjų kapitalistų biografijose lemiamą vaidmenį suvaidino nuovokus permainų išnaudojimas, geri ryšiai, sugebėjimas prieiti prie naudingos informacijos ir tinkama linkme įsuktas pradinis kapitalas.
Mus į šį tašką atvedę politikai visuomenei teigė, kad siekia užkirsti kelią migracijos instrumentalizacijai. Tam prireiks dviejų dalykų. Pirma – kad pasaulyje išnyktų diktatoriai ir autoritarai. Antra, kad išnyktų priežastys, motyvuojančios žmones migruoti: ekonominė ir politinė nelygybė tarp valstybių, neapykanta kitokiems, klimato kaita, internetas, ir vidaus degimo variklis. Iki tol – arba mokėsime sienos ir lazdos politikos kainą, arba, bent pradžiai, pereisime prie konstruktyvesnių diskusijų. O jų, kaip ir alternatyvų, tikrai yra.
Socialiniam 1905–1907 m. karui ištirti lietuviškoji istoriografija per pastarąjį trečdalį amžiaus skyrė itin mažai dėmesio, jį sufokusuodama į nacionalistinės pakraipos antiimperinį judėjimą, oficialiai užgimusį per 1905-ųjų gruodį surengtą lietuvių suvažiavimą, šiandien patetiškai vadinamą Didžiuoju Vilniaus Seimu. Tokias istorikų nuostatas sunku suvokti – juk socialinis karas pasižymėjo ne ką menkesniu, gal net didesniu sprogstamuoju antiimperiniu užtaisu, svariai prisidėjo prie visuomenės laisvėjimo ir demokratėjimo. Susidomėjimo jis nesulaukė greičiausiai dėl mūsų istoriografiją vis dar kankinančios vaikiškos etniškumo ligos.
Mokyklos, ligoninės, gamyklos, gyvenamieji namai, keliai – visi iš darbininkų klasės rankų (tiesiogine ta žodžio prasme) gauti modernaus gyvenimo atributai vis dar laikomi arba nekokybiškais arba atgyvenusiais. Dorovingo ir pažangaus kapitalistinės visuomenės elito akyse, tai jie – darbininkai – paėmė darbo įrankius nuo sovietinės modernybės medžio, iš čia – ir prigimtinė darbininkijos nuodėmė. Todėl viskas, ko jie nusipelno, yra tyliai gyventi šalia mūsų ir nesiskųsti. Tiesą sakant, velniop taip mąstančius. Mes, darbininkijos atžalos ir palikuonys, neprivalom persiimti šitom kalbom ir nuostatom.
Viename Kauno žaliame name 2014-2015 m. buvo įsikūręs „Žalias namas“ – skvotas, kuriame veikė
„Vartydamas XX a. pradžios Vilniaus ir Kauno laikraščius, archyvinius dokumentus ir memuarus, tarsi patenki į rūsčią distopinę visatą, perskeltą į du pasaulius – žemutinį ir viršutinį. Didžiuliame žemutiniame sunkiai dirbama po 10-14 valandų per parą, gyvenama gausiomis šeimomis ankštuose butukuose, skurstama, daug geriama, kivirčijamasi ir nusikalstama. Laikraščiuose šis pasaulis vos įžiūrimas, atsispindi tik kriminalinėse ir teismo kronikose.“ Taip savo straipsnyje „Anarchistinių grupių veikla Vilniuje ir Kaune 1904-1907 metais“ rašo Darius Pocevičius.
Nors mažuma mano respondentų įvardijo homofobiją ar transfobiją kaip emigracijos priežastis, vienuolika iš trylikos pripažino, kad gyvenimas emigracijoje sustiprino saugumo ir pasitikėjimo savimi jausmą. Daugelis apklaustųjų išvyko gyventi į šalis, kur teisinė ir socialinė queer žmonių padėtis yra bent iš dalies palankesnė nei Lietuvoje. Daugelis jų yra priėmusios partnerystės įstatymus, leidžia tuoktis ir įsivaikinti bei palankiau žiūri į teisinį ir medicininį lyties keitimą. Šis saugumo jausmas susijęs ne tik su abstrakčia teisine padėtimi, bet ir su fiziniu saugumu bei didesnėmis galimybėmis bandyti naujas iniciatyvas
Praėjusiuose Seimo rinkimuose į Lietuvos politinį lauką su fejerverkais įžengė nauja politinė žaidėja – Laisvės partija. Tačiau šiemet vykusiuose savivaldos rinkimuose partija pasirodė prasčiau, nei tikėtasi. Prieš šiuos rinkimus ir po jų netrūko manančiųjų, kad Laisvės partijos galiojimo laikas baigėsi ir kad kitame Seime šios partijos nematysime. Po savivaldos rinkimų įsiplieskęs nepotizmo skandalas ir prilipusi „jaunųjų bebrų“ etiketė, rodos, tik sustiprino tokias nuomones. Tačiau šansų, kad Laisvės partiją pamatysime kitais metais rinksimame parlamente, yra nemažai ir štai kodėl.
Viename Kauno žaliame name 2014-2015 m. buvo įsikūręs „Žalias namas“ – skvotas, kuriame veikė
