Kokias emocijas jums kelia trinkelės?

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Žemaitės skveras man iki šiol kėlė tik geras emocijas. Nuo Gedo prospekto triukšmo kiek nutolusi žalumos, medžių, pavėsio salelė, iš trijų pusių apsaugota nuo nepageidaujamos akies. Neiščiustyta ir neatnaujinta, todėl natūraliai žalia, primenanti vaikystės kiemą. Paminklas rašytojai, vienintelei moteriai ant pinigo, tarpukario Lietuvos veikėjai, socialistei-liaudininkei, palaikiusiai kovą už darbinink(i)ų ir moterų teises. Be to, paminklas dar ir draugiškas – ant jo noriai laipioja ir vaikai, ir mandros nuotraukos užsimanę suaugusieji.

Tačiau pirma emocija, pamačius apklausą, buvo nerimas. O kuo dabar Žemaitė nusikalto? Kiek medžių bus iškirsta, kiek žolės užklota trinkelėmis, kiek kamerų prikabinta, kiek įrengta grojančių fontanų? Kiek piktojo „sovietinio paveldo“ bus pakeista suoliukais be atlošų ir prabangiais apartamentais?

Nemažai nerimo sukėlė ir šis sakinys: „Kokias emocijas bežadintų 1970 m. visuomenei atsivėręs Žemaitės skveras Vilniuje, viena akivaizdu – fizinė jo būklė ragina pasirūpinti šia žaliąja oaze.“ Iš tikrųjų nuostabu gyventi laikais, kai žodžiai „pasirūpinti viešąja erdve“ kelia paranoją, lyg koks slaptas kodas tos erdvės arba jos savitumo sunaikinimui.

Truputį pasigūglinęs ir pasidomėjęs, buvau šiek tiek nuramintas. Projektą rengia architektai/ės ir sociologės/ai, pasižadantys neleisti įvykti aptvėrimams, trinkelizacijai bei euroremontui. Į nerimastingą mano žinutę projekto koordinatorės atsakė taip:

Tai tikrai yra grassroots [iš apačios kylantis] projektas, nors jo imtis paskatino vietos seniūnaitis Mintautas Daulenskis – jam knieti sutvarkyti skverą. Išsigandome, kad tikrai neįvyktų trinkelizacija… Dabartinė būklė – danga, suoliukai, net medžiai reikalauja „remonto“. Todėl, be menininkų, pasitelkiame ir kitus specialistus. Tarp jų – arboristus, kurie parengs medžių priežiūros planą. Atlikta medžių inventorizacija rodo, kad 6 serga nepagydomai 🙁 Dar nemažai jų serga, bet gal pavyks išgelbėti. Dėl skvero paskirčių – tam sociologai ir tiria žmonių poreikius (atliko stebėjimus, dabar vykdoma internetinė apklausa). Yra ir daugiau spręstinų klausimų, veikiame įvairiomis kryptimis. Ilgalaikis mūsų tikslas – pasitikrinti / parodyti, kad galima ir kitaip tvarkyti ar kurti viešąsias erdves nei euroremontiškai. Ir kad reikia sutelkti įvairius specialistus, ne tik architektus.

Negalėčiau sakyti, kad nerimas praėjo visai. Atsakymo į tiesų klausimą, kodėl būtent REIKIA renovuoti visą skverą, taip ir negavau. Kodėl negalima pakeisti susidėvėjusio suoliuko nauju, sutrupėjusios plytelės – ciela, pritaikyti erdvę žmonėms su negalia, ir leisti skverui toliau gyventi savo gyvenimą? Be to, projekto eigą vis tiek reikės atidžiai stebėti – gerų norų gali neužtekti, susidūrus su savivaldybės užmačiomis.

Jei esi paranojikas, dar nereiškia, kad niekas tavęs nepersekioja. Vilniaus savivaldybės (dabartinės ir ankstesnių) nusikaltimų urbanistikai sąrašas netrumpas ir toliau ilgėja. Gedo prospekto liepos, pakeistos neūžaugomis, ir kiniškos plytelės, ėmusios trupėti po dešimt metų nuo paklojimo. Sereikiškės, virtusios pirmuoju mieste „darbo valandas“ turinčiu parku – Bernardinų sodu. Nuo bet kokio savitumo apvalytas Reformatų parkas – jam nepadėjo net kūrybiški miestiečių protestai. Ilgas ir skausmingas „Lietuvos“ kino teatro virsmas privačiu muziejumi. Cvirkparkio pabaigos pradžia. Fantastiškai nepakartojamas Paupio rajonas… Ir dar kažką praleidžiu, viską net prisiminti sunku.

Kai kuriuos toksiškus projektus pavyksta sustabdyti rajonų bendruomenėms. Taip nutiko su neiškirstu (kol kas) Sapiegų parku. Tauro kalno medžius taip pat (kol kas) išsaugojo prie jų budėję kaimynai. Gerokai prilaikytas ir šešių juostų Šiaurinės gatvės projektas, (kol kas) nesuniokosiantis Ozo draustinio.

Kai savivaldybės „progreso“ buldozeriui kelią pastoja bendruomenės, žiniasklaida ar kiti neklaužados, ji ima zirzti ir nervintis kaip čiupačiupso negavęs vaikas. Kai ant Tauro kalno teko atsisakyti planų iškirsti 140 medžių ir krūmynų (vietoj jų iškirs „tik“ 24), savivaldybė gyrėsi, kaip dabar „tausos medžius“, bet nepamiršo pridurti: „[…] nors idėją tokiu būdu atverti vertingąją Naujamiesčio savybę – panoramas – palaikė Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.“ Va, kokie jūs atsilikę – norit tik medžių, nenorit vertingųjų savybių, kai net dėdė Departamentas sakė, kad fainai gi!

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Pagrindinė priežastis tokiai pasakaitei apie progresą – ekonominė plėtra. Viskas čia susiję. Ir statybų sektorius, viena iš kelių ūkio šakų, nesustojusių dėl COVID-19 pandemijos. Ir būtinybė „įsisavinti lėšas“. Ir kylančios nekilnojamo turto kainos bei vis dar auganti jo paklausa. Ir centrinių rajonų buržujai, norintys per langą matyti bėgiojančią programuotoją, o ne cigariuką pešančią paauglę. Ir, galiausiai, bet ne prasčiausiai – trylika metų Laisvosios rinkos institute praleidęs miesto meras. Pastarasis, nepatvirtintais duomenimis, privačiai prisistato žmonėms anarchokapitalistu.

Anarchokapitalizmas – tai maginis tikėjimas, kad kapitalizmo visiškai nereikia reguliuoti. Tai sistema, besivadovaujanti lozungu „pinigėlis yra pinigėlis“. Nukirtai brandų medį – pinigėlis. Jei medis labai brandus, šakotas ir gerai įsišaknijęs – pinigėliai net keli. Pinigėlį neša ir iš Kinijos medelyno užsakytas neūžauga pirdukas, kurį paramstęs įkiši vietoj kuplios liepos. Išlupai plytelę, įkišai trinkelę, buvo žmonių pramintas takelis – užsėjai, per žolę nubraižei kitą. Liko dar nors kvadratas tuščios erdvės? Nepraleiskim progos įkišti kokio mirusio dėdės paminklėlį.

Taip Vilnius iš lėto, bet užtikrintai tampa atskirties miestu – centriniuose rajonuose vis daugiau „laisvės džiaugtis“, o neparadiniai žmonės tremiami vis toliau ir toliau į pakraščius. Į miestą vis labiau žiūrima kaip į nuosavą kiemą. Ne kaip į viešąją erdvę, kurioje ne visi vienas kitam turime būti patogūs, o kaip į aptvarą, kurį tvarkaisi pagal savo skonį. Jame vis mažiau žalių užkaborių ir vis daugiau to, ką kaimynai lenkai vadina keptuvėmis (patelnie): ištrinkeliuotų dykumų, vis karštėjančiomis vasaromis kepančių 60 laipsnių karštyje.

Pagrindinė emocija, kurią turėtų kelti trinkelė – abejingumas. T. y., trinkelės turėtų apskritai nekelti emocijų. Palyginti su tuo, nerimas, kurį mums sukelia dar viena „gyventojų apklausa“, yra dar visai neblogai. Jis bent jau kelia teisėtą pyktį, rūpestį bei norą akylai stebėti ir neleisti, kad miestas taptų tvoruota betonine dykuma ir/ar buržujų lunaparku.

Tomas Marcinkevičius – vertėjas, redaktorius, VDU politikos mokslų doktorantas, GPB.lt redkolegijos ir Gegužės 1-osios profesinės sąjungos narys.

Viršelio nuotraukos autorė – Laura Kromalcaitė.