T. Gudelytė: „Ugnis „Italijos brolių“ vėliavoje – tai amžinoji liepsna virš Mussolinio kapo“

Kol FdI formuoja pirmąją radikalios dešinės vyriausybę nuo Antrojo pasaulinio laikų, GPB domisi, kaip šie virsmai atrodo veiksmo vietoje – apie tai mums pasakoja Italijos lietuvė, vertėja, publicistė Toma Gudelytė.

Pagrindinė šių dienų naujiena, žinoma, yra visiška centro dešiniųjų koalicijos pergalė ir Deputatų Rūmuose, ir Senate. Naujienose pažymima, kad FdI – radikalios dešinės partija su neofašistinėmis šaknimis, tačiau jos lyderė Meloni lyg ir bando palaikyti nuosaikesnį diskursą. Kaip „Italijos broliai“ atrodo tau? Kiek legitimūs kaltinimai fašizmu, ksenofobija, antisemitizmu, rasizmu?

Absoliučiai legitimūs. Dar šį birželį Meloni nuo Ispanijos dešiniųjų radikalų „Vox“ scenos griaudėjo: „Esu moteris, esu motina, esu krikščionė“. „Dievas, Tėvynė, Šeima“ – šventoji fašizmo trejybė. Ypač motinos-globėjos vaizdinys pasitarnavo Meloni įvaizdžiui romantizuoti: užaugusi be tėčio kažkur gūdžioje Romos periferijoje, štai, ji be niekieno pagalbos sugebėjo prasimušti vyrų pasaulyje.

Tad kodėl jos nepalaiko Italijos feministės? Būti moterimi ir būti feministe – du skirtingi dalykai. Italijos feministės jau ne vienerius metus klausosi ir šiurpsta nuo Giorgios kalbų apie būtinybę kelti gimstamumą (tik tarp „tikrų“ baltųjų italų), ginti „natūralią šeimą“ nuo „genderizmo“, gelbėti tautą nuo etninio maišymosi.

Su antisemitizmu radikalioji dešinė pastaruoju metu elgiasi kiek atsargiau, nes visuomenė labiau sujautrėjusi Holokausto klausimu, o be to, būti islamofobais ir kurstyti neapykantą juodaodžiams apsimoka labiau. Taip, prieš rinkimus Meloni užėmė kiek nuosaikesnę poziciją ir sušvelnino pasisakymų toną, bet tik vaikydamasi platesnio elektorato bei ramindama užsienio partnerius ir verslo pasaulį. Tikrasis jos veidas pasirodys, kai grįšime prie civilinių teisių ir naujo pilietybės įstatymo klausimo.

Beje, įdomu, kad po rinkimų Meloni Italijoje dar nė karto viešai niekur nepasisakė – jokių pareiškimų, kapų tyla. Bet štai prieš pora dienų ispaniškai kreipėsi į tuos pačius bendraminčius užsienyje „Vox“, linkėdama jiems sėkmės būsimuose rinkimuose, kad galėtų drauge kurti „patriotų Europą“.

Kas vyko iki rinkimų? Iš žiniasklaidos galima susidaryti vaizdą, kad parlamentinė Italijos politika ne tik labai spalvinga, bet ir amžinoje krizėje. Dėl ko kilo paskutinioji vyriausybės krizė, privedusi prie išankstinių rinkimų ir tokių jų rezultatų?

Paskutinioji krizė – asmeninių ambicijų ir politinių išskaičiavimų rezultatas. Krizę parlamente pradėjo daugumos partija „Penkių žvaigždžių judėjimas“ (Movimento 5 Stelle, M5S) o užbaigė „Italijos broliai“ su dešiniąja „Lyga“ (Lega), išvien boikotavę svarbų Senato balsavimą dėl pasitikėjimo.

Pati vyriausybė, praminta „nacionalinės vienybės“ kabinetu, ir taip laikėsi pakibusi ant labai plono plauko: ją sudarė politiškai nesuderinamos jėgos – tikras kairiųjų, dešiniųjų ir populistų margumynas. Kol centro kairioji Demokratų partija (Partito Democratico, PD) vienbalsiai palaikė ministro pirmininko Mario Draghi kryptį, dešinieji žaidė dviprasmišką žaidimą: tarsi palaikydavo, bet apsisukę nuolat kaišiojo pagalius į ratus. Kritika Draghi, buvusiam Europos Centrinio Banko vadovui, visuomenėje buvo sutinkama labai palankiai, o labiausiai iš to ir išlošė Meloni, visą tą laiką tvirtai išlikusi opozicijoje.

Žvelgiant iš toliau, kiek netikėta, kad Italija, dar nepamiršusi tragiškos fašistinės praeities, sugeba išsirinkti tokią vyriausybę. Kodėl, tavo nuomone, taip nutiko? Ar tai – žmonių nusivylimo „normalia politika“ išraiška? Kiek įtakos tam turėjo regioniniai, klasiniai, profesiniai ypatumai, COVID pandemija, karas Ukrainoje?

Postfašistinės ar neofašistinės (apibrėžimų esama visokių) organizacijos Italijoje, o ir tose pačiose Vokietijoje ar Austrijoje, veikia ne vieną dešimtmetį, jos nėra jokia naujiena. Tūkstančiai italų priklauso asociacijoms, įvardijančioms save profašistinėmis, taigi pripažįstančiomis tęstinumą su Benito Mussolini režimu. Kalbame ir apie stilių (perimtą simboliką), ir apie turinį (ideologiją, forma mentis).

Vienas ryškiausių pavyzdžių – kasmet Predapijuje (Dučės gimtinėje) organizuojamas Žygio į Romą metinių paminėjimas, kai nostalgikai susiburia prie vado kapo, skanduodami fašizmo laikų šūkius. Atskira tema – stadioninis rasizmas ir suradikalėję tam tikrų futbolo klubų sirgaliai. Iki šiol visa tai buvo daugiausiai periferiniai reiškiniai, neturėję ryškesnio politinio atstovavimo.

Buvusio ilgamečio Italijos premjero Silvio Berlusconi aplinka, o nemenka dalimi – ir žiniasklaida, normalizavo, legitimavo tokias radikalias jėgas kaip „Nacionalinis Aljansas“ (Alleanza Nazionale), iš kurios ir ateina Giorgia Meloni. Trispalvė ugnis, liepsnojanti FdI vėliavoje, yra amžinoji liepsna virš Mussolinio kapo. Net prieš rinkimus paraginta Italijos žydų bendruomenės, Meloni atsisakė šį simbolį išimti. Visa tai – vieša ir žinoma visiems, tad belieka manyti, jog dauguma rinkėjų tiesiog nesidomi istorija arba yra jai absoliučiai abejingi.

Karas Ukrainoje rinkimams turėjo mažiausiai įtakos: be kelių menkų išimčių, visos politinės jėgos išsako palaikymą Rusijos užpultai šaliai ir įsipareigoja toliau tiekti ginklus. Gerokai labiau viešąją diskusiją kurstė migracijos, saugumo klausimai, o tai – neabejotinai dešiniųjų arkliukas. Centro kairiųjų koalicija, tenka pripažinti, taip pat suteikė Meloni neįtikinai daug matomumo, visi debatai sukosi aplink jos asmenį.

Kokių sprendimų ekonomikos, kultūros, migracijos, užsienio ir istorinės politikos galima tikėtis iš šios koalicijos artimiausiu metu? Kiek „baisūs“ jie gali būti?

Nemanau, kad ekonomikos srityje sulauksime didelių perversmų. Šiuo metu svarstoma pusiau techninės vyriausybės sudėtis, daug ką pasakys finansų ministro paskyrimas.

Didžiausia prieštara, mano akimis, yra visų suverenistų eskaluojamas nacionalinių interesų viršenybės klausimas. Meloni teigia reikalausianti ES įvesti „lubas“ dujų kainoms, bet kaip ji ruošiasi tuo įtikinti savo bendražygį Viktorą Orbaną, kategoriškai atmetantį šią idėją kaip prieštaraujančią „nacionaliniams Vengrijos interesams“?

Migracijos sritis yra bene vienintelė, apie kurią Meloni kalba be dviprasmybių: neįsileisti NVO laivų, gabenančių jūroje išgelbėtus žmones, perskirstyti pabėgėlių kvotas (taigi, dalis tektų ir Lietuvai), stiprinti lagerių, ypač „europietiškų kalėjimų Afrikoje“ tinklą, ir dar gausybė pasiūlymų, iš esmės pažeidžiančių tarptautinę teisę ir prieglobsčio prašymo praktikas.

Man rašant šiuos žodžius, spalio 3 d., Italija mini vienos skaudžiausių tragedijų metines. 2013 m. prie Lampedūzos krantų žvejybinis laivas, gabenęs daugiausia pabėgėlius iš Eritrėjos, buvusios Italijos kolonijos Afrikoje, užsiliepsnojo ir nusitempė į dugną 368 žmones. Nuo tragedijos praėjo devyneri metai, per juos žuvo dar apie 25 tūkst. migruoti pasiryžusių žmonių. Bet ES ir toliau griežtina atstūmimo politiką bei sistemingai naikina teisėtus įvažiavimo kanalus. Šia prasme Meloni tik patvirtina bendras visoje ES vyraujančias nuostatas ir rasistinę sienų politiką.

FdI, nors ir pasiekusi triuškinančią pergalę, nevaldys viena – jai reikės tartis su Matteo Salvini „Lyga“, Silvio Berlusconi „Pirmyn, Italija“ (Forza Italia) ir centristais „Mes, nuosaikieji“ (Noi Moderati). Ko galima tikėtis iš jų šioje koalicijoje?

Berlusconi tikrai bandys diriguoti koalicijai ir prastumti į svarbiausias vietas kuo daugiau saviškių, nors jo partija prieš rinkimus gerokai aptrupėjo būtent dėl sprendimo palaikyti radikalią dešinę.

Apskritai šią koalicija vadinti centro dešine turbūt netikslu ir nelogiška: atvirai ksenofobiška „Lygos“ programa daug artimesnė „Italijos broliams“, nors tarp šių partijų esama trinties dėl Salvini mikčiojimo dėl sankcijų Rusijai (bet tai labiau įvaizdžio klausimas). Berlusconi, beje, prieš rinkimus taip pat visus pribloškė pareiškimais apie bičiulio Vladimiro tikrąsias intencijas „išlaisvinti Kyjivą“ ir pakeisti Zelenskį „padoriais žmonėmis“. Meloni teko žaibiškai taisyti situaciją, o šiuo metu ji yra pakvietusi bendražygius „viešai nebepasisakyti“.

Pastaruoju metu pasitaikė nedaug Italijos vyriausybių, kurios išsilaikytų ilgiau nei metelius ar porą. Ką dešiniųjų koalicijai prognozuoja analitikai? Kada nusimato kiti visuotiniai rinkimai?

Jei Meloni nepavyks sutramdyti koalicijos partnerių, reikalaujančių svarbiausių ministerijų postų, vyriausybė šlubuos. Dabar vyksta intensyvios derybos, kur paskirti tokį nepatogų sąjungininką kaip Salvini. Juokaujama, kad specialiai jam bus kuriama nauja Šeimos ir gimstamumo ministerija. Ministerijų kūrimas Italijoje jokia naujiena: vos atėjusi į valdžią 2019 m. „Lyga“ įkūrė Neįgaliųjų ministeriją, akivaizdu, propagandiniais tikslais – gyvenantieji su negalia, kalbu ir iš savo asmeninės patirties, buvo tik dar labiau apkrauti biurokratija, o eilės paslaugoms pailgėjo.

Analitikai įžvelgia nemažai prieštarų koalicijos partijų programose, pradedant nesutarimu dėl mokesčių reformos. Be to, naujajai vyriausybei teks spręsti išties rimtus ekonomikos ir energetikos iššūkius, kurie reikalauja visos ES masto sprendimų. Įdomu, kaip tokioje situacijoje išlaviruos nacionalistinės ir izoliacionistinės politinės jėgos, dar vakar kaltinusios Briuselio elitą visomis pasaulio blogybėmis.

Italijoje Parlamentas renkamas penkeriems metams, tad teoriškai į naujus rinkimus judėsime tik 2027-aisiais, nors, žinant šalies politinės panoramos nestabilumą, visko gali būti.

Galbūt rinkimuose būta ir, tavo nuomone, gerų naujienų – ne tik beprecedentės dešiniųjų pergalės?

Gera žinia – žinoma, ne dešiniųjų elektoratui, – kad į Parlamentą su Žaliųjų ir kairės aljanso (Alleanza Verdi e Sinistra, AVS) sąrašu išrinktas iš Dramblio Kaulo Kranto kilęs profsąjungų aktyvistas ir kovotojas už migrantų teises Aboubakaras Soumahoro, kurio atkaklumu ir atsidavimu galima tik žavėtis. Šio žmogaus pastangomis išeinantis parlamentas pagaliau į darbotvarkę įtraukė šalies žemės ūkyje išnaudojamų darbuotojų teisių ir orumo klausimą, daugiau dėmesio sulaukia „nematomųjų“ (benamių, skurstančiųjų, migrantų) realybė.

Taip pat į parlamentą su AVS pirmąkart išrinkta Ilaria Cucchi, daugiau kaip dešimtmetį kovojanti teismuose, kad iškeltų į dienos šviesą tiesą apie brolio Stefano Cucchi žūtį. Suimtas už narkotikų platinimą, vaikinas kalėjime buvo pareigūnų sunkiai sumuštas ir paliktas merdėti be medikų pagalbos. Nuo tada Ilaria Cucchi rūpinasi kalinčiųjų teisėmis, pati yra susilaukusi nemažai grasinimų ir išpuolių iš Salvini „Lygos“, neva ginančios policijos ir kariuomenės reputaciją.

---

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

---

Visgi, mano akimis, didžiausias laimėjimas yra tai, kad į parlamentą pateko PD atstovė Elly Schlein, naujame partijos kongrese sieksianti sekretorės posto. Ši moteris yra viena iš nedaugelio, visa siela kovojančių už socialinį ir klimato teisingumą, be užuolankų reikalaujanti apmokestinti perteklinį pelną, įvesti progresinius mokesčius, nemokamą medikamentinio aborto tabletę ir teisę įsivaikinti tos pačios lyties poroms. Kaip tik tokių moterų norėčiau būti atstovaujama Italijos parlamente, Lietuvos Seime – taip pat.

Kaip artimiausiai ateičiai ruošiasi ir ką planuoja Italijos kairieji, žmogaus teisių gynėjai, NVO, migrantai ir kiti, kuriuos gali labai tiesiogiai paliesti FdI politika?

Kairioji opozicija ruošiasi išties sunkiems metams. Didžiausia opozicinė partija, Partito Democratico, žada visuotinį kongresą, kuriame sieks permąstyti politinės programos prioritetus, susilpnėjusio ryšio su elektoratu, t. y. pasitikėjimo klausimą.

Akivaizdu, kad nemaža dalis italų šiandien nesijaučia atstovaujami jokios politinės srovės. Darbuotojų teisių ir socialinio skurdo problemų monopolį perėmus dešiniesiems, PD visuomenės akyse tapo tais, kurie įkūnija nekenčiamą elitą, bankų ir didžiojo verslo interesus ginančią kastą. Absoliutus ir nekritiškas Mario Draghi vyriausybės palaikymas jiems kainavo įvaizdį, o su juo – ir gerą riekę balsų.

Italijos feministės (tokie judėjimai kaip Non una di meno, Casa delle donne ir kt.) jau antrą dieną po rinkimų būrėsi įvairiose Italijos aikštėse, protestuodamos prieš Meloni „šeimos politikos“ viziją ir žadėdamos neatiduoti referendumu išsikovotos teisės į abortą. Šiuo metu mano regione, Ligūrijoje, planuojama viešosiose ligoninėse steigti prieš abortus agituojančių organizacijų inicijuotus „pagalbos langelius“, į kuriuos privalės kreiptis visos nėštumą nutraukti norinčios moterys, o vakar Italijos vaistų agentūra (AIFA) pasakė „ne“ nemokamoms kontraceptinėms tabletėms moterims iki 25 m. Manau, kad dėl šių bei LGBTQ+ bendruomenės teisių artimiausiu metu vyks pagrindiniai pilietiškai aktyvios visuomenės dalies ir NVO mūšiai.

Galiausiai – kuriame Italijos mieste gyveni pati? Už ką balsuoji (jei balsuoji) tu, tavo šeima, draugai, rajonas, miestas, regionas? Kokia tavo pačios ir tavo aplinkos nuotaika po šių rinkimų?

Gyvenu šiaurės Italijoje, Genujoje. Genuja, kaip ir Bolonija, tradiciškai vadinama raudonuoju miestu – per Antrąjį pasaulinį karą ją išlaisvino vietiniai partizanai ir sukilę gyventojai, Genuja už tai apdovanota Rezistencijos aukso medaliu. Šiandienos kairieji tapatinasi su partizanų palikimu ir antifašizmo vertybėmis. Sakau tai norėdama bent iš dalies paneigti mitą, neva visi italų kairieji – sovietinio kirpimo komunistai (Italijos komunistų partija – visai kita istorija).

Šiandien Genują administruoja dešinieji, Meloni ir Salvini politiniai partneriai, neseniai perrinkti ir savivaldybės, ir regiono taryboje. Miestui tai jau atsiliepė naujais prekybos ir verslo centrais, uzurpuojančiais viešąsias erdves, ir gausiais fejerverkų festivaliais, susiurbiančiais lėšas iš dienos centrų ir ambulatorijų.

Parlamento rinkimuose balsuoti negaliu, nes Lietuva iki šiol neįteisina dvigubos pilietybės, tad vis dar neprašau Italijos pilietybės, į kurią pagal dabartinius šalies įstatymus turėčiau teisę. Meloni programoje numatyta tam tikrų apribojimų nepiliečiams, ypač kalbant apie sveikatos sistemą, todėl pilietybės klausimas, nori nenori, tampa aktualus. Skaudu, kad mano dukros klasėje mokosi čia gimę ir augantys vaikai, kuriems valstybė neigia pilietybę.

Mano aplinka multikultūriška, daugiausia centro kairiųjų elektoratas, žmonės, kuriems svarbios pilietinės teisės, solidarumas, atviros visuomenės idėja. Šiandien jie jaučiasi mažai atstovaujami.