Ir jau savaitę su trupučiu aš gyvenu keistoje emocinėje būsenoje. Pirmiausia, žinoma, tai džiaugsmas: Ingą asmeniškai pažįstu, žinau jos gebėjimus, ryžtą ir užsidegimą, manau, kad kandidatė puiki. Be to, Inga Ruginienė būtų pirmoji ministrė pirmininkė, į šį postą atėjusi ne iš verslo ir ne per ilgus bei klaidžius „didžiosios politikos“ koridorius, o iš profesinių sąjungų srities. Ir, žinoma, būtų viena „kairiausių“, jei ne pati „kairiausia“ (kad ir ką tai tiksliai reikštų) premjerė per visą šiuolaikinės Lietuvos istoriją.
Žodžiu, man, kaip kairiajam profsąjungiečiui, tiesiog tobula. O dar ir proga prisiminti seną gerą posakį: „Politikai – kaip grybai: jei nepažįsti, nerink.“
Bet yra ir kita pusė: esu tiek įpratęs būti nusistatęs prieš valdžią ar bent jau iš anksto nusivylęs ja, kad labai keista yra nuoširdžiai tikėti kandidate į premjeres ir linkėti jai sėkmės. Belieka pasitikėti savo vidiniu stebėtoju, kuris, duokdie, sulaikys nuo nemotyvuotų pagyrų, savicenzūros ir visų kitų negandų, kurios ištinka tam tikrų politikų gerbėjus.
Truputį, atrodo, per asmeniškai priimu ir užsisukusį Ruginienės narstymą žiniasklaidoje. Bet jis veikia mane psichologiškai. Iš vienos pusės – būtent todėl, kad pažįstu, tikiu, palaikau, tad kažkiek ir tapatinuosi.
Iš kitos – todėl, kad ne tik interneto komentatoriai, bet ir vieši veikėjai bei žurnalistai sau kartais leidžia, švelniai pasakius, daugokai. Galėčiau gal ir ranka numoti, jei šie daug sau leidžiantys veikėjai būtų ne tokie panašūs į mane patį. Truputį nerimo kelia, kad taip pat didmiesčiuose gyvenantys, taip pat jauni, taip pat išsilavinę, taip pat „dirbančiosios vidurinės“ klasės žmonės – tokie visiškai kaip aš – gali užsiimti tokiu baimės kėlimu, vaiduoklių ieškojimu ir sensacionalizmu.
Ir iš trečios pusės (taip, būna ir trečia pusė) – todėl, kad į visą šį procesą, pats to nenorėdamas, buvau įtrauktas ir aš pats, asmeniškai. Inga Ruginienė kadaise, prieš dvejus metus, pasidalino mano rašytu straipsniu provokacine antrašte „Rusų kalba Lietuvos mokyklose – reikalinga kaip niekad“. Įvairiausiems dešiniukams ir labai protingiems memų kūrėjams, o po to – ir žurnalistams (gėda pelėda) neprisireikė paties straipsnio perskaityti, užteko ekrano kopijos (screenshoto) su aštuoniais žodžiais, kad suprastų: viskas aišku, prorusiškais propagandiniais straipsniais dalinasi!
Tad šis straipsnis – tai ne tik žiniasklaidos apžvalga, interpretacija bei kritika, bet ir ekspozicinė terapija sau pačiam. Čia visus argumentus ir „argumentus“ prieš Ingą Ruginienę surinksiu į vieną vietą, apžvelgsiu, iškritikuosiu ir paliksiu. Paliksiu tam, kad galėčiau rašyti antrąją šio ciklo dalį ir kalbėti jau ne apie „tas pasakė tą, o anas pasakė šitą“, o apie politiką. Antroji ciklo dalis pasirodys po savaitės arba dviejų ir bus apie lūkesčius Ingos Ruginienės vyriausybei (jei tokią patvirtins Prezidentas ir Seimas).
Kaip jau aiškiai prisipažinau, esu šališkas, tad turėkite tai omenyje. Bet tai, kad nesu objektyvus, nereiškia, kad nebandysiu būti visapusiškas, nenorėsiu suprasti oponuojančios pusės ar nejausiu atsakomybės tiesai. Vis dėlto aklųjų vietų tikriausiai straipsnyje bus, tad nesidrovėkite man apie jas pranešti komentaruose ar asmeniškai. Jei ateisite diskutuoti, ginčytis – mielai pasiginčysiu; jei ateisite bukai dergtis – trinsiu lauk.
Išskyriau aštuonias pagrindines argumentacijos linijas, palei kurias putojamasi dėl Ingos Ruginienės kandidatūros. Kad būtų smagiau, kiekvienos iš jų „stiprumą“ įvertinsiu dešimtbalėje sistemoje. Kur reikės – remsiuosi populiariausiuose naujienų portaluose publikuotais straipsniais ir žinutėmis. Pradėkim.
Argumentas Nr. 1: Inga Ruginienė dalinasi propagandiniais straipsniais apie rusų kalbą!
Aš čia nuscreenshotinsiu šitą screenshoto screenshotą.
Jei kas nors norėtų paskaityti visą straipsnį – tai jis čia. Rašiau jį prieš pustrečių metų, kai tuometinė švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė buvo nutarusi visas rusų kalbos mokytojas perkvalifikuoti į lenkų kalbos mokytojas. Jei reiktų dabar rašyti panašų straipsnį, rašyčiau jį kiek kitaip, nes truputį pasikeitė laikai ir situacija.
Štai, pvz., šiemet rusų kalbą kaip antrąją užsienio pasirinkę jau tik 43,5% visų mokinių – beveik 25% mažiau nei 2022-aisiais. Vadinasi, jos populiarumas iš tikrųjų mažėja ne tik „iš viršaus“, bet ir „iš apačios“. Viršus ir apačia, žinoma, vienas kitą visaip įtakoja, tačiau tikrai galima matyti, kad kuriasi tam tikras visuomeninis sutarimas, kad rusų kalbos Lietuvos mokyklose gali būti mažiau. Jis labai smarkiai skiriasi nuo to „ura patriotizmo“, kuriuo 2023-aisiais atsidavė Šiugždinienės siūlymai.
Rašyčiau gal ir kiek kitaip, bet, tiesą pasakius, vis dar rašyčiau. Ir tebemanau, kad tam metui ir tam situacijai toks straipsnis buvo reikalingas – jis, beje, buvo ir vienas populiaresnių GPB straipsnių tais metais, jį perpublikavo rusiška „Delfio“ versija.
Žurnalistė, straipsnio nepaskaičiusi, jį pavadino „propagandiniu tekstu“. Ruginienė atsakė taip, kaip ir reikėjo atsakyti: „Ar jūs skaitėte tekstą?“ Ir pasiūlė jį paskaityti bei papasakojo apie tuo metu susidariusią situaciją. Ar mano straipsnis propagandinis? Priklauso nuo „propagandos“ sampratos. Jei žodį „propaganda“ suprasime taip, kaip jį suprato „viešųjų ryšių tėvas“ Edwardas Bernays, tuomet – iš dalies, nes straipsnis politiškai pagrįstas ir priklauso „įtikinėjimų“ žanrui. O jei šį žodį suprasime taip, kaip dabar madinga, siaurai, kaip „priešiškos valstybės remiamą žalingą informaciją“, tuomet – ne, tikrai ne.
Žodžiu, gėda žurnalistams ir gėda gudriesiems memų kūrėjams, kad neprisideda prie skaitymo kultūros Lietuvoje.
Argumento stiprumas: 1/10 – paprastoji manipuliacija ir traukimas iš konteksto
Argumentas Nr. 2: Inga Ruginienė po 2014-ųjų lankėsi Rusijoje!
O Nidoje nekoncertavo?..
O jei rimtai, tai klausimas kiek priekabus, bet bent jau atviras ir, moksliškais terminais tariant, verifikuojamas – žmogus yra kietosios agregatinės būsenos ir vienu metu gali būti tik vienoje vietoje, todėl jis bet kuriuo metu arba yra Rusijoje, arba nėra Rusijoje. Taip pat galima, nors dabar jau ir labai sunku, patikrinti, ką žmogus Rusijoje veikė, su kuo susitiko ir t. t.
Ruginienė pati sako, kad Rusijoje, Maskvoje lankėsi 2015 m. ir 2018 m. Lankė tolimus giminaičius, su kuriais dabar jau ryšys nutrūkęs, kaip leido suprasti – dėl karo, nes atsidūrė skirtingose barikadų pusėse. Čia, beje, vienas iš karo liūdesių, tokie nutrūkę santykiai: NARA kažkada net gerą tinklalaidę buvo išleidusi, kaip nutrūksta ir artimesni santykiai dėl šitų esminių pasirinkimų.
Po 2014-ųjų – tai ne po 2022-ųjų. Kam atmintis nesušlubavusi, galime prisiminti, kad tada dar ir būta vilčių užganėdinti Rusijos monstrą, ir judėjimas tarp mūsų šalių dar nebuvo toks įtemptas, kaip dabar. Inga 2015-aisiais dar buvo tik Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos (LMPF) pirmininkė, taigi, galima sakyti, beveik privatus asmuo. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininke ji buvo išrinkta 2018-aisiais, ar po, ar prieš apsilankymo Rusijoje – kol kas neaišku.
Argumento stiprumas: 1/10 – buvo, bet pati pripažįsta, viskas įtikima, ir ne po 2022-ųjų
Argumentas Nr. 3: Inga Ruginienė kalba su akcentu!
O man vienam atrodo, kad komentuoti žmogaus akcentą – tai kaip komentuoti jo nosies formą? T. y., nerimta ir galimai įžeidu?
Na gerai, bet bazinį mandagumą trumpam apskliauskime, ir taip, susidomėjimą galima suprasti. Ar taip pat būtų susidomėta kieno nors suvalkėėtišku, aukštaytyšku ar žemoitėšku akcentu – na ne. Nebūtų susidomėta net ir amerikietišku, kaip jau puikiai žinome iš patirties su Valdu Adamkumi (tiesa, pastarojo šnekta daug kur buvo geranoriškai pašiepiama, ‘škias t’skant).
Gerai, galima suprasti ir jautrius laikus, kad slaviškas ar panašus į rusišką akcentas gali susilaukti daugiau dėmesio. Susidomėti gal net nėra taip blogai, bet susidomėjimas turi pradžią, pabaigą ir formą. Kažkieno akcentas įdomus, netikėtas? Mandagiai paklausei apie jo istoriją, išklausei atsakymo – jei apskritai tokį gavai, nes žmogus gali ir nenorėti pasakotis – ir užtilai visiems laikams.
O beje, tokia naujienėlė: su akcentais kalbame mes visi, ir visoms kalbomis. Kad jūsų akcentas priimtinas, laikomas „normaliu“ ir niekam už ausies neužkliūna – tai dar nereiškia, kad jūs jo „neturite“.
Argumento stiprumas: 0/10 – kad čia ne argumentas apskritai
Argumentas Nr. 4: Inga Ruginienė buvo sovietinis vaikas!
Šitas socialinių tinklų šišas – išdidžiai pareikšti, kad nebuvai sovietinis vaikas – jau primena didžiavimąsi, kad neturi ir nežiūri televizoriaus (užtat tiktoke mirksti po septynias valandas per dieną) arba kad nežiūrėjai „Sostų karų“ (aš irgi nežiūrėjau, o dabar jau, suprantu, neverta).
O šitas, beje, irgi kilo iš klausimo apie akcentą: taip Inga pasakė komentuodama savo tartį, kad gimė Vilniuje ir kad buvo „sovietinis vaikas“.
Iš to kilęs alasas geriausiai parodė kelis dalykus apie mus pačius. Pirma – tai, kad tikrai nesutariame, ką ši frazė turėtų reikšti. Antra – tai, kad gyvename laikais, kai esama „teisingų“ ir „neteisingų“ tapatybių, ir tos tapatybės tęsiasi net iki to, kad turime atitinkamai, „teisingai“ vertinti savo tapatybę net ir tolimoje praeityje, kitaip „neteisingi“ būsime šiandien.
Feisbuke jau pasirodė ir pačios Ruginienės paaiškinimas, kuris, hmm, toks ne tikrai ne iki galo įtikinantis. Jis – apie liūdną realybę, kai vaikui tekdavo stovėti eilėse prie duonos ir kruopų, ir apie iš Sibiro grįžusį senelį, kuris taip ir nesulaukė nepriklausomybės. Komentatoriai jau spėjo priminti Ingai, kad prie duonos eilių tikrai nebuvo, ir kad čia galimai kalbama apie nepriklausomybės pradžioje vykdytą Rusijos blokadą.
Manęs jis neįtikina tuo, kad yra pernelyg tyras – toks, kokį lyg ir turėtų rašyti į aukštą postą šiais jautriais laikais einanti politikė. Pernelyg pavyzdingas. Žinoma, kad vienintelė legitimi emocija dabar, prisimenant sovietinius laikus, yra liūdesys, o vienintelis legitimus prisiminimas – tai nepriteklius. Čia net ir vaikui, kuris juk neseka ideologijų ir negalvoja plačiomis laisvės/represijos ar demokratijos/diktatūros kategorijomis, negalimas joks džiugesys ar žaismas.
Aš ir pats susimąsčiau: ar buvau „sovietinis vaikas“ ir ką man ši frazė reiškia? Viena vertus, gimiau 1987-aisiais, tai Sovietų Sąjungoje pabūti nespėjau ilgai, o iki trejų metų gal net nelabai žinojau ir nelabai rūpėjo, kokioje šalyje ir politinėje santvarkoje esu. Ta prasme – ne sovietinis, nes vaikystę išgyvenau jau laukiniame 10-ajame dešimtmetyje. Ten liūdesio irgi buvo pakankamai, o aš ir šiaip melancholiškas vaikas buvau, tai graudžių istorijų galėčiau papasakoti ir iš tų laikų.
Kita vertus, aš iš pat pradžių maniau, kad Inga omenyje turėjo Sovietų Sąjungos sukurtą daugiatautiškumą – tai sietųsi ir su jos vaikyste Vilniuje, ir su kelionėmis į Ukrainą bei Rusiją. Gal ji to neturėjo omenyje – tada aš už ją turiu. Nes šia prasme buvau tikras sovietinis vaikas – augau tarptautiškiausiame labai vienataučio Alytaus rajone, vadinamajame „Gorodoke“, t. y., Kariniame miestelyje. Tėtė dirbo šalia stūksojusiame (ir tebestūksančiame) Alytaus kalėjime, netoli buvo karinis dalinys, karininkų butai ir all that jazz. Todėl kieme draugavau ne tik su Evaldu, bet ir su Saša, Marina bei Pavlu. Laiptinėje kažkas buvo iškeverzojęs „Tomas + Marina = KML“, matyt nutautinti mane taip mėgino…
Kitas draugas, su kuriuo apie tai kalbėjomės, sakė, kad, nors augo visiškai lietuviškame Kaune rajone, laiko save „sovietiniu vaiku“, nes pirkdavo girą iš bidono ir arbūzus vienetais, ir kondensuotą pieną iš kaimyno, kuris jį arba vogė iš fabriko, arba gaudavo juo algą. Nes jo penkiametis brolis jį, dvimetį, „prižiūrėdavo“. Nes su draugais žaisdavo „12 pagaliukų“, kur ieškotojais būdavo liekama iki savaitės – slėptis buvo galima keturiuose daugiabučiuose, tai ieškomieji per tą laiką ir pavalgyt bei pamiegot namo pareidavo.
Žodžiu, „sovietinis vaikas“ gali reikšti ir eiles, ir liūdesį, ir daugiatautiškumą, ir žaismą bei labai materialias patirtis. Įdomūs yra ir tų, kurie didžiuodamiesi, tarsi protestuodami (klausimas – prieš ką?), skelbiasi gimę Sovietų Sąjungoje, bet nebuvę „sovietiniai vaikai“, paaiškinimai, kodėl nebuvo. Vieni pasakoja apie šeimoje klausytą „Amerikos balsą“, kiti – apie disidentus arba tremtinius šeimoje, treti – apie lietuvybės puoselėjimą, ketvirti apskritai niekuo tokios savo tapatybės neaiškina, išskyrus tuo, kad „ta ana šalis“ buvo labai negera.
Lieka man vienas neatsakytas klausimas: kodėl negalime turėti netobulų, įvairialypių tapatybių ir derinti su „sovietiniu vaiku“ tiek tremtinius šeimoje, tiek „Amerikos balsą“? Tuo labiau, kad tai – net ne dabartis, kuri yra, o praeitis, kuri jau buvo? Man patiko vienas komentaras feisbuke: „Nepamirškite, kad tai sovietiniai žmonės sukūrė Sąjūdį“.
Na, bent nepasakė „tarybinis“, įsivaizduokit, koks alasas tada būtų kilęs!
Argumento stiprumas: 2/10 – pats argumentas tai labai silpnas, dviem žodžiais ir retrospektyviniu teisuoliškumu remtas, bet papildomas taškas, kad davė progą susimąstyti ir padiskutuoti
Argumentas Nr. 5: Inga Ruginienė buvo proteste su Palestinos vėliavomis!
Šiaip jo, buvo, aš irgi jame buvau. Tačiau protesto tema nebuvo Palestina – tai buvo šių metų tradicinės Gegužės 1-osios eitynės, jų šūkis buvo „Už demokratiją darbe ir pasaulyje!“
Šitą argumentą dažnai net pamirštu, man taip natūralu, kad Inga tose eitynėse buvo – ji juk profsąjungietė, buvusi LPSK vadovė. Būtų buvę daug keisčiau, jei jos ten būtų nebuvę. Ir ne tik eitynėse buvo, bet ir po jų vykusiame renginyje, pats vedžiau diskusiją apie migrantų darbą, kurioje ji dalyvavo.
Palestinos vėliavų eitynėse buvo daug todėl, kad jų ten buvo daug – Palestinos rėmimo grupelė buvo gerai susiorganizavusi ir atsinešė daug atributikos. Gali netgi būti, kad jie ten iš tikrųjų buvo matomiausi.
Ir ką? Ir nieko. Žmonės norėjo atkreipti dėmesį į Gazoje vykstantį genocidą. Atkreipė. Inga Ruginienė tame proteste buvo, bet apie Palestiną jame nieko nesakė. Paklausta, ką palaiko šiame konflikte, Inga atsakė, kad palaiko civilių teises išgyventi ir humanitarinės pagalbos teikimą jiems.
Argumento stiprumas: 1/10 – taip, buvo, ir ką
Argumentas Nr. 6: Ingos Ruginienės vyrą buvo prigavusi Ukrainos muitinė!
Kaip supratau, reikalas neilgas ir beveik visiškai aiškus. Ingos Ruginienės vyras Vismantas Ruginis iki šio kovo vadovavo UAB „Magnio forma“. Beje, rekvizitai.lt vis dar įrašyta, kad ir tebėra direktorius, bet gali būti, kad informacija dar „nesuvaikščiojo“. Andrius Tapinas paskelbė, kad pernai Ruginiui ir „Magnio formai“ Užhorodo apygardos teismas dėl bandymo neteisėtai pervežti per Ukrainos sieną su spausdinimu susijusias prekes skyrė baudą ir prekių konfiskaciją.
Inga Ruginienė savo feisbuke atsakė, kad į naudotą popieriaus laminavimo mašiną, vežamą per sieną, buvo sudėti pradėti naudoti laminavimo plėvelių rulonų likučiai, dėl kurių ir kilo problema. Plėvelės įvertintos daugmaž 5000 eurų ir nusavintos Ukrainos naudai. Jokių pranešimų apie teismą ar papildomą baudą jos vyras negavęs.
Nors ir nėra iki galo aišku, ar papildoma bauda buvo skirta, ar ne – panašu, kad ne, – istorija atrodo tikrai paprasta, „gyvenimiška“. Dėl tos papildomos baudos, manau, galima sužinoti tiksliau, kreipusis į Ukrainos institucijas. Tikiu, kad Tapinas ir Co. taip ir padarė, ir laukia atsakymo.
Man atsiduoda truputį perdėtu smulkmeniškumu ir sensacinės istorijos ieškojimu ten, kur jos nė su žiburiu nerasi. Jau vien vadinti tai „Ruginienės vyro nuotykiais Ukrainoje“ yra šiek tiek juokinga. Gal ir nuotykis, apie kurį draugui prie bokalo arbatos papasakosi tą savaitę, bet kitą savaitę jau bus pamirštas. Kitaip tariant, didis „nuotykis“ čia būtų tik labai nuobodų gyvenimą gyvenančiam žmogui.
Taip ir įsivaizduoju: sėdi Vismantas Rugienis galvą rankomis susiėmęs, prieina Inga, sako – kas yra, brangusis? „Viskas“, – su neviltim balse atsiliepia Vismantas. „Magnio formai“ šakės, kasoj tik penki tūkstančiai belikę, neišgyvensim nė mėnesio su šitiek, skolintojai spaudžia, reiks bankrotą skelbti.“ „Bet pala“, – sako Inga, – „Turiu aš tokią idėją: paimk tu tuos penkis kavalkus, pirk už visus celofano, sukišim į tą seną laminatorių, o dabar gi žinai, kaip Ukrainoj celofanas eina, tolko tak, dešimteriopai gausim pravežę! Tik per Užhorodą vežk, kad muitininkai neprigriebtų, ten, girdėjau, laisviau žiūri į tokius bajerius.“
Argumento stiprumas: 2/10 – patikrinti ne nuodėmė, bet šiuo atveju daugiau pasako apie tikrintojus nei apie tikrinamuosius.
Argumentas Nr. 7: Inga Ruginienė per metus gavo bakalauro diplomą!
Šitą užciokino Rita Miliūtė savo feisbuke: jau turėdama VU Visuomenės sveikatos magistrės laipsnį, Inga Ruginienė 2014-aisiais įstojo į Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją ir 2015-aisiais joje gavo Miškų ūkio valdymo bakalauro laipsnį. Prasikapsčius pro labai miliūtiškas užuominas ir sarkazmą, akivaizdu, kad metai – trumpokas laikas bakalauro, tegul ir neuniversitetinio, studijoms baigti.
Inga sako, kad laipsnį gavo ne per vienerius, o per dvejus metus: mokėsi specialiuose miškininkystės darbuotojams skirtuose kursuose, po kurių buvo pasiūlyta įstoti į kolegiją ir pasibaigti mokslus iki galo. Kadangi ir visuomenės sveikata, ir miškininkystė – socialiniai mokslai, nemažai kreditų buvo užskaityta iš buvusių studijų. Tame pačiame straipsnyje Studijų kokybės vertinimo centras informuoja, kad tokios „Miškų ūkio valdymo“ bakalauro programos tuo metu nebuvo, be to, tai – ne tiesiog bakalauras, o profesinis bakalauras, tad reiktų tam tikrų patikslinimų.
Situacija tikrai įdomi. Tikrai nelabai įsivaizduoju, kad kas nors bandytų sukti varkę, nešti kyšius ar naudotis asmenine įtaka, kad per dvejus, o ne per trejus metus kolegijoje gautų miškininkystės profesinį bakalaurą. Tuo labiau – žmogus, kuris jau turi universitetinį magistro laipsnį. Kitaip tariant, atmetant įvykių versiją, kad 2014-2015 m. mūsų būsimajai premjerei buvo truputį pasimaišęs protas ir ji trūks plyš buvo užsidegusi kuo greičiau gauti būtent profesinį, būtent bakalaurą, ir dar būtent miškininkystės, kokios nors asmeninės korupcijos čia neįmanoma įžvelgti. Tiesiog kaštų ir naudos santykis nelogiškas.
Vadinasi, reikia žiūrėti į pačios kolegijos, kurios dabar jau ir nebėra (pernai buvo prijungta prie Lietuvos inžinerijos kolegijos), pusę. Viena vertus, tikrai nėra blogai, jei savo srities profesionalams, jau joje dirbantiems, suteikiama galimybė dar ją ir pastudijuoti. Taip pat nieko blogo nėra ir tame, kad jiems pateikiami intensyvesni kursai, galimybė derinti studijas su darbu, „užsiskaityti“ studijų kreditus iš buvusių studijų ir t. t.
Kita vertus, kai laiptelis nuo pabaigtų kursų iki bakalauro laipsnio (ok, profesinio bakalauro) toks žemas, tai gali kelti natūralių įtarimų, kad kolegija truputį šaraškina – renkasi krepšelius, žada greitas ir neskausmingas studijas, pernelyg nesirūpina jų kokybe ir t. t. ir pan. Tik ar studentas dėl to kaltas?
Šiokį tokį neteisybės jausmą tai gali sukelti tiems, kurie prie savo bakalauro nuoširdžiai sėdėjo ketverius, o gal, kaip aš, net ir šešerius metus. Neva pažiūrėk – kam taip kankintis, nueini į kolegiją ir per metelius kitus opa, pasibaigi ir sėdi ramus. Tiesa, neteisybės tame esama ir garbės Lietuvos aukštojo mokslo sistemai toks mentalitetas nedaro. Bet čia vėl – Inga Ruginienė taip nedarė, nes jau turėjo šešerius metus VU atsėdėtą magistro laipsnį. Kai rinkosi studijuoti miškininkystę, jai buvo ne devyniolika metų ir nereikėjo „tiesiog aukštojo“, kad į CV būtų galima įsirašyti.
Kalbant apie ilgą sėdėjimą bakalaure – tai pati Rita Miliūtė prie savo bakalauro užtruko 19 metų. 2001–2003 m. ji buvo Lietuvos televizijos direktorė. VU Žurnalistikos bakalauro laipsnį gavo 2005 m. Aš to gal nė neminėčiau – nu lai mokosi žmonės tiek metų, kiek jiems reikia, ir taip, kaip jiems išeina – bet kad jau susirūpinom asmenų, užimančių vadovaujančias pareigas, išsilavinimu…
Argumento stiprumas: 4/10 – už tai, kad verčia dar kartą susimąstyti apie Lietuvos aukštojo mokslo sistemą apskritai, ir už tai, kad iš tikrųjų kai kam gali sukelti neteisybės jausmą
Argumentas Nr. 8: Inga Ruginienė neturi premjerei būtinos patirties!
Rimčiausią pasilikau galui. Tikra tiesa, kad Inga Ruginienė – „didžiosios politikos“ naujokė, iki pernai neužėmusi jokios valstybinės pozicijos. Kitaip tariant, iki tapdama Seimo nare, o po to – socialinės apsaugos ir darbo ministre, ji nebuvo nei patarėja, nei padėjėja, nei valstybės ar savivaldybės valdančiojo organo narė.
Kažkiek nerimo dėl Ruginienės patirties visai nuosekliai (taip pat prasikasus pro opozicinį sarkazmą) išsakė Ingrida Šimonytė. Trumpai tariant, patirties didžiojoje politikoje reikia tam, kad suprastum, „kaip ji veikia“. Premjero postas taip pat ypatingas, nes ministrui pirmininkui reikia išmanyti ne kurią vieną sritį, o „ir ekonomiką, ir energetiką, ir krašto apsaugą, ir užsienio reikalus, […] ir susisiekimą, ir infrastruktūrą, ir civilinę saugą, ir ką tiktai ne“. Viskam reikia turėti greitus ir tvirtus atsakymus, nes niekas palaukti neduoda.
Taip pat esama lyg ir nerimo, tikro ar tariamo, kad, kadangi Ingai trūksta patirties, ja gali manipuliuoti kas nors kitas, ir neva gausime ne tai, dėl ko buvome sulygę. Tik to manipuliatoriaus ar manipuliatorės įvardinti niekaip nenorima, ir tai silpnina šį argumentą, pažemina jį iki „kas galėtų paneigti“ lygio. Ar čia taip bandoma pasakyti, kad vargše nepatyrusia Ruginiene naudosis Žemaitaitis, Skvernelis, Nausėda ir galimai net Karbauskis?..
Kita vertus, panašu, kad socdemai kandidatę į ministrus pirmininkus rinkosi nemaža dalimi pagal tai, kiek skeletų būtų galima rasti metaforinėje jos spintoje. Paprasčiausiai tam, kad naujasis premjeras galėtų pratempti ilgiau nei nepilnus metelius. Atrodo, kad reikėjo būtent „šviežio“ veido, o Inga tikrai bus labai šviežia.
Su „patirtimi“ ir „šviežumu“ patenkame į gan paradoksalią situaciją. Jei įsivaizduotume, kad ieškome ne premjero, o asenizatoriaus, liaudiškai vadinamo šūdvežiu, tai, atrodo, mūsų darbo skelbime būtų įrašyta: „Reikalinga ilgametė darbo su nuotėkomis patirtis. Turi būti gyvenime prie šūduko nesilietęs.“
Matematiškai tariant, kuo ilgiau žmogus klaidžioja valdžios koridoriuose, tuo labiau auga tikimybė, kad skeletų skaičius jo spintoje bus lygus ar didesnis už vieną. Seniai kalbama, tiek liaudyje, tiek ir tarp tų pačių politikų, apie naujumo, naujos kartos, „kitokios politikos“ poreikį. Tas pats kalbėta ir apie socialdemokratų partiją – neva joje beveik vien „bebrai“ ir „čekiukai“, neva ji neatsinaujinusi dar nuo Brazausko laikų, neva socdemai, kaip sakė vienas įtakorius, yra „tikrieji konservatoriai, tik sovietinio stiliaus“. Kai socdemai pagaliau pasiūlė kažką naujo, netikėto, nebebriško ir nekonservatyvaus, tie patys balsai sako – oi neee, nepatyrusi, čia jūs mums akis dumti bandote, iš tikrųjų toliau bebruomenė per šitą statytinę valdys…
Negaliu patikėti, kad beveik ėmiausi ginti socdemus – va ką Ingos kandidatūra su manim padarė, kaip ir rašiau straipsnio pradžioje. Bet tiems minėtiems komentatoriams, užuot kėlus socdemams reikalavimus, kurių neįmanoma įvykdyti, gal būtų daug atviriau tiesiog prisipažinti: „Tiesiog nenorime socialdemokratų valdžioje. Apskritai valdžioje norime tik centro ir dešinės, jokios kairės nenorime. Reikalavimus kelsime tol, kol šis reikalavimas bus įvykdytas.“
O dar toks klausimėlis pabaigai tiems, kurie teigia, kad Ruginiene pasinaudos kuris nors iš keturių politikoje patyrusių vyrukų, o gal ir visi kartu: o savo akląsias vietas akylai pasitikrinote? Ar esate 100% tikri, kad taip sakote iš dalies ne todėl, kad Inga – moteris, o tie keturi – vyrai?
Argumento stiprumas: 6/10 – negali neigti, kad patirties valdžios koridoriuose Inga Ruginienė dar turi nedaug; bet ne visada galima pasitikėti tiek šio argumento geranoriškumu, tiek nomenklatūriniu „patirties“ dievinimu.
Bendras balų vidurkis – 2,125 iš 10. Galutinė diagnozė: triukšmo daug, o argumentų ir nuoseklumo maža. Teks kartoti kursą, tad kritikų studijos turėtų užtrukti ilgiau nei Ruginienės.