Netikėta Lenkijos ir Lietuvos meilės istorija

Lenkija jau ne pirmą kartą apdovanoja S. Skvernelį. Per 2018 m. Krynicos ekonomikos forumą – nuo 1992 m. organizuojamą Vidurio ir Rytų Europos politikos ir verslo atstovų susitikimą – jam buvo suteiktas metų žmogaus vardas. Šis titulas skiriamas asmenims, „kurių nuostatos ir pasiekimai turėjo didžiausią poveikį įvykių eigai“ regione. Prieš tai šis vardas buvo suteiktas popiežiui Jonui Pauliui II, pirmajam Čekijos prezidentui Václavui Havelui, dabartiniam Vengrijos ministrui pirmininkui Viktorui Orbánui ir Valdui Adamkui. Lenkijoje šis apdovanojimas suvokiamas kaip palankių stambaus verslo santykių išraiška. Vis dėlto metų žmogaus nominaciją lemia ir žmonės, turintys ryšių su dabartine valdančiaja partija „Teisė ir Teisingumas“ (PiS), atstovaujama forumo taryboje.

Garbė, aplankiusi S. Skvernelį – dar ne viskas. Valdas Adamkus šiemet buvo pagerbtas kitu apdovanojimu. Birželį jam buvo suteiktas Lecho Kaczyńskio vardo Prometėjo Ordinas (pavadintas 2005–2010 m. Lenkijos prezidento, žuvusio lėktuvo avarijoje Smolenske, garbei), kuriuo pagerbiami nuopelnai „šalių, esančių tarp Baltijos ir Adrijos jūrų integracijai ir vystymui“. Apdovanojimą skiria taryba, kuriai vadovauja velionio prezidento brolis, PiS vadovas Jarosławas Kaczyńskis. Apdovanojimą remia tinklapis Niezależna.pl, glaudžiai susijęs su dešiniųjų žurnalu „Gazeta Polska“. Žurnalą leidžiančios įmonės „Słowo Niezależne“ viena iš akcininkių yra įmonė „Srebrna“, kurią 1995 m. įsteigė… Jarosławas Kaczyńskis.

Tai tik keli Lenkijos valdančiosios partijos malonės, rodomos Lietuvai, pavyzdžiai. O ar lietuvių jausmai irgi tokie pat šilti? Praėjusiais metais žiniasklaida spėliojo, jog S. Skvernelis užsiima lobizmu, kad J. Kaczyńskiui būtų suteiktas Vytauto Didžiojo ordinas. Tiesa, taip neįvyko, kadangi pats J. Kaczyńskis, kaip teigiama, atsainiai priėmė šią idėją. „15min“ žurnalistai Birutė Davidonytė ir Dovydas Pancerovas mėgino įrodyti, jog Lietuvos premjeras, siekdamas geresnių santykių su Lenkija, suteikė nemažai išlygų Lenkijos naftos kompanijos „Orlen“ veiklai Lietuvoje. J. Kaczyńskis per neformalų vizitą 2016 m, (dar iki S. Skverneliui tampant premjeru) galimai atkreipė S. Skvernelio dėmesį į sunkumus, su kuriais susiduria „Orlen“ Lietuvoje. Žurnalistų kaltinimus Lietuvos vyriausybės vadovas griežtai atmetė.

Kad ir kaip bebūtų, S. Skvernelio kadencijos metu pagaliau baigėsi ilgas ir nelemtas ginčas tarp „Orlen Lietuva“ ir „Lietuvos geležinkelių“ dėl transportavimo tarifų. Lenkijoje tai buvo priimta kaip gestas, rodantis Lietuvos valdžios geranoriškumą ir atvirumą būsimam ekonominiam ir politiniam bendradarbiavimui.

 

Lenkijos dešiniųjų idėja sukurti „Intermarium“ – politinę Vidurio Europos šalių bendruomenę.

 

Pasmerktos būti kartu

Lenkijos ir Lietuvos kelerių pastarųjų metų santykiai pasižymi ne tik apdovanojimų teikimu politiniams vadovams ar susitarimais per neformalius vizitus. Atsigavimas po kelerius metus trukusio santykių atšalimo, kartais vadinamo „Šaltuoju karu“ – neginčijamas faktas. Šalių atstovai susitinka vis dažniau ir su didesniu noru nei iki 2016 m., prezidentai vienas kitą vadina „draugais“, bet tuo neapsiribojama. Bendradarbiavimas vyksta ir įgyvendinant bendrus projektus: „Via Baltica“ ir „Rail Baltica“ statybas, dujų bei elektros tinklų sinchronizaciją. Tiek Lenkija, tiek Lietuva siekia gausinti NATO pajėgas regione – tam tikslui buvo įkurtas daugiatautis priešakinių pajėgų batalionas. Galiausiai Lenkija, Lietuva ir kitos Baltijos šalys vienbalsiai pasisako prieš Rusijos bandymus perrašyti istoriją.

Ieškant šio suartėjimo priežasčių sunku nepaminėti trijų įvykių: PiS atėjimo į valdžią 2015 m., S. Skvernelio tapimo premjeru 2016 m. ir Dalios Grybauskaitės kadencijos pabaigos 2019 m. Lenkijos dešiniuosius akstino idėja sukurti „Intermarium“ – politinę Vidurio Europos šalių bendruomenę, kuri taptų atsvara tiek Rusijai, tiek „senajai“ Europai – ypač Vokietijai, kurios PiS itin neapkenčia. S. Skverneliui, savo ruožtu, kaip politiniam naujokui su ambicija tapti prezidentu, reikėjo aiškių pasiekimų užsienio politikoje, ypač tokių, kurie jį atribotų nuo kadenciją baigiančios D. Grybauskaitės.

Vis dėlto šio aljanso nebūtų buvę, jei Rusija nebūtų 2014 m. užpuolusi Ukrainos. Prieš Ukrainą nukreipta agresija patvirtino Lenkijos ir Lietuvos politinio elito baimes dėl realios grėsmės, kurią kelia Vladimiro Putino ekspansinė politika. Panašu, jog kad ir kas bevaldytų Varšuvą ir Vilnių, vykdytų tokią pačią politiką Rusijos atžvilgiu, ir tai neišvengiamai suartintų šias valstybes, panašiai suvokiančias grėsmes saugumui. Lenkija ir Lietuva buvo pasmerktos bendradarbiavimui.

 

Lietuvos lenkai palikti nuošaly

Lenkų tautinės mažumos problemos, susijusios su teisėmis į kalbą, liko pakibusios – pvz., dvikalbės gatvių lentelės, asmenvardžių rašyba originalo kalba lietuviškuose dokumentuose bei lenkiškų mokyklų padėtis. Deja, partija, atstovaujanti šiai mažumai – Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškųjų šeimų sąjunga (LLRA–KŠS) – Varšuvai tapo tikra našta dėl prorusiškų partijos vadovybės nuotaikų. Nepaisant to, Varšuva negali sau leisti visiškai atsiriboti nuo LLRA-KŠS, nesvarbu, kas jai vadovauja.

Vis dėlto PiS valdymo laikais LLRA-KŠS nustojo būti vienintele lenkų bendruomenės interesų atstove. Be to, Lenkijos generalinė prokuratūra netruko pradėti tyrimą dėl nenuoseklaus lenkiškos spaudos Lietuvoje finansavimo, kurį skirsto LLRA-KŠS politikai. Lenkijos ambasadorius Vilniuje netgi teigė, jog būtų geriau, jei Lietuvos lenkų sąjungos prezidentas Michałas Mackiewiczius, įsivėlęs į šią bylą, nebūtų išrinktas naujai kadencijai. Šitai paskatino žiniasklaidos, kurią remia LLRA-KŠS, puolimą prieš ambasadorių. Nors LLRA-KŠS negali atvirai kritikuoti Varšuvos politikos (oficialiai, kaip katalikiška, konservatyvi ir tradicionalistinė partija, ji remia PiS politiką), sunku nepastebėti, kad santykiai tarp Lenkijos valdžios ir lenkų partijos vadovų gerokai atšalo.

Taigi, stebintieji Lenkijos ir Lietuvos santykius turbūt patiria tam tikrą kognityvinį disonansą. Vidaus politikoje nacionalistinės retorikos nevengianti ir stipriai į etninį lenkų bendruomeniškumą apeliuojanti PiS švelnina retoriką Lietuvos lenkų tautinės mažumos atžvilgiu ir ragina lenkų bendruomenę kantriai laukti, kol jų reikalavimai bus įvykdyti. Šį disonansą ypač patiria abiejų tautų inteligentijos atstovai, kurie metų metus dirbo bandydami vystyti Lenkijos ir Lietuvos dialogą ir, švelniai tariant, nėra valdančiųjų Varšuvos ir Vilniaus partijų šalininkai. Taip išėjo, kad nei jie, nei jų remiami politikai neprivedė Lenkijos ir Lietuvos prie tikrojo suartėjimo.

 

Protestas Lenkijoje prieš PiS sprendimą atšaukti bet kokius planus dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo. Foto: Abc News

 

Populistinė „Teisės ir Teisingumo“ pergalė

Tai, kas Lenkijoje vyksta pastaruosius penkerius metus, turėtų tapti pavojaus signalu lietuviams. PiS du kartus laimėjo parlamento rinkimus, 2015 ir 2019 m., o partijos kandidatas A. Duda, penkerius metus prabuvęs prezidentu, liepos 12 d. buvo perrinktas dar vienai kadencijai. Šios sėkmės priežasčių paieška ilgainiui tapo politikos mokslininkų, analitikų ir žurnalistų tyrimų objektu. Daugelis opozicijos šalininkų, politikų ir žurnalistų griebiasi paprasto paaiškinimo, jog PiS „nusipirko“ rinkėjus pažadėdama jiems gausią socialinę paramą (žymioji „500+“ kasmėnesinė išmoka šeimoms).

Akylesni tyrėjai atkreipia dėmesį į tai, kad PiS pritraukė įvairias socialines grupes, kurios anksčiau jautėsi dėl įvairių priežasčių apleistos valstybės – žmones, kurie nepasinaudojo ekonominės santvarkos pasikeitimo ir BVP augimo privalumais Lenkijai atgavus suverenitetą. Susikompromitavusi ir marginalizuota pokomunistinė kairė nesugebėjo atsikovoti elektorato, o liberalios Piliečių Platformos (PO) – „europietiškos sėkmės“ partijos, valdžiusios nuo 2007 iki 2015 m. – šie rinkėjai nedomino. PiS atėjus į valdžią, didelė dalis šių rinkėjų pajuto, kad pirmą kartą valstybė jais rūpinasi.

Tačiau per penkerius buvimo valdžioje metus PiS neatkūrė socialinių infrastruktūrų – veiksmingos ir prieinamos sveikatos apsaugos bei švietimo sistemos. Darbai šiose srityse buvo greičiau suvaidinti ar netgi kontrproduktyvūs, pvz. švietimo reforma. Netgi priešingai, daugelis valdžios veiksmų iš tikrųjų privedė prie viešojo sektoriaus irimo, sukeldami dalies visuomenės pasipriešinimą ir Europos Sąjungos nerimą dėl įstatymo viršenybės. Daugiausiai emocijų sukėlė teismų reforma, vykdyta prisidengiant „apsivalymo“ šūkiais. Reformos kritikai kaltino PiS bandymu plėsti savo politinę kontrolę į teismų sistemą, skiriant aukštas pozicijas valdžiai ištikimiems žmonėms.

Bet tai – dar ne pabaiga. Dėl vėliau įvykdytų pokyčių Konstituciniam Tribunolui iš esmės buvo atimta nepriklausomybė ir jis tapo institucija, veikiančia pagal politinius užsakymus. Tas pats nutiko ir su generaline prokuratūra. Nacionalinę žiniasklaidą beveik visiškai perėmė valdžia: „Partinis diskursas ir neapykantos kurstymas toliau valdo valstybinę žiniasklaidą, kuri buvo paversta valdžios propagandos skleidėja. Naujieji vadovai netoleruoja nei darbuotojų priešiškumo, nei neutralumo ir atleidžia visus, kurie atsisako paklusti,“ – Pasaulio žiniasklaidos laisvės indekso ataskaitoje skelbia organizacija „Reporteriai be sienų“. PiS kultūros politika tokia pat destruktyvi, užtikrinanti „tradicinių vertybių“ propagavimą per institucijų darbuotojų ir veiklos pobūdžio keitimus. Šiuo metu vos kelios institucijos išlieka anapus PiS kontrolės. Be abejo, tebeegzistuoja didžiųjų miestų savivaldybės, kuriose opozicija vis dar mėgaujasi palaikymu, o privati žiniasklaida išlieka kritiška valdžios atžvilgiu. Nenuostabu, jog po rinkimų valdančiosios partijos atstovai vis dažniau ir dažniau kalba apie savivaldybių „reformą“ bei žiniasklaidos „repolonizaciją“.

 

Taip Lenkijoje pažymėtos „zonos be LGBT“. Foto: Notes from Poland

 

„LGBT ideologijos“ baubas

Milžinišką visuomeninę žalą kelia nepaliaujama PiS ir jai prijaučiančios žiniasklaidos propagandos kampanija, nukreipta prieš visuomenės grupes, kurias tuo metu politiškai naudinga pulti. Tai – advokatai, protestuojantys prieš teismų reformą, streikuojantys mokytojai ir gydytojai, nepriklausomos žiniasklaidos žurnalistai, tautinių mažumų atstovai, kritikuojantys valstybinės atminties politiką. PiS taip pat tapo pirmaja Lenkijos partija, masiškai naudojusia prieš imigrantus nukreiptą retoriką – per Europos migrantų krizę, prieš 2015 m. Lenkijos Seimo rinkimus.

Naujausioji rinkiminė kampanija pasižymėjo LGBT+ bendruomenės puolimu. Kodėl PiS vadovybė nusprendė, kad būtent taip sukaups politinio kapitalo? Pagrindinis A. Dudos oponentas buvo PO kandidatas, Varšuvos meras Rafałas Trzaskowskis. PO – gana konservatyvi partija, ji nepalaiko tokių progresyvių socialinių sprendimų, kaip tos pačios lyties santuokos įteisinimas, tačiau, tapęs Varšuvos meru, R. Trzaskowskis pasirašė vadinamąją „LGBT+ deklaraciją“. Šiuo dokumentu, be kita ko, siekiama suteikti materialinę pagalbą šeimų atstumtiems LGBT+ jaunuoliams, užkirsti kelią homofobiškam elgesiui ir neapykantos kalbai bei gerinti lytinį švietimą mokyklose. To pakako, kad valdančiosios partijos politikai bei dešinioji žiniasklaida apkaltintų R. Trzaskowskį „LGBT ideologijos“ skleidimu.

Kai gegužę PO paskelbė Trzaskowskį savo kandidatu į prezidentus, tapo aišku, kad valdančioji partija panaudos „LGBT+ deklaraciją“ prieš jį.  Kampanijos metu, birželio 10 d., A. Duda pasirašė vadinamąją „Šeimos chartiją“. Be deklaravimo, jog bus išlaikytos visos šeimoms skirtos socialinės apsaugos programos, dokumentas skelbė ginsiąs santuokos instituciją kaip vyro ir moters sąjungą, nepritarsiąs galimybei homoseksualioms poroms įsivaikinti ir „ginsiąs vaikus nuo LGBT ideologijos“. Pastaroji frazė dešiniųjų politikų ir publicistų bei bažnyčios hierarchų lūpose virto kone sniego žmogumi – niekas jo nematė ir nežino, kaip jis atrodo, bet to užtenka visiems įvaryti baimę.

Kampanijos metu PiS politikai konkuravo tarpusavyje, kuris aršiau kvestionuos LGBT asmenų realumą (jų nuomone, yra keli individai su tokiais polinkiais, bet „LGBT yra ideologija“). Lenkijos parlamento narys, teisės mokslų daktaras Przemysławas Czarnekas, pagarsėjęs homofobiniais ir seksistiniais pasisakymais, pažengė toliausiai. Vienos televizijos laidos metu jis teigė: „Apsiginkime nuo LGBT ideologijos ir nustokime klausyti nesąmonių apie kažkokias žmogaus teises, kažkokią lygybę. Šie žmonės nėra lygūs normaliems žmonės ir baikime pagaliau šitą diskusiją.“ Beje, 2019 m. P. Czarnekui, tuo metu Liublino vaivadai, buvo suteiktas Ordinas už nuopelnus Lietuvai, nors niekas prieš tai negirdėjo nieko apie jo nuopelnus Lenkijos ir Lietuvos santykiams.

Duda yra ir daugiau kalbėjęs apie „LGBT ideologiją“. Viename susitikime su rinkėjais Bžego mieste jis teigė: „Mums sakoma, kad jie yra žmonės, bet tai yra ideologija,“ – kuri, negana to, anot A. Dudos, yra tokia pat pavojinga kaip komunistinė ideologija. Po kelių dienų A. Duda prezidentūroje susitiko su LGBT aktyvistu Bartu Staszewskiu – pastarojo iniciatyva – tačiau už savo žodžius neatsiprašė. Tik antrojo rinkimų turo naktį, liepos 12-ąją, jis pasakė: „Atsiprašau tų, kurie jaučiasi įžeisti,“ – bet neatsiėmė žodžių, išsakytų per kampaniją.

Pasibaigus rinkimams dauguma dešiniųjų politikų prarado susidomėjimą LGBT tema, nors tai nereiškia, kad prie jos nebus grįžta, kai ji vėl neš politinę naudą. Tačiau socialinė žala jau padaryta. Po to, kai R. Trzaskowskis pasirašė „LGBT+ deklaraciją“ 2019-ųjų pradžioje, daugybė Lenkijos savivaldybių, kuriose dominuoja dešinieji, priėmė priešingo pobūdžio rezoliucijas, pasiskelbdamos, jog jų miestuose „nėra LGBT ideologijos“. Kelios Vakarų Europos savivaldybės nutraukė partnerystes su šiomis vietinėmis valdžiomis. Daugelyje Lenkijos miestų pernai vykę paradai ir solidarumo su LGBT+ bendruomene eisenos dažnai susidurdavo su agresyviais kontrprotestais, organizuotais dešiniųjų ekstremistų – kartais, kaip Balstogėje ir  Plocke, jie baigdavosi žiauriomis riaušėmis. Praėjusių metų vasarą lipdukus su šūkiu „zona be LGBT“ dalino dešiniųjų laikraštis „Gazeta Polska“. Tas pats, kurio partneris, tinklapis Niezależna.pl yra vienas iš Lecho Kaczyńskio apdovanojimo (suteikto Valdui Adamkui) rėmėjų.

 

 

Pamokos Lietuvai

Panašu, kad Lietuvos valdžios atstovai, norėdami išlaikyti bendradarbiavimą, pro pirštus žiūri į tai, kas vyksta Lenkijoje. Pastaraisiais metais Lietuvos politikai vengė stiprių pasisakymų, kritikuojančių, pvz., teismų reformą ar Lenkijos valstybės požiūrį į LGBT žmones, mieliau laikydamiesi nepuolimo principo ir nesikišdami į kitos pusės vidaus politiką. Lietuva bando vienu užpakaliu užsėsti dvi kėdes: viena vertus, ji nori palaikyti gerus santykius su Briuseliu ir Vakarų Europos sostinėmis, todėl vengia vienareikšmiško palaikymo Lenkijos ir Vengrijos vykdomai politikai; kita vertus, ji puikiai suvokia, kaip rizikuotų prarasdama tokią naudingą sąjungininkę kaip Lenkija, ir todėl, pvz., Lietuvos diplomatai pareiškė, jog Lietuva nepalaikys ES sankcijų Lenkijai.

Tiesa, kai kurie asmenys žengia dar toliau. Premjeras S. Skvernelis ne kartą yra minėjęs, jog sunkiai įsivaizduoja bendradarbiavimą su bet kuria kita politine jėga nei PiS. Viename interviu Lietuvos žiniasklaidai, A. Dudos kalbos apie „LGBT ideologiją“ išvakarėse, jis pasakė, jog tikisi, kad „Lietuvos ir Lenkijos žmonės rems tas politines jėgas ir politikus, kurie pasiekė, kad turėtume strateginius partnerius“. O prieš pat prezidento rinkimų antrąjį turą duodamas interviu Lenkijos Radijui jis paskelbė, jog strateginė partnerystė tarp Lenkijos ir Lietuvos „yra ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos valdžios (…) ir, žinoma, Lenkijos Respublikos prezidento, Andrzejaus Dudos, puikus nuopelnas“.

Bet netgi Lietuvos opozicija – su kai kuriomis išimtimis – neskuba kritikuoti Lenkijos. Vienas iš pirmųjų, puolusių sveikinti A. Dudą, buvo TS-LKD narys Laurynas Kasčiūnas. Liepos 12-osios vakare savo feisbuko paskyroje jis parašė, kad Lenkijos konservatorių valdžia yra palanki Lietuvos interesams, nes vykdo „Jogailišką politiką“ – siekia Lenkijos lyderystės regione, stipresnių santykių su kaimynais ir atsverti geopolitinę Rusijos įtaką. Tačiau L. Kasčiūną neabejotinai nudžiugino ir tai, kad PiS vadovaujama Lenkija apleido tautinių mažumų problemas Lietuvoje vardan stipresnio geopolitinio ir energetikos bendradarbiavimo. Šio politiko priešiškumas lenkų bendruomenei Lietuvoje puikiai žinomas, kaip ir jo požiūris į LGBT+ bendruomenę.

Viso to Lietuvos pilietinė visuomenė neturėtų ignoruoti. Šiandienė Lenkija, valdoma partijos, kuri naikina viešojo sektoriaus institucijas ir naudoja konservatyvią, nacionalistinę, ksenofobinę ir homofobinę retoriką, daugybės Lietuvos politikų yra suvokiama kaip strateginis partneris. Tai galima suprasti žinant Lietuvos nacionalinius interesus, tačiau kai kam Lenkija yra ir pavyzdys. Omenyje turiu ne tik paribinius nacionalistus kaip Ričardas Čekutis ar Vytautas Sinica, kurie PiS politinės sėkmės akivaizdoje netikėtai išsižadėjo antilenkiškų naratyvų ir ėmė liaupsinti tai, kaip Lenkijos valstybė „gina tradicines vertybės“. Tai – ir populiariausi politikai, atstovaujantys tiek valdančiąją koaliciją, tiek opoziciją. Jei lietuviai nenori, kad jų Konstitucinį Teismą ar LRT visiškai uzurpuotų valdantieji, arba kad imtų dygti „zonos be LGBT“, jiems teks akylai stebėti šių politikų veiksmus.

 

Pagrindinė foto: DW ( LGBT vaivorykštės spalvomis Mergelės Marijos ikoną išmarginusiai merginai Lenkijoje pareikšti rimti kaltinimai)