Nežinome ir bijome

Viešoji erdvė pastarosiomis savaitėmis alsuoja pabėgėliais. Vieni juos niekina ir menkina. Kiti mėgina sustabdyti vis labiau greitėjantį baimės bei isterijos lokomotyvą.

Vis dėlto akivaizdu, jog pirmoji grupė šioje akistatoje ima viršų.

Seime pritarta rezoliucijai, kuri vadinasi „Dėl hibridinės agresijos atrėmimo“. Jos tekstas yra vien apie pabėgėlius. Realiai šiuo dokumentu Seimas visus atvykusius asmenis paskelbė hibridinio karo dalyviais, nors tiesiogiai apie tai nekalbama.

Seime pritarta įstatymui, kurį Seimo Teisės departamentas įvardijo kaip antikonstitucinį. Ministrė Agnė Bilotaitė sako, kad jų teisininkai tokiai nuomonei nepritaria. Tik noriu priminti, kad kai kurie teisininkai skelbė, jog Trumpas laimėjo rinkimus, o Krymą Rusija pasiėmė teisėtai.

Ta pati ministrė teigia, jog pagrindinis rūpestis šiandien yra „ne integracija, o deportacija“. Kitaip tariant, kuo greitesnis atsikratymas.

Pasienyje klojame vielą su skardos kabliais.

Dalis politikos elito teigia, jog pabėgėliai yra žalieji žmogeliukai, todėl ir veiksmai turi būti atitinkami.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas teigia, jog jam tarptautinė teisė neleidžia su atvykstančiais elgtis taip, kaip jo fantazija norėtų.

Dėl poros tūkstančių pabėgėlių esame pasiruošę kreiptis pagalbos į karinį aljansą.

Visa tai kuria žmonės, teigiantys, jog dabar nereikia kurstyti baimių ir sėti panikos. Neva situacija valdoma, o svarbiausia – žmonių saugumas.

Saugumas nuo ko ir saugumas kam? Vietinių gyventojų apsauga nuo pabėgėlių? Tačiau baimės ir nerimo jausmas netoli apgyvendinimo (ar tiksliau – sulaikymo) vietų gyvenantiems lietuviams kyla dėl atvirai neapykantą kurstančių ir karinę terminologiją naudojančių politikų bei pačių žmonių nežinojimo, o ne dėl atvykusių asmenų veiksmų. Naudojama retorika tik prisideda prie stereotipų klestėjimo.

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Tačiau kodėl nesirūpiname atvykstančiųjų saugumu? Visi vadinami „nelegalais“ net nesusimąstant, jog bent daliai jų gimtojoje šalyje kyla tiesioginė grėsmė gyvybei. Nedaug trūksta iki Danijos, kurios valdžia nurodė keliems sirams pabėgėliams grįžti į Siriją, nes ši yra saugi šalis.

Sprendimo dėl prieglobsčio laukiantiems asmenims ne tik nesudaroma galimybė susisiekti su savo artimaisiais, bet nesuteikiama ir medicininė pagalba (kaip teigia Raudonojo Kryžiaus atstovai čia). Įsivaizduokite save tokioje padėtyje, pridėkite vadinimą „žaliaisiais žmogeliukais“ – kaip jaustumėtės žinodami, kad bėgate nuo negandų ir viskas, ko norite, yra gyventi saugiai?

Todėl stipriausia emocija, kurią dabar jaučiu, yra nerimas. Nepaisant to, jog šiandien šie pasikeitimai manęs neliečia asmeniškai, valstybei įlipus į tokias vėžes išlipti bus labai sunku. Žmogaus teisių negalime apriboti vien dėl to, jog kaip valstybė esame pasimetę. Kitaip ar tikrai galime kritikuoti tuos, kurie yra į rytus nuo mūsų?

Važiuojant Vilniaus, kuris matė ir meilę, ir skausmą, gatvėmis bei mąstant apie šiuos dalykus imi pamiršti, kurie šiandien metai. Ar 2021, kuriais Europos Parlamentas visą Europos Sąjungos teritoriją paskelbė LGBTIQ laisvės erdve? O gal praėjusio amžiaus ketvirtasis dešimtmetis, kuomet Europoje iškilo ir įsigalėjo radikalios jėgos, savo veiklą grindžiančios pykčiu bei atpirkimo ožių paieškomis. Nesakau, jog šiandien esame pasiekę tokį agresijos lygį, bet pykčio mūsuose tikrai per daug.

Lukas Vaigauskas, LSDP Vilniaus skyriaus „Momentum“ grupės narys