Šoko terapija neoliberalams

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Rusijos invazijos į Ukrainą pasekmės mums priminė apie nenuspėjamus sutrikimus, su kuriais nuolat susiduria pasaulio ekonomika. Tokių pamokų turėjome ne vieną. Niekas negalėjo nuspėti 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių, tik nedaugelis numatė 2008 m. finansų krizę, COVID-19 pandemiją ar Donaldo Trumpo išrinkimą, po kurio Jungtinės Valstijos pasuko protekcionizmo ir nacionalizmo link. Net tie, kurie numatė šias krizes, negalėjo tiksliai pasakyti, kada jos įvyks.

Visi šie įvykiai turėjo milžiniškų makroekonominių pasekmių. Pandemija atkreipė dėmesį į tai, kokia neatspari mūsų iš pažiūros tvirta ekonomika. Amerika – supervalstybė – negalėjo pasigaminti net paprastų produktų, tokių kaip kaukės ir kitos apsaugos priemonės, jau nekalbant apie sudėtingesnius gaminius – testus ir plaučių ventiliatorius. Krizė sustiprino mūsų supratimą apie ekonomikos trapumą, pakartodama vieną iš pasaulinės finansų krizės pamokų, kai vienos vienintelės įmonės – „Lehman Brothers“ – bankrotas sukėlė beveik visos pasaulio finansų sistemos žlugimą.

Panašiai Rusijos prezidento Vladimiro Putino karas Ukrainoje paspartino ir taip nerimą keliantį maisto ir energijos kainų augimą, o tai gali turėti rimtų pasekmių daugeliui besivystančių šalių ir rinkų, ypač toms, kurių skolos per pandemiją labai išaugo. Europa taip pat yra labai pažeidžiama dėl priklausomybės nuo Rusijos dujų – išteklių, nuo kurių tokios didžiosios ekonomikos kaip Vokietija negali greitai ar nebrangiai atprasti. Daugelis pagrįstai nerimauja, kad tokia priklausomybė mažina atsaką į žiaurius Rusijos veiksmus.

Tai buvo galima numatyti. Daugiau nei prieš 15 metų knygoje Making Globalization Work (Priversti globalizaciją veikti) klausiau: „Ar kiekviena šalis tiesiog priima [saugumo] riziką kaip dalį mums skirtos kainos už veiksmingesnę pasaulio ekonomiką? Ar Europa tiesiog sako, kad jei Rusija yra pigiausia dujų tiekėja, tai mes ir turime pirkti iš jos, nepaisant pasekmių Europos saugumui?..“ Deja, Europos atsakymas buvo ignoruoti akivaizdžius pavojus siekiant trumpalaikės naudos.

Dabartinis atsparumo trūkumas yra esminė neoliberalizmo ir juo grindžiamos politinės sistemos nesėkmė. Pačios rinkos yra trumparegės, o ekonomikos finansializacija jas padarė dar trumparegiškesnėmis. Jos visiškai neatsižvelgia į pagrindines rizikas, ypač tas, kurios atrodo tolimos, tačiau jų pasekmės gali būti didžiulės. Be to, rinkos dalyviai žino, kad, kai rizika yra sisteminė – kaip buvo visų aukščiau išvardytų krizių atveju – politikos formuotojai negali nieko nedaryti ir tiesiog ją stebėti.

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Būtent todėl, kad rinkos ne visiškai įvertina tokias rizikas, bus per mažai investuojama į atsparumą, o visuomenių išlaidos dar išaugs. Dažniausiai siūlomas sprendimas yra „įkainoti“ riziką, verčiant įmones prisiimti daugiau savo veiksmų pasekmių. Ta pati logika taip pat reikalauja, kad įkainotume neigiamus išorinius veiksnius, pvz., šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. Nenustačius anglies dioksido kainos, bus per daug taršos, per daug kūrenama iškastinio kuro ir per mažai ekologiškų investicijų ir inovacijų.

Tačiau įkainoti rizikas yra daug sudėtingiau, nei nustatyti anglies kainą. Ir nors kitos galimybės – pramonės politika ir reglamentavimas – gali nukreipti ekonomiką tinkama linkme, neoliberalios „žaidimo taisyklės“ apsunkino valstybinius įsikišimus, didinančius atsparumą. Neoliberalizmas remiasi išgalvota racionalių firmų vizija, kurios neva siekia maksimaliai padidinti savo ilgalaikį pelną tobulai efektyviose rinkose. Pagal neoliberalų globalizacijos režimą įmonės turėtų pirkti iš pigiausių šaltinių, o jei atskiros įmonės nesugeba tinkamai atsižvelgti į priklausomybės nuo Rusijos dujų riziką, vyriausybės neturėtų kištis.

Tiesa, Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) sistemoje yra numatyta išimtis dėl nacionalinio saugumo, kurią Europos institucijos galėjo taikyti, kad pateisintų įsikišimus, apribojančius jų priklausomybę nuo rusiškų dujų. Vis dėlto daugelį metų Vokietijos vyriausybė aktyviai propagavo abipusę ekonominę priklausomybę. Geranoriška Vokietijos pozicijos interpretacija – ji tikėjosi, jog prekyba sutramdys Rusiją. Tačiau jau seniai tvyrojo korupcijos dvelksmas, kurį įkūnija buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schröderis, vadovavęs kritiniams savo šalies gilėjančio susipynimo su Rusija etapams, o vėliau pradėjęs dirbti Rusijos valstybinėje dujų milžinėje „Gazprom“.

Dabartinis iššūkis – nustatyti tinkamas pasaulines normas, pagal kurias būtų galima atskirti protekcionizmą nuo teisėtų reakcijų į priklausomybės ir saugumo problemas, ir sukurti atitinkamą sisteminę vidaus politiką. Tam reikės daugiašalių svarstymų ir kruopštaus politikos planavimo, kad būtų užkirstas kelias nesąžiningiems žingsniams, tokiems kaip, pavyzdžiui, Trumpo susirūpinimas dėl „nacionalinio saugumo“, kuriuo pateisinti tarifai Kanados automobiliams ir plienui.

Tačiau esmė yra ne tik neoliberalios prekybos sistemos koregavimas. Per pandemiją tūkstančiai žmonių, kurie galėjo išgyventi, mirė, nes PPO intelektinės nuosavybės taisyklės neleido vakcinų gamybos daugelyje pasaulio šalių. Toliau plintant virusui, jis įgijo naujų mutacijų, todėl tapo užkrečiamesnis ir atsparesnis pirmosios kartos vakcinoms.

Akivaizdu, kad per daug dėmesio buvo skirta intelektinės nuosavybės apsaugojimui ir per mažai – mūsų ekonomikos saugumui. Turime pradėti permąstyti globalizaciją ir jos taisykles. Sumokėjome didelę kainą už dabartinę ortodoksiją. Dabartinė viltis – kad bus atsižvelgta į šio šimtmečio didžiųjų sukrėtimų pamokas.

Josephas E. Stiglitzas – Nobelio ekonomikos premijos laureatas ir Kolumbijos universiteto profesorius, buvęs Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas (1997–2000 m.), JAV prezidento ekonomikos patarėjų tarybos pirmininkas ir vienas Aukšto lygio anglies kainų komisijos vadovų.

Vertė Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen. Versta iš Project Syndicate.