Teisiškai nesame baudžiami už tai, kad egzistuojame, bet visi teisiniai barjerai prisideda prie socialinių bausmių įtvirtinimo: stigmos ir smurto. LGBTQ+ žmonių psichologinė sveikata prastesnė už tiesių žmonių. Jaunimas labiau linkęs į savižalą ir savižudybę. Dabartinis politinis klimatas geresnių sąlygų greitu metu nežada. Mūsų politikai lenkia galvas Vengrijos ir Lenkijos autoritarams.
Queer žmonės yra visur šalia mūsų, ne tik praiduose. Mano savivokai būtų žymiai labiau padėję LGBT+ žmonių pasakojimai literatūros pamokose, kovų už teisingumą (o ne tik tėvynės gynimo) aprašymai istorijos vadovėliuose. Tokie pasakojimai būtų padėję ir man, ir mano aplinkai formuotis be gėdos ir kaltės. Man reikalingos istorijos apie lesbiečių meilę ir biseksualių žmonių dvejones.
Apie LGBT+ žmonių artimuosius, jų reakcijas, išgyvenimus po artimojo atsiskleidimo ir galimus pagalbos sau bei kitiems būdus kalbasi Augustas Čičelis ir Grytė Ruzgė, iniciatyvos „išgir̃stì“ komandos nariai, vedantys psichologinio palaikymo grupes ir teikiantys pagalbą individualiai
Galbūt [šie protestai] nepakeitė to, kaip Lenkijos visuomenė mato mus kaip bendruomenę, bet jie tikrai pakeitė tai, kaip mes, kaip bendruomenė, matome vieni kitus.
Liepos 14-ąją, praėjus dviem dienoms po Andrzejaus Dudos pergalės Lenkijos prezidento rinkimuose, premjerui Sauliui Skverneliui jis įteikė Didįjį Lenkijos Respublikos Garbės Ordino Kryžių – vieną iš aukščiausių Lenkijos apdovanojimų užsienio piliečiams. Tai įvyko per 610-ąsias Žalgirio mūšio metines. Šia proga, be ministro pirmininko, Lenkiją aplankė ir prezidentas Gitanas Nausėda bei keli ministrai. Lietuvos prezidentas vizito įspūdžiais pasidalino socialiniuose tinkluose: „Buvo ypač malonu pamatyti mano draugą Andrzejų Dudą,“ – rašė jis Instagrame
2020 m. liepos 11 d. Vilniuje įvyko pirmosios Vilnius Pride eitynės, į jas susirinko daugiau nei 500 žmonių, kurie su triukšmu užtvindė Gedimino prospektą. Šios solidarumo su LGBTQ+ bendruomene eitynės prisideda prie įvairių kitų Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės kovų prieš diskriminaciją ir smurtą, už solidarumą, matomumą ir lygias teises.
„Kitaip nei neoliberalios ideologijos, bandančios viską tvarkingai užglaistyti, šiuolaikinė ekstremali dešinė atvirai įvardija, kad gyvenimas yra gana sumautas, ir dėl to nenuostabu, kad dešinieji radikalai sulaukia vis daugiau darbo klasės palaikymo. Bet šios ideologijos įvardija tik simptomus, o ne kertines priežastis ir vietoj sprendimo būdų siūlo placebą.”
Pirmoje šio straipsnio dalyje apžvelgėme kultūrinio marksizmo teorijos pagrindines tezes bei ištakas, bet per daug nesivėlėme į tų tezių kritiką ar gilesnę analizę, atskleidžiančią kaip tiksliai jos prasilenkia su tikrove. Tad antroji straipsnio dalis būtent tuo ir užsiims.
Lyčių mokslininkės Eszter Kovats ir Aniko Gregor vertina politikų požiūrio į lyčių studijas raidą Vengrijoje ir, mūsų nuomone, pasisako už Rytų Europos feminisčių siekį, kuris prieš nagrinėdamas lyčių kovą šeimose, pirma siekia užtikrinti galimybę moterims naudotis socialinėmis paslaugomis.
Kol populiarusis ir matomiausias Lietuvos feminizmas be perstojo atsiverinėja, kaip „savo braižo ieškantis“ ir „besigryninantis“ kaleidoskopas, nuo ryžtingų sprendimų ir veiksmų nuolatos užlaikomas begaliniais pusfabrikatinių diskusijų procesais, atsiranda rimtesnių ir pakankamai toli siekiančių vietinių proveržių. Nors įvykis ambicingas, idėjiškai koncentruotas, turintis reiklią bei kryptingą funkciją ir nenusiteikęs leistis į tam tikrus kompromisus, bet: ar sutelkta žinių ir pažinčių gausa nuties planus tolimesnėms didesnio mastelio iniciatyvoms?
