Vitalistinė „Vesper“ fantazija

Rencenzijos garso įrašo galite klausyti čia:

Žmonijos klystkelių pėdsekystė

Dabartinė mokslinė fantastika vis dažniau užduoda atsakomybės reikalaujančius klausimus: ką mes padarėme? Kur mes suklydome? Arba – kodėl viskas šitaip pašlijo? Žinoma, šie „pragaru Žemėje“ alsuojantys klausimai spekuliatyviai adresuojami iš būsimojo laiko perspektyvos, taip nubrėžiant neva bauginti turintį hipotetišką siužetą, siūlantį reflektuoti ir diskutuoti, kas gi nutiks, jei taip ir toliau. Naujasis „Vesper“ filmas užsiima būtent tokia nusidėjėliškumo gestikuliacija, rėžiančia dar vieną drastišką antiutopinį kontrastą su mūsų gyvenamaisiais laikais, tačiau kartu leidžiančia suprasti, jog numanomos prastesnės ateities užuomazgos jau pasėtos.

Turbūt nebereikia papildomai argumentuoti, kodėl XXI amžius ir ypač esamasis momentas šitaip vaisingai įkvepia distopinių, katastrofinių, kataklizminių ir (post)apokaliptinių scenarijų eschatologiją. Kalbant apie kultūros industriją, ekologijos ir klimato klausimai jau senokai spėjo tapti paklausiu, masinančiu ir apsimokančiu penu menui bei kūrybai – tai netgi tapo „gero tono“ imperatyvu. Juk būtina kelti aktualius klausimus ir kalbėti apie svarbias problemas, ar ne? O dar geriau, jei sociumą atakuosi „veik dabar!“, „nebėra laiko!“ ir kitais aktyvistiniais antiintelektualizmais, darančiais viską, kad nebemąstytum.

Paprastai tokiuose „savalaikiuose susirūpinimuose“, vapančiuose apie „žmonijos destruktyvumą“, cirkuliuoja tikrai nemenkos sumos. Štai tas pats „Vesper“ jau spėtas tituluoti brangiausiu visų laikų lietuvišku filmu. Sunkoka nuspėti, kiek atsipirks ši pasididžiavimo prisodrinta investicija, tačiau premjeros dieną didelėje kino salėje ir dar patogiu metu susirinko stebėtinai mažai žiūrovų. Visgi nesileidžiant į dar vieną neišvengiamai nacionalistinę „apžvelkime artefaktą X vien dėl to, kad jį kūrė lietuviai“ smegduobę, verta ir prasminga žvilgtelėti, kokią poziciją šių dienų kultūriniame ir politiniame kontekste užima tarptautinėmis pastangomis susuktas „Vesper“.

Biofantastiniai nostalgoritmai

Kad ir į kokį šiuolaikinį mokslinės fantastikos produktą (o „Vesper“, turbūt dėl savojo genų inžinerijos aspekto, kažkur pramintas biofantastika – ohoho) bespoksotum, sunku atsiginti įkyraus įspūdžio, kad vartoji eilinį remiksą, frankenšteiniškai suklijuotą iš tų pačių ir jau spėjusių sėkmingai įsitvirtinti tematikų. Atrodo, kad To Paties sindromą skleidžianti algoritminė kultūra braunasi kur kas toliau, nei siekia protą marinančios stryminimo platformos: kūrėjai-pardavėjai naudojasi tuo, kad algoritmas visad vadovaujasi jau turima informacija ir užsiaurinta linkme seka praeities duomenimis, todėl siūlo tai, kas jau pažįstama.

Panašus nostalgoritminis įspūdis apniko ir žiūrint „Vesper“, kurio pamatinė premisa yra paprastutė, laiko patikrinta, ekonomiškai išbandyta, todėl ir daugsyk regėta: žmonijos likučiai sunkiai verčiasi po civilizacijos griūties, o turtingieji ir galingieji įsitaisę uždaruose getuose-tvirtovėse, šiame filme pramintose Citadelėmis. Tai – miestai-valstybės, kuriose galioja savi įstatymai ir taisyklės, tarytum senovės graikų polyje. Visa ši socialinė segregacija primena ne tik „Eliziejų“, bet ir kur kas realistiškesnę Tamsiosios Apšvietos viziją, apie kurią jau rašyta anksčiau. Dėl šių priežasčių galima daryti prielaidą, kad „Vesper“ prognozė logiškai pataiko į jau šiandien apčiuopiamą izoliacijos ir atsitvėrimo sienomis tendenciją.

Autokanibalizmo džiunglės ir liberalusis prometėjizmas

Tie, kuriems „buvo lemta“ likti už Citadelių borto, t. y. skurdieji ir „nesėkmingieji“, gyvena kaimiškose trobose, ūkiuose-lūšnose, apleistuose pastatuose ir miškuose. Kaip jau įprasta, šie autsaideriai tarpusavyje nesutaria, pjaunasi ir konfliktuoja – tokiomis atšiauriomis sąlygomis hobsistinės-darvinistinės išlikimo ir autokanibalizmo džiunglės yra neišvengiamos. Filmo antagonistas Jonas yra būtent tokios kovinės būklės šalininkas ir propaguotojas. Jis – galią kaupiantis reakcingas oportunistas, renkantis aplinkinių kraują ir jį tiekiantis Citadelei, o su šia Jonas kontaktuoja, nes vienintelis turi susisiekimo priemonę.

Kaip ir galima tikėtis, filmo protagonistė – Vesper – yra diametraliai priešingas tipas. Paauglė kultivuoja egzotinius augalus, eksperimentuoja su sintetine biologija, rūpinasi paralyžiuotu tėvu (kol šiojo kūnas vegetuoja, protas komunikuoja sklandydamas dronu, ant kurio nupieštas veidas, primenantis kamuolį Vilsoną iš „Prarastojo“.) ir ieško išėjimo iš šio niūraus, šalto ir tamsaus pasaulio. Būdama taurus idilės spindulys, Vesper reprezentuoja išties liberalų Vilties ir Pažado motyvą, kuris filme mesianistiškai pateikiamas it prometėjiškas naujo – geresnio – pasaulio ugnies nešimas. Religiniai, mitologiniai ir simbolistiniai potėpiai, neretai permiežti įvietintu folkloru, filme stiprūs.

Vyraujant tokioms brutalioms ir nedėkingoms sąlygoms, šviesesnės ateities lūkesčių susaistymas su jauna persona primena seniau apžvelgtą „Kopą“, į kurią netiesiogiai nurodo ir „Vesper“ scenose prašmėžuojantys paslaptingi beveidžiai klajokliai, iš pažiūros be tikslo tįsiantys nustekentuose plotuose rastą chlamą. Šie nomadai reprezentuoja tą neutralų trečiąjį narį, kuris lieka pagrindinio konflikto fone – tik užsimenama apie kitados prie jų prisijungusią Vesper motiną. O greta Vesper–Jono įtampos įsiplieskia ir titanikiškas klasinis susidūrimas: paauglė susidraugauja su iš Citadelės pasprukusia Kamelija, kuri nušviečia, jog išsvajotos pasiturinčiųjų tvirtovės – anoks rojus.

Mutuojančios stichijos ryjamas žmogus 

Citadelės, beje, parodomos itin fragmentiškai ir tik sužybsi iš tolo. Tą patį galima pasakyti ir apie technologijas, kurių vaidmuo, priešingai nusistovėjusiems sci-fi standartams, filme lieka gan minimalus. Dėl to varganą „Vesper“ stilistiką lengviau priskirti, kaip esu praminęs, „skarmalų fantastikai“, į kurią referuoja tokios televizinės senienos kaip „Vandens pasaulis“ arba klasikinio „Pašėlusio Makso“ vedinas salvagepunk požanris. Didžioji dalis „Vesper“ atmosferos ir vizualiosios plotmės laikosi ant pelkėtos ir ūkanotos miškijos, perlaik mutavusios augalijos, klampių purvynų ir panašių gamtovaizdžių.

Taigi, jei seniau buvo madingesnė žmogaus-mašinos sintezė, tai šiuomsyk į pirmąjį planą veržiasi žmogaus-natūros „harmonija“. Gamta tampa ne tik prieglobsčiu ir išsigelbėjimo pažadu, bet ir keršijančiu priešu: giriose išplito nuodingi augalai, kurie apšaudo praeivius ir geba juos „posthumanistiškai“ absorbuoti (še jums, antropocentristai!), visai kaip filme „Sunaikinimas“. Kaip tik tokie perspausti išgyvenimo gamtužėje vaizdiniai, panašu, yra skirti parodyti, jog filmo fokusas rūpestingai dedikuotas tiems organiškiems Paprastiems Žmonėms (vienaskaita čia būtų kur kas tinkamesnė), parodant, kad va ir jie kažką gali, kažką sugeba. 

Antrepreneriškos ideologemos ir vitalizmo dozė

Būtent pastarasis naratyvas, sutelktas į nagingai dėl išlikimo kovojančią paauglę, ir esti vienas labiausiai erzinančių ir idėjiškai abejotinų. Kertinė filmo grandis čia paremta ne emancipaciniu-feministiniu mostu, o veikiau ganėtinai antrepreneriška „siek savo svajonių“, „niekada nepasiduok“ ir „viskas yra įmanoma“ linija, tvoskiančia herojišku kančios atpirkimu. Negana to, raktą į išsigelbėjimą ir teisingesnį pasaulį Vesper aptinka padariusi biologinį atradimą (tiksliau – kažkokią genų-ląstelių alchemiją), tad čia mums tėškiama tai, ką nesibaigiančioje pandeminėje eroje ir jos sunokintoje ekspertizės technokratijoje girdėjome be perstojo: pasitikėkime mokslu. 

Nerefleksyvi mokslo kaip panacėjos ideologema sklandžiai įsilieja į visą šią vitalistinę pasaką: Vesper šlovingai pateikiama kaip gyvybingas ir aktyvus potencialas esamoje supuvusioje sistemoje („šaukštas medaus“), iš kurios turi išdygti kita – nauja, geresnė – santvarka, kurioje pagerės bendra gyvenimo kokybė. Vitalizmo temą sustiprina ir tai, kad filme netgi kiek neproporcingai gausu gyvybės ir gyvasties apskritai – kyla paradoksalus įspūdis, jog geocheminė ekokatastrofa florą ir fauną tik pagyvino. Kalbant plačiau, vitalistinė „minkštų formų“, „vibruojančių materijų“ ir savitos grybiškos psichodelikos estetika jau kurį laiką gaji – užtenka mesti akį į šiuolaikinio meno kuratorystę, alpstančią dėl „nežmogiškų gyvybės formų“.

Tamsusis pirmtakas ir begalvė stabmeldystė

Žinoma, kiekviena ekonominė ir sociopolitinė sistema, kokia ji bebūtų, visad savyje brandina tą grūdą, kuris yra būsimosios sistemos pranašas ir pirmtakas. Pastarasis nebūtinai yra pozityvus ir sveikintinas – galime prisiminti filosofo Gilles’io Deleuze’o (irgi vitalistas!) konceptualizuotą „tamsųjį pirmtaką“, visuomet galintį reikalus pakreipti į negeistiną ir nemalonią pusę. „Vesper“ atveju šis kitokybės potencialas deleguojamas vieno žmogaus ambicijų nešamam deglui ir personalizuotam bei įšeimintam antagonizmui – ši individo-vunderkindo-išradėjo idėja bemaž nesiskiria nuo maskiškojo technologinio avangardo dogmatikos.

Kita vertus, jei filmas pastebimai, nors nebūtinai intencionaliai, nevengia religinių užuominų (kas nėra blogai per se), galbūt nevertėtų pernelyg stebėtis šia vitalistine fantazija? Juk laisvosios rinkos ideologija jau ilgoką laiką kuo puikiausiai pakeičia archajiškiausius kultinius tikėjimus, kad „viskas savaime susitvarkys“, jei tik, tarkime, atrišime rankas verslui ar kam kitam. (Fanatiška hipotezė, kad rinkos dereguliacija išlaisvins gamyboje slypinčią „kūrybinę potenciją“, o visas finansinis spontaniškumas nematomos rinkos rankos dėka galiausiai normalizuosis ir virs pusiausvyra, atitinka būtent tokią begalvę stabmeldystę.) Taigi, galbūt modernybėje Dievas ir mirė, bet jo funkcija – anaiptol.

Nulaižytas bulvarinis katastrofizmas

Panašaus plauko teleologinių nuostatų kupinas tikėjimo šuolis ir yra filmo varomoji jėga, kurią galima vadinti primityviu idealizmu ar paprasčiausiu fetišizmu, eilinįsyk dangstančiu sisteminį-struktūrinį prieštaringumą. Visa tai trukdo įžvelgti, kad „Vesper“ siūlomas problemos įveikos būdas yra dalis pačios problemos. Aišku, būtų neprotinga iš tokio nulaižyto kūrinio laukti „teisingos“ politinės žinutės ir kokios nors kvazirevoliucinės dinamikos (cha, tarsi vis dar būtų įmanoma tokia tikėti!), todėl ir liekame su į diskursą įvirintu Gėrio ir Blogio manichėjizmu, kuris ypač nūdien yra pagrindinė korta šiame nemąsliame „mes prieš juos“ pokeryje.

Kaip bebūtų, filmas, nors ir nesujaudinantis bei neįkvepiantis, nėra absoliučiai nepaveikus: gana dažnai pasitelkiamos kronenbergiškos kūno deformacijos ir subtilūs body horror akcentai, nepaisant akivaizdžių aliuzijų į „grėsmingąjį“ transhumanizmą, pasiekia ir išpildo savo abjektišką efektą, žaidžiantį lengvu šleikštuliu, kurį stimuliuoja nejauki nekrorganika, plastiški glitėsiai, spurdančios mėsos, valgomi kirminai ir kita šiaip jau žanriškai nuštampuota „šoko terapija“.

Šios detalės tikrai nebuvo originalumo prošvaistės, tačiau bent sprindžiu nusvėrė protokolinę „Vesper“ vaizduotę, grūdančią nuspėjamas ateities panoramas, naivumu pertekusius vilties krislus, tipinį bulvarinį katastrofizmą, globalaus išsigelbėjimo mitą ir „pasakišką“ Naujojo Pasaulio įmanomybę, ypač atstumiančiai simbolizuojamą finaliniame kadre, kuomet nuo bokšto viršūnės į saulėtekio horizontą švystelėjamos sėklos – ėhėj, gyvybės stebuklas! Jei jau šitaip įsivaizduojami socialiniai pokyčiai ateityje, verčiau renkuosi savo vardo vertą distopiją, nusipurtančią festivalinių hepiendų.