Kodėl Laisvės partija bus kitos kadencijos Seime

Nors prieš Seimo rinkimus partija teigė, kad prioritetą teiks švietimui, viešojoje erdvėje jai greičiau prigijo kelių vertybinių klausimų – LGBTQ+ asmenų partnerystės ir lengvųjų narkotikų dekriminalizavimo – gynėjos įvaizdis. Partijos ir valdančiosios koalicijos viduje po rinkimų laisviečiai pasidalino pareigomis ir atsakomybėmis. Tomui Vytautui Raskevičiui atiteko Žmogaus teisių komiteto pirmininko postas, o kartu ir pagrindinio partnerystės įstatymo advokato vaidmuo. Morgana Danielė tapo Priklausomybių prevencijos komisijos pirmininke ir pagrindiniu dekriminalizavimo projekto veidu, o Ewelina Dobrowolska – teisingumo ministre. Na, o partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė ir partijos valdybos pirmininkas Vincas Jurgutis pasiryžo vadovauti Ekonomikos ir inovacijų ministerijai. Partijai taip pat atiteko ir Susisiekimo ministerija.

Kad ir kas 2020 m. buvo įrašyta prioritetinių klausimų sąraše partijos programoje, šie du partijos kuruojami veiklos barai – vertybinis teisių ir pragmatinis verslo / viešojo valdymo – atitinka dvilypę partijos rinkėjų bazę – išsilavinusius, didesnes pajamas gaunančius, mieste gyvenančius rinkėjus, kuriems rūpi progresyvios darbotvarkės klausimai, ir panašių socioekonominių duomenų rinkėjus, kuriems progresyvūs klausimai rūpi mažiau, tačiau kurie yra suinteresuoti, kad valdžia netrukdytų jiems – antrepreneriams – užsiimti savo verslu ir uždirbti pinigus. Šiems abiem rinkėjų tipams būdingas prieštaringas reikalavimų, kuriuos jie yra linkę adresuoti valstybei, pobūdis: valstybė kviečiama nesikišti ir netrukdyti (asmenims jų privačiame gyvenime ir verslo veikloje), tačiau tuo pat metu valstybė turi ir įsikišti, kad sureguliuotų terpę, kurioje žmonės galėtų laisvai gyventi, būti savimi ir netrukdomi užsiimti pageidaujama ekonomine veikla (mokėdami kuo mažesnius mokesčius). Vertybėms reikia įteisinimo, o verslui – kokių nors finansinių pagalvių atleidimo nuo mokesčių arba subsidijų pavidalu.

Taigi, kodėl Laisvės partija turėtų patekti į kitos kadencijos Seimą? Pirmiausia profesionalūs politikos komentuotojai ir žurnalistai kaip argumentą „prieš“ mėgsta pateikti faktą, kad nė vienas iš Laisvės partijos keltų vertybinių klausimų įpusėjus šiai Seimo kadencijai vis dar nėra įgyvendintas. Suprask, partija nuvilia savo rinkėjus, nes neduoda to, ką prieš rinkimus žadėjo: tos pačios lyties asmenys vis dar negali sudaryti partnerystės ir įteisinti savo gyvenimo drauge, o už kanapių suktinę vis dar gresia baudžiamoji atsakomybė. Vienintelė „praėjusi“ iniciatyva – E. Dobrowolskos iškovotas pavardžių rašymo originalo kalba įstatymas, aktualus kai kuriems Lietuvos lenkų tautinės mažumos rinkėjams. Taip argumentuojantys politologai ir žurnalistai mano, kad rinkėjai yra šimtu procentų racionalūs savo pasirinkimuose ir kituose Seimo rinkimuose „nubaus“ pažadų netesėjusią Laisvės partiją už ją daugiau nebalsuodami.

Lietuvos politikoje būta pavyzdžių, kai partijos nesilaikydavo savo vertybinių (šią vietą pabrėžkime) nuostatų ir programinių punktų, tačiau taip ir likdavo „nenubaustos“. Lietuvos socialdemokratų partija galėdavo metų metus kalbėti ir būdama valdančiojoje koalicijoje teikti progresinių mokesčių įstatymo projektus, jie galėdavo kaskart būti atmetami koalicijos viduje neradus politinės valios ir partnerių pritarimo, tačiau socialdemokratai kituose rinkimuose vėl gaudavo didesnį ar mažesnį rinkėjų pasitikėjimą. Tad T. V. Raskevičius turi neblogus šansus tapti tuo, kas Socialdemokratų partijoje buvo Algirdas Sysas. Etatiniu ir daugiamečiu vertybinių progresyvių idėjų gynėju.

Galimas ir kitas pavyzdys Laisvės partijos atžvilgiu palankiam argumentui paremti. Tarp Vilniaus hip elektorato įsitvirtinusią Laisvės partiją būtų galima lyginti su Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose ilgus metus rinkėjams atstovaujančia Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga. Žinoma, lyginti ne ginamų vertybių, o labiau politinės mechanikos ar politinio veikimo požiūriu. Lenkų rinkimų akcija taip pat ilgai save pozicionavo kaip lenkiškumą Vilniaus krašte ginančią politinę jėgą. Skaitytojai veikiausiai dar prisimena dvikalbių lentelių, pavardžių originalo kalba ir kitas problemas, kurias partija keldavo, tačiau kurių nepavyko išspręsti net ir formaliai ar neformaliai būnant valdančiojoje daugumoje Seime. Kaip nuo to nukentėjo partijos rinkimų rezultatai? Klausimas telieka retorinis.

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Tačiau pralaimėti ir kitąmet į Seimą nepatekti Laisvės partija visgi gali. Kultūriškai ir vertybiškai partijai prijaučiantys žmonės, priklausantys vidurinei ir aukštesniajai klasei, partijai nugaros neatsuks. Tie, kuriems tikrai „skauda“ žmogaus teisių, partnerystės ir lengvųjų narkotikų dekriminalizavimo temos, ir tie, kuriuos šios temos tiesiogiai liečia, šalies politiniame lauke geresnio atstovo šiuo metu neturi. Kitiems palaikytojams, ir tai, žinoma, tėra mano informacija pagrįstas spėjimas, patinka būti aršiais kokio nors teisingo reikalo gynėjais. Juolab kad prakutę buržua palaikydami kokį nors teisingą reikalą (net ir būdami nuoširdūs) niekuo nerizikuoja. Jie nori ne rezultato, t. y. šiuo atveju politinių sprendimų, o proceso – muštis į krūtinę ir aukštai iškėlus mojuoti teisinga vėliava. Ne tiesiog, o, jei galima, būtinai prieš akis visiems tiems, kurie nėra tokie pat woke (prabudę) kaip jie. Vasario 21 d. LRT radijo laidoje „Ryto garsai“ A. Armonaitė teigė, kad Civilinės sąjungos projekto „klausimas bus sprendžiamas tol, kol Laisvės partija yra politikoje ir kol jis bus išspręstas“. Frazė veikiausiai yra iškalbingesnė, nei norėta.

Trumpiau tariant, minėtoji partijos rėmėjų dalis nori norėti, o ne turėti, o buvimas už partnerystę yra jų gyvenimo būdo dalis (panaši, gal tik truputį svarbesnė nei brunchas kur nors mieste, aplink stotį sekmadienio rytą), todėl partnerystės sprendimo atidėjimas neribotam laikui jų labai neerzins. Jei tik bus galima toliau kovoti kultūrinius karus, šiai Laisvės partijos palaikytojų daliai to ir užteks, kad savo balsą per rinkimus vėl atiduotų už tą pačią politinę jėgą. O tie, kuriems tikrai rūpi minėti klausimai, politinių bendražygių skaičiui esant ribotam, jų nesirenka, nes tokios prabangos neturi.

Tad jei kultūriškai ir vertybiškai orientuotas partijos elektoratas nėra didelis galvasopis (na, galbūt kiek paburbės dėl aukštesnius postus užimančių partijos narių „bebravimo“, bet reikalo esmės tai per daug nekeis), iš kur gali kilti grėsmė? Iš tos elektorato dalies, kuriai labiau rūpi turėti, o ne norėti, t. y. iš visokių antreprenerių, svajojančių apie savo pirmąjį milijoną, smulkiųjų „pašalpinių“ verslininkų (pvz., aimanuojančių restoranų ir kavinių turėtojų), startuolių, trokštančių per naktį tapti vienaragiais, investuotojų, mažųjų bendrijų didžiųjų verslininkų, individualios veiklos plėtotojų, vadinamojo „ofisinio planktono“, „sėdmaišininkų“, vadybininkų ir galbūt kokio nors nevyriausybinio sektoriaus atstovų. Na ir, žinoma, kelių stambesnių verslininkų, kurie bendradarbiaus su Taivano įmonėmis ar bankais.

Jeigu Seime praeis finansų ministrės Gintarės Skaistės ir konservatorių sumanyta mokesčių reforma, labai tikėtina, kad po kitų Seimo rinkimų matysime Laisvės partijos narius liūdnais veidais į dėžes darbo kabinetuose pakuojančius savo daiktus. To Laisvės partijai, tikėtina, jų kertinė elektorato dalis neatleis, panašiai kaip Lietuvos socialdemokratams biudžetininkai neatleido Darbo kodekso liberalizacijos. Arba kaip Lenkų rinkimų akcijai jos rinkėjai neatleido už flirtą su prokremliškais rusakalbiais. Tikėtina, kad šią mokesčių reformos svarbą puikiai supranta ir Laisvės partijos vadovybė. O jeigu taip ir yra, tuomet peršasi nepadori mintis, kad ši mokesčių reforma gali būti tikra Dievo dovana šiuo metu reitinguose klimpstančiai partijai. Juolab kad, kaip LRT radijuje yra teigusi žurnalistė Liepa Želnienė, ši mokesčių reforma gali būti tik reformos imitacija, skirta Europos Komisijai nuraminti ir taip užtikrinti, kad Lietuva nepraras jai numatytų pinigų iš europinio Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo fondo.

Laisviečių pasipriešinimas reformai partiją palaikančiam tam tikros rūšies verslautojų sluoksniui būtų signalas, kad partija yra jų pusėje. Tuomet iki kitų rinkimų išsaugotai elektorato daliai reikėtų nepamiršti padalinti per partinį resursą prieinamų gėrybių (ką ir matome pastarojo „jaunųjų bebrų“ skandalo atveju), prieš rinkimus pagąsdinti visuomenę gresiančia komunistų ir valstiečių talibano valdžia, rinkimų dieną mobilizuoti savo rinkėjus ir to turėtų pakakti, kad partija peržengtų 5 proc. rinkimų slenkstį.

Komentaras pirmiausia pasirodė „Šiaurės Atėnų“ 2022 m. balandžio 7 d. numeryje.

Viršelio nuotrauka – Augusto Didžgalvio.