„Sienos nėra savaime suprantamos. Jos nėra duotybė. Mes patys jas sukuriame. Sienos – tai socialiniai dariniai, kurie turi teisinę, ekonominę, kultūrinę prasmę.“ Taip savo monografijos „Slenkstis. Pavojai ir pagalba JAV-Meksikos pasienyje“ įžangoje skaitytoją provokuoja Browno universiteto profesorė, antropologė Ieva Jusionytė.
Jusionytė aprašo kelis metus kauptas savanoriavimo patirtis su paramedikų ir ugniagesių komandomis abiejose JAV-Meksikos pasienio pusėse bei šių gelbėtojų darbo kasdienybę. Gelbėtojai reaguoja į ekstremalias situacijas gesindami gaisrus, tvarkydamiesi su potvynių ir kitų gamtos ar žmogaus sukeltų katastrofų pasekmėmis bei teikdami pirmąją pagalbą netikėčiausiuose scenarijuose nukentėjusiems žmonėms, tarp kurių ir traumas, išsekimą ar kitas negandas patyrusiems migrantams. Važiuodami į iškvietimus gelbėtojai susiduria su įvairiausiais iššūkiais. Jie naviguoja sienos saugumo infrastruktūrą, reljefo ypatumus bei nacionalinius įstatymus, o kartais turi jaudintis ir dėl savo pačių saugumo, pavyzdžiui, kai iškvietimai yra susiję su narkotikų kontrabanda ar pavojingomis medžiagomis.
Antropologė plečia mūsų žodyną apie sienas pasitelkdama slenksčio metaforą ir kviesdama apie sienas galvoti ne kaip apie neutralias linijas žemėlapyje, bet erdvę struktūruojančius mechanizmus, atliekančius dvilypę funkciją. Siena kaip slenkstis gali būti ir įėjimas, atveriantis naujas galimybes, ir kliūtis, griežtai apibrėžianti skirtingą žmogaus statusą ir paverčianti vienus tais, kurie saugomi, o kitus nužmogindama į grėsmės metaforą. Tačiau nors sienos ir tampa hierarchiško atsijojimo mechanizmu, pagal odos spalvą, klasę, pajėgumą ar religiją skirstančiu į „mus“ ir „juos“, kita sienų savybe išlieka pralaidumas. Gaisrai, potvyniai ir kitos gamtos stichijos fizinių barjerų nepaiso, o ir solidarumo apraiškos tarp gelbėtojų ir pasienio bendruomenių skirtingose sienos pusėse užsimezga nepaisant ir netgi būtent dėl statomų barjerų. Galiausiai juk ir kapitalas ar prekės mūsų globaliame pasaulyje cirkuliuoja ganėtinai laisvai, taip reprodukuodami nelygybę bei išlaikydami ir stiprindami turimas privilegijas. Kyla klausimas: gal sienos ir yra apie baimę tas privilegijas prarasti?
Taigi, priešingai nei įprasta, autorė sienas skatina suvokti kaip valstybės silpnumo, o ne jėgos išraišką, simptominę reakciją į nerimą dėl globalaus pasaulio nelygybių. Nors Jusionytė savo knyga stengėsi pataikyti į Trumpo rinkimų kampanijos kontekstą, prisodrintą prieš migrantus nukreipta retorika, šios knygos lietuviškas vertimas pasirodė kai yra itin aktualus ir Lietuvos politinėms realijoms. Taip sutapo, jog man rašant šią recenziją, Lietuvos Vyriausybė teikia įstatymo pataisas, kuriomis siekia įteisinti neteisėtus migrantų atstūmimus, idant taip apsaugotų Lietuvos nacionalinį saugumą nuo „masinio migrantų antplūdžio“. Šie veiksmai vainikuoja dvigubais standartais grįstą migrantų valdymo politiką bei 502 kilometrų tvoros statybas Lietuvos–Baltarusijos pasienyje. „Įteisinti tai, kas neteisėta“ skambėtų, kaip nevykęs oksimoronas. Vis dėlto, jis taikliai iliustruoja, kaip saugumas, įkūnytas barjerų, slenksčių ir kliūčių statybomis, atsidūrė mūsų politinio ir socialinio gyvenimo centre ir ėmė braškinti teisės viršenybės, žmogaus teisių bei demokratijos pamatus, nepagalvojus, kad galbūt gydome simptomus nenustatę, kur yra jų priežastys. Taigi, aprašomas JAV-Meksikos pasienis šių įvykių kontekste orakuliškai išnyra kaip galima nutolusi ir kitoniška Lietuvos migracijos politikos paralelė. Mechanizmai – bene tokie patys: persipynusi tąsa tarp saugumo ir humanitarinės intervencijos, kur, anot autorės, „valstybė kuria ekstremalias situacijas, ji žaloja ir sukelia nelaimes, nustato, kas laikytina išimtimis, ir sprendžia, kuo pasirūpinti pirmiausia“.
Globos ir prievartos lydinys yra centrinė knygos įtampa. Matome, kad kuo aukštesnė siena ir jos išlaikymui skiriami resursai, tuo proporcingai didesnes humanitarines intervencijas ji iššaukia, kad būtų suvaldytos ir nuslėptos žalingos valstybės politikos pasekmės. Ir nors atrodytų, kad knyga yra apie gelbėtojų darbą, jų sąlytis su migrantais paverčia migraciją kertine knygos dalimi. Amerikiečių antropologas Nicholas De Genova teigė, jog nėra neutralaus požiūrio kalbant migracijos tema. Taip ir Jusionytės rašymas (ne)sąmoningai tampa politišku. Nors labiau susitelkdama į antropologišką pasakojimo audinį, ji aprašo vaizdinius ir situacijas, padedančius suvokti migracijos struktūrinius procesus ir priežastis bei itin dažnai pamirštamą žmogiškąjį dėmenį. Taip savo pasakojimą ji priartina prie kairuoliškos pozicijos bei tampa kritiniu balsu diskusijose apie sienas ir migracijos politiką Lietuvoje, kur vyrauja nuomonė, kad migraciją galima užsukti kaip čiaupą, užmirštant jog ji vyko ir vyks, nes yra tapusi socialinės realybės ašimi. Panašaus mąstymo užuomazgų galėtume atrasti sparčiai augančios disciplinos – kritinių sienų studijų – teoretikų idėjose, tačiau anapus akademinių sluoksnių pilietybės, nacionalinės valstybės ir sienų kritinis apmąstymas, net ir filosofiniame lygmenyje, yra smerkiamas kaip kažkas radikalaus. Vis tik, tos pilietinės visuomenės dalies, kuri ryžosi padėti „ne tiems“ pabėgėliams, žeminimas, marginalizavimas ir kriminalizavimas Lietuvoje rodo, kad šias mintis ir svarstymus reikia kelti į paviršių, tikintis, kad diskusija migracijos klausimais įgaus daugiau niuansų.
Denis Poroy nuotr.
Tačiau kaip kalbėti apie sienų smurtą, kai medijos yra prisotintos vaizdų migracijos bei karo temomis? Dažnas masinės komunikacijos turinio vartotojas patiria „užuojautos nuovargį“ (angl. compassion fatigue), tad mirčių ar sužeidimų statistika ir sausi faktai linkę atsimušti į apatijos kiautą. Jusionytės estetinis metodas šį rebusą išsprendžia perkeldamas skaitytoją į patį pasienio centrą, leisdamas jam patirti sieną ir jos politiką per subjektyvią ir tuo pačiu analitinę prizmę. Tekstas balansuoja tarp fikcijos ir dokumentikos, akademinės įžvalgos įvelkamos į detektyvo ar nuotykių knygos formą. Toks būdas efektyviai gvildena sudėtingas temas. Knyga nefetišizuoja gelbėtojų vaidmens, bet suteikia retą galimybę pažvelgti į jų kasdienybę. Įspūdį kelia autorės kalbėjimas vaizdiniais ir susitelkimas į kartais net proziškas detales, kurios vis tik pasakoja gilesnę istoriją. Bomberos (liet. ugniagesiai) geriantys šaltą tereré, taip kovodami su kaitra, ar besimėgaujantys tortilijomis, gvakamole ir pupelių tyre. Skruzdės, tempiančios aštrios sienos briaunos nukirstą migranto pirštą į urvelį dykumoje. Pati Jusionytė, apsivilkusi netinkamo dydžio ugniagesio uniformą. Šie vaizdinai įtraukia ir įneša tam tikro lengvumo, priešinasi sienos absurdui rašymo forma.
Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia
Šią knygą perskaityti svarbu tam, kad galėtume apmąstyti savo pačių ribotumą, užuot ieškojus pasiteisinimų apsistatyti fizinėmis sienomis, kurios žeidžia labiau negu saugo. Smurto, prievartos ir rasizmo akivaizdoje kritinis mąstymas apie sienas kaip socialinius konstruktus – svarbus žingsnis etiškesnės bendruomenės kūrimo link. Negaliu susilaikyti neįterpusi paraleliai skaitomos Judith Butler[1], kuri teigia – nors gyvename laikais, kai žmonių gyvenimai rūšiuojami į tuos, kurie verti būti gyvenami, branginami ir saugomi, ir tuos, kurių gedėti tarsi nereikia (angl. ungrievable lives), užmerkiant akis jų patiriamam smurtui, šios ribos ištirpsta prisiminus, kad visi esame susieti bendro prekariškumo, kuris apibūdina šiuolaikinio žmogaus būseną.
Klimato ir geopolitinių krizių padariniai bet kada gali iš naujo nulemti, kurie pasaulio kraštai taps naujaisiais „eldoradais“. Tad nepasistatykime per aukštų sienų, nes netyčia galime atsidurti ne toje sienos pusėje.
______________
[1] Butler, J. (2004). Precarious life: The powers of mourning and violence. Verso Books.