Ką daryti su kvailais žmonėmis?

Paskui susidūrėme su beatodairišku (ir gana sėkmingu) valdžios skatinimu sekti ir skųsti vieniems kitus policijai dėl net ir smulkių nuolatos besikeičiančių taisyklių pažeidimų, su ekonomiškai nesąžiningu ir neretai menkinančiu požiūriu į pažeidėjus bei su neegzistuojančia pagalba „ypatingos svarbos darbuotojams“ ir smulkiajam verslui.

Taigi, nors emigrantų klausimas tuoj pat išblėso, pirminės konstantos nekito per visą kaip šimtmečiai ilgą krizę: opiausią koronaviruso suvaldymo problemą viešajame diskurse reprezentuoja priežiūros ir pamokymo reikalingo beigi galimai kvailo, netikusio žmogaus vaizdinys – archetipinis bybianosis.

Pažymėtina, kad menkinantis požiūris atsineša ir tam tikrą distanciją, neoliberalų šaltumą: apie bybianosį nežinome, ar jis neteko pajamų, kokia jo psichologinė sveikata, socialinė padėtis – žinome tik kad kvailas ir pavojingas. Šia prasme viena esminių Lietuvos viešojo diskurso problemų koronaviruso metais gali būti sutraukta į klausimą „Ką daryti su kvailais žmonėmis?“. Čia noriu trumpai aptarti tokio klausimo susidarymo sąlygas.

Žinoma, per pastarąjį pusmetį simbolinis konstruktas „kvaili žmonės“ įgavo konkretų, centrinį taikinį – tai „konspiracijos teoretikų“, antivakserių, taip pat „tradicinių vertybių“ gynėjų ir atvirų homofobų mobilizacija. Fašistuojantis ir tam tikrą pagreitį turintis judėjimas, be abejo, kelia pagrįstą susirūpinimą – galbūt dėl to jį aptarti, paaiškinti ir iš jo pasijuokti suskubo visi, kam prie rankos bent kiek limpa plunksna. Vis dėlto šioje aptarimų gausoje vyrauja liberalus visuomenės supratimas ir kritika. Universaliai atkartojamas tamsuolio tropas, kuriame susijungia psichologizuotas moralinis priekaištas (esą tamsuolis kupinas baimių, negeba priimti „kito“) ir pašiepiantis pastatymas į vietą (tamsuolis neišsilavinęs, kvailas ir dėl to turi žinoti savo vietą politinėje hierarchijoje – paklausyti autoritetų, stengtis paisyti normų ir gero tono). Tokie paaiškinimai paaiškina tik vieną dalyką – tariamą paaiškintojo moralinį-intelektinį-socialinį pranašumą, šitaip atkartojant gerai pažįstamą dviejų Lietuvų skirtį, kuri driekiasi tarp tamsuolių ir padorios visuomenės.

Tokie paaiškinimai visiškai nestebina – jie įsirašo į minėtą vyraujančią diskurso liniją. Bet stebina kitokių – kairiųjų – paaiškinimų nebuvimas. Bet koks kairiuojantis paaiškinimas turėtų imti domėn struktūrinius klausimo aspektus – ekonominę ir galios nelygybę, o ne apsiriboti įbedant moralizuojantį ir pajuokiantį pirštą į skustus diedų pakaušius.

Pradėkime nuo toli. Po Rugsėjo 11-osios įvykių Amerikoje Slavojus Žižekas rašė: „Įžengėme į naują paranojiškos karybos erą, kurioje pagrindinė užduotis bus identifikuoti priešą ir jo ginklus. (…) Pačias valstybės „antiteroristines“ priemones gaubia slaptumo migla – visa tai sudaro tobulą erdvę konspiracijos teorijų ir visuotinės socialinės paranojos plitimui“ (Zizek, Sveiki atvykę į tikrovės dykumą). Rugsėjo vienuoliktosios atakos buvo įvykis, kuris išryškino jau ir anksčiau veikusią galios ir žinojimo dinamiką: Amerikos piliečiai neturi jokio tiesioginio sąlyčio su tariamu priešu – „terorizmo grėsme“, kadangi šis priešas yra nematomas, veikia slapta.

Taigi, piliečiai informacijos klausimu yra visiškai priklausomi nuo valdžios, kuri savo ruožtu reikalauja absoliutaus paklusnumo: iš tiesų bet kokiam sveiko proto amerikiečiui sprendimas įsiveržti į Afganistaną turėjo virsti rimtu „tikėjimo“ valdžia išbandymu. Būtent tokį radikalų atotrūkį tarp realios žmonių patirties ir makrolygmeniu veikiančių valstybės politinių sprendimų, kuriems reikalaujama paprasčiausiai paklusti, Žižekas vadina „tobula erdve konspiracijos teorijoms ir visuotinei socialinei paranojai plisti“.

Tai nenuostabu – šį santykį tarp gyventojų ir valdžios galima pavadinti infantilizuojančiu, kadangi iš gyventojų reikalaujama pritarti (tiksliau – nesipriešinti) sprendimams, kurių priežastys ir pagrįstumas laikomi nežinioje. O nežinioje palikti vaikai, kaip žinoma, yra linkę prisifantazuoti įvairiausių dalykų.

Nors 2001 metų Amerikos kontekstas kitas, Lietuvoje taip pat veikia panašios galios ir žinojimo padalijimo logikos. Keli esminiai dalykai vienija Lietuvą ir Ameriką – tai kapitalizmas ir Šaltąjį karą pratęsianti radikaliai antisocialistinė ideologija. Į akcininkų pelną, o ne į žmonių poreikius orientuota Amerikos ekonomika yra itin priklausoma nuo karybos industrijos sektoriaus ir nuo Amerikos karinės galios vyravimo pasauliniame kontekste. O kaip kitaip, jei ne pasitelkiant klastingą, bet nematomą „terorizmo grėsmės“ figūrą, paaiškinti piliečiams, kodėl Amerika turi didžiausią karinį biudžetą pasaulyje, bet vienas prasčiausių socialinių garantijų Vakaruose?

Išorinio priešo figūra pasitarnauja demonizuojant vidinius visuomenės poreikius: bet kokią socialinę rūpybą linkstama pateikti kaip gėdingą, netgi pavojingą, nes žalingą laisvei, protokomunistišką, nepatriotišką. Lietuvoje, iš politiškai represyvaus režimo pirma perėjus į absoliučios dereguliacijos momentą, kai visos turėtos socialinės garantijos tiesiog ištirpo ore, paskui pamažu tapus pigios ir paklusnios darbo jėgos tiekėja Vakarų neoliberalizmo grandinėje, poreikis kontroliuoti žmonių nepasitenkinimą ir sukurti pritarimą – ne menkesnis.

Išorės priešo – „Rusijos grėsmės“ – korta visiems pažįstama iki skausmo, įvairios politinės jėgos ją ištraukia bet kokia įmanoma proga ir šiuo klausimu belieka tikėtis, kad vieną dieną nuo susidėvėjimo ji tiesiog subyrės į dulkes. Vis dėlto įdomu tai, kokiais būdais šis išorės priešas pasitelkiamas nuvertinant, išjuokiant ir demonizuojant kai kuriuos vidinius mūsų visuomenės elementus. Viešojoje erdvėje vyraujančias tendencijas puikiai atspindi Vilniaus politikos analizės instituto vykdytas tyrimas dėl Lietuvos visuomenės paveikumo dezinformacijai. Šiuo tyrimu siekta tirti dezinformacijos sklaidą Lietuvoje ir nustatyti „pažeidžiamas“ grupes.

Vis dėlto pirmiausia tyrimas atskleidžia ne visuomenėje sklandančius pasakojimus, o valdančių jėgų normatyvines nuostatas. Pasitelkiant kokybinius interviu tyrime išskirti neva dezinformacija laikytini pasakojimai, o tuomet apklausomis matuotas šių pasakojimų populiarumas. Tačiau šių pasakojimų turinys, taigi ir faktinis teisingumas ar klaidingumas visiškai nėra nagrinėjamas; dezinformacija arba jai artimu teiginiu paprasčiausiai laikoma tai, kas gali mažinti pasitikėjimą Lietuvos valstybės valdžia ir jos propaguojamu pasakojimu.

Reikalo esmę puikiai nusako pirmi tyrimą pristatančio LRT straipsnio sakiniai: „Nieko nestebina, kad vyresni, mažiau išsilavinę Lietuvos gyventojai labiau ilgisi sovietmečio, skeptiškai žiūri į Europos Sąjungą, neva brukančią Lietuvai liberalias vertybes. Tuo naudojasi ir propagandą Lietuvai kurianti Rusija, ir populistinės partijos“, taip pat antraštė: „Tyrimas: 20 proc. Lietuvos gyventojų žiūri rusišką televiziją, o 40 proc. tiki, kad „prie Brazausko valdžios buvo geriau“.

Panagrinėkim tokią „dezinformacijos dekonstravimo“ operaciją. Formos požiūriu – klausimas apie tiesą be skrupulų išmetamas pro langą, nes patį dezinformacijos (kitaip – melagienų) melagingumą sudaro ne jos faktinis neatitikimas tikrovei, bet jos politiniai efektai. Melagienos kuria socialinį nestabilumą, kuriuo gali pasinaudoti išorės priešas, ir būtent šitai jas daro melagienomis. Šia prasme, Vilniaus politikos analizės instituto akimis, mes visi esame panašūs į tuos gležnus nepilnamečius, kuriuos nuo „neigiamo viešosios informacijos poveikio“ akylai sergi tvirta įstatymo raidė. Kaip nepilnametis nėra pajėgus spręsti apie savo lytiškumą (geriau jis užsiimtų kuo kitu), taip eilinis Jonas nėra pajėgus spręsti apie politinius procesus, jų teisingumą ar klaidingumą (geriau jis užsiimtų kuo kitu).

Turinio požiūriu – su dezinformacija siejami tokie teiginiai: „NATO atima valstybių narių pinigus, kurie geriau būtų skirti socialinei apsaugai“, „Europos Sąjunga tarnauja didžiųjų valstybių interesams“, „Lietuvoje sąžiningam žmogui neleidžiama uždirbti – mokesčiai dideli, algos mažos“, „sovietiniais laikais dauguma žmonių buvo finansiškai saugūs“, „prie Algirdo Brazausko valdžios buvo geriau“ ir t. t. (tyrimo p. 13). Pagrindiniai su dezinformacija siejami motyvai – nepasitenkinimas ekonomine padėtimi ir politinės autonomijos neturėjimu, „nostalgija“ sovietmečiui arba Brazauskui. (Pažymėtina, kad tyrime užsimenama, jog šie teiginiai gali būti susiję su realiomis ir opiomis problemomis, tačiau tai niekaip nepaveikia šio diskurso veikimo.)

„Dezinformacijos dekonstravimo“ diskursas visų pirma dalija nepasitenkinimą į tinkamą ir netinkamą. Tam tikrose ribose piktintis leidžiama dėl moralinių vertybių ir žmogaus teisių, o štai turto paskirstymo temos, dvejojimas valdžios kompetencija ar tuo labiau Vakarų institucijų geranoriškumu yra tabu. Kitaip tariant, uždrausta yra pati politika kaip nesutarimas fundamentaliais klausimais.

Tiesa, šis draudimas yra neformalus, jo priemonės veikia emocijų lygmeniu – sukabinant atitinkamus polius su patraukliomis arba atstumiančiomis savybėmis. Taip gauname dvi priešingas figūras: kvailį ir ekspertą. Kvailys neišsilavinęs ir skurdus, grubus, stokoja emocinio intelekto, nesugeba prisitaikyti, nesupranta sudėtingų procesų ir dėl to linkęs ilgėtis „paprastesnės praeities“, imlus pavojingoms ideologijoms. Ekspertas yra drąsus ir įžvalgus, vien iš kalbėjimo manieros suprantam – pasiturintis, jaučiantis savo vertę, vos pasirodęs keliais arogantiškais sakiniais nokautuoja visą kvailių gaują.

Šia prasme „dezinformacijos dekonstravimas“ veikia kaip superherojų filmas – tai kvietimas tapatintis su eksperto figūra, ekspertas yra Betmenas. Atitinkamai nužymimas ir tinkamas santykis tarp šių figūrų. Kaip rašoma cituotame LRT straipsnyje, kvailio kvailumas „nieko nestebina“. Vaidmenys jau iš anksto apspręsti, ekspertas tegali nepaliaujamai dekonstruoti-nokautuoti kvailio įsitikinimus, o šią amžiną bedugnę tarp Tiesos ir Klaidos dažniausiai užpildo panieka. Būtent taip kiekvienas pilietis gali irgi truputį pabūti Betmenu, savitu kasdienybės herojumi – tereikia persiimti panieka nepritekliui, panieka piktoms minioms ir jų netašytoms kalboms, ir štai jau stovi ant moralės ir intelekto dangoraižio, žvelgi į kažkur apačioje, tamsumose skendintį durnių pilną Gotamą.

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Dėl to panieka, o ne neapykanta šiandien yra regresyvus politinis afektas. Panieka yra susijusi su vertinimu, kuris vertintoją iškelia, o vertinamąjį nužemina. Ji suteikia narcizistinį pasitenkinimą savo pranašumu, trumpą ir staigų tiktokišką pasitenkinimą – šiame siaubingame pasaulyje visi nori džiaugtis kad ir sekundės dalį, o vyraujančios neoliberalios jėgos šitai visiškai išnaudoja.

O štai neapykanta yra nukreiptas pyktis, o pyktis – na, jis tiesiog yra. Šiuo metu belieka apgailestauti, kad teisėtą žmonių neapykantą valdžiai ir ekspertų klasei politiškai įgalino fašistuojanti homofobija (vedanti skirtį tarp normalių žmonių ir iškrypėlių), o ne ekonominis sąmoningumas (vedantis skirtį tarp žmonių ir iš jų vagiančios kapitalo klasės).

Vadinamosios konspiracijos teorijos, trumpam išpopuliarėjusios ir Lietuvoje, iš tiesų pateikia supaprastintą pasaulio vaizdą, apeliuoja į egzistuojančius homo-ir-xeno-fobijos elementus ir taip nutaiko neapykantą į pavienes tapatybines grupes. Neoliberalus konsensusas savo ruožtu kviečia žiūrėti blaiviai ir liautis nekentus – t. y. susitaikyti su esama dalykų padėtimi ir neapykantą perdirbti į panieką. Tiesa, šitai paprasčiau padaryti tiems, kuriuos esama dalykų padėtis bent minimaliai tenkina. Vis dėlto kviečiantiesiems žiūrėti blaiviai ir liautis ieškoti mistinių sąsajų reikia išduoti nedidelę paslaptį: mistikos mūsų visuomenėje neišvengiamai esama, nes kapitalo turintis arba prie jo prisišliejantis žmogus yra pasmerktas saugumui ir komfortui, kol absoliuti dauguma beturčių žmonių gyvena nerimo ir nepritekliaus kupiną gyvenimą.

Konspiracijos teorijos negrabiai ir kartais fašistuodamos bando šią esminę neteisybę paaiškinti, taip įsiveldamos į netikroviškas sąsajas, o neoliberalus abejingumas stengiasi ją ignoruoti ir palaikyti. Ši taktika, žinoma, neveikia, pyktis prasiveržia. Post factum galbūt bent jau svarbu neleisti viešojoje erdvėje įsivyrauti paniekinančiam, pyktį kaip tokį stigmatizuojančiam požiūriui: po vadinamųjų Kapitolijaus riaušių daugybė Vakarų valstybių vadovų baisėjosi dėl „demokratijos irimo“, šitaip riaušes kaip tokias implicitiškai priskirdami nedemokratiškai barbarybei, o Prancūzijos prezidentas E. Macronas atvirai palygino Kapitolijaus riaušininkus su „geltonosiomis liemenėmis“ – masėmis žmonių, kurie Prancūzijoje nuo 2018 metų priešinasi jo neoliberaliam režimui.

Dėl apimties ir dėl temos kompleksiškumo šiame tekste nepavyktų aptarti ir kito esminio problemos dėmens – smurto prieš LGBT asmenis ir moteris. Apsiribosiu tik paminėdamas, kad skirtį tarp paniekos ir pykčio būtų galima tematizuoti ir LGBT+ politikos pusėje. Herojiškos aukos figūroje įstrigusi panieka tiems bailiams, kurie perdažo vaivorykštės suolelius ir perėjas, neturi beveik nieko bendra su pykčiu, kuris iš simbolių terapijos mus perkelia į politiką ir į „Kaunas Pride 2021“ protestą.

Šiuo metu sunku Lietuvoje įsivaizduoti politinę (neparlamentinę ar parlamentinę) programą, kuri aprėptų abu visiškai nepakenčiamus dalykus – ekonominį išnaudojimą ir smurtą prieš LGBT+ asmenis bei moteris. Būtų kvaila raginti ieškoti sąjungininkų ten, kur jų tiesiog nėra, – fašistuojančiuose judėjimuose arba Seimo dykumoje. Norisi tik paraginti šiais keistais laikais nepamiršti, kas yra mūsų priešai.

Tadas Zaronskis – socialinės filosofijos doktorantas Université de Poitiers (Prancūzija), vertėjas iš prancūzų kalbos.
Straipsnis pirmą kartą publikuotas portale LRT.lt rugpjūčio 9 d.