Tačiau D. Utkino fašizmas nėra paremtas vien tik Trečiojo reicho ideologija ar Hitlerio „Mano kova“. Anot tyrėjų Deniso Brylovo ir Tetianos Kalenychenko, kurie rašė apie Wagnerio veiklą ir ideologiją, Utkiną jo bendražygiai apibūdna ne tik kaip neonacį, ant kurio kūno daugybė tatuiruočių su Trečiojo reicho ereliu, svastikomis, žaibais bei kitais nacizmo simboliais, bet ir kaip rodnoverą – rusų neopagonybės išpažinėją.
Kas šiuo metu vyksta Prancūzijoje? Kaip įprasta – masiniai streikai, dienomis demonstrantų užtvindytos gatvės, naktimis – degančios šiukšliadėžės. Daugybė sužeistų – tūkstančiai demonstrantų, šimtai policininkų. Tūkstančiai areštuotų ir be perstojo internete cirkuliuojantys protu nesuvokiamo policijos žiaurumo vaizdo įrašai, ir t. t. ir pan.
Labiausiai nuspėjama ukrainiečių pabėgėlių su vaikais strategija – bėgti nuo karo kartu su draugais ir giminaičiais, kad esamų paramos tinklų fragmentus perkeltų kartu su savimi. Dėl valdžios nustatytų apribojimų sieną dažniausiai kerta moterys, priklausančios šiems tinklams: mamos, seserys ir draugės. Jos dažnai apsigyvena kartu arba netoliese ir daugiau ar mažiau aktyviai dalyvauja namų ruošos ir priežiūros darbuose, remdamos vienos kitą, priverstinai tapusias vienišomis motinomis. Santykinai suplanuoti (nors daugelis sprendimų priimami kritinėje situacijoje) persikėlimai ir susitarimai atkuria tradicinius globos modelius.
Kol rašau šį tekstą, policija toliau ardo barikadas ir požeminius tunelius bei areštuoja Liucerato kaime įsitvirtinusius aktyvistus, kurių dauguma ruošėsi taikiam pasipriešinimui. Policijos veiksmai klimato protesto dalyvių atžvilgiu neretai yra neproporcingi, todėl situacija kaimelyje įtempta. Policijos pajėgos į kaimą mobilizuotos iš visos federacinės žemės, aktyvistai iš savo pusės kviečia taikiam palaikymui jau nuo šio mėnesio pradžios.
Reakcija į pragyvenimo krizę susijusi su kultūrinėmis, politinėmis ir ekonominėmis Centrinės ir Rytų Europos ypatybėmis: žemu tarpusavio pasitikėjimo lygiu, organizavimosi tradicijų stoka ir sudėtingais santykiais su profesinėmis sąjungomis (kurios visada yra gynybinėse pozicijose). Tačiau pastaruoju metu pasitaikė precedento neturinčių sėkmės istorijų sujungiant aplinkosaugos klausimus su profesinių sąjungų reikalavimais. Viešasis diskursas pamažu pereina nuo antikomunistinės retorikos prie kaltinimų oligarchams, nors kažkokių esminių pokyčių dar nepasiekta. Tuo tarpu kraštutiniai dešinieji kelia ambicingesnius reikalavimus ir užgrobia kairiąją-progresyviąją darbotvarkę.
„Yra tvaresnių protesto formų, nenorime, kad antikariniai aktyvistai atsidurtų kalėjime. Mums reikia, kad jie aktyviai dalyvautų pogrindiniame partizaniniame judėjime. Pagrindinis antikarinio judėjimo Rusijoje principas šiuo metu – kuo labiau atitolinti momentą, kai tave suims, išlikti laisvėje ir aktyviai veikti pasitelkiant kitas strategijas.“
Islamo režimas į protestus reagavo kaip visada – smurtu. Beveik 300 žuvusių, šimtai sužeistųjų ir suimtųjų, bet protestuotojų dvasia atrodo nenugalima. Gatvėse ir socialiniuose tinkluose matome masinį solidarumą, psichologinį atsparumą susidūrus su mirtimi ir bendrą viltį. Tuo šiandienos protestai labai skiriasi nuo ankstesniųjų. Ir taip smarkiai, kad kai kurie stebėtojai įvykius Irane įvardija kaip naująją revoliuciją.
Tai – ypatingas karas. Nors Putinas savo projektą apibūdino kaip konfrontaciją su visais Vakarais, kovoja ir visas Rusijos atakų prieš civilius bei civilinę infrasruktūrą pasekmes patiria tik Ukraina. Europa ir Amerika tuo tarpu teikia ekonominę ir karinę pagalbą, o likęs pasaulis susiduria su karo pasekmėmis, įskaitant aukštesnes energijos ir maisto kainas.
„Aš, kaip ir daugelis kitų fašizmo tyrėjų, tokių kaip Levas Trockis, Karlas Polanyi ar Hannah Arendt, suvokiu fašizmą visiškai kitu požiūriu. Šie autoriai matė fašizmą ne kaip visuomenės mobilizacijos, o kaip visuomenės atomizacijos rezultatą, jos susiskaidymą į privatų ekonominį gyvenimą. Būtent taip putinizmas, jeigu jį galime apibrėžti kaip naują fašizmo formą, išnyra iš neoliberalios socialinės transformacijos, kuri įvyko per pastaruosius dešimtmečius.“
„Kraštutinė dešinė išsigrynins pragyvenimo kaštų krizę“; „Ultrakonservatorė taps pirmąja premjere moterimi“; „Rinkimai: kodėl fašizmas Italijoje vis dar svarbus“. Taip pasaulio žiniasklaida reagavo į rugsėjo pabaigoje vykusius išankstinius visuotinius rinkimus Italijoje, kuriuos laimėjo Giorgios Meloni vadovaujami „Italijos broliai“ (Fratelli d’Italia, FdI).
