Migrantų krizė: kaip ją vertinti?

Kaip tai vertinti? Vidaus reikalų ministrė, ekstremaliosios situacijos operacijų vadovė Agnė Bilotaitė, o paskui ją ir kiti politikai, vadina tai hibridine ataka, vykdoma Baltarusijos uzurpatoriaus Aliaksandro Lukašenkos. Nevyriausybinės organizacijos – humanitarine krize. Jos Lietuvos apgręžimo politiką vadina neteisėta, tam pritaria ir dalis teisininkų. Prezidentas, Seimui skubiai priėmus įstatymą, pagal kurį atvykę migrantai pusei metų sulaikomi  be teismo, sakė, kad žmogaus teisės buvo išmestos į šiukšlių dėžę, bet įstatymą vis tiek pasirašė.

Seimo kontrolierius sąlygas migrantų sulaikymo vietose įvertino kaip žmonių kankinimą. Tai – rimtas kaltinimas ir rimtas nusikaltimas. Bet nėra žinių, kad prokuratūra būtų pradėjusi tyrimą dėl šio nusikaltimo. Sulaikymo sąlygos migrantams šiek tiek pagerėjo dalį jų perkėlus į kalėjimą Kybartuose, į kitas geriau įrengtas vietas, pastačius šiek tiek konteinerinių namelių. Bet jie vis vien kali. Nors prašantis prieglobsčio žmogus paprastai yra atleidžiamas nuo atsakomybės už nelegaliai pereitą sieną. Jau buvo ir kuriozų. Pora Irako piliečių nesiprašė prieglobsčio. Teismas juos nuteisė mažiau nei porai mėnesių kalėjimo, ir tiek jie jau buvo praleidę sulaikymo vietoje. Tai yra, prieglobsčio prašytojus Lietuva be teismo baudžia griežčiau nei sienos pažeidėjus…

Bet visa tai tik kokybiniai daliniai vertinimai, kurie sukasi apie dvi stovyklas. Vieni kalba apie hibridinę ataką ar net karą bei šalies teisę gintis. Kiti – apie žmogaus teises. Ir tame viešosios nuomonės kare žmogaus teisės kol kas pralaimi.

Vertinimų, kiek didelė ir sistemiška ta krizė, nėra daug. Atstovaujantys gynybinei pozicijai sako, kad problema – ne tik Lukašenkos ataka, bet ir ES migracijos politika, o žmogaus teisių gynėjų jie nevengia pavadinti net priešo penktąja kolona. Pagrindinis jų argumentas susiveda į: „Tėvynė pavojuje“. Ar tikrai? Patikrinti sudėtinga. Įvesta nepaprastoji padėtis trukdo bendrauti su migrantais ir apriboja žurnalistų darbą. Į Lietuvos-Baltarusijos pasienį lengviau patekti iš Baltarusijos pusės… 

Visgi. Krizei paaštrėjus premjerė Ingrida Šimonytė iš Seimo tribūnos skelbė, kad 2016–2017 m. Lietuva vykdė mokymus, kurių tikslas buvo suvaldyti 40 tūkstančių migrantų bangą. Bet tai buvo prisiminta greičiau tam, kad būtų įgelta buvusiai valdžiai, o ne pasinaudota rastais sprendimais. Bent visuomenei nebuvo pristatyti nei tie planai, nei kodėl jais nėra naudojamasi. Taigi, kiekybinis vertinimas sudėtingas: 2021 metais 5 tūkstančiai – per daug, 2017 metais 40 tūkstančių – suvaldoma. Kodėl toks skirtumas – neaišku. Panašu, kad viena yra gyvai valdyti, kita – modeliuoti. 

Bet lieka neaišku, ar čia individualūs trūkumai, sisteminė klaida… o gal galimybių ribos? Lietuva nepajėgi priimti daugiau nei 5 tūkstančių migrantų? Per 2019 m. į Lietuvą natūraliai imigravo apie 40 tūkstančių žmonių: 20 412 – tai Lietuvos piliečiai, 872 – ES piliečiai ir 18 783 – kitų šalių piliečiai. Tai yra, nūdienos migracijos banga tėra ketvirtadalis nuo įprastos migracijos. Ne tiek jau ir daug. 

Pažiūrėkime iš istorinės perspektyvos. 1939–1940 m. dėl prasidėjusio Pasaulinio karo Lietuva susidūrė su migracijos banga. Istorija paliko tos bangos skaičius. Pasinaudosiu 1940 m. liepos 25 d. Raudonojo Kryžiaus karo atbėgėliams šelpti įstaigos ataskaita.

Iki 1940 m. liepos 1 d. Lietuvoje buvo užregistruoti 27 452 karo atbėgėliai: 3 730 lietuvių, 12 688 lenkai ir 11 034 žydai. Vyrų – 16 921, moterų – 7 297, vaikų – 3 234. Skaičiai – kur kas didesni nei dabar. Pabėgėliai didele dalimi buvo iš Lenkijos – šalies, su kuria Lietuva buvo kariavusi, ir santykiai visą nepriklausomybės laikotarpį buvo įtempti. Be to, dar iki karo, tais pačiais 1939 m., Lietuva buvo priversta priimti virš dešimt tūkstančių pabėgėlių iš Klaipėdos.

Vis dėlto tada Lietuva su pabėgėlių banga susitvarkė. Ataskaitoje aprašyta, kaip. 1940 m. sausio–balandžio mėnesiais kasdien buvo maitinami po 20 tūkstančių žmonių. Liepos pradžioje maitinimas buvo skirtas 14 871 žmogui, iš jų lietuvių – 1 171, lenkų – 4 138 ir žydų – 9 562. Apskaita buvo vedama atskirai kiekvienai tautybių grupei. Lėšos daugiausiai buvo gaunamos iš aukotojų, o pusę tos sumos, kurią Raudonasis Kryžius surinkdavo iš aukų, pridėdavo Lietuvos Vyriausybė. Aukotojai galėjo nurodyti, kam aukoja. 

To meto spaudoje galima rasti žinučių, kad žydų organizacijos rinko aukas ne tik saviems, bet ir atskirai krikščionims. Vis dėlto, aukotojų valia Raudonasis Kryžius pabėgėlius rėmė nevienodai ir paramos dydis su laiku keitėsi. 1939 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais pinigų trūko, ir pabėgėliui maitinti galima buvo skirti tik 15 centų. Tai buvo puodelis kavos be cukraus ryte ir vakare, 100 gramų duonos ir sriubos su 15 gramų mėsos dienai. Gavus daugiau aukų iš užsienio, pereita iš pradžių prie 2 000 kalorijų, o dar vėliau – prie 2 500 kalorijų maisto davinio. Vien maitinimui buvo skiriama 70 centų, o su patalpom, apšvietimu, gydymu – 1,10 lito. Žydų padėtis buvo geresnė. Žiemą jų išlaikymui buvo galima skirti 2 litus dienai.

Kodėl toks didelis skirtumas, aiškėja iš aukotojų sąrašo:

American Joint Distribution komitetas: apie 3 milijonus;

Hooverio komitetas: apie 0,8 milijono;

Didžioji Britanija: apie 1,2 milijono;

kiti aukotojai: apie 0,5 milijono;

valstybė prisidėjo 2 539 849,83 Lt.

Iš viso gauta  8 089 560,09 Lt.

Taigi, pusę visų pinigų suaukojo žydų organizacija „Joint“.

Vertinant sumas matosi, kad pabėgėlių šelpimas tuo metu virto rimta ekonomikos šaka, užsienio valiutos šaltiniu.

Kas svarbu: netgi karo suskaldytoje Europoje Lietuvai pavyko susitarti dėl pasidalijimo pabėgėlių srautais. 600 žmonių dar gruodžio mėnesį išvyko į Sovietų Sąjungai atitekusią Lenkijos dalį, balandį 3 000 išvyko į Vokietijai atitekusią Lenkijos dalį, apie 1 500 vasaros darbams išvyko į Estiją. 

Ataskaitoje išaiškinta ir kaip Raudonasis Kryžius sunaudojo gautas lėšas:

Lietuvių atbėgėlių komitetui: 137 654,09;

Lenkų atbėgėlių komitetui: 1 527 886;

Žydų atbėgėlių komitetui: 4 102 950,65;

Lenkų ateivių komitetui: 1 140 950;

Žydų ateivių komitetui: 370 800;

Čekoslovakijos pabėgėliams: 8 535,06;

Atbėgėlių stovykloms Žagarėje, Kybartuose Vilkaviškyje Ukmergėje, Vaitkuškyje, Rokiškyje ir kitur: 800 784,94.

Iš viso išleista:  8 089 560,09 Lt.

Taigi, nežiūrint, kad Lietuva tuo metu buvo viena, nepriklausė nei ES, nei NATO, ji garbingai susitvarkė su pabėgėlių banga. Ekonomiškai Lietuva tuomet irgi buvo varganesnė… Vertindamas iš istorinės perspektyvos, turiu pripažinti, kad kokių nors „gamtos dėsnių“, neleidžiančių susitvarkyti su dabartine pabėgėlių banga, nėra. 

Kodėl dabar, esant ES paramai, stiprioms šalpos organizacijoms ir nemenkai socialinio aprūpinimo sistemai, Lietuvos valdžia nesusitvarko? Greičiausiai, priežastis – asmeninis ir kolektyvinis sprendimų priėmėjų neįgalumas. Ar tas neįgalumas būdingas tik šitai vyriausybei? Nežinia, ankstesnė tokias situacijas tik modeliavo, o kitos, kuri bandytų tai spręsti, dar neturime. Visgi akivaizdu, kad problemą vienaip ar kitaip spręsti teks, apgręžimas tik kaupia sušalusius piktus ir nusivylusius žmones prie sienos. Kažin ar jie planuoja mirti tyliai… Kaip bus toliau – pamatysime.

1940 metų Raudonojo Kryžiaus ataskaita paimta iš „Darbo lietuva“ 1940 m. liepos 26 dienos numerio. Natūralios migracijos skaičiai – iš laisvai prieinamo internete statistikos tinklalapio.