Visa tai ne tam, kad pateisintume civilių gyventojų žudymą – tai visiškai neteisinga. Veikiau norime priminti, kad viskam, kas šiandien vyksta, yra priežastis ir kad – kaip ir visuose ankstesniuose raunduose – nėra karinio sprendimo nei Izraelio problemai su Gaza, nei pasipriešinimui, kuris natūraliai kyla kaip atsakas į smurtinį apartheidą.
Nors išdidusis žydų Bundas pasisakė už tautų santarvę, atvirą ir teisingą visuomenę, kurios įrašytos ir dabartinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, organizacija jas įsivaizdavo visiškai kitaip ir labai savitai, grindė idėjomis, kurios čia ir dabar būtų labai „kitos“. Bet gal būtent tos, dabar neva atgyvenusios, „egzotiškos“ idėjos ir yra tas palikimas, kurį galėtume atrasti Bundo vaiduokliuose?
Ar ne komiška, kad trijų Birštono savivaldybių plotui prilygstantis plotelis, kuriame sugrūsti gyvena du milijonai žmonių, kelia mirtiną (ar mitinę?) grėsmę didžiausių pasaulio ginklų eksportuotojų dešimtuko nariui, turinčiam vieną moderniausių kariuomenių pasaulyje ir ginkluotam branduoliniu ginklu? Ar ne komiška, kad lazda ginkluotą bobulę gatvėje su koviniu pistoletu užpuolęs bachūras vis verkšlena gavęs nuo bobulės lazda į dantis? Ar ne komiška, kad Izraelio vadovai visus, kurie nesutinka su apartheidu, okupacija ir Palestinos etniniu valymu, kaltina antisemitizmu, patys net nesistengdami slėpti savo rasizmo?
„Tad kai pirmąkart [prosenelio] paveikslo pavadinime pamačiau žodį „bundistė“, trumpai pasiguglinau jį ir gyvenau toliau. Tik daug vėliau, po mano pačios reportažų iš Gazos ir kitur, tyrimas virto apsėdimu. Man reikėjo kuo daugiau sužinoti apie Bundą – ne tik todėl, kad jie buvo mano prosenelio bendražygiai, bet ir todėl, kad norėjau vėl į dienos šviesą iškelti grupuotę, kuri beveik visai pranyko, nors buvo tokia teisinga ir tokia teisi.”
Apie žydų socializmo istoriją ir antisemitizmą šių dienų Rytų Europoje portalo „LeftEast“ bendradarbis Jamesas Robertsonas kalbasi su Los Andžele įsikūrusios kultūrinės organizacijos „Yiddishkayt“ („Jidiškumas“) direktoriaus pavaduotoja Clare Fester.
Rugpjūčio 17 d. Lietuvos prezidentas susitiko su Indijos viceprezidentu Venkiah‘u Naid‘u. Vizito metu buvo aptariamos valstybių abipusio ekonominio bendradarbiavimo galimybės. Tikėtina, jog Lietuvos prezidento ir Naid‘o susitikimas buvo sėkmingas, kadangi vizitą vainikavo Gitano Nausėdos „odė“ Indijai. Prezidentas, skelbdamas apie susitikimą su Indijos atstovu, savo Instagram paskyroje rašė: „Mus sieja bendras interesas išlaikyti tarptautinės teisės viršenybę, apginti demokratines vertybes ir Jungtinių Tautų viršenybe pagrįstą pasaulio tvarką“, Indiją įvardydamas kaip „didžiausią pasaulio demokratiją“.
Žemės vagystės, įkalinti vaikai ir politiniai kaliniai, sugriauti namai, diskriminaciniai įstatymai, kasdienis fizinis ir psichologinis smurtas, sisteminis rasizmas, nuolatinis žmogaus teisių niekinimas ir jau tikrai atsibodusi karinė okupacija su visu savo brutalumu, tapusiu norma. Tokios šiandienos realybės Palestinoje, kurias lemia XIX a. pabaigoje pradėti projektuoti, XX a. priimti ir savavališkai įgyvendinti nesąžiningi politiniai sprendimai. Katastrofišką pagreitį įgavę jų pasekmės tragiškos ne tik milijonams žmonių Palestinoje ir už jos ribų, bet ir pačiai teisingumo idėjai.
