Rusų kalba pasaulyje kalba 258 mln. žmonių, ji yra septinta-aštunta didžiausia pasaulio kalba. Ja kalba bemaž visi Ukrainos, Baltarusijos, Kaukazo šalių, Vidurio Azijos gyventojai, iš kurių daug migruoja į Lietuvą kaip pabėgėliai ar tiesiog migrantai. Jų, beje, ateityje vis daugės – Lietuva gan greitai iš migrantų „tiekėjos“ tampa migrantų „priėmėja“.
Pristatome geriausias labai blogų metų publikacijas ir tikimės, kad tai bus gera proga prisiminti, kas vyko nelemtais 2022-aisiais politikos ir visuomenės padangėse. O gal net ir paskaityti ar paklausyti tai, ką praleidote, primiršote arba seniai žadėjote perskaityti, bet taip ir neprisiruošėte.
Kol rašau šį tekstą, policija toliau ardo barikadas ir požeminius tunelius bei areštuoja Liucerato kaime įsitvirtinusius aktyvistus, kurių dauguma ruošėsi taikiam pasipriešinimui. Policijos veiksmai klimato protesto dalyvių atžvilgiu neretai yra neproporcingi, todėl situacija kaimelyje įtempta. Policijos pajėgos į kaimą mobilizuotos iš visos federacinės žemės, aktyvistai iš savo pusės kviečia taikiam palaikymui jau nuo šio mėnesio pradžios.
Reakcija į pragyvenimo krizę susijusi su kultūrinėmis, politinėmis ir ekonominėmis Centrinės ir Rytų Europos ypatybėmis: žemu tarpusavio pasitikėjimo lygiu, organizavimosi tradicijų stoka ir sudėtingais santykiais su profesinėmis sąjungomis (kurios visada yra gynybinėse pozicijose). Tačiau pastaruoju metu pasitaikė precedento neturinčių sėkmės istorijų sujungiant aplinkosaugos klausimus su profesinių sąjungų reikalavimais. Viešasis diskursas pamažu pereina nuo antikomunistinės retorikos prie kaltinimų oligarchams, nors kažkokių esminių pokyčių dar nepasiekta. Tuo tarpu kraštutiniai dešinieji kelia ambicingesnius reikalavimus ir užgrobia kairiąją-progresyviąją darbotvarkę.
„Yra tvaresnių protesto formų, nenorime, kad antikariniai aktyvistai atsidurtų kalėjime. Mums reikia, kad jie aktyviai dalyvautų pogrindiniame partizaniniame judėjime. Pagrindinis antikarinio judėjimo Rusijoje principas šiuo metu – kuo labiau atitolinti momentą, kai tave suims, išlikti laisvėje ir aktyviai veikti pasitelkiant kitas strategijas.“
Tai – ypatingas karas. Nors Putinas savo projektą apibūdino kaip konfrontaciją su visais Vakarais, kovoja ir visas Rusijos atakų prieš civilius bei civilinę infrasruktūrą pasekmes patiria tik Ukraina. Europa ir Amerika tuo tarpu teikia ekonominę ir karinę pagalbą, o likęs pasaulis susiduria su karo pasekmėmis, įskaitant aukštesnes energijos ir maisto kainas.
„Aš, kaip ir daugelis kitų fašizmo tyrėjų, tokių kaip Levas Trockis, Karlas Polanyi ar Hannah Arendt, suvokiu fašizmą visiškai kitu požiūriu. Šie autoriai matė fašizmą ne kaip visuomenės mobilizacijos, o kaip visuomenės atomizacijos rezultatą, jos susiskaidymą į privatų ekonominį gyvenimą. Būtent taip putinizmas, jeigu jį galime apibrėžti kaip naują fašizmo formą, išnyra iš neoliberalios socialinės transformacijos, kuri įvyko per pastaruosius dešimtmečius.“
Kalbant apie karus ir karines intervencijas, esama (ne tik kairei būdingos) tendencijos teikti prioritetą taikai ir stabilumui, o ne teisingumui ir lygybei. Ir anksčiau, ir dabar, remiantis netvirtais moraliniais ir „neutralumo“ pagrindais, iš saugaus atstumo sutinkama palaikyti prievartą. Žinoma, prieštarauti tam nereiškia palaikyti karą. Tai būtų mažų mažiausiai žiauru. Tačiau mes visi privalome būti itin apdairūs šaukdamiesi taikos. Pastaruosius 20 metų Balkanuose besitęsianti taika vis labiau primena laikinas paliaubas. Prieš taiką privalome reikalauti teisingumo ir lygybės. Čia būtina prisiminti Lenino teiginį: „Arba revoliucija užkirs kelią karui, arba karas sužadins revoliuciją.“
Profesinių sąjungų vadovai nebuvo areštuoti iki paskutinio momento, valdžia taikė kažkokią savitą logiką jų atžvilgiu – neliesti iki šios vasaros. Tačiau dabar visi atsidūrė po Damoklo kardu. Ne tik patys lyderiai, bet ir jų šeimos terorizuojamos: žmonos atleidžiamos iš darbų, atliekamos neva kratos išlaužus duris, nors namuose yra žmonių, viskas išverčiama, sulaužomi baldai ir pan. Daromas didelis spaudimas, vyksta karas be taisyklių.
Kaip socialistas ir internacionalistas, aš nekenčiu karo. Tačiau pagrindinė tautų apsisprendimo teisės prielaida pateisina eilinių ukrainiečių pasipriešinimą žiauriai Vladimiro Putino invazijai į mūsų šalį.
