Pirmoji (socdemai toliau nuvils) – iš tikrųjų daugmaž tokia pati, kaip „šiandien esu tavimi nepatenkintas, rytoj irgi būsiu“. Trečioji (rimtos kairės partijos dar teks palaukti) – prognozė „po laiko“, nes, kadangi „Kartu“ nepavyko, o Lietuvos žaliųjų partijai rimtai pasirodyti teks tik 2027-aisiais, tai žinoma, kad rimtos ideologinės kairiosios partijos šiemet dar nebus.
Į kritiką atsižvelgiu ir rimtai pasižadu dabar pateikti tik labai rimtas prognozes, kurios gali arba išsipildyti, arba ne. Kad Augiui, su kuriuo tikriausiai labai smagu vakaronėse ir draugų susibūrimuose, būtų ramiau. Ir kad iš tikrųjų metams bėgant galėtume dėlioti varneles ir kryžiukus.
(Pirmąją prognozių dalį skaitykite čia)
Prognozė Nr. 4: Kuris nors „Lietuvos gelbėtojas“ vėl pasiūlys pašaudyti bendrapiliečius
Karas turi daug šalutinių poveikių. Vienas jų – vadinamasis „skaldymas“ (splitting), psichologinis reiškinys, kai pasaulis matomas juodai-baltai, o žmonės suvokiami tik kaip draugai arba priešai. Jį yra gerai apibūdinusi Elena Gasiulytė: „Jeigu myliu, tai dievinu, jeigu vos vos apsipykstame, reiškia, skiriamės.“
Jei taikos sąlygomis toks mąstymas rodo asmenybės sutrikimą, psichikos sveikatos krizę ar tiesiog nebrandą, tai karo sąlygomis jis yra kone būtinas ir kaip tik padeda išlaikyti apysveikę psichiką. Kai reikia žudyti kitus žmones ar bent jau aktyviai linkėti jiems mirties, nuo tokio kertinio prieštaravimo žmogaus psichologiją gelbsti būtent gebėjimas suskirstyti pasaulį į gėrį, kurį reikia ginti, ir blogį, kurį reikia naikinti.
Kai ukrainiečiai šitaip „skaldo“, tai ne tik visiškai suprantama, bet ir kažkiek būtina bei palaikytina. Lietuvoje reikalai kiek sudėtingesni – gyvename ne karo, o „tuoj karas“ būklėje, tad visiškai skaldyti sau leisti negalime, bet, kaip ruošiamasi karinei gynybai, taip ruošiamasi ir šiai psichikos gynybai.
Daug dalykų, kurių iki 2022-ųjų sau nebūtume leidę viešojoje erdvėje išsakyti ar bent jau dėl jų visi būtų tik galvomis pakraipę, dabar jau visiškai sakytini ir netgi sveikintini. Dėl juodai balto pasaulėvaizdžio jau kelinti metai nebesiūloma apsilankyti pas psichologą – jis palaikomas ir skatinamas patiktukais, šlovinančiais komentarais, engeidžmentu, o neretai ir oficialiais apdovanojimais.
Visiškai nenuostabu, kad didžioji dalis žymūnų, užsiimančių šia žodine kova prieš priešą ir Tėvynės gelbėjimu, yra 30-60 metų vyrai. Amžius toks, kai jau yra pasitikėjimo savimi ir gal net ir finansinių resursų, o gal ir vidurio amžiaus krizė taip numalšinama. O kad juodai baltą bei menkiau niuansuotą pasaulį sau dažniausiai gali leisti būtent vyrai – gerai žinomas šio pasaulio motyvas.
Problema tik tokia, kad, kitaip nei Ukrainoje, kol kas priešo dar negalima žudyti – tenka apsiriboti analizėmis, prognozėmis, visaišmanyste, viešu gėdinimu, cancelinimu ir kitokiais viešaisiais darbais. Tai kelia nemalonią prieštarą: žudyti jau norisi, bet dar negalima. Kas drąsesnis ir / ar turi mažiau ką prarasti, tas tiesiog važiuoja kariauti į Ukrainą. Tuo tarpu kitiems ši prieštara nejučiomis pasireiškia kur nors kalbant viešai: kaip Ramanauskui su Sinica, kaip Svarui su Kasčiūnu, kaip Jasiukevičiui su Zemkausku.
Prognozuoju, kad Lietuvai šiemet tikrai netrūks 30-60 metų vyrų, pasiryžusių ją gelbėti tiek nuo Rusijos, tiek nuo savęs pačios, ir kad bent vienas jų kur nors viešai paragins „nebežaisti demokratijos“ ir geriau susimąstyti, kuriuos bendrapiliečius šaudysime vietoje, o kuriems suteiksime karo tribunolo prabangą.
Prognozė Nr. 5: Niekas iš iškilių Lietuvos politikų nepasakys, kad Trumpas nuprotėjo
Ar man vienam, paskaičius naujienas iš už Atlanto, ima rodytis, kad gyvename ne pernelyg talentingai parašytame mokslinės fantastikos romane arba videožaidime? „JAV prezidento rinkimus antrą kartą laimėjęs realybės šou žvaigždė pasišovė iš Danijos aneksuoti Grenlandiją, taip sugriaudamas NATO“: jei tokį siužetą prieš penkiolika metų būčiau perskaitęs knygoje, būčiau pasiieškojęs kokio geresnio skaitalo.
Kur kas talentingiau parašyta tragikomedija – tai įvairiausių aukšto rangų pareigūn(i)ų reakcijos į šitą visišką nesąmonę. Pripažinkime, kad egzistuoja tik vienas normalus atsakymas Trumpui šiuo atveju, ir jis yra toks: „LOL CBB“. Bet taip sakyti tarptautinėje diplomatijoje negalima, nebe tie laikai, tad reikia sakyti, kad, pvz., „atidžiai stebime situaciją ir veiksime visiškai solidariai su Danija ir jos suverenitetu“ (Macronas). Arba kad „gerbiame grenlandiečių norus ir jų interesus, jie gali mumis pasikliauti“ (von der Leyen). Arba kad „turime tikėti, jog pasaulio tvarkos principai nebus paminti“ (Grenlandijos premjeras Nielsenas).
Kadangi gyvename šalyje, kuri užsienio politikos klausimais nori būti drąsi, bet tą narsą reiškia tik viena kryptimi, tai „lol cbb“ ar šios frazės ekvivalento neištars ir nė vienas iškilesnis mūsų politikas. Ar tai būtų Grenlandija, ar koks kitas nupezusio pedofilo fokusas, reakcijos visada bus tokios, kokios yra ir dabar: mandagiai aptakiai diplomatiškai bestuburės. Plg.:
„Mes gerbiame Danijos teritorinį vientisumą, suverenumą ir manome, kad visus tikslus, taip pat geopolitinius, saugumo, galima atliepti dirbant kartu“, – Nausėda.
„Tikimės, kad vyks viskas pagal tarptautinę teisę. Toks mūsų lūkestis“, – Budrys.
„Reikia, matyt, sugrįžti ir atsinaujinti, ar iš tiesų mes visi esame tame pačiame matomumo lauke. Ar visi suprantame, kiek tas saugumas yra svarbus, ir ar visi esame pasiryžę eiti vienu keliu“, – Ruginienė.
„Diskusijos, diplomatija ir derybos turi įvairias formas ir įvairų žodyną: vieni renkasi vienokį žodyną, vienokias formas, kiti dirba kitokiais metodais, bet šiai dienai mes turime diskusiją, tarptautinę teisę, tarptautinius įsipareigojimus ir esu tikras, kad visos civilizuotos, demokratinės valstybės puikiai supranta ir derybų, bendravimo bei bendradarbiavimo keliu ras sprendimus“, – Kaunas.
Ir taip toliau, ir panašiai. Čia, aišku, ne Lietuvos politikų kaltė – gyvename, atrodo, nebe normaliame pasaulyje, o Hanso Christiano Anderseno pasakoje. Garsiai pasakyti, kad jų karalius ne tik nuogas, bet dar ir užpakalio tinkamai nenusivalęs, pirmausia turi patys amerikiečiai. Ir vis dėlto sulaukti adekvataus situacijos vertinimo iš kurio nors iškilaus Lietuvos politiko, bent jau saviems piliečiams, bent jau „artimųjų tarpe“, būtų džiugu. Būtent todėl to ir nesitikiu, ir prognozuoju, kad taip nenutiks.
Prognozė Nr. 6: Atsiimtos pensijos infliacijos bangos nesukels
Kuo skiriasi klasikinis liberalizmas nuo neoliberalizmo? Šiaip daug kuo, bet vienas pagrindinių skirtumų toks: liberalizmas yra už laisvą rinką, kurios nereguliuoja valstybė; neoliberalizmas yra už laisvą rinką, kurią finansuoja valstybė. Pusiau privalomas pensijų kaupimas antroje pakopoje buvo tiesiog idealus tokio liberalizmo ir tokios „laisvos rinkos“ pavyzdys: lėšas privačių bankų veiklai teikėme kone privaloma tvarka, o ant viršaus dalį dar damesdavo ir valstybė.
Kaip ten yra su pensijomis ir jų kaupimu, pernelyg nesiplėsiu, tuo labiau, kad Tadas iš GPB yra du pilnus video susukęs su profesoriumi Romu Lazutka. Jei turite laisvą pusvalandį ar net pora valandų, vieną ar abu juos galite pažiūrėti čia ir čia. TL;DR (trumpa santrauka): viskas gan sudėtinga, bet galiausiai atsiremia į vieną paprastą dalyką. O jis toks: pensininkai skursta ne todėl, kad nekaupė pensijai papildomai privačiuose pensijų fonduose ar šiaip kažką gyvenime ne taip darė. Pensininkai skursta todėl, kad mes, kaip visuomenė, taip nutarėme.
Aš iš karto pasidžiaugsiu, kad jau pirmosiomis sausio dienomis užpildžiau prašymą atsiimti savo sukauptus pinigus ir kažkada pavasarį tikiuosi poros tūkstantukų sau ir dar poros tūkstantukų Sodrai. Jei ir jūs norite – Sodra viską išsamiai ir sausai paaiškinusi čia. Galiausiai vis tiek reikės tvarkytis su savo banku, kuris jūsų šešis kartus paklaus „a tėkra?“ ir dar šešis kartus perspės, kad ajajai kaip dabar čia gyvensite, bet jei nepalūšite – savo pinigus atsiimsite.
Kitas neoliberalizmo skirtumas nuo liberalizmo – tai kad liberalai tiki žmonių racionalumu, bet netiki valstybės racionalumu, o neoliberalai netiki (ar bent sakosi netikį) nei tuo, nei tuo, ir pasikliauja tik privataus sektoriaus racionalumu. Tad žinoma, kad, atsiėmę savo pinigus, žmonės nežinos, kaip su jais elgtis! Kurgi jiems, vaikučiams, be gerojo tėtės bankininko suprasti, ko jiems reikia, kaip jiems gyventi ir kaip su pinigais tvarkytis.
Ir ką jie su tais pinigais darys? O ne, tik ne tai: „pravalgys“! Dorajam bankininkui, pietaujančiam „Michelin“ žvaigždutėje pažymėtame restorane, net šakutė iš rankų iškrito. Nes valgyti, gerti, pramogauti, nusipirkti sau ką nors gražaus ar naudingo, išvažiuoti atostogų ar tiesiog mėnesį kitą ramiau gyventi, mažiau nervinantis dėl pinigų – tai nuodėmė, kažkas nešvankaus, finansinės drausmės pažeidimas! Sakau jums, grynai kaip vaikai, tik gaus tą eurą – ir jau bėga prekybcentrin čipsiukų.
O kadangi visi vienu metu ims ir pravalgys daug pinigų, tai žinoma, kad kils infliacijos banga! Tai kas, kad, kai nuosavus pinigus buvo leista atsiimti Estijoje, infliacija teišaugo dviem procentais. Tai kas, kad 2022 ir 2023 m. patyrėme maždaug 20% ir 10% vidutinę metinę infliaciją, kurios tikrai nesukėlė nei „pinigų lietūs“, nei šaldytuvų prisipirkę piliečiai. Kas, kad, palyginti su korporacijų godumu bei sutrūkinėjusiomis tiekimo grandinėmis, tas šaldytuvą tįsiantis pilietis turi tiek galios, kiek musė prieš dramblį – ne, pasidžiaugti žmonėms negalima leisti, nes jie nežino, ką daro.
Žodžiu, jei du procentiniai punktai kam nors pasirodys „infliacijos banga“, tai jiems reiktų nustoti tiek tiktokų žiūrėti, nes yra problemų su dėmesio išlaikymu ir vidutinio nuotolio atmintimi.
Pabaigai – prognozė neprognozė: skaldysimės, bet išliksime vieningi
Pabaigsiu džiugesne nata ir prognoze, kuri Augiui pasirodytų neprognozė, nes jos išsipildymą labai sunku empiriškai patikrinti. Nors žodžiai „susiskaldymas“, „poliarizacija“, „nesusikalbėjimas“ ir toliau trendins portalų nuomonių skiltyse bei socialiniuose tinkluose, iš tikrųjų, kaip visuomenė, ir toliau sutarsime visais svarbiausiais Lietuvai klausimais.
Greitai peržvelkime aktualiausias apklausas. 94% Lietuvos gyventojų Europos Sąjungą vertina gerai (53%) arba neutraliai (41%). 87% lietuvių mano, kad narystė ES Lietuvai yra naudinga. 71%–88% įvairiais aspektais, nuo narystės ES iki pabėgėlių priėmimo, palaiko ES paramą Ukrainai. 74% patinka euras Lietuvoje. 83% Lietuvos gyventojų klimato kaitą laiko gana rimta arba rimta problema. 90% palaiko Lietuvos narystę NATO. Vokietijos brigados dislokavimui pritaria 85% apklaustųjų.
Aš pats ne visais šiais klausimais visiškai pritariu daugumai, bet akivaizdu, kad tam tikrais labai svarbiais klausimais kaip visuomenė sutariame. Bendra tendencija – dažniausiai sutariame, ką daryti, bet ne visada – kaip. O tai bent jau rodo tam tikrą geranoriškumo pamatą, iki kurio galima nusileisti, kad pradėtume bendrą kalbą. Jaunystėje man, banglui, ne kartą teko derėtis su įvairiausiais marozėliais, kad negaučiau į galvą – tada labai padėdavo tokios frazės kaip „bet visi mes juk lietuviai“ arba „taigi tarp bachūrų čia viskas“. Taip ir dabar, man rodos, galiausiai būtų galima vienas kito klausti: juk ir aš, ir tu norime, kad Lietuvai ir jos liaudžiai (ok ok, „žmonėms“, jei jau taip norit) viskas būtų kuo geriau?
Be to, visiškai natūralu, kad labiau nesutariame tais klausimais, kurie yra labiau vietiniai, labiau bendro kiemo, o ne pasaulio reikalai. Aš netgi ginčiau poziciją, kad tam tikra poliarizacija iki tam tikro laipsnio yra sveikintina ir visuomenę gali paveikti teigiamai – juk kartais konfliktus tikrai geriau spręsti atvirai, galimai net ir matais pasisiuntinėjant, kad paskui, nuleidęs garą, blaiviau matytum, kas iš tikrųjų šioje situacijoje sąjungininkai, o su kuo tau nepakeliui. Svarbiausia – kad visuomenė nebijotų konfliktų ir žinotų, kaip per juos elgtis.
To mums visiems ir palinkėsiu.