LSDP: ar atsinaujinimas įvyksta vien apie tai paskelbus?

Tai yra geros propagandos esmė. Tu nori sukurti rinkiminį šūkį, kuriam niekas neprieštaraus ir kuriam visi pritars. Niekas nežino ką tas šūkis reiškia, nes jis nereiškia nieko. 

Noam Chomsky

Šio teksto garso įrašą galite klausyti čia:

Prasidėjus partijų rinkiminėms kampanijoms, viešojoje erdvėje pasklido besišypsantys reklaminiai veidai su nieko nereiškiančiais tuščiais devizais. Užtenka kalbėti klišėmis: gėris yra gerai, blogis yra blogai, mes pasisakome už gėrį. „Duok Lietuvai daugiau jėgos“, „Už galimybių Lietuvą“, „Žemei. Žmogui. Lietuvai“, „Gerbti, girdėti ir ginti. Kiekvieną.“, „Norintiems džiaugtis“… Visgi, ką iš tikrųjų žada kiekviena politinė jėga prieš rinkimus nuspėti sunku, todėl, norint apsispręsti, už ką balsuoti, gali ir neužtekti peržiūrėti rinkiminius debatus. Siekdamos patekti į seimą, kone visos partijos kalba apie valstybinio sektoriaus padarymą efektyvesniu, kovą su korupcija, skurdo mažinimą ir t.t. Atrodo akivaizdu, kad tokių pokyčių nepamatysime valdant neoliberalioms partijoms, todėl progresyvios politikos šalininkai pirmiausia atsisuka į „atsinaujinusią“ Lietuvos socialdemokratų partiją.

Paskutiniu metu kai kurie socialdemokratai nevengia užsidėti ir socialistų etiketės, reklamose save tapatina su Bernie Sanderso ar Alexandros Ocasio-Cortez tipo kairiaisiais, netgi išverčia populiariojo klimato plano „Green New Deal“ pavadinimą ir adaptuoja jį savo programoje – „Naujasis žaliasis susitarimas“. Atrodo, Lietuvos politinis diskursas reikšmingai keičiasi, Lietuvoje pagaliau pasirodo tikri kairieji, tad nebereikės sukti galvos, už ką balsuoti rinkimuose, ir pavydėti adekvataus pasirinkimo galimybę turinčioms užsienio šalims. Vis dėlto, ar ne per anksti džiaugtis? Jei kai kurie nauji partijos veidai ir atrodo teikiantys vilties, pirmose sąrašo vietose išsirikiavę politikai valdančiąsias pozicijas užima jau ne vienerius metus. Jaunieji socialdemokratai, iš pažiūros besivadovaujantys kairiosiomis idėjomis, ne kritikuoja senbuvių klaidas, o stoja juos ginti.

Tradiciškai kairiosios politinės jėgos daugiausia dėmesio skiria socialinės nelygybės mažinimui, progresinių mokesčių įvedimui, socialinių išmokų didinimui ir kitiems kuo didesnei žmonių daliai orų gyvenimą garantuojantiems politiniams sprendimams. Drįstu teigti, jog LSDP akcentą deda kitose  srityse.

Pirmas prioritetas – kultūra  

Pristatinėdamas socialdemokratų programą, partijos pirmininkas pabrėžė: „Pirmoje vietoje mes matome, kaip mūsų šalies tam tikrą poreikį proveržiui, šalies kultūrą.<…> Estai įvardija kultūrą kaip esminį faktorių, kad būtų estai. Tai mes imame šią sąvoką, šią prasmę, adaptuojame mūsų Konstitucijoje įrašytą kultūros prasmę bei reikšmę ir dedame ją kaip prioritetą siekiant sklandžios visuomenės raidos“. Kas per kairysis kaip patį svarbiausią politinį tikslą iškelia lietuvių lietuvinimą? 2019 m. duomenimis 7,7 % Lietuvos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, pagal savižudybių procentą esame pirmieji pasaulyje, o pagal suvartojamo alkoholio kiekį užimame trečią vietą globaliu mastu. Įvertinus šią tragišką statistiką, bet kuriam kairiajam būtų akivaizdu, jog pirmas prioritetas yra susitvarkyti su šiomis problemomis, kurios yra prastos ekonominės politikos padarinys. Žmonės žudosi ir geria ne todėl, kad per retai lankosi teatruose ar meno galerijose, jiems pirmiausiai trūksta padorių darbo sąlygų, laisvo laiko ar pinigų būtiniausiems pragyvenimo poreikiams patenkinti. Lietuvoje jau tapo norma, kad žmogus gali ištisą darbo savaitę dirbti sunkiai pakeliamą fizinį darbą, dėl kurio visą gyvenimą teks kęsti sveikatos sutrikimus, ir už tai gauti varganus 400 eurų, kasdien sukant galvą, kaip prasimaitinti ar išlaikyti šeimą.

Pastovus nepriteklius ir sunkus darbas priveda ne tik prie fizinių, bet ir prie psichologinių problemų.  Norėdamas jas iškęsti, žmogus pradeda svaigintis, kad bent akimirkai ištrūktų iš neteisingo pasaulio gniaužtų, kuriuose yra įstrigęs. Akivaizdu, kad pasiekus kritinį tašką šios problemos gali paskatinti savižudybę.

Kai kišenėje turi kelis eurus ir supranti, kad tai viskas, kas tau liko, kultūra ir menai tampa nebesvarbūs, nebesvarbi tampa lietuvybė ir patriotiškumas, nes visų pirma tenka spręsti išgyvenimo klausimą. Kultūros kaip problemų sprendimo būdo iškėlimas labai primena anksčiau prof. Landsbergio siūlytą idėją oro uostuose paleisti patriotišką muziką, taip neva siekiant sulaikyti emigruoti ketinančius piliečius. Realus problemos sprendimas atrodytų kiek kitaip, pirmiausia jis įtrauktų ekonominę plotmę: atlyginimų didinimą, didesnes socialines išmokas.

Čia svarbu paminėti, kad kitas LSDP iškeltas tikslas yra „visuotinis užimtumas“, kurį Gintautas Paluckas teigia nusižiūrėjęs nuo Vakarų Europos gerovės valstybių ir skandinavų, besivadovaujančių šūkiu – „visi, kas gali dirbti, turi dirbti“. Patikrinus skandinavų kairiųjų programų aprašus matyti, kad pagrindiniai akcentai sudėti ties saugių darbo sąlygų, pastovaus darbo kontrakto (kai darbdavys negali atleisti darbuotojo be svarios priežasties) ir padoraus atlyginimo užtikrinimu. Tuo metu G. Paluckas į žmogų žiūri kaip į ekonominį produktą, kuris arba generuoja ekonominę naudą, arba nedirbdamas tampa „dviguba našta“ visuomenei. Šitai ir daugelis kitų jo pasisakymų patvirtina, kad socialines nedarbo išmokas LSDP lyderis suvokia kaip veltėdžių pasipelnymo šaltinį, o ne kaip žmogaus teisę. Atrodo kiek niekinga kalbėti apie gerovės valstybių pavyzdį, neminint akivaizdaus atlyginimų skirtumo Vakarų Europoje ir Lietuvoje, kur darbo atglyginimas bent 3 kartus mažesnis, pilną darbo dieną dirbantys žmonės dažnai gyvena ties skurdo riba, o Darbo Kodeksas neužtikrina jokių darbuotojo garantijų.

Vietoj to, kad kairioji partija pabrėžtų socialinės apsaugos ir išmokų didinimo būtinybę, G. Paluckas darbo paieškos išmoką gaunančius žmones apibūdina kaip „parazituojančius“. Pasak R. Lazutkos, kuris kartu su nevyriausybininkų ir mokslininkų aljansu buvo šios išmokos iniciatorius, minimaliems žmogaus poreikiams patenkinti turėjo būti skirta 257 eurų dydžio išmoka, tačiau vyriausybė patvirtino tik 200 eurų sumą. Taigi, valdantiesiems neįgyvendinus net minimalių mokslininkų siūlymų, LSDP pirmininkas, naudodamas dešiniesiems populistams būdingą retoriką, priešina visuomenę, skatina išmokų mažinimą ir stigmatizuoja bedarbius.

Statistiniai duomenys rodo, kad socialinės pašalpos daro didelę įtaką skurdo mažinimui Lietuvoje. Jei dabartiniais duomenimis 2019 m. absoliutaus skurdo lygis Lietuvoje siekė jau minėtus 7,7 %, tai iš absoliučiame skurde gyvenančių žmonių disponuojamų pajamų atėmus socialines išmokas šis rodiklis būtų buvęs 15,1 %. Taigi, socialinių išmokų panaikinimas padvigubintų visiškame nepritekliuje gyvenančių žmonių skaičių.

Mokestinės lengvatos stambiajam verslui 

Birželio pabaigoje seime vyko balsavimas dėl  pelno mokesčių lengvatos stambiems investuotojams, kuri turtingiausius investuotojus net 20-čiai metų atleistų nuo pelno mokesčio. Už įstatymo priėmimą balsavo 102 seimo nariai, 10 – susilaikė, o prieš nebalsavo nei vienas. Šiuo metu seimo nario mandatus turi 9 LSDP frakcijos nariai ir nei vienas jų šiuo klausimu neišreiškė griežtos pozicijos (visi dalyvavę balsavime susilaikė). Būtų sunku įsivaizduoti situaciją, kai Jeremy Corbynas Britanijos parlamente ar Bernie Sandersas JAV senate be jokio pasipriešinimo, tyliai ir ramiai susilaikytų balsuojant už tax cuts for the rich (angl. mokesčių lengvatos turtingiesiems). Lietuvoje kiekvienas stambiajam verslui palankaus įstatymo priėmimas teisinamas pažadais sukurti daugiau darbo vietų ir bandant įtikinti trickle-down (angl. nubyrėjimo) ekonomikos teikiama nauda. Socialdemokratų atstovė šį balsavimą bandė užglaistyti teiginiu „tikslas geras, o priemonės – ne“. Taip, tikslas geras, darbo vietos yra geras dalykas, o mes už gerus dalykus. Realybė tokia, kad šio įstatymo projekto priėmimu niekas jokių darbo vietų įsteigti nenorėjo, o jei ir įsteigs, greičiausiai pasamdys darbuotojų, turinčių dirbti už tą patį minimalų atlyginimą, kurio problemą partiečiai vengia liesti.

Atvejai, kai socialdemokratų nariai pamiršta pamatines socialdemokratines vertybes, nėra pavieniai. Valstiečiai žalieji jau kurį laiką inicijuoja valstybinių vaistinių steigimą Lietuvoje. Siekiant kvorumo, valdančiųjų opozicija susitarė nesiregistruoti į vykstantį balsavimą. Vienintelis socialdemokratas Bronius Bradauskas išreiškė priešingą poziciją savo kolegoms ir balsavo  „už“. Šiuo įstatymu nėra numatytas joks jau egzistuojančių privačių vaistinių likvidavimas ar nacionalizavimas (valstybinės galėtų veikti šalia privačių). Taip žmonėms būtų suteikiamas pasirinkimas, ar palaikyti privatų, ar valstybinį verslą, o surinktas pelnas padidintų valstybės biudžetą.

Net jeigu konkretus LVŽS frakcijos inicijuotas įstatymo pakeitimas nebuvo idealus, socialdemokratai turėtų išsakyti aiškią poziciją tam tikrų valstybinių įmonių įsteigimo klausimu ir pasiūlyti savas išlygas. Šiuo atveju viena iš LSDP frakcijos narių seime Rasa Budbergytė apie nepritarimą valstybinių vaistinių steigimui pasakė tik tiek: „Valstybinės vaistinės tikrai ne tas kelias, kuriuo socialdemokratai mato, kad šiuo metu būtų galima spręsti problemą, nes gi iš visų mokesčių mokėtojų pinigų reikės tas vaistines išlaikyti. Tai – jaukas rinkėjui“ ir užsiminė, kad socialdemokratai sieks kompensuojamų vaistų reformos. Vadovaujantis R. Budbergytės logika, bet kokia valstybės iniciatyva sukurti darbo vietas, kuri pašalintų privatų pelno siekimą, yra nepriimtina, nes valstybinis verslas būtų kuriamas iš biudžeto lėšų. Visgi, iš kairiąja politine jėga save vadinančios partijos atstovų turėtų būti galima tikėtis, kad, nepritarus valstybinės įmonės steigimui, jie bent gebėtų argumentuoti tokio sprendimo priežastis. Šiuo atveju dar kartą buvo pasitelkta neoliberaliems politikams būdinga retorika, kuria skatinama  iš sveikatos apsaugos sektoriaus siekti privataus pelno, užuot surinktą pelną paskyrus į valstybės biudžetą.

Neprincipinga užsienio politika

Patys socialdemokratai savo užsienio politikos programą įvardijo kaip „ambicingą“, tačiau ji vargiai skiriasi nuo dešiniųjų partijų pozicijos. Labiausiai akcentuojamas Transatlantinės partnerystės stiprinimas ir besąlygiškas bendradarbiavimas su JAV. Neketinu neigti, kad NATO yra svarbi Rusijos atgrasymui ir prisideda prie Lietuvos saugumo. Nepaisant to, kalbėti apie besąlygišką draugystę  su Jungtinėmis Valstijomis ir ignoruoti jų vykdomus tarptautinius nusikaltimus yra ne ambicinga, o konformistiška. Pavyzdžiui, 2019 m. prezidentas Donaldas Trumpas vykdomuoju raštu panaikino Obamos laikų nutarimą, pagal kurį Jungtinių Valstijų žvalgybos pareigūnai privalo pranešti apie civilių mirtis bepiločių orlaivių atakose už aktyvių karo zonų ribų. Šis sprendimas padės amerikiečiams nuslėpti dronų atakų metu nužudytų žmonių skaičių ir „pagerinti“ savo statistiką. Remiantis Tyrimų žurnalistikos biuro duomenimis, JAV nuo 2004 m. įvykdė 14 040 bepiločių išpuolius, per kuriuos žuvo iki 16 901 žmonių, tarp jų net iki 2 200 civilių, iš kurių 283–454 buvo vaikai. JAV taip pat remia diktatūrinį Saudo Arabijos režimą, tiekia ginklus, naudojamus Jemeno karo, iššaukusio didžiausią pasaulyje humanitarinę krizę, eskalacijai. D. Trumpas taip pat atvirai palaiko okupacinį Izraelio režimą, jo iniciatyva buvo paruoštas „Viduriniųjų Rytų planas“, leisiantis Izraeliui prie savo teritorijos prisijungti žydų gyvenvietes Vakarų Krante, kurias didelė dalis pasaulio laiko neteisėtomis.

Kalbant apie santykius su kaimynine Lenkija, partijos programoje taip pat nurodomas siekis skatinti kuo aktyvesnį bendradarbiavimą. Šiuo klausimu socialdemokratai bent jau pamini, kad įstatymo viršenybė negali būti pažeidžiama jokioje ES šalyje, bet apie LGBT+ bendruomenės diskriminaciją Lenkijoje, kurioje kuriamos „Zonos be LGBT“, neužsimenama. Nors socialdemokratai savo politiką LGBT+ bendruomenės atžvilgiu pristato kaip vieną progresyviausių, jie kalba tik apie homoseksualų partnerystės įteisinimą, kuriam neprieštarauja netgi tokie „kairieji“ kaip valstiečiai žalieji. Apie neheteroseksualios orientacijos asmenų santuokas ir galimybę auginti vaikus LSDP nekalba. Valdant ultra-dešiniesiems, Lenkija taip pat turi vieną griežčiausių abortų įstatymų visoje Europoje, kai abortas leidžiamas tik išžaginimo ar kraujomaišos atvejais, arba kai gimdymo metu moters gyvybei gresia didelis pavojus. Taip pat šalyje yra ribojama saviraiškos laisvė. 2019 m. Lenkijos LGBT+ aktyvistė buvo areštuota ir kelioms valandoms sulaikyta, kaltinant „religinių įsitikinimų pažeidimu“ po to, kai policija rado plakatų, vaizduojančių Mergelę Mariją su vaivorykštės spalvų aureole. Pagal Lenkijos įstatymus, už tokio tipo „nusikaltimą“ pažeidėjui gali būti skirta iki 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Tad aiškinti, dėl ko bičiuliavimasis su kaimynine kraštutinės dešinės valdoma valstybe nėra vienareikšmė dorybė, tikriausiai nereikia.

Vienas dažniausių tarptautinių santykių klausimų, kurį paliečia kairiosios partijos, yra Palestinos okupacija. Apie paramą palestiniečiams ir Izraelio vykdomus nusikaltimus partijos programoje visiškai neužsimenama (tarkim, galbūt Lietuvoje tai nėra pirmo svarbumo klausimas), o partijos internetinėje svetainėje pasisakant šiuo klausimu galima atrasti du sakinius: „Esame susirūpinę dėl prastėjančios padėties Artimuosiuose Rytuose, ypač dėl dialogo tarp Izraelio ir Palestinos nebuvimo. ES turėtų aktyviau įsitraukti į derybas ieškant optimalaus kelio įgyvendinti ilgalaikį dviejų valstybių sprendimą“. Nors Lietuvoje yra gajus įsitikinimas, jog tai palestiniečių teroristai drumsčia ramų izraelitų gyvenimą, faktai rodo ką kita. Pernai metų pavasarį Palestinoje vyko protestai prieš okupacinę valdžią, tarp kovo 30 d. ir gegužės 15 d. buvo nužudyta 110 palestiniečių (įskaitant ir žurnalistus bei medicinos darbuotojus). Raudonasis kryžius pranešė, kad tuo pat laikotarpiu buvo sužalota 13 tūkstančių palestiniečių. Palyginimui, kitoje barikadų pusėje buvo nežymiai sužalotas tik vienas Izraelio kareivis. Kiekvienais metais Palestinos teritorija bei suverenumas mažėja, palestiniečiai yra prievarta iškraustomi iš savo namų, kurie vėliau nugriaunami plečiant nelegalias izraelitų gyvenvietes. Pirmiausia, ambicinga socdemų pozicija šiuo klausimu reikštų pasisakyti už okupuotų teritorijų grąžinimą Palestinai, o kol Izraelis toliau nelegaliai plečia savo teritoriją, reiktų siekti ne dialogo, bet sankcijų. Dažniausiai deklaruojamas dialogo siekis nekeičia situacijos ir neužkerta kelio ilgamečiams tarptautinės teisės ir žmogaus teisių pažeidimams. Tad partijos pozicija Palestinos klausimu yra apverktina ir vėlgi, tikrai ne ambicinga.

Apibendrinant užsienio politikos klausimą, besąlygiškas atsidavimas JAV įtakai, Lenkijos žmogaus teisių pažeidimų ignoravimas ir Palestinos okupacijos reikšmės sumenkinimas neatitinka kairiosios politikos propaguojamų idėjų. LSDP užsienio politika yra orientuota į prisitaikėliškos Lietuvos pozicjos tarptautinėje arenoje išlaikymą, ką puikiai užtikrina ir dešiniosios Lietuvos partijos. Tad šiame fronte nieko naujo.

***

Taigi, Lietuvos socialdemokratų partija dar tikrai negali didžiuotis savo atsinaujinimu. Atrasti skirtumus tarp jų ir kitų didžiųjų Lietuvos partijų yra sudėtinga, o jei ir pasitaiko, partijos pozicijos silpnumas nepadaro jokios įtakos viešojo diskurso kaitai. Abstraktūs pasisakymai už gėrį mažai ką reiškia, o konkrečių dažnai yra vengiama. Potencialiai geri politiniai pasiūlymai yra atmetami nepateikus svarių argumentų, pasitelkiant dešiniesiems būdingą retoriką. Norint, kad atsinaujinimas įvyktų, reikia drąsios ir principingos pozicijos, kuri būtų matoma be padidinamojo stiklo ir aiškiai išskirtų LSDP iš kitų partijų.