Šie parlamento rinkimai Vokietijoje žymi 16 metų trukusio Angelos Merkel valdymo pabaigą. Yanis Varoufakis tinklalapiui „Jacobin“ rašo apie tai, kaip ji tapo dominuojančia taikos meto lydere Europoje – pačios Europos sąskaita.
Miesto bendrojo plano pakeitimuose numatomas milžiniškas sunkvežimių skaičiaus išaugimas – per parą virš 12 tūkst. vilkikų judės trimis pagrindinėmis miesto gatvėmis, vieną iš kurių dar tik planuojama statyti. Taigi, šio plano tvirtinimas neatsižvelgia į nuolatinius gyventojų skundus dėl oro ir garso taršos. Pati miesto savivaldybė pripažįsta, jog dėl uosto ir transporto taršos Klaipėda yra užterščiausias miestas Lietuvoje, čia fiksuojamas didžiausias sergamumas ir trumpiausia gyvenimo trukmė.
Kaip tuomet kritikuoti korumpuotus politikus ir visokius marginalus, gyvenančius iš pataikavimo tam tikrose visuomenės grupėse klestinčioms autoritarinėms, homofobinėms ir antidemokratinėms nuotaikoms? Pirmiausia kalbėti ne sausa faktų kalba, o aršiai ginti savo vertybines pozicijas, parodant, kad demokratinės, išties liberalios ir kairiosios vertybės yra geresnės nei autoritarizmas, neapykanta kitokiems ar tradicionalizmas.
Popiežiui skelbiant, kad „šiuolaikinis Bažnyčios iškrypimas – klerikalizmas“, didelė atsakomybė tenka Lietuvos katalikų bažnyčiai. Ar ji pripažins valstybės vaidmenį integruojant įvairius požiūrius ir kuriant taiką visuomenėje? Ar vienašališkai sieks, jog jos principai būtų privalomi visai visuomenei, taip duodama peno fašistuojančioms ekstremistinėms grupuotėms?
Antroji straipsnių trilogijos „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“ dalis. Šįkart toliau aptariamas reivo kaip judėjimo ir sąvokos nyksmas ir išsiskaidymas, svarstomas šiųdienos politiškumo apibrėžimas ir jo santykis su pasipriešinimu kapitalizmui, kritikuojamas pernelyg didelis pasitikėjimas „sąmoningumo kėlimo“ metodu. Taip pat aprašomos vietinės „Šokių už X“ aktualijos, į kurias įtraukiama ir politika-per-vartojimą-ir-pramogą, liberali „tūso idėja“ bei Vilniaus naktinis aljansas. Galop pereinama prie euforijos afekto reikšmės ir „kairuoliškų“ linksmybių.
Jei Lukašenka bus nuverstas ir prasidės privatizacijos procesas, kurio metu labai tikėtina, kad gamyklos bus „optimizuotos“ arba net uždarytos, siekiant mažinti išlaidas ir didinti pelną – ar darbuotojai po 20 metų su nostalgija žiūrės į Lukašenkos valdymo metus?
Nepaisant šio vienaip ar kitaip reikšmingo socialinio judesio, daugiau susirūpinimo kelia ne prieš ką protestuojama, o už ką būtent – kokia Baltarusija įsivaizduojama nukabinus Lukašenkos portretą?
Ką iš tikrųjų reiškia pastaruoju metu išpopuliarėjęs terminas „naujasis etninis nacionalizmas“? Ar šiuolaikinis pakankamai margas (savo pilkumoje) lietuviškasis nacionalizmas papuola į šią kategoriją? Ir kaip šis reiškinys, dažnai laikomas grėsme demokratijai, tvarkosi su vis įvairėjančiomis šiuolaikinėmis visuomenėmis?
Rugpjūčio 17 d. Lietuvos prezidentas susitiko su Indijos viceprezidentu Venkiah‘u Naid‘u. Vizito metu buvo aptariamos valstybių abipusio ekonominio bendradarbiavimo galimybės. Tikėtina, jog Lietuvos prezidento ir Naid‘o susitikimas buvo sėkmingas, kadangi vizitą vainikavo Gitano Nausėdos „odė“ Indijai. Prezidentas, skelbdamas apie susitikimą su Indijos atstovu, savo Instagram paskyroje rašė: „Mus sieja bendras interesas išlaikyti tarptautinės teisės viršenybę, apginti demokratines vertybes ir Jungtinių Tautų viršenybe pagrįstą pasaulio tvarką“, Indiją įvardydamas kaip „didžiausią pasaulio demokratiją“.
Vakarų imperijos buvo, iš esmės ir pagal apibrėžimą, smurtinės prievartos ir išnaudojimo sistemos. Neretai Pietų pusrutulyje po formalaus nepriklausomybės atgavimo tironiška vietinių elitų valdžia buvo pasitelkiama užtikrinant žmonių ir išteklių išnaudojimo tęstinumą Vakarų galioms palankiomis sąlygomis. Tokie Vakarai, kokius šiandien pažįstame, paprasčiausiai neegzistuotų be šių ilgalaikių smurtinių sistemų.
