fbpx

palestina

Izraelietis Berlyne: „Šis karas, kaip ir visi karai prieš tai, nėra sprendimas“

Izraelietis Berlyne: „Šis karas, kaip ir visi karai prieš tai, nėra sprendimas“

Mati Shemoelofas, gimęs 1972 m. Haifoje, yra arabų ir žydų autorius, dešimt metų gyvenantis Berlyne. Izraelyje jis išleido dešimt knygų: septynis eilėraščių rinkinius, apsakymų rinkinį, eseistikos knygą ir romaną. Pirma knyga Vokietijoje – eilėraščių rinkinys Bagdad. Haifa. Berlin (2019). Be to, pasirodė jo radijo pjesė „Būsimas krantas“ (Das künftige Ufer, 2018). Antra knyga šioje šalyje – eilėraščių rinkinys „Laivelį savo rankoje vadinu randu“ (Das kleine Boot in meiner Hand nenn ich Narbe: Gedichte, 2023). Shemoelofas prisidėjo prie dviejų Vokietijos sostinės literatūrinių grupių įkūrimo: „Poetic Hafla – daugiakalbis meninis vakarėlis“ ir „Anu – žydai ir arabai rašo Berlyne“. Kai kurie jo tekstai išspausdinti antologijoje „Ką tai turėtų reikšti: naujoji hebrajų poezija Vokietijoje (Was es bedeuten soll: Neue hebräische Dichtung in Deutschland, 2019).

Solidarumo su palestiniečiais laiškas iš Ukrainos

Solidarumo su palestiniečiais laiškas iš Ukrainos

Mes – tyrėjai, menininkai, politiniai ir darbo teisių aktyvistai iš Ukrainos – reiškiame solidarumą su Palestinos žmonėmis, kurie 75-erius metus kenčia ir priešinasi Izraelio karinei okupacijai, atskirčiai, kolonijinių nausėdijų smurtui, etniniam valymui, žemės atiminėjimui bei apartheidui. Šį laišką rašome kaip žmonės žmonėms. Vyraujančiame diskurse Ukrainos ir Palestinos kovos dažnai visiškai atskiriamos. Šiuo laišku mes šią skirtį atmetame, ir steigiame savo solidarumą su visais, kurie gyvena priespaudoje ir kovoja už laisvę.

„Chat GPB“: Kodėl mums rūpi Gaza?

„Chat GPB“: Kodėl mums rūpi Gaza?

Šios serijos pavadinimas – labai abstraktus, nes kalbėjome ilgai ir palietėme nemažai niūrių temų. Tad iš karto kviečiame šiai serijai psichologiškai nusiteikti. Ir ne vien dėl jos ilgio. Kalbame apie Izraelio-„Hamas“ (ar Izraelio-Palestinos, ar Izraelio-Gazos) konfliktą, kai kurių vadinamą ir tiesiog „karu“.

Netikėta ataka iš Gazos šiurpino izraeliečius. Ji taip pat turėtų atskleisti ir kontekstą

Netikėta ataka iš Gazos šiurpino izraeliečius. Ji taip pat turėtų atskleisti ir kontekstą

Visa tai ne tam, kad pateisintume civilių gyventojų žudymą – tai visiškai neteisinga. Veikiau norime priminti, kad viskam, kas šiandien vyksta, yra priežastis ir kad – kaip ir visuose ankstesniuose raunduose – nėra karinio sprendimo nei Izraelio problemai su Gaza, nei pasipriešinimui, kuris natūraliai kyla kaip atsakas į smurtinį apartheidą.

Žydų darbininkų Bundas Lietuvoje: kas mums liko iš Bundo?

Žydų darbininkų Bundas Lietuvoje: kas mums liko iš Bundo?

Nors išdidusis žydų Bundas pasisakė už tautų santarvę, atvirą ir teisingą visuomenę, kurios įrašytos ir dabartinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, organizacija jas įsivaizdavo visiškai kitaip ir labai savitai, grindė idėjomis, kurios čia ir dabar būtų labai „kitos“. Bet gal būtent tos, dabar neva atgyvenusios, „egzotiškos“ idėjos ir yra tas palikimas, kurį galėtume atrasti Bundo vaiduokliuose?

Kodėl Izraelis taip nekenčia Gazos, arba Izraelio parlamento rinkimai Gazoje

Kodėl Izraelis taip nekenčia Gazos, arba Izraelio parlamento rinkimai Gazoje

Ar ne komiška, kad trijų Birštono savivaldybių plotui prilygstantis plotelis, kuriame sugrūsti gyvena du milijonai žmonių, kelia mirtiną (ar mitinę?) grėsmę didžiausių pasaulio ginklų eksportuotojų dešimtuko nariui, turinčiam vieną moderniausių kariuomenių pasaulyje ir ginkluotam branduoliniu ginklu? Ar ne komiška, kad lazda ginkluotą bobulę gatvėje su koviniu pistoletu užpuolęs bachūras vis verkšlena gavęs nuo bobulės lazda į dantis? Ar ne komiška, kad Izraelio vadovai visus, kurie nesutinka su apartheidu, okupacija ir Palestinos etniniu valymu, kaltina antisemitizmu, patys net nesistengdami slėpti savo rasizmo?

Pabėgėliai ir „pabėgėliai“, arba Vieniems – užuojauta, kitiems – naktys miške

Pabėgėliai ir „pabėgėliai“, arba Vieniems – užuojauta, kitiems – naktys miške

Vienas kertinių argumentų, kuriuo pernai mėtėsi valdžia, buvo tai, jog Lietuva nepajėgi priimti tiek migrantų, kiek jų pateko į mūsų šalį per Baltarusiją. Tiesa, jų pateko vos apie 4000, o dabar mūsų valdžios institucijos laisvai svaidosi gerokai didesniais skaičiais – esą turime būti pasiruošę priimti ir virš 20 000 ukrainiečių karo pabėgėlių. Visos kalbos apie visišką valstybės „negalėjimą“ migrantų krizės akivaizdoje dabar atrodo kaip piktas pokštas. Atrodo, kai reikia, valstybė gali. Klausimas, kodėl pernai „nereikėjo“?