Pristatome geriausias labai blogų metų publikacijas ir tikimės, kad tai bus gera proga prisiminti, kas vyko nelemtais 2022-aisiais politikos ir visuomenės padangėse. O gal net ir paskaityti ar paklausyti tai, ką praleidote, primiršote arba seniai žadėjote perskaityti, bet taip ir neprisiruošėte.
„Kraštutinė dešinė išsigrynins pragyvenimo kaštų krizę“; „Ultrakonservatorė taps pirmąja premjere moterimi“; „Rinkimai: kodėl fašizmas Italijoje vis dar svarbus“. Taip pasaulio žiniasklaida reagavo į rugsėjo pabaigoje vykusius išankstinius visuotinius rinkimus Italijoje, kuriuos laimėjo Giorgios Meloni vadovaujami „Italijos broliai“ (Fratelli d’Italia, FdI).
Todėl truputį atrodo, kad šalia Marxo ir Nietzschės reiktų kažko trečio, o dar geriau – trečios. Jei jau tikrai norime kalbėti apie politinę filosofiją „XXI amžiui“, tai turime klausti savęs – kiek mūsų auditorijos yra matę kūjį ir / ar pjautuvą, o tuo labiau – laikę juos rankose? Tačiau bemaž visi esame laikę ir pagal paskirtį naudoję, pvz., kompiuterio pelę ir keptuvę. Keptuvės vaizdinys, beje, atrodo visai tinkamas, jei norime kalbėti apie darbo klasę, kuriai priklauso ne tik BMW automobiliui detalę tekinantis meistras, bet ir „Starbucks“ baristas ar „Bolto“ pavežėjas. O tuo labiau – gausybė apmokamą ir neapmokamą reprodukcinį, namų ruošos, rūpybos darbą dirbančių darbuotojų visame pasaulyje.
Mūsų pasauliams tampant vis labiau medijuotais („įtarpintais“), žiniasklaidos kūrėjams – žurnalistams, redaktoriams, viešųjų ryšių ir reklamos specialistams, netgi įvairiausio plauko „įtakoriams“ – tenka tiek galios, kad ja bemaž susilygina su valstybės tarnautojais ir karjeros politikais. Vadinasi, ir atsakomybės turėtų būti reikalaujama panašios. Tačiau kaip tai pasiekti, nelendant į cenzūrą, teismų maratonus ir moralės policijos dalinius?
1863 m. Lenkija ir Lietuva vėl sukilo prieš carą. Marxas tai laikė naujos revoliucinės epochos pradžia ir Engelsui rašė: „Ką manai apie šitą lenkišką reikalą? Man aišku viena: Europoje ir vėl atsivėrė revoliucijų laikotarpis.“ Kai Prūsija ėmėsi gelbėti Rusijai malšinti sukilimą, jis prikalbino Engelsą kartu parašyti ir išleisti brošiūrą vokiečių darbininkams, raginančią remti lenkų siekius. Vienu metu Marxas netgi turėjo mintį suorganizuoti vokiečių savanorių grupę ir vykti kovoti į Lenkiją.
– O davai nusibraukiam ir sau, ir teismams apskritai dar ir tą reitingą, kiek jo ten belikę, – tarė Vilniaus apygardos teismas.
– Kaip fainiai, aš irgi noriu! – atitarė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
„Pastaraisiais metais daug rašiau apie taikos siekį ir civilių aukas abiejose Donbaso karo pusėse. Bandžiau skatinti dialogą. Bet visa dabar jau parūko dūmais. Kompromiso nebus. Putinas lai planuoja ką tik nori, bet net jei Rusija ir užims Kijevą bei įstatys okupacinę vyriausybę, mes priešinsimės. Kova tęsis tol, kol Rusija paliks Ukrainą ramybėje ir gaus atlyginti už visas aukas ir visą destrukciją.“
ES santvarka šiuolaikinėje konstitucinėje istorijoje unikali, nes „jos modelis – ne Atėnai, o Sparta, kur piliečių susirinkimas balsavimu priimdavo arba atmesdavo Seniūnų Tarybos pasiūlymus, bet pats įstatymų projektų siūlyti negalėjo“. Sąjungos elito politinė kultūra primena europietiškąją restauraciją ir jos įpėdinius prieš XIX a. įvykdytas balsavimo teisės reformas, „laikus, kai politika iš esmės buvo laikoma ministrų kabinetų, diplomatų ir aukščiausio rango biurokratų monopoliu“. Trumpai tariant, Sąjungos santvarka yra oligarchija.
Europos Parlamento, kuris nuo rinkėjų visiškai atsiriboja vos užsidarius rinkimų apylinkėms ir nei surenka jų pageidavimus į vieną vietą, nei jiems atstovauja, funkcija, kaip apibūdino italų mokslininkas Stefano Bartolini, yra „elitų konsolidacija“. Šio proceso metu partijos susivienija į neva demokratinę asamblėją, kurios užkulisiuose patogiai steigiasi ir įsitvirtina oligarchinės klikos. Pastarosios mielai įgautų ir daugiau galių, bet nėra suinteresuotos kurią nors iš jų perleisti tiems, kuriems formaliai atstovauja.
Rubrikoje „GPB Pokalbiai“ kalbiname tris Kaunas Pride organizatorius – Viktoriją, Danielę ir Roką. Apie pirmųjų LGBTQ eitynių Kaune organizavimo užkulisius, apie visos žiniasklaidos lauktas ir neįvykusias riaušes, apie politinę potekstę, kuri išgąsdino liberalus bei apie šypsenas, pasislėpusias po kaukėmis.
