Už New Nordics geresnė Lietuva

Teksto galite ir klausytis:

Taigi, kaip galėtų atrodyti už New Nordics Lietuvą geresnė Lietuva?

Įsivaizduokit, kad sėdatės savo teksto rašyti erdvioje ir šviesos kupinoje bibliotekoje kur nors Pašilaičiuose. Šalia vyks gyva paroda, kurioje senjorai pasakos vaikams, kaip žmonės Lietuvoje gyveno seniau. Apie Koncevičiūtės laikų Lietuvą, kurioje seniai karo nebuvo, ir apie tai, kaip senosios škodos virto šiuolaikiškais autonominės ridos troleibusais. Jau keliolika metų juos sėkmingai surinkinėja ir eksportuoja viena Vilniaus savivaldybės įmonė.

Prisimenat pokalbį su simpatišku pusamžiu vyru, sutiktu „Bokšto SPA“, kai praėjusią savaitę užsukote tenai su trimis draugėmis po darbo. Aptarinėjot artėjančius mokyklinius egzaminus, kuriuos netrukus turės laikyti jūsų atžalos. „Negali būti, kad Laumenskienė šiais metais nebuvo atostogose! Mano dukrai tuoj matematikos egzaminas, mokytoja turi būti šviežia kaip bitutė“, – piktinosi viena draugė mokytojai gresiančiu perdegimu. Tai nugirdęs, į pokalbį įsiterpė minėtas vyriškis: „Atleiskit, negalėjau nesureaguot. Mano dukros matematikos mokytoja irgi tokia pačia pavarde. Ar jūs iš Pašilaičių Kristinos Sabaliauskaitės gimnazijos? Ką veikia mokyklos direktorė? Reikia tą mokytoją tuoj pat išsiųsti atostogų.“ 

Vyriškis į SPA prakaito nusiplauti užsuko po darbo „Švaros brolių“ plovykloje. Namo pas dukrą grįžęs vienišas tėtis tądien dar pagalvos: „Velnias, kaip gerai. Mano tėvai, irgi mokytojai, anksčiau daug dirbo už grašius, paskui mano mokytojai uždirbo daug, bet ir žiauriai persidirbdavo, nes trūko mokytojų. O dabar didžiausia problema, kad mokytojai nenori eiti atostogų! Visai ne kaip ukuose, kuriuose kadaise gyvenau.“

Su šiuo vyru keliai vėliau dar susikirs madingiausiame tų dienų Vilniaus naujosios Rytų Europos virtuvės restorane „Bulvė“. Prieš metus išpopuliarėjusiai veganiškai vietai pavyko iš naujo išrasti dviratį lankytojams pasiūlius naujų gurmaniškų patiekalų iš anksčiau skurdo ir pilkumos simboliu laikytos bulvės.

Klausydamasis visų tų pasakojimų apie praėjusius laikus prisiminsite, kad New Nordics buvo tas jūsų kartą apibrėžęs naratyvas su Gedo prospekto „Zara“ ir „Circle K“. Kaip juokingai šiandien atrodo tas anuomet demonstratyviai gyventas „geras gyvenimas“ jums ir jūsų draugams iš Malmės ar Kopenhagos. O šiandien nei super pigiai galimai vaikų Bangladeše pasiūti „Zara“ rūbai, nei per brangi „Circle K“ kava ar taršus kuras jau nebėra plačiai suvokiamas gero, tuo labiau – „šiaurietiško“ gyvenimo standartas.

Nes ilgainiui užaugo karta, kuriai ir „Bokšto SPA“, ir „Toda“, ir privati mokykla, ir anglų kalbos stovyklos Oksforde, ir kelionės į Tenerifę per vaikų atostogas, ir vasarnamis Nidoj tiesiog nebedaro tokio teigiamo įspūdžio. Į „Bokšto SPA“ įkopia jau visi, kas dirba ir uždirba. „Toda“ patiekalai įperkami taip pat. Vasarnamius Nidoje išgali tik visiški milijardieriai, užtat valstybės apmokamų vaikų stovyklų Nidoje netrūksta. Tiesa, jūsų laikais vaikai vasaras leisdavo Tenerifėje, bet klimato kaitos padariniai pavertė Ispaniją beveik negyvenama dykuma.

Jei kam Lietuva ir tapo „New Nordics“, tai pusei milijono klimato kaitos migrantų ispanų. Jie taip ir vadina mūsų šalį, bet mums ji – tiesiog Lietuva. Netrūksta čia ne tik vienaragių, bet ir sėkmingai veikiančių valstybinių aukštųjų technologijų įmonių, kuriose tiesiogiai taikomi šalies aukštųjų mokyklų ir mokslinių institutų išradimai. Pirmauja, žinoma, tradicinės lazerių, biotechnologijų ir atsinaujinančios energetikos pramonės šakos. Nors „Eurovizijos“ vis dar nelaimėjom, bet filmų pramonė jau seniai vakariečiams nieko neprimena. Tik savo paties skoniui dar sunkiai įtinkam. Nors mūsų kino kūrėjų namuose po auksinėmis palmės šakelėmis jau seniai chillina Berlyno lokiai ir ne tik, bet, atrodo, seni įpročiai miršta sunkiai. Vis dar randam, kaip save pakritikuoti – tik geranoriškiau, nebe senoviškai: „kaip lietuviškam – nieko“.

Susisiekimas šalyje – puikus. Ir ne tik šalyje. Nauju europinės vėžės traukiniu riedame iki Varšuvos, o nuo ten – į visas keturias puses iki Lisabonos, Palermo ar Atėnų. Su atlaidžia nostalgiška šypsenėle lūpose prisimenam, kaip visur lakstėm ryanairais ir wizzairais – suspausti kaip karvės tvartuose, užsiknisę, oro uostuose valandų valandas prakiurksoję. Dabar, jei kur ir skrendam, tai nebent į kitus žemynus, kur jau dėl tikslo, dėl įspūdžio verta paaukoti patogumą ir šiek tiek ekologijos. O po Europą ir jos apylinkes patogiai išsidrėbę, kojas ištiesę važinėjam traukiniais. Kam papildomo euriuko negaila – tai ir miegamuosiuose vagonuose pernakvoja.

Suskystintų dujų terminalas dabar jau – plaukiojantis nepriklausomybės muziejus, nes tiek dujų mums jau nebereikia. Energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių pasigaminam pakankamai, perteklių drauge su ES parduodam JAV neseniai per Atlantą nutiestais kabeliais. Padedam laiku nuo angliavandenilių adatos nenušokiusiems amerikonams išgyvent žiemą, tyliai juokiamės į rankovę ir sakom: „Yes we can! Help you.“

Kažkas po daugybės metų savivaldybės rūsiuose rado Žaliojo tilto sovietines skulptūras. Senjorai feisbuke pradėjo postinti ta tema it pašėlę. Akimirkai net šiek tiek atsigavo senuko feisbuko akcijos. Kalbos apie skulptūras kažkaip ištrūko iš feisbuko burbulo, apie skulptūras pradėjo rašyti vietinė žiniasklaida. Konservatorių partijos deleguotas švietimo ministras išreiškė susirūpinimą, kad niekas neprisimena, kas tos sovietinės skulptūros ir kas tas sovietmetis. Žinoma, prirašyta įvairiausių knygų ir apie jį, ir apie po jo ilgai gyvavusį amžinos aukos, „ašaros Dievo aky“ tropą, ir mokykloje apie Sovietų Sąjungos laikus dėstoma niuansuotai. Bet gyvi artefaktai – neįkainojamas dalykas, todėl… būtina jas grąžinti.

Tam, kad šiuolaikinė karta galėtų prisiminti ir prisiliesti prie autentiškos sovietinės praeities, skulptūros grąžintos ant Žaliojo tilto. Tiesa, jas kiek pakeitus: pridėjus paaiškinamuosius informacinius stendus ir kai kurių jų veidus apvožus metalinėm dėžėm. Taip, kaip pavaizduota vienos meno istorikės rastuose archyviniuose, kažkada pirmam ar antram dešimtmety darytose meninės instaliacijos nuotraukose.

Europos Sąjunga mums jau nebe sąjunga, į kurią įstojome, nebe nuprotėjęs Briuselis, o sąjunga, kurioje aktyviai dalyvaujame. NATO vis dar yra ką veikti – po tikrai nenusisekusio karo su Ukraina Rusijoje stojo rimta suirutė, ir velniai žino, ko iš jos galima tikėtis. Bet į ankstesnio pobūdžio nuotykius, kaip kadaise Irake ir Afganistane, Šiaurės Atlanto organizacija nebesileidžia. Po to, kai radome ir nubaudėme už CŽV kalėjimą Antaviliuose atsakingus asmenis ir nusiplovėme reputacines dėmes, su Švedija, Suomija ir kitomis kaimynėmis sėkmingai priešinamės bet kokioms karinėms NATO intervencijoms.

Lietuvoje mes jau seniai diskutuojam apie klausimus, kurie nėra vien tik apie mūsų išlikimą. Todėl daugiau laiko turime lokalesnėms, kasdieniškesnėms namų bendrijų, darboviečių, rajonų, kaimų, miestų ir regionų problemoms. O taip pat – ir žiūrėjimui kiek toliau savo nosies. Diskutuojame, kaip tvarkytis su klimato kaita ir jos keliamomis pasaulinėmis problemomis. Kaip užtikrinti nuo jos bėgančių migrantų saugumą, kaip nenuskriausti nei jų, nei vietinės darbo rinkos. Kaip užtikrinti saugumą visame pasaulyje, o ne tik privilegijuotuose regionuose.

Mūsų pačių gynyba adekvačiai finansuojama iš kapitalo mokesčių. Itin pasiteisino sprendimas padidinti mokesčius juridiniams asmenims. Pasaulis vis dar nesaugus, bet esame neblogai pasirengę. Po ilgų laisvosios rinkos aukštinimo metų valstybė-auklė grįžo. Tarp jos darbų – pokario Suomijos pavyzdžiu statyti bunkerius bei rūpintis, kad galimam karui pasiruošusi būtų visa visuomenė. Kalbos inspekcijos seniai nebėra, kalbos niekas nereguliuoja. Tik VLKK ją vis dar stebi, tiria ir dalina neprivalomus patarimus kalbos klausimais. Medžiai miestuose užaugo tokie, kad jau galima prisėsti po jų lajom ir išgerti kavos puodelį karštą vasaros dieną. Visa tai – po įvestų griežtų bausmių už nemotyvuotus kirtimus tiek miestuose, tiek miškuose.

„Sengirės fondas“ stagnuoja, bet vienas jo įkūrėjų Mindaugas Survila džiaugiasi. Valstybei išplėtus saugomų miškų plotus sengirių tuojau apsaugosim tiek, kiek laisvosios rinkos mechanizmų pagalba fondui ir per šimtą metų nebūtų pasisekę. Veiklą iki minimumo apribojo Lietuvos Raudonasis Kryžius, „Maltiečiai“ ir panašios labdaringos organizacijos. Gyvenam taip gerai, kad jų pagalbos tiesiog nereikia. Daugiausia liko administracines funkcijas vykdantis personalas, kuris koordinuoja humanitarinę veiklą klimato katastrofų nualintoje Pietų Europoje ir po karo atsigaunančioje Ukrainoje. Tiesa, neseniai skaitėte, kad anksčiau veikė kažkokie „maisto bankai“. Kosmosas!

Pievos žydi, pelkės atkurtos, žemdirbiai toliau ūkininkauja, tik naujoviškai. Ekstensyvi žemdirbystė, orientuota į eksportą ir prikūlimo rodiklius, patyrė krizę, kai trečiajame dešimtmetyje su traktoriais į sostinę suvažiavę ūkininkai sėkmingai pasipriešino reformoms. Ilgainiui jų dirbama žemė išseko. Iš sudykumėjusių laukų nebuvo nei ką kult, nei ko užaugint, tad ūkininkai patys ėmėsi naujų metodų žemės ūkio veiklą derindami su aplinkosauga ir turizmu. Užliejamose pievose ganosi gyvuliai, atkurtose pelkėse – turistai. Užauginti grūdai ir derlius keliauja ne į Saudo Arabiją, o į mokyklų valgyklas. Trumposios grandinės, baby! Ir jokios paramos radikalų islamą remiantiems Saudų princams. 

Mūsų tėvams dar atsiliepė sovietinė istorija. Jie dar turėjo skurdžias vaikystes. Jie dar žinojo, ką reiškia Gariūnuose ant kartono matuotis kelnes kūno kultūrai. Nors ir gerą išsilavinimą gavę, mūsų seneliai buvo nuolat persidirbę ir savo atžalas laukinio kapitalizmo metais augino visiško nesaugumo atmosferoje. Tada taip buvo – arba kuri verslą, arba skursti. Mūsų tėvai verslo jau galėjo mokytis ISM ar kokioj Kopenhagoj gauti verslo administravimo magistrą. Reikėjo kelių kartų, kad suprastume, jog verslas nėra panacėja. Kad rinka, nors ir turi fantastišką kūrybinį potencialą, be priežiūros tampa žiauri ir ima ryti pati save. Užtenka paminėti neseniai skaitomiausių knygų topuose atsidūrusią ISM profesoriaus emerito Raimondo Kurlianskio ir gyvenimo koučerio Eligijaus Masiulio memuarų knygą Thinking and living out of the box: asmeninė laisvosios rinkos istorija. Tikrai gerai surašyta graudi ir pamokanti istorija!

Mūsų tėvai dar skaitė ir citavo savo laiku didelę įtaką padariusią psichologės Danutės Gailienės knygą Ką jie mums padarė? – apie sovietmečio traumas, kurias su savimi nešiojosi posovietinės kartos atstovai. Mes gi jau baigiam gydytis posovietinio laukinio kapitalizmo traumas. Ką jie mums padarė? mums reiškė kiek kitus dalykus. Posovietmetis mums asocijavosi su tėvais, kurie amžinai buvo kaip medis storu kamienu ir didelėm šakom, po kuriom dėl tėvų vikrumo, sumanumo, atsparumo ir rūpesčio buvo visko, tik nebuvo jų pačių. Mat šakos buvo per aukštai, kad galėtum jas apkabinti. Panašiai kaip amžinai išvykę arba ne namie esantys tėvai. Jie spekuliavo arba dirbo per tris darbus, kad mus išmaitintų ir užaugintų dėkingais ir darbą vertinti mokančiais žmonėmis, į mus – savo ateitį – sudėję daug vilčių.

Jie dėl visko kaltino sovietmetį, nors juos drožė jau nepriklausomybės laikų naujo gyvenimo ir naujos Lietuvos statytojai. Bet mes užaugom. Išmaišę Tenerifes, Kalifornijas ir Havajus laiko savo seniems tėvams turime mes. Pagaliau galime atsigriebti ir nieko nekaltinti. Kartu nueinam ir į Olego Šurajevo (jis vis dar gyvas ir vis dar juokingas!) šou ar nuvažiuojam į „La Scalą“ paklausyti operos.

Valstybei nusprendus panaikinti šimtmečio viduryje išplitusią atskirtį, buvo nutrauktas privačių švietimo įstaigų subsidijavimas valstybės lėšomis. Privačios mokyklos savo veiklą, žinoma, tęsė toliau. Tačiau perskirstyti finansai ir pamažu pakelti mokesčiai padidino valstybės biudžetą ir leido samdyti daugiau pedagogų už geresnę algą. Mokytojo profesija iš deficitinės pagaliau tapo ne tik prestižine, bet ir gerai apmokama. Ne 2025-aisiais, kaip tais laikais buvo juokiamasi, – užtruko kiek ilgiau.

Dalis mokytojų iš privačių mokyklų grįžo dirbti į valstybines. Tėvų laikais susiformavusi paralelinė korepetitorių sistema nunyko, nes nebeliko poreikio. Švietimas tapo šalies prioritetu, o mokytojai – viena geriausiai apmokamų profesijų. Mokinių pasiekimai sostinėje ir regionuose ėmė reikšmingai nebesiskirti. Nebeliko ir mokyklų reitingavimo, nes visos mokyklos tapo geromis. Švietimui tapus prieinamu visiems, padidėjo gyventojų galimybės startuoti iš vienodų pozicijų gyvenime. Valstybė įvedė ne lygiavą, o lygias galimybes. Šiandien net ir turtingiausi tėvai nesibodi savo vaikų leisti į valstybines švietimo įstaigas.

Panašiai ir su sveikatos apsauga. Tiesa, eilės vis dar egzistuoja, tačiau laukti tenka nu jau ilgiausiai mėnesį kitą. Nieko nebestebina šeimos gydytojai arabiškomis pavardėmis ar chirurgės moterys. Pagal paskiepytų ir imunizuotų vaikų skaičių pirmaujame Europoje. Trečiajame dešimtmetyje Europą stebinę susirigimų tuberkulioze mastai Lietuvoje ilgainiui buvo suvaldyti. 

Psichologo pagalba dabar plačiai prieinama visose šalies poliklinikose. Pasirodo, ko reikėjo – tai į psichikos sveikatą pažvelgti kaip į politinę problemą. Priklausomybės nuo alkoholio ir kitų narkotinių medžiagų skaičiai sumažėjo tiek, kad galime nebe naujais draudimais užsiimti, o gilintis į problemą iš esmės. Su priklausomybe nuo lošimų sunkiau – tebesitęsia pandemija. Rimčiau dėl jos diskutuoti pradėta, kai trečiojo dešimtmečio viduryje šalį supurtė vieno stadiono statybų istorija – internetiniame kazino vieno fondo vadovas pralošė beveik 16 milijonų statyboms skirtų pinigų! 

Nepralošk pinigų kazinkėje – geriau paremk GPB:

Mūsų tėvams siaubą kėlė tualetpopierines dešreles valgantys vaikai. Otai, aštuonkojai, antytės confit ar dešrelė iš kapotos mėsytės jiems asociavosi su priteklium ir geru gyvenimu. Niekada nebuvo ir nėra taip, kad vienodo gerumo otai būtų prieinami visiems. Tiesa, kad vidutinės kokybės otą paprastas lietuvis šiandien gali įpirkti LIDL. Vis tik šviežiai pagautas otas vis dar per brangus. 

Tačiau šiandien, kai vidutinis valstybės tarnautojas gali sau leisti tiesiog geros kokybės paslaugas ir produktus, nepasiekiami aukščiausios kokybės dalykai neatrodo katastrofa. Užteko iš vidutiniško pakilti iki tikrai gero gyvenimo ir apie priteklių ir nepriteklių mąstome kitaip. Su atlaidžia pašaipa žiūrim į tuos čiudakus, kurie plėšosi maikes dėl aukščiausios kokybės ir gerovę matuoja vien BVP. Patiriamas stresas to nevertas, verčiau važiuojam į sodybėles ekologiškų paprikų ravėti arba keliaujam, leidžiam laiką su šeima ir draugais, užsiimam bendruomenine veikla namų bendrijose, šachmatų klubuose, vietinėse bibliotekose ir profsąjungose (juk verslas ir rinka patys nesusireguliuos) arba mokomės naujų įgūdžių. Na, o sustiprėjus bendruomeniniams ryšiams žmonės jaučiasi mažiau vieniši ir rečiau patiria depresiją.

Pokyčiai pirma įvyko piniginėse, o ilgainiui ir galvose. Tapom daugmaž lygia ir gerai gyvenančia, aukštos kokybės viešosiomis paslaugomis besidžiaugiančia ir dėl to nemažai laisvalaikio turinčia visuomene, nes įsisamoninom, kad tvari gerovė ateina ne iš alkio, kurio nestigo mūsų senelių ir ypač tėvų kartai, o iš bendradarbiavimo. Kai pagaliau panorome ne tik nuoširdžiai pakviesti susitarti, bet ir iš tiesų girdėti vienas kitą, pavyko susitarti dėl to, kas gerai ne kiekvienam atskirai, o visiems drauge. Atsirėmę į valstybę ėmėme kurti naują šalį. Ne prisiminimai apie skurdžią praeitį, o gal kiek utopiškos ateities vizijos ėmė mus varyti į priekį. Baigėme optimizuoti ir pradėjome maksimizuoti, bet saikingai ir ne dėl Excelio skaičiukų ar britų turisto Islandijos gatvėje nuomonės. Toks ir buvo skirtumas tarp New Nordics ir savigarbą atradusios naujosios Rytų Europos Lietuvos. Arba tiesiog Lietuvos. Koks, galiausiai, skirtumas.

Viršelio nuotraukoje – Karolis Dambrauskas su New Nordics dešrainiu. Nuotrauka Monikos Žėkevičiūtės.