Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:
Aš gimiau paskutiniais Sovietų Sąjungos metais, keli mėnesiai po to, kai 1988 m. birželį susikūrė Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė, ir pora metų iki nepriklausomybės paskelbimo. Gimiau tipiniame, ant sovietinės industrializacijos steroidų išaugintame vidutinio dydžio pietų Lietuvos mieste. Mama buvo fabriko darbininkė, tėvas turėjo problemų su alkoholiu. Savaime suprantama tad, kad visi keturi namų kampai laikėsi ant mamos pečių. Sąjūdžio ir Sausio 13-osios nepamenu, nes iki mokyklos lankymo pradžios gyvenau pas senelius rytų Lietuvoje.
Į kaimą buvau išvežtas ne tiek savo noru, kiek iš reikalo: mama dirbo pamaininį darbą, todėl nebuvo galimybės manęs leisti į darželį. Vėliau sužinojau, kad mama ne tik dirbo, bet ir spekuliavo. Savaitgaliais, po darbų fabrike, su draugais pilnai įvairių prekių pakrautomis mašinomis ji vykdavo prekiauti iki pat Vengrijos ar Jugoslavijos. Taip galėjo užsidirbti pragyvenimui ir šeimos pramaitinimui, nes algos darbo vietoje kartais vėluodavo 2–3 mėnesius. O be manęs reikėjo išmaitinti dar ir sesę.
Kai paaugau ir pradėjau žiūrėti žinias, kartais girdėdavau politikus kalbant apie homo sovieticus – pasyvius, už save atsakomybės prisiimti negalinčius žmones, laukiančius, kad kas nors ateis ir juos išgelbės. Kurį laiką tuo tikėjau, kol paaugęs supratau, kad mama – gyvas tokių kliedesių paneigimas.
Kai skaitau ką nors apie Sąjūdį, vis būna užsimenama apie blokadą, tuščias prekių lentynas parduotuvėse, kuro trūkumą ar nešildomus būstus. Nieko tokio nepatyriau: kaime pas senelius visada buvo pieno, sūrio, palendricų ir medaus. Aplankyti atvykdavusi mama atveždavo bananų ir kivių. Seneliai laikė dvi karves, arklį, kiaulių, vištų, pora avilių bičių ir katiną, kurio darbas buvo gaudyti pelas. Pas senelius kaime vasaras leisdavau ir vėliau, paaugęs, todėl tokie kaimo darbai kaip šieno razmušinėjimas, vartymas, grėbimas ir mindymas kluone, mėšlavežis, bulviakasis, malkų pjovimas man pažįstami ne tik iš lietuvių literatūros pamokų mokykloje.
Senelių ūkis išlaikė ne tik du garbaus amžiaus senolius, klecką anūką, bet ir mieste gyvenusias atžalas ir jų šeimynas. Iš uždirbtų ir sukauptų pinigų (dirbant kolūkyje, urėdijoje, o vasarą prisiduriant iš visų rūšių uogų ir grybų pridavinėjimo) seneliai vaikams miestuose padėjo nusipirkti erdvesnius butus ir juos apstatyti baldais. O atžaloms, likusioms kaime – pastatyti namus ir įsigyti ūkininkavimui reikalingos technikos. Nežinau, ar daug šios dienos senelių sugebėtų ką nors panašaus. Todėl, kai diedukas išvysdavo per žinias Landsbergio veidą ir nusispjovęs tardavo „ožys!”, neturėjau pagrindo juo abejoti.
Seneliui mirus, močiutė dar kurį laiką laikė karvę. Kai eidavo į ganyklą jos parsivesti, karvė kartais pasileisdavo bėgti, ištraukdavo močiutei virvę iš rankų ir ištrūkusi į laisvę visada pati pareidavo į savo gardą tvarte. Laisvė.
„Kuda liacyš!” ir „Bolei nymahu“ („Kur leki!” ir „Daugiau negaliu”) – tuteišiškus šauksmus močiutės lūpose keisdavo susitaikymo atodūsiai, kol karvę galiausiai pardavė mėsai. Už gautus pinigus pirkom tuo metu mokslam reikalingą pirmajį giminės kompiuterį. Lietuva jau buvo ES narė.
2007 m. bankrutavo mamos darbovietė. Vėliau Vikipedijoje apie šį įvykį bus rašoma taip: „Dėl globalizacijos (išausti 1 toną medvilnės Alytuje kainavo 106, Kinijoje – 40 eurų) gamyba iš Alytaus buvo iškelta į trečiąsias šalis ir be darbo liko daugiau nei tūkstantis darbuotojų. Bendrovės pamatus galutinai pakirto 1998 m. įvykęs pardavimo sandoris su Singapūro „Tolaram Group“ […] 2007 m., paskelbus „Alytaus tekstilės“ bankrotą, atleisti 1 tūkst. 89 darbuotojai.“
Sienų tapybos darbas „Audėjos“ Alytaus kultūros centre (AKC nuotrauka)
Tiesa, įmonę pribaigė savi investuotojai iš Lietuvos. Nupirkę ją tam, kad nuvarytų į bankrotą ir vėliau išparceliuotų. Atmintyje išliko mamos su pasibaisėjimu nusakyta nusikaltimo esmė: „Šitaip brangiai pirktas stakles galiausiai pardavė kaip metalo laužą.“ Nė kiek ne teoriškai, o netgi labai praktiškai galėjau matyti, kaip darbininkė liūdėjo darbo priemonių.
Tais pačiais metais įstojau į universitetą studijuoti politikos mokslų, prieš tai, dar būdamas pacuku, parašęs laišką tuometiniam VDU dėstytojui Leonidui Donskiui ir pasiteiravęs, kur geriau studijuoti minėtą dalyką. Mokslus baigiau gerai, gaudavau stipendiją ir džiaugiausi, kad mamai nereikia manęs remti. Vėliau, krizės metais prie šalies vairo stoję dešinieji būsimiems studentams įkalė mokslo reformą ir supažindino su gyvenimu pasiėmus paskolą nuo pat universiteto suolo. Galvoju, kad man velniškai pasisekė – nes mokyklą baigiau besimokydamas klasėse kartu su vaikais iš visų socialinių sluoksnių, universitetas dar garantavo išties nemokamą mokslą, o savarankišką gyvenimą po universiteto baigimo dar buvo galima pradėti su įgytu žinių bagažu, bet be skolų kupros.
Reziumė? Nepriklausomybės laikotarpiu vyko posocialistinė transformacija iš „labai blogos“ sistemos į „labai gerą“ sistemą. Ši transformacija pasižymėjo dideliais visuomenę purčiusiais sukrėtimais ir permainomis. Nors ir skamba šventvagiškai, šias permainas sušvelninti padėjo iš ano, blogo laikmečio paveldėto gyvenimo ir valstybės elementų derinimas su naujos valstybės ir visuomenės kūrimo entuziazmu.
Mūsų istorija, kurioje mūsų nėra
Vis dėlto nepriklausomybės atgavimo istorijoje ir pasakojimuose nėra nei mano senelių, nei į juos panašių kaimo gyventojų. Nėra šiuose pasakojimuose ir mamos – miesto darbininkės ir nepalaužiamų pečių savininkės. Kasmet televizijos vis sukuria kokį nors dokumentinį vaizdo pasakojimą apie savanorius, politikus, inteligentus, užsienio žurnalistus ar politinius veikėjus, kurie „tuo kritiniu šaliai momentu“ veikė ką nors patriotiško ar kaip nors gelbėjo Lietuvai jos kelyje į laisvę. Šiuose pasakojimuose net ir Sausio 13-ąją žuvę ar sužeisti Vilniaus televizijos bokšto gynėjai yra pirmiausia patriotai, žuvę už Lietuvą. O kas jie buvo, kur dirbo, apie ką dar, be nepriklausomos Lietuvos, svajojo – neaišku.
Galbūt nepriklausomybės atgavimo istorijoje darbininkai ir ūkininkai nefigūruoja todėl, kad už Sąjūdžio vairo stovėjo daugiausiai inteligentai – Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė buvo sudaryta iš 35 žymių Lietuvos mokslo ir meno žmonių. Ironiška, kad šiandien daugumą šios grupės narių ištiko nepriklausomybės kelyje kantriai ūkininkavusių ir užsispyrėliškai išgyventi ir šeimas pramaitinti pasiryžūsių darbininkų likimas – jie po truputį išstumiami į istorijos paraštes. Galbūt vieną dieną, mokyklose bežiūrėdami Sergejaus Loznicos filmą, mūsų vaikai jau galvos, kad viską nudirbo – ir nepriklausomą Lietuvą sukūrė, ir Sovietų Sąjungą sugriovė – vienas ir tas pats žmogus: „Mr. Landsbergis“.
Tačiau klausimą būtų galima pastatyti ir dar aštriau – kasmet susukama kokia nors laida apie Sausio 13-osios įvykius. O kur laida apie 1992 m. sausio 13-ąją? Ką laisvės sąlygomis veikė žmonės po metų, po dešimties? Vis kalbame apie tai, kaip mus formavo sovietmetis, tačiau nepriklausomoje Lietuvoje gyvenam jau 30 metų. Kaip mus formavo šis laikotarpis?
Žinome, kad, siekdami išgyventi laukinius perėjimo iš socializmo į kapitalizmą laikus, daugelis žmonų patraukė dirbti į Vakarus, savo vaikus palikdami auginti seneliams. Tad, be daugybės kitų įdomių ir nepatogių klausimų, galėtume klausti: kaip ankstyvame amžiuje traumuojančios tėvų netektys formavo jaunąją nepriklausomybės kartą? Ir ar ne šios traumuojančios patirtys suformavo šiandien taip dažnai sutinkamą arogantišką narcizą, self-made žmogų, šventai tikintį, kad niekas niekam nieko neskolingas ir kad visuomenės nėra, yra tik būrys vartotojų.
Atsakymai, į kuriuos reikia iškelti klausimus
Bet koks mums skirtumas – atstovaujami tuose kasmetiniuose minėjimuose tyliai dirbę ir savo šeimas lyg šalies parlamentą nuo negandų ginti bandę to laikmečio žmonės? Gal mums nė nereikia kelti tokio klausimo. Juk ir patys „tylieji darbininkai“ nesigiria savo žygdarbiais. Paklausus jų, jie veikiausiai sakytų, kad darė tai, ką privalėjo daryti. Ar žmonės neturi teisės tiesiog ramiai gyventi ir nesirūpinti dalykais, kurie nuo jų nepriklauso?
Dirbu mokslinį darbą. Žinau, kad kasdienybės ar „paprastų žmonių“ gyvenimo istorijos šiandien yra populiarus tyrimų objektas tarp istorikų, sociologų ir kitų mokslininkų. Didžiaisiais istoriniais naratyvais (pvz. Sąjūdžio, pokario gerovės valstybės ir t. t.) nepasitikima, nes po savimi jie slepia tą istorijos pusę, kuri dažnai lieka nutylėta, tačiau ne mažiau svarbi. Šios mikroistorijos svarbą (ir didžiųjų istorijos pasakojimų šešėlį) galima pailiustruoti vienu Bertoldo Brechto eilėraščiu:
Skaitančio darbininko klausimai
Kas pastatė septynis Tėbų vartus?
Knygose randame valdovų vardus.
Argi karaliai tampė uolų luitus?
Ir Babilonas, daugkart sunaikintas,
Kas jį tiek kartų atstatė? Kuriuose namuose
Auksu spindinčioje Limoje statytojai josios gyveno?
Kur tą vakarą baigę Kinų didžiąją sieną ėjo
Mūrininkai? Didžioji Roma
Pilna triumfo arkų. Kas jas pastatė? Prieš ką
Triumfavo cezariai? Ar apdainuotoji Bizantija turėjo
savo gyventojams tik rūmus? Net legendinėje Atlantidoje
Riaumojo nakty, kai jūra ją prarijo,
skęstantieji, šaukdamiesi savo vergų.
Jaunasis Aleksandras užkariavo Indiją.
Buvo jis vienas?
Cezaris nugalėjo Galus.
Ar kartu nebuvo bent virėjo?
Ispanijos Pilypas verkė, kai jo laivynas
Nugrimzdo dugnan. Ar niekas neverkė daugiau?
Frydrichas antrasis laimėjo Septynerių metų karą. Kas
Laimėjo dar be jo?
Kiekvienas puslapis – pergalė.
Kas ruošia pergalės puotą?
Kiekvienas dešimtmetis – didis žmogus.
Kas jo išlaidas padengia?
Tiek žinių.
Tiek klausimų.
(vertė Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen)
Išties, kas atsakys į visus klausimus? Bet pirmiau, nei užduosime ši klausimą, paklauskime dar kai ko – kas šiandien užduos šį klausimą? Brechtas rašė laikais, kai darbininkų klasinis sąmoningumas buvo gan aukšto lygio.
Šiandien nemažai kairiųjų kalba apie „mažąją politiką“ – savivaldą, visuomeninius ir socialinius judėjimus, būrimąsi į bendruomenes, NVO, profsąjungas ir t. t. Naujasis municipalizmas, miestų politika yra ta vieta, kur šiandien save iš naujo atrasti bando kairė, ir kur jai, tiesą sakant, neblogai sekasi.
Tačiau ar visa tai neliudija apie tam tikrą mastelio sumažinimą? O pastarasis – apie nerangų bandymą susirasti sau ramų kamputį oponentų rašomos istorijos ir kuriamos tikrovės paraštėse. Ar tikrai įmanomi pokyčiai tik rajono, seniūnijos, bendruomenės ar savivaldos lygmeniu? Ar viskas, ko galime tikėtis, tai vieno klausimo (sakykime – medžių nekirtimas miesto aikštėse ir alėjose) sprendimas, už kurį mainais turėsime susimažinti savo orumą, savo indėlį, savo svajones, savo galimybes?
Patinka straipsnis? Galite paremti mus čia
Jei leisite, dar vienas nukrypimas. Kartą su buvusia žmona važiavome taksi Budapešte ir akis užkliuvo už rūsčių socrealistinio meno skulptūrų, vaizduojančių grupę darbininkų. Pamenu, tuo metu skaičiau Amerikos-vokiečių-žydų kilmės mąstytojos Hannos Arendt tekstus, kuriuose ji stebėjosi, kaip Marxas ant pjedestalo iškėlė anksčiau niekinga laikytą žmogaus veiklą – darbą. Štai senovės graikams darbas buvo niekinga veikla, kitaip nei politika ar filosofavimas. Stebėjausi jos stebėjimusi ir pagalvojau, kad galbūt tos skulptūros ir nėra geriausia, ką darbo klasė yra gavusi istorijoje, bet visgi tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai Sovietų Sąjungoje ir daugybėje kitų šalių, kuriose tikrai ar tariamai darbininkai buvo atstovaujami aukščiausiu politiniu lygmeniu, darbininkams buvo atiduota bent meninė duoklė už jų įnašą kuriant visa tai, su kuo šiandien asocijuojamas civilizuotas gyvenimas.
Puikiai suprantu, kad be nostalgiško žvilgsnio į laikus, kai darbininkai gavo bent sąlyginę galimybę pavairuoti istorijos laivą, nelabai į ką daugiau galima atsispirti. Neminint jau to liūdno fakto, kad minėtos galimybės buvo ribotos (Vakarų šalyse) arba tebuvo miražas, neva socialistinių valstybių miestų aikštėse ir prospektuose užmaskuotas darbininkų skulptūromis.
„Audėjos“ (pilotas.lt nuotr.)
Ir visgi, jei įsirengtume sau saugią erdvę kitų apie mus rašomos istorijos paraštėse, galėtume gyventi, bet tai nebūtų mūsų gyvenimas. Lyg nuolatos žiūrėtume filmus apie Sąjūdį, filmus, kurie būtų skirti mums, bet kuriuose nebūtų mūsų! Tad ar galime įsivaizduoti už istorijos vairo atsistojančius ir istorijoje vėl pasirodančius tuos, kurie ir varo ją į priekį – įvairius darbininkus.
Ir jau tikrai neverta laukti, kol kas nors papasakos mūsų darbininkišką istoriją ir šitaip filmų, knygų, monografijų, straipsnių puslapiuose ir eilutėse – nelyg tose socrealistinėse skulptūrose – įamžins mūsų istorines patirtis. Papasakokime jas patys, atgaukime savo klasinį samoningumą, nesigėdykime savo ir savo tėvų darbininkiškos kilmės. Skaitykime vienas kito istorijas ir tuomet paklauskime istorijos metraštininkų – kodėl jų rašomose istorijose mūsų nėra?
Pratęsiant Brechto eilėraštį:
Kiekvienais metais – po proginį filmą
Kad sugriovėme blogio imperiją
Ką dar mes sugriovėme?
Turime atsisakyti sovietmečio palikimo – mums pataria
Ar patarimų negailintys irgi jo atsisakė?
30 metų, kiekvienas dešimtmetis – nauja krizė
Kas apmokėjo sąskaitas?
Kvietimas
Artėjančios Gegužės 1-osios – darbininkų šventės – proga GPB kviečia skaitytojus sau ir kitiems užduoti klausimą – kaip mes gyvenome po socializmo?
Kviečiame dalintis asmeninėmis nepriklausomybės laikotarpio istorijomis ir apmąstyti savo darbininkišką kilmę, taip keliant klasinį žmonių sąmoningumą ir nepaliekant istorijos rašymo tiems, kuriems nepriklausomos Lietuvos laikais „pasisekė“ labiau. Tegul šis trumpas tekstas būna nedideliu padrąsinimu prabilti apie tai, ką didieji džiaugsmo, šventinės nuotaikos, optimizmo ir pagarbos kupini naratyvai paprastai nutyli.
Kviečiame užrašyti savo, savo šeimos ar draugų patirtis raštu, garsu, video ar kitu jums patogiu formatu. Galite fiksuoti savo arba savo tėvų, senelių, prosenelių istorijas. Jeigu jums būtų patogu, iš anksto suderinus, šias istorijas galėtų atvykti ir užfiksuoti GPB redkolegijos komanda.
Mes pasirūpinsime, kad jos atgultų į rišlius ir sutvarkytus tekstus, prieinamus platesniam skaitytojų ratui. Galbūt vėliau šie tekstai galėtų atgulti į specialų posocialistinės transformacijos istorijų archyvą.
Netylėkime ir didžiuokimės būdami visų tų vargo pelių, juodadarbių, proletarų, kaimiečių vaikai ir atžalos. Artėjančios Gegužės 1-osios proga mes kalbėsime, kalbinsime ir kalbėsimės. Nes tyla visai nėra gera byla, o dūšiai ramiau tampa tik tuomet, kai ją bent truputuką išlieji.
Susisiekti su mumis galite el. paštu gpb@gpb.lt arba socialiniame tinkle Facebook.
Pagrindinė nuotrauka – autoriaus.
Teksto iliustracijos vaizduoja Alytaus kultūros centro pastate neseniai baigtą restauruoti dailės paveldo objektą – sienų tapybą „Audėjos” (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 15468). Šį sienų tapybos darbą 1980 m. sukūrė tapytojai monumentalistai Romas Dalinkevičius (1950-2001) ir Nijolė Vilutytė naujai pastatytiems Alytaus medvilnės kombinato kultūros rūmams (architektai Vytautas Jurgis Dičius ir Kęstutis Kisielius).
6 Komentarai apie “Asmeninis kvietimas į Gegužės 1-ąją, arba Kodėl Jūsų neparodys šventiniame filme apie socializmo laidotuves”