fbpx

Kultūra

Mirusio laiko įveika: tūsai, hipiškos svajos, autonomija

Mirusio laiko įveika: tūsai, hipiškos svajos, autonomija

Perskyra tarp darbo kaip šantažuojančios prievolės ir laisvalaikio kaip atpalaiduojančios to atsvaros jau seniai išblukusi. Tiesa, kad pasilinksminimo ir pramogų sritys yra sutapatintos su vartojimo ciklais, bet problema gerokai sudėtingesnė, nei „Viskas yra fabrikas!“ arba „Klubas = darbas“. Dažnai bandymai spręsti problemą tėra pačios problemos dalimi: be niekingų „Platformos“ arba šviežių „Šokių už Baltarusiją“ atvejų, taip pat atsiranda tikinčių, kad radikalesnė vakarėlių politizacija turi potencialo kovoti su kapitalizmu. Tad ko vertas reivas kaip politinis aktas? Šios temos bus nagrinėjamos straipsnių trilogijoje „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“. Čia pateikiama pirmoji dalis.

Paskutinis mamutas šioj įšalo žemėj: nekrologas Panevėžio „Garsui“

Paskutinis mamutas šioj įšalo žemėj: nekrologas Panevėžio „Garsui“

6-ojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos teritorijoje veikė 99 kino teatrai, 1108 papildomos kino peržiūrų erdvės bei po kaimo vietoves keliavę kilnojamieji kino teatrai. 2018-aisiais, esant beveik tokiam pat gyventojų skaičiui, Lietuvoje likusios vos 39 kino peržiūros vietos, 10 iš jų – tinkliniai kino teatrai. Ar tikrai ši skurdi pasiūla yra tik nuolat mažėjančios paklausos rezultatas?

Mano prosenelis bundistas

Mano prosenelis bundistas

„Tad kai pirmąkart [prosenelio] paveikslo pavadinime pamačiau žodį „bundistė“, trumpai pasiguglinau jį ir gyvenau toliau. Tik daug vėliau, po mano pačios reportažų iš Gazos ir kitur, tyrimas virto apsėdimu. Man reikėjo kuo daugiau sužinoti apie Bundą – ne tik todėl, kad jie buvo mano prosenelio bendražygiai, bet ir todėl, kad norėjau vėl į dienos šviesą iškelti grupuotę, kuri beveik visai pranyko, nors buvo tokia teisinga ir tokia teisi.”

Tautos kūno ir kraujo sergėtojai: VLKK heteroviršenybės ideologija

Tautos kūno ir kraujo sergėtojai: VLKK heteroviršenybės ideologija

Pastaraisiais metais pasirodė nemažai publikacijų, kurios pagrįstai kritikuoja valstybinę kalbos politiką ir praktiką. Tarp jų daugiausia dėmesio sulaukė Loretos Vaicekauskienės ir Nerijaus Šepečio sudaryta knyga „Lietuvių kalbos ideologija“ (2016). Autorių nuomone, įtakingiausių kalbininkų nacionalistinė retorika, nukreipta prieš anglų, rusų ir kitų kalbų žalingą poveikį lietuvių kalbai, yra tik įrankis, kuris tarnauja kalbininkų galios išlaikymui.

Niekam nenuobodu, viskas nuobodu

Niekam nenuobodu, viskas nuobodu

Markas Fisheris (1968–2017) – britų mąstytojas, atveriantis neoliberalizmui būdingą kultūrinį dykumėjimą. Savo veikalais „Kapitalistinis realizmas: ar nėra alternatyvos?“ (Capitalist Realism: Is There No Alternative?, 2009) ir „Mano gyvenimo šmėklos: tekstai apie depresiją, hauntologiją ir prarastas ateitis“ (Ghosts of My Life: Writings on Depression, Hauntology and Lost Futures, 2014) autorius įgalina identifikuoti kapitalizmo ideologijai imanentiškus prieštaravimus.

Jei norime kalbėti apie psichikos sveikatą – mums reikia kasti giliau

Jei norime kalbėti apie psichikos sveikatą – mums reikia kasti giliau

Mūsų kūnai ir protai yra ne tik vieta, kur esame labiausiai už save atsakingi, bet ir vieta, kur tiesiogiai patiriame sistemines problemas. Jos mus, kaip žmones, jungia ne ką mažiau nei kolektyviniai džiaugsmai. Apie psichikos sveikatą kalbėti būtina, bet jei norime apie ją kalbėti, turime prasikasti pro diagnostinį paviršių ir varginantį optimistinį individualizmą.

Ką girdi tavo šuo, o tu – ne: apie kultūrinį marksizmą (III)

Ką girdi tavo šuo, o tu – ne: apie kultūrinį marksizmą (III)

„Kitaip nei neoliberalios ideologijos, bandančios viską tvarkingai užglaistyti, šiuolaikinė ekstremali dešinė atvirai įvardija, kad gyvenimas yra gana sumautas, ir dėl to nenuostabu, kad dešinieji radikalai sulaukia vis daugiau darbo klasės palaikymo. Bet šios ideologijos įvardija tik simptomus, o ne kertines priežastis ir vietoj sprendimo būdų siūlo placebą.”