Bet šiandien ne apie tai, nes tai, tiesą pasakius, man nėra labai įdomu. Konfliktai, povandeninės srovės, kova dėl valdžios ir galios, favoritizmai, priešpriešos ir kitos dvaro intrigos generuoja daug paspaudimų ir antraščių be veiksnio („Nustebino“, „Rėžė tiesą į akis“, „Pasipiktino“ ir panašaus chlamo). Bet galiausiai, platesniame paveiksle, mūsų visų bendrame sugyvenime – ir atskiruose gyvenimuose – lieka smulkmenomis.
Kas lieka ne smulkmenomis – tai išrinktų ar paskirtų valdžios atstovų darbai, t. y., tai, ką mūsų Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, savivaldybės ir seniūnijos, cituojant Richardą Scarry, dirba visą dieną. Kitaip tariant – politika, kurią jie formuoja, ir nutarimai, sprendimai, rezoliucijos, įstatymai, įsakymai, kiti teisės aktai ir praktikos, kurias jie priima.
Tai, kad jau, pasak Valatkos ir konservatorių, „Gyvenimas per brangus“ ir Gegužės 1-osios profesinė sąjunga, su manimi priešakyje, esame vos ne šios vyriausybės pilkieji kardinolai, tampantys Ingą už virvučių nelyg marionetę, gal metas šiai tikrajai valdžiai pagaliau viešai pateikti lūkesčius naujajai Vyriausybei?
O jei rimtai – politinė kairė, ypač ta, kuri nori vadintis tiesiog „kaire“, o ne „centro kaire“, dažnai matoma, o kartais ir pati save regi, kaip labiau destruktyvią, o ne konstruktyvią jėgą. Kaip vienas pažįstamas juokais sakė, su manimi besisveikindamas: „Nu, ką visuomenės griovėjas?“ Iš kur šitas stereotipas kilo ir kiek jame tiesos – gera tema atskiram straipsniui. O kol kas lai tebūna tai gera proga nieko negriauti, pabūti konstruktyviam ir atsakyti į klausimą „O tai ką jūs siūlot?“
Reikia pabrėžti, kad šie lūkesčiai – mano paties, o ne GPB redkolegijos, G1PSo ar mistinės „Lietuvos kairės“ apskritai. Juos tikslinausi ir aptariau su geriau tam tikras temas išmanančiais draugais ir pažįstamais bei surengiau nedidelį vox populi draugų ir profsąjungiečių čiatuose. Vieni jie labiau remiasi nebūtinai labai linksma realybe, kiti plūduriuoja limbe tarp realiai galinčių nutikti dalykų ir realistinių svajonių.
Beje, ši antra straipsnių ciklo dalis taip pat turės dvi dalis: besvarstydamas lūkesčius šiai vyriausybei, supratau, kad jų tikrai labai daug, visų vienu kartu nei aprašysiu, nei jūs skaityti norėsite, tad kitai savaitei (ar penktadieniui po dviejų savaičių) palieku lūkesčius užsienio, migracijos, kalbos, žiniasklaidos ir energetikos politikos srityse.
Ai ir beje, interesų deklaracija: jokiai partijai nepriklausau ir nė už vieną šiuo metu Seime esančią partiją nebalsavau. Balsavau už Lietuvos žaliųjų partiją, bet ji niekur nepakliuvo.
Taigi, pradėkime: ko tikiuosi ir laukiu iš dvidešimtosios, Ingos Ruginienės Vyriausybės?
Drąsaus biudžeto
Vėlyvas ruduo, antroji Seimo rudens sesijos pusė – vienas įdomiausių laikotarpių valdžios metuose, nes tada ginčijamasi dėl biudžeto, kuris iki metų galo turi būti patvirtintas. Taip bus ir šiemet, šį spalį-lapkritį tikrai luš ne viena špaga ir ietis.
Tuo labiau, kad jau šiemet krašto apsaugai buvo skirti 4,04% BVP, o kitąmet žadama šį procentą kelti ir iki 5. Tai – milžiniška apkrova biudžetui. Išsitraukę kalkuliatorius protingieji kurmiai gali ir patys paskaičiuoti: visas nominalus metinis Lietuvos BVP 2024-aisiais siekė 78,4 milijardo eurų. 5% nuo jo – 3,92 milijardo. 2025 m. Lietuvos valstybės biudžeto išlaidos buvo 23,1 milijardo eurų. Taigi, jei išlaidos liks panašios, gynybai išleisime maždaug šeštadalį viso biudžeto. Jei BVP procentas gynybai bus keliamas iki 6 – tai ir penktadalį.
Gal tai ir keistai nuskambės iš žmogaus, kuris prieš dešimt metų buvo vienas iš antimilitaristinio protesto organizatorių (kita vertus, dešimt metų – milžiniškas laiko tarpas), bet ma jį bala – jei reikia 5%, tai reikia. Nesu gynybos ekspertas, bet laikai tokie, kad per ES valstybių sienas skraido neaiškūs rusiški dronai, todėl norėti tvirtos, užtikrintos ir, svarbiausia, ramios krašto apsaugos sistemos atrodo visiškai racionalu.
Tik nereiktų pamiršti, kad valstybės ir visuomenės saugumui gerai finansuojamos krašto apsaugos nepakanka. Saugi visuomenė – tai pirmiausia darni visuomenė, kurios nedrasko milžiniška nelygybė, o saugi valstybė – tai pirmiausia valstybė, kuria pasitiki jos piliečiai. Kad piliečiai valstybe pasitikėtų ir matytų ją kaip bendrą visų reikalą, o ne bizūnu ir saldainiu ginkluotą tijūną, ji turi piliečių nenuvilti ir rūpintis svarbiausiomis kasdienio gyvenimo sritimis: sveikatos apsauga, švietimu, visuomenės sauga, darbo teise, energetika, infrastruktūra, mažumų teisėmis, ir taip toliau, ir panašiai.
Pinigų visoms šioms sritims reikės daug, nes visas jas reikės išlaikyti, taisyti ir gerinti. Vadinasi, reikės drąsiai… skolintis. Čia, atrodo, problemų neturėtų kilti: paskirtasis finansų ministras Kristupas Vaitiekūnas teigia, kad biudžeto deficitas sieks 3% BVP, ir kad kitaip esamoje situacijoje ir neišeitų.
Taip pat ganėtinai baisiai skambėjo naujosios valdančiosios koalicijos partnerių LVŽS svarstymai apie įvykdytos mokesčių reformos „atsukimą atgal“. Problema su įvykdyta mokesčių reforma tikrai nebuvo jos „griežtumas“, kaip tik atvirkščiai. Siekiant tikrai progresyvios mokesčių sistemos reiktų mažinti atlyginimo sumą, nuo kurios kyla GPM (dabar ji yra 3 vidutiniai darbo užmokesčiai, t. y., apie 7 tūkst. eurų per mėnesį), ir įvesti papildomą mokestinį „laiptelį“, pvz., 40%, superaukštoms pajamoms (nuo, pvz., dešimties vidutinių darbo užmokesčių, t. y., nuo daugmaž 23 tūkst. eurų per mėnesį). Taip pat reiktų apmokestinti kuo daugiau „stovinčio“ kapitalo – prabangų nekilnojamąjį turtą, prabangos prekes, milžiniškus paveldėjimus, vadinamąjį „tarpgeneracinį“, t. y., karta iš kartos perduodamą turtą…
Užsisvajojau. Koalicijos sutartyje numatyta neįvesti jokių naujų mokesčių, nors jau esamų mokesčių kelti ji nedraudžia. Vis dėlto dar vienos mokesčių reformos tikėtis būtų drąsu – dabar palikime šį lūkestį paprastą: kad geri sprendimai „atsukinėjami“ nebus; kad skolinamasi visuomenės darnos labui bus drąsiai; ir kad valstybės biudžetas netaps vien „gynybos biudžetu“.
Kalbant apie pastarąjį punktą, dar labai laukčiau ir retorikos pasikeitimo: vien pasakojant apie gynybą, nors ji ir labai svarbi, įtikinti visos visuomenės valstybės skolinimosi ar mokesčių reformos, galiausiai – pačių mokesčių nauda nepavyks. Žinau, kad Ruginienė moka gerai išaiškinti, kam reikalingos viešosios išlaidos – tikiuosi, kad šiuo įgūdžiu ji atitinkamai naudosis.
Stipresnės politinės visuomenės, stipresnių profsąjungų, laisvesnių streikų
Kodėl „politinės“, o ne „pilietinės“? Tai irgi tema atskiram straipsniui, bet, trumpai tariant, „pilietinė visuomenė“ man atsiduoda pirmūniškumu ir skamba kiek pernelyg mandagiai. Manau, į „politinę visuomenę“ įtraukiamas ir konflikto menas, ne tik santarvės paieškos. Kažkiek „pilietiškumo“ vardą man sugadino ir pilietinio ugdymo pamokos mokykloje, kuriose, sakyčiau, buvo mokoma ne tiek politiškumo, kiek paklusnumo, buvimo „geru piliečiu“.
Grįžtant prie temos – kad jau turime pirmą premjerę, iki šio posto atėjusią per profsąjungas, būtent per tą „politinę visuomenę“, tai, atrodo, pusė darbo jau padaryta? Ir taip, ir ne. Profsąjungoms, NVO ir kitiems nevalstybiniams politiniams dariniams dabar turėtų kaip tik prasidėti dar net didesnis darbymetis, nei įprastai. Ne tai, kad tas darbymetis šiame sektoriuje apskritai kada nors baigtųsi, žinoma.
Tai ko tikimės iš šios valdžios? Pirmiausia – nebijoti politinės visuomenės ir neįžvelgti joje priešo ar bereikalingo irzulio šaltinio, kaip būna įprasta. T. y., priimti kritiką, protestus, streikus ir panašius veiksmus kaip natūralų ir netgi sveikintiną dalyką. Atrodo akivaizdu, bet iš tikrųjų labai sunku – ir Lietuvoje, ir pastarojo meto pasaulio politikoje (pastarojoje dar net labiau, sakyčiau) paplitęs įsitikinimas, kad „kas ne su mumis – tas prieš mumis“. Tokio požiūrio tikrai labiau baiminčiausi iš „Nemuno aušros“ ar LVŽS, jie tą ne kartą ir yra įrodę – prisiminkime, švelniai tariant, nepavykusį Žemaitaičio vizitą pas Muską priešų ieškoti ar LVŽS deleguoto Skvernelio Vyriausybės tvarkymąsi su 2018 m. mokytojų streiku. Bet vadinamojo „apsiausties mentaliteto“ neabejotinai įgavę ir dabartiniai socdemai, ypač po praūžusios paluckiados pasiutpolkės.
Kitas meistriškas laviravimas, kurio tikėčiausi – tai valdžios gebėjimas palikti atvirus kanalus įvairiausioms NVO ir panašioms organizacijoms, laukti jų valdžios koridoriuose išskėstomis rankomis, bet kartu neperleisti joms valstybės darbų. T. y., labai gerai, kad egzistuoja toks „Maisto bankas“, bet valstybė turi siekti, kad jo nebeliktų, nes jam nebebūtų ką veikti. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie nukentėjusių nuo smurto artimoje aplinkoje palaikymo, kovos su prekyba žmonėmis, lytinio švietimo, pagalbos migrantams ir daugybę kitų organizacijų. Valstybė nebegali sau leisti palikti sisteminių spragų kaišymo nevyriausybinėms organizacijoms – ji turi kartu su jomis ieškoti sisteminių ir valstybės finansuojamų būdų toms spragoms užlyginti.
Kas tikrai dar liks ilgam ir, tikėkimės, gyvuos ir stiprės – tai profsąjungos. Kaip joms gali padėti ši valdžia? Pirmiausia – išlaikydama tuos pačius atvirus valdžios koridorius ir aktyviai tardamasi su jomis visais darbuotojams aktualiais klausimais. Kaip ir su kitomis NVO, čia turi galioti principas „Be manęs – nieko apie mane!“
Kitas būdas padėti profsąjungoms – tai jų, kadangi nerandu geresnio žodžio, reklama. Žmonės Lietuvoje vis dar labai menkai supranta apie profsąjungų veikimo principus ir įsivaizduoja jas arba kaip sovietmečio reliktus, arba kaip keistas maištininkų organizacijas (antras geriau negu pirmas, reikia pripažinti). Tai, kad pats gali būti profsąjungos nariu ar net ją įkurti darbovietėje – vis dar svetimas konceptas daugeliui.
Pati Inga Ruginienė, žinoma, yra viena geriausių profsąjungų reklamų šios Lietuvos Respublikos istorijoje. Bet dar geresnė – tai tų profsąjungų iškovojamos teisės, kolektyvinės sutartys ir, žinoma, streikai.
Štai ir pagrindinis lūkestis: kad pagaliau bus atlaisvintas streikų ribojimas. Nors teisė į streiką įrašyta Lietuvos Konstitucijoje (51 straipsnis), realybėje pasinaudoti šia konstitucine teise yra beveik neįmanoma. Streikai Lietuvoje reguliuojami griežčiausiai visoje ES. Kad pagaliau galėtų pasinaudoti šia teise, profsąjungos turi pradėti kolektyvines derybas su samdytoju, jas užbaigti neradus sutarimo, tada su tais pačiais žmonėmis dėl tų pačių dalykų pradėti antrą derybų raundą, vėl nesutarti, tada – trečią, tada dar kreiptis į mediatorių ir arbitražą, o tada jau gali streikuoti. (Ačiū Jurgiui už išaiškinimą)
Tokia tvarka turi keistis – toks ir būtų mano lūkestis. Streikas turi tapti ne kolektyvinių derybų pabaiga, o jų forma – neradus sutarimo prie stalo, savo jėgas profsąjunga ir samdytojas turi iš karto galėti pasibandyti streike. Tiesą pasakius, kartais tai galėtų būti į naudą ir darbdaviams: ėmus organizuoti streiką, galėtų paaiškėti, kad profsąjunga neturi tiek palaikymo ir smarvės, ir derybinė pozicija galėtų greitai sušvelnėti.
Natūralus klausimas tik – kur rasti tokią valdžią, kuri atlaisvintų reikalavimus protestams, kurie galėtų tam tikru metu būti nukreipti prieš ją pačią? Tokiam žingsniui reikės toliaregiškumo ir tikros demokratinės, „politinės visuomenės“ dvasios.
Rimto reprodukcinės sveikatos įstatymo
Ar žinojote, kad, atšaukus vos vieną sveikatos apsaugos ministro įsakymą, Lietuvoje padėtis su legaliais abortais taptų tokia pati, kaip Lenkijoje? Tai šiandien sužinojau iš šiuo klausimu mane konsultavusios Viktorijos iš LGPC (ačiū jai). Tikrai galvojau, kad yra kažkoks įstatymas tam, tad labai nustebau: pasirodo, Lietuvos moterų teisė apsispręsti kabo ant tokio štai plauko.
Kodėl? Todėl, kad Lietuvoje nėra normalaus reprodukcinės sveikatos reikalų reglamentavimo: yra šūsnis įsakymų, nutarimų, įstatymų dalių, tvarkos aprašų ir t. t., bet nėra normalaus įstatymo.
Dabar tas normalus įstatymas gali būti. Jis jau yra – Seimo sveikatos komitete, kuris jį per šią sesiją svarstys. Jis apima visas reprodukcinės sveikatos sritis: nuo jaunimo lytinio švietimo iki nemokamų kontraceptinių priemonių, nuo gimdyvės teisių ir apsaugos nuo akušerinio smurto (tikrai visi esame girdėję siaubo istorijų iš gimdymų, o kai kurios – ir patyrusios) iki įstatyminiu lygiu užtikrintos teisės į abortą, įskaitant medikamentinį.
Beje, neturime ne tik normalaus įstatymo, bet ir normalios statistikos: nežinom, kiek nėštumų Lietuvoje per metus nutraukiama, nežinom, kiek nepilnamečių pastoja ir kiek iš jų nusprendžia nutraukti nėštumą, o kiek – išnešioti ir gimdyti. Su šiuo įstatymu ateitų ir statistika.
Be to, dabar prieiga prie reprodukcinės sveikatos paslaugų – lytinio švietimo, kontracepcijos, pagalbos nėštumo metu ir jį nutraukiant – labai stipriai priklauso nuo to, kur gyveni ir kiek pinigų turi. Šis įstatymas būtų rimtas žingsnis į lygybę šioje srityje – kad socialiai pažeidžiamiems žmonėms taip pat būtų užtikrinta teisė į informaciją, žinojimą, apsisprendimą, paramą ir pagalbą. Kad lytinis švietimas ir lytinė sveikata būtų prieinama visiems.
Ar ši koalicija priims šį įstatymą? Tikrai nežinia: LVŽS jau koalicijos sutartyje įrašė, kad šiuo klausimu balsuos „pagal sąžinę“ – galima numanyti, ką ta sąžinė „valstiečiams“ pakuždės. Nereiktų tikėtis palaikymo ir iš LLRA-KŠS, o ir „Nemuno aušra“ visiškai neprognozuojama, o kur dar patys socialdemokratai, kuriems taip dažnai gero bizūno partinei drausmei pritrūksta. Matyt, reiks eiti grybauti balsų iš opozicijos – o ten jau gali sektis visaip. Blogiausiu atveju nutiks tas pats scenarijus, kaip su socdemais ir partneryste anoje kadencijoje – nors idėjiškai neva pritarė, bet, kadangi ne ta partija siūlė, tai nutarė nepalaikyti…
Bet čia būtų toks didžiulis Lietuvos visuomenės žingsnis į priekį protingo lytiškumo srityje, kad nori nenori tikiuosi geriausio varianto.
Orios partnerystės neheteroseksualioms poroms
Nu gerai, atrodo, kad ši valdžia jau nebeturės kur trauktis: po Konstitucinio Teismo nutarimo tos pačios lyties asmenų partnerystė Lietuvoje jau ir de jure, ir de facto egzistuoja. Prieš savaitę Eglė ir Karolina Vilniaus rotušėje sumainė žiedus ir tapo pirmosiomis Lietuvoje. Su tuo jas ir pasveikinkime.
Vis dėlto viskas kol kas netvarkoje. Negali būti, kad kiekvienai porai, norinčiai tapti valstybės pripažintais partneriais, teks eiti per teismus. Taip pat lieka neišspręstas pats partnerysčių registravimo klausimas – kur, kaip ir kas jas registruoja. Kaip man sakė šiuo klausimu konsultavęs Artūras iš TJA, kad Lietuvos valstybė gali būti pasiruošusi netgi mokėti baudas už teismo sprendimų nevykdymą, puikiai įrodo dar 2009-ųjų byla L. prieš Lietuvą. Ar mums reikėtų to baimintis ir šiuo atveju? Tikėkimės, kad ne.
Lūkestis paprastas: kad visa ši netvarka būtų sutvarkyta.
Kol kas tikėtiniausias variantas – Civilinio kodekso pataisos. Partnerystės institutas ir registravimas būtų nustatyti CK ir prieinami visiems pilnamečiams Lietuvos gyventojams taip pat, kaip ir santuoka. Variantas neblogas, be to, jam nereikėtų atskiro įstatymo. Tik kol kas priimama, kad partnerystes registruotų ne civilinės metrikacijos skyriai, o notarai. Kodėl taip? Neva nes taip pigiau, tačiau tikroji priežastis, mano galva, viena – kad nebūtų parodyta, jog neheteroseksualios poros turi tas pačias teises, kaip ir heteroseksualios. Kitaip tariant, „normalūs“ – į zagsą, „nenormalūs“ – pas notarą.
Ar ši koalicija sutvarkys šią netvarką? Šiaip ir labai gali būti, ir labai gali nebūti. Beveik garantuoti galiu, kad visi koalicijos partneriai, išskyrus socdemus (o tikriausiai įskaičiuojant ir kai kuriuos socdemų partijos narius), vienaip ar kitaip mėgins kišti pagalius šiam projektui į ratus. Kitaip beveik neįmanoma – taip ilgai agitavus prieš partnerystę, pasiduoti bent be parodomosios kovos atrodytų kone negarbinga. Vėl teks eiti pas opoziciją balsų grybauti…
Čia, beje, ir bus tas lūkestis Vyriausybei: imtis „pragmatinės“ lyderystės. Kaip visada, vykdomoji valdžia yra tokia „labiau prie žemės“, nei įstatymų leidžiamoji, ir ji turės Seime pareikšti, kad taip, kaip dabar yra, tiesiog nesivykdo – reikia normalaus patvarkymo.
Tiesa, tiek KT sprendimas, tiek normalios partnerystės institucijos įsteigimas gali turėti nepageidaujamų šalutinių poveikių. Šiuo metu partnerystei Lietuvoje visiškai pritaria apie 10% apklaustųjų, dar apie 30–40% jai „labiau pritaria, nei nepritaria“. Per teismą ir Vyriausybę „pranešta“ partnerystė, viena vertus, gali įvesti ją į normalų kasdienį gyvenimą ir taip prisidėti prie palankaus visuomenės požiūrio į ją. Kita vertus, toks ne iki galo demokratinis, įstatymų leidžiamąją valdžią į kampą įspaudžiantis procesas gali nemažai kam nepatikti ir atrodyti primestas, o tai atsilieptų ir požiūriui į pačią partnerystę bei LGBTQ+ žmones apskritai.
Bet kai kurie žmonės, kaip Eglė ir Karolina, partnerystės laukė dešimtmetį, o kai kurie – ir porą ar visus tris. Kad ir kaip bebūtų, ši neteisybė jiems turi būti ištaisyta, ir kuo greičiau bei solidžiau – tuo geriau.
Kitoje lūkesčių dalyje – apie Ukrainą ir Palestiną, LRT ir Ignitį, migrantus ir lietuvių kalbą. Sekite spaudą 🙂