GPB žodynėlis: prieglobsčio prašytojas

Šio teksto garso įrašo galite klausyti čia:

Norėtume žodynėlį pradėti taip: „Pastaraisiais metais Lietuvos viešojoje erdvėje buvo daug kalbama apie prieglobsčio prašytojus.“ Juk jų skaičius 2021 m. Lietuvoje buvo rekordinis. Tačiau negalime, nes viešumoje dominavo sąvoka „nelegalūs migrantai“ ar net „nelegalai“. Seimo narių, Vyriausybės ir įvairių institucijų atstovų, kurie prabildavo migracijos tema, naudojamos sąvokos yra neteisingos ir demonizuojančios migrantus. Jos turėtų būti pakeistos kitomis – prieglobsčio prašytojo ar bent jau tiesiog migranto.

Prieglobsčio prašytojo sąvoka – labai sudėtinga, tai – kartais labai laikinas žmogaus teisinis statusas užsienio valstybėje. Realiai prieglobsčio prašytoju žmogus būna nuo momento, kai išreiškia norą prašyti prieglobsčio (nesvarbu, žodžiu ar raštu), iki tol, kol atsakinga institucija (Lietuvoje – Migracijos departamentas) priima sprendimą suteikti arba nesuteikti prieglobstį.

Suteikus prieglobstį žmogus gali gauti pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą, nesuteikus prieglobsčio – oficialiai tampa „neteisėtai šalyje esančiu migrantu“ (bet jokiu būdu ne „nelegaliu“). Kad sąvokas būtų lengviau suprasti, iliustruokime jas išgalvoto veikėjo, Afganistano piliečio Mohammado, istorija. Veikėjas išgalvotas, tačiau jo tikrais faktais paremta istorija atitinka daugelio Lietuvoje prieglobsčio pasiprašyti bandančių migrantų patirtis.

Mohammadas – hazarų etninės mažumos atstovas, gyvenantis Afganistano sostinėje Kabule. 2021 m. Talibanui visiškai perėmus šalies valdžią, Afganistano hazarų gyvybėms vis dažniau kyla pavojus. Neseniai universitete, kuriame studijuoja Mohammadas, talibų pasekėjas įvykdė savižudžio ataką, per ją žuvo dešimtys Mohammado grupiokų, dar daugiau – sužeisti.

Mohammadui pasisekė ir jis per ataką nenukentėjo, tačiau po šio įvykio suprato, kad gyvenimas valstybėje, kurioje žudomi jo tautiečiai, neturi ateities. Mohammadas nusprendė palikti gimtinę ir prašytis prieglobsčio saugioje Europos valstybėje.

Surinkęs visas santaupas, Mohammadas leidosi į sunkią ir ilgą kelionę, kuri jį nuvedė prie ES sienos, jis atsidūrė Baltarusijoje. Kartu su grupe tautiečių Mohammadas nusprendė per miškus kirsti Lietuvos sieną. Dar būdami Baltarusijoje jie sutiko jos pasieniečius, kurie liepė jiems eiti į Lietuvą, galbūt net parodė lengvesnį kelią per sieną.

Antrą klaidžiojimo miške dieną Mohammadas su tautiečiais sutiko Lietuvos Respublikos Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pareigūnus. Pirmieji jo ir pakeleivių žodžiai pasieniečiams – „refugee“, „asylum“, „danger“. Tą akimirką, kai migrantai, būdami užsienio valstybėje, oficialiems tos valstybės institucijos atstovams ištarė į prieglobsčio poreikį nurodančius žodžius, remiantis Lietuvos prisiimtais tarptautiniais įsipareigojimais ir nacionaline teise, jie tapo prieglobsčio prašytojais.

Visgi, priešingai teisiniam reglamentavimui, Lietuvos pareigūnui išgirdus minėtus žodžius, užsieniečiai staiga neįgavo prieglobsčio prašytojų statuso, jais tapo tik teoriškai. VSAT pareigūnai, patikrinę užsieniečių dokumentus ir pamatę, kad tai – žmonės iš Afganistano, šalies, kuri patiria vieną didžiausių humanitarinių krizių pasaulyje, kur vyrauja politinė suirutė ir persekiojama daugybė žmonių, pasakė tik „nipanimajū go go go“ ir išstūmė afganus atgal į Baltarusiją.

Tokia pati istorija pasikartojo dar du kartus. Mohammadas miške pragyveno jau dešimt dienų, migrantai nebeturi maisto ir sausų drabužių, todėl nusprendžia grįžti gilyn į Baltarusijos teritoriją, prasimanyti maisto bei rūbų, atgauti jėgas. Pasirodo, tai ne taip paprasta, Baltarusijos pasieniečiai neleidžia jiems išvykti iš pasienio zonos.

Nepaisydami migrantų būklės, baltarusiai verčia afganistaniečius dar kartą kirsti Lietuvos sieną. Neturėdami kito pasirinkimo, žmonės jau ketvirtą kartą bando patekti į Lietuvą, tačiau jų būklė pernelyg sunki. Vos atėję į Lietuvos teritoriją, du migrantai nebepajėgia tęsti kelionės – Mohammadas miške praranda sąmonę, o jo bendražygiui smarkiai nušalo kojos.

Po kelių valandų juos aptinka patruliuojantys Lietuvos pareigūnai. Kadangi migrantų būklė pernelyg sunki ir jiems reikalinga hospitalizacija, juos veža ne į Baltarusiją, o į ligoninę. Tik pasitaikius progai, ligoninėje pamatę pareigūnus, afganistaniečiai kartoja – „refugee“, „asylum“.

Kadangi grąžinti į Baltarusiją jų nebegalima, pareigūnai praneša, kad ateinančią dieną jiems bus atliekamos pirminės prieglobsčio procedūros. Būtent tada arba per pirmines procedūras, kai užsienietis užregistruojamas MIGRIS sistemoje, kai priimamas žmonių prieglobsčio prašymas, jie oficialiai įgauna teisinį prieglobsčio prašytojų statusą („arba“, nes šitas momentas gali priklausyti ir nuo VSAT pareigūno).

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Taigi, realiai žmonės prieglobsčio prašytojais galėjo būti vadinami jau gerokai prieš atsidurdami ligoninėje, tačiau oficialiai jais tapo tik užregistravus jų prašymus. Pažymėtina, kad „nelegalūs migrantai“ jie nebuvo nė viename iš etapų. Nuo tada, kai neleistinoje vietoje kirto Lietuvos sieną, jie galėjo būti vadinami nebent „neteisėtai kirtusiais sieną“, bet nuo to momento, kai sutiko pareigūnus ir pasakė į prieglobsčio poreikį nurodančius žodžius, jie turėjo būti laikomi prieglobsčio prašytojais.

Taigi, atlikus Mohammado ir jo bendrakeleivio pirmines prieglobsčio procedūras, prasidėjo jų prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procesas. Kol jų bylose nepriimtas galutinis sprendimas, jie yra prieglobsčio prašytojai ir turi būti taip vadinami. Tokie prieglobsčio prašytojai, ne „nelegalūs migrantai“, metus praleido sulaikyti ir vadinamosiose migrantų stovyklose.

Prieglobsčio prašytojo gali laukti trys galimos baigtys: 1) jam gali būti suteiktas pabėgėlio statusas; 2) jam gali būti suteikta papildoma apsauga; 3) prieglobstis nesuteikiamas, žmogus grąžinamas į kilmės valstybę arba, jei neišeina to padaryti, jam suteikiamas „neteisėtai šalyje esančio“ statusas.

Pabėgėlio sąvoka dažniausiai siejama su žmogaus bėgimu nuo karo, bado ir maro. Ironiška, kad būtent taip pabėgėlius apibūdino ir Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė. Iš tiesų pabėgėlių apibrėžimas niekaip nėra susijęs su karo veiksmais, o juo labiau su badu ar maru.

Remiantis Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso, pabėgėlio statusas suteikiamas užsienio šalies piliečiui (arba žmogui be pilietybės), kuris kilmės šalyje turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.
Jei žmogus persekiojamas, bet persekiojimo veiksmai nėra sąlygoti minėtų jo tapatybės bruožų, pabėgėlio statusas jam nesuteikiamas. Prieglobsčio prašytojas, kuris neatitinka pabėgėlio statuso kriterijų, turi šansą gauti papildomą apsaugą. Papildoma apsauga suteikiama užsieniečiui, kuriam kilmės šalyje gresia kankinamas, žiaurus, nežmoniškas elgesys (nebelieka reikalavimo persekiojimą pagrįsti tapatybės bruožu). Taip pat būtent papildomos apsaugos sąvokoje „atsiranda“ karas – ji gali būti suteikiama ir tada, kai prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje vyksta ginkluotas konfliktas, kuriame kyla didelė grėsmė nukentėti civiliams.

Taigi, pabėgėlio statusas žmogui suteikiamas neatsižvelgiant į tai, ar jo kilmės valstybėje vyksta karo veiksmai. Pvz., pabėgėlio statusą iš Ekvadoro buvo gavęs ir Julianas Assange’as, persekiojamas dėl politinio aktyvizmo (pabėgėlio statuso kontekste – „politinių įsitikinimų“). Assange’as – Australijos, šalies, kurioje nevyksta jokie kariniai veiksmai, pilietis.

Tad bet kokie postringavimai, kad žmonės, atvykstantys per Baltarusijos sieną iš šalių, kuriose nevyksta karas, nėra pabėgėliai, yra visiškai nepagrįsti. Teisingumo dėlei reikėtų paminėti, kad taip, pabėgėlio statusą tikriausiai dažniau gauna kariaujančių šalių piliečiai, nes karas skatina masinį žmonių judėjimą. Taip pat natūralu, kad karo niokojamose šalyse dažniau vyrauja politinė suirutė ir valstybė negali apsaugoti savo piliečių nuo persekiojimo arba pati vykdo nusikaltimus prieš juos.

Trumpiau tariant ir grįžtant prie Mohammado istorijos, kadangi jis priklauso hazarų etninei mažumai, jis susiduria su didesne rizika kilmės šalyje patirti persekiojimą dėl savo tautybės. Atsižvelgus į tai, Mohammadui buvo suteiktas pabėgėlio statusas ir jis gavo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje (leidimas galioja penkerius metus).

Mohammado bendrakeleiviui sekėsi prasčiau, nes jis yra Afganistane dominuojančios paštūnų etninės grupės narys, todėl pabėgėlio statuso tuo pačiu pagrindu gauti negalėjo. Taip pat jis negalėjo pateikti pakankamai įrodymų, kad jam kyla individuali grėsmė patirti persekiojimą. Vis dėlto, atsižvelgus į tai, kad 2022 m. pabaigoje Afganistanas buvo įvardijamas kaip didžiausią humanitarinę krizę pasaulyje išgyvenanti šalis (pralenkė kelis metus „pirmavusį“ Jemeną) [1], Mohammado bendrapiliečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje humanitariniais pagrindais.

Tą akimirką, kai afganistaniečiams buvo suteiktas prieglobstis, jų teisinis statusas pasikeitė, iš prieglobsčio prašytojų jie oficialiai tapo asmenimis, gavusiais prieglobstį. Taip du afganistaniečiai, kuriuos Agnė Bilotaitė, Laurynas Kasčiūnas, Gudzinskaitė ir visos didžiosios apie migraciją kalbančios burnos visą laiką vadino „nelegalais“, pasirodo, puikiai atitinka prieglobsčio suteikimo kriterijus ir staiga „legalizuojasi“.

Iš šios istorijos matome, kad, vykdant išstūmimo politiką, pasienyje neatsižvelgiama į tai, iš kokios šalies yra žmogus, o tuo labiau – į individualias žmogui galimai kylančias grėsmes. Visi automatiškai, nepaisant amžiaus, pilietybės, lyties, išstumiami atgal į Baltarusiją. Tiksliau, baltarusiai įleidžiami ir Rusijos piliečiai kurį laiką buvo įleidžiami, bet šiukštu ne tamsesnės odos spalvos žmonės.

Išgalvoto veikėjo Mohammado atveju migrantų prieglobsčio prašymai buvo priimti tik dėl kritinės sveikatos būklės, tokia praktika Lietuvoje buvo užfiksuota paskutinį 2022 m. ketvirtį. Visgi, įgyvendinant išstūmimų politiką, Sirijos, Jemeno, Eritrėjos, Afganistano ar Malio piliečiai buvo išstumti atgal į Baltarusiją, nors, anot ES prieglobsčio agentūros, daugiau nei 70 proc., o Sirijos atveju ir 94 proc., iš šių šalių atvykusių asmenų prieglobstis suteikiamas.

Lietuvos išstūmimų politika grindžiama tuo, kad minėtiems migrantams Baltarusija yra saugi šalis ir joje žmonės gali pasiprašyti prieglobsčio. Čia svarbu paminėti, kad dažnuose tarptautinės teisės aktuose (įskaitant ES teisyną) įtvirtinta ne pati teisė prašytis prieglobsčio, o draudimas grąžinti (angl. non-refoulement) žmogų į teritoriją, kurioje jam kyla pavojus.

Įvairių tarptautinių ir nevyriausybinių organizacijų teigimu, Baltarusijos prieglobsčio sistema nėra efektyvi.[2] Baltarusijoje migrantai negali pasiprašyti prieglobsčio ir susiduria su didesne rizika būti išsiųsti į kilmės valstybes neatlikus jokio tyrimo dėl kilmės šalyse jiems kylančių grėsmių. Vadinasi, Baltarusija migrantams nėra saugi šalis, todėl Lietuva pažeidžia negrąžinimo principą, o kartu – ir savo tarptautinius įsipareigojimus.

Taigi, automatiškai visiems per Baltarusijos sieną nereguliariu būdu į Lietuvą atvykusiems migrantams klijuojama „nelegalių migrantų“ etiketė yra netiksli. Apskritai junginys „nelegalus migrantas“ arba „neteisėtas migrantas“ yra nevartotinas. Tokio pobūdžio sąvokų nėra nė viename teisės akte, reglamentuojančiame migracijos klausimus. Neteisėta gali būti veikla (pvz., migracija ar sienos kritimas), tačiau ne tai darantis žmogus. Įstatymų pažeidimas negali paties žmogaus paversti neteisėtu ar nelegaliu.

____________________

[1] Remiantis Tarptautinio gelbėjimo komiteto (angl. International Rescue Committee) 2022 m. gruodžio mėnesio skelbimu, Afganistane vyksta didžiausia pasaulyje humanitarinė krizė: https://www.rescue.org/uk/article/10-worst-humanitarian-crises-2022

[2]Стать беженцем в Беларуси и избежать депортации. Главные вопросы о миграционной политике Минска – Belsat TV

CASE OF M.K. AND OTHERS v. POLAND.pdf para 116-117