Tamsioji Apšvieta: neoreakcija ir jos ateitis praeityje

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Ankstesniame tekste, apžvelgiančiame populiarų mokslinės fantastikos filmą „Kopa“, užsiminta apie įdomų šiuolaikinės kraštutinės dešinės fenomeną – Tamsiąją Apšvietą (the Dark Enlightenment), kuri dažniau vadinama neoreakcija (internete mėgstama trumpinti NRx). Įvardytoje recenzijoje pateiktas aptakus ir grubokas neoreakcijos apibrėžimas, todėl šįkart jį dera patikslinti ir išskleisti plačiau. Nepaisant to, kad šiam naujųjų reakcionierių judėjimui (?)  daugiau nei dešimt metų, o ir gerokai išsikvėpti jau spėjo, informacijos apie jį lietuvių kalba bemaž nėra. Didelė tikimybė, kad apie neoreakciją apskritai negirdėjote, tačiau jos idėjos sugeba prasiveržti į labai matomus ir įtakingus sluoksnius. 

Tarkime, su neoreakcija yra susijęs vaikinas, prieš penkmetį tikinęs, kad Donaldas Trumpas užbaigs vokiškojo idealizmo filosofinę sistemą. O jei rimčiau, medijose nesyk kartota, kad iš neoreakcijos įkvėpimo sėmėsi Trumpo strategas Steve’as Bannonas, o Curtisas Yarvinas – idėjinis neoreakcijos „tėvas“ – neseniai viešėjo žymaus JAV konservatoriaus Tuckerio Carlsono laidoje. Pastarasis įvykis leido suprasti, kad neoreakcija vis dar išlaiko šiokį tokį aktualumą, nepaisant to, kad „alternatyvios dešinės“ (alt-right) dienos jau senokai praeityje. Nors alt-right iškilimas Trumpo eroje leido daug kam sužinoti ir apie neoreakciją, tiesioginis pastarojo reiškinio susiejimas su alt-right nėra teisingas. Neoreakcija užsimezgė jau anksčiau, ji apskritai yra gerokai gilesnes teorines šaknis turintis projektas, pasižymintis gana unikalia kapitalistinės ateities vizija.

Valstybė kaip verslas – neokameralizmas

Kaip ir daugelio šiuolaikinių dešiniųjų iniciatyvų, neoreakcijos šaknys glūdi internete. Pirmojo šio amžiaus dešimtmečio pabaigoje minėtasis Yarvinas, pasivadinęs Mencius Moldbug slapyvardžiu, pradėjo rašyti tinklaraštį. Yarvinas yra amerikietis programuotojas ir antrepreneris,  kurį suformavo Silicio slėnio technologinio libertarizmo kultūra. Ilgainiui nusivylęs esama JAV sociopolitine sistema, šis veikėjas ėmė skaityti konservatizmo literatūrą, kol galop šalies užsienio politika ir valstybės atsakas į 2008 m. ekonominę krizę jį įtikino, kad liberalioji demokratija yra žlugęs projektas. Baracko Obamos tapimas prezidentu Yarvinui kažkodėl reiškė, kad istorija krypsta į kairįjį kelią – tokia hipotezė vėliau išaugo į tvirtinimą, kad JAV apskritai yra komunistinė šalis. Šios priežastys suformavo Yarvino pasaulėžiūros branduolį: ekonomiškai jis išliko kapitalistu libertaru, tačiau politiškai prisiėmė reakcingą autoritarinę poziciją, artimą monarchijai.

Nors Yarvino įsitikinimus galima paprastai pavadinti autoritariniu kapitalizmu arba korporacine monarchija, jo vizija atveria daugybę smulkesnių niuansų ir netgi savitų konceptų. Pradėkime nuo to, kad šis tinklaraštininkas pasiūlė visuomenę valdyti neokameralizmo administracinės tvarkos modeliu, kurį taip pat praminė rečiau vartojama „formalizmo“ sąvoka. Neokameralizmas paremtas XVIII a. Prūsijos karaliaus Frydricho I tvarka: centralizuotos valstybės modeliu grįsta biurokratine administracija, skatinančia kuo didesnį ekonominį efektyvumą – tik kameralizmą Yarvinas papildo šiuolaikine technokapitalistine baze. Pasak Yarvino, neokameralizmas demokratiją pakeistų akcinėmis bendrovėmis ir korporacijomis, kurių savininkai-akcininkai deleguotų valdovą su neribotomis galiomis, tačiau šis vykdytų kapitalistų valią. Tokio valdovo statusą dabartiniais terminais galima apibrėžti kaip CEO monarchą – technokorporacinį suvereną, kurio „regalijos“ yra ne simbolinė reprezentacija, kaip konstitucinėje monarchijoje, o reali politinė galia.

Paprastai tariant, čia valstybė būtų valdoma kaip verslas – tiksliau, valstybė verslui ir priklausytų. Kadangi įsisteigtų verslo valdymo logika, valstybė, kaip siūlo Yarvinas, būtų padalinta į akcijas – kiekviena jų sudarytų atitinkamą valstybės pelno dalį. O akcininkai tarpusavyje suformuotų reikiamas organizacines struktūras ir vadybos organus. Yarvino įsitikinimu, šitaip valstybė veiktų nepalyginamai efektyviau nei demokratijos sąlygomis ir, svarbiausia, būtų labai pelninga. Taigi, nuo įprastos monarchijos neokameralizmas skiriasi tuo, kad yra išimtinai kapitalistinis, o karališkąją šeimą ir dinastiją keičia korporacija su akcininkais. Tokia sandara artimesnė absoliutinei monarchijai, bet, nepaisant lengvai nubrėžiamų asociacijų, Yarvinas „viršuje“ įsitaisiusį neokameralistinį CEO monarchą atsieja nuo asmens kulto ir tradicinio autokrato-diktatoriaus įvaizdžio. 

Patchwork, Išėjimas ir Balsas

Projektuojant tokios santvarkos išsidėstymą globaliu mastu, nieko keisto, kad Yarvinas savo idėją praminė sunkiai išverčiama patchwork sąvoka. Žodis patch, anglų kalboje reiškiantis „lopą“ arba „skiautę“, tampa metafora Yarvino įsivaizduojamai politinės tvarkos ir valdymo metodologijai. Politiškai patchwork yra antiglobalistinė idėja ir veiktų kaip daugybė autonomiškų korporacinių miestų-valstybių, konkuruojančių tarpusavyje. Įdomu tai, kad patchwork tinklas nereiškia, jog kiekviena jo grandis privalo vadovautis verslo ar korporacijos modeliu – dalis gali būti net ir komunistinė, tačiau svarbu, kad ji „neperrašytų“ visos likusios patchwork tankmės. Patchwork nesunku įsivaizduoti kaip feodalinio susiskaldymo laikų žemėlapį, kuriame matome kompleksišką mažų ir uždarų valstybėlių rezginį. Šių mikrovalstybių gyventojų statusas yra depolitizuoti klientai ir vartotojai, kurių vienintelė „žmogaus teisė“ yra Išėjimas (Exit) – dar vienas svarbus neoreakcijos konceptas. Išėjimas čia reiškia galimybę pasinaudoti savo vartotojo teisėmis ir atsisakyti šios korporacinės valstybės paslaugų – persikelti į kitą „polį“.

Išėjimas čia priešpriešinamas Balsui (Voice), kuris šiuo atveju nėra tapatus įprastam balsui, atiduodamam balsuojant liberaliosios demokratijos sąlygomis. Balsas nėra tiesiog teisė būti politiškai atstovaujamam ir „išgirstam“ – čia jis įkūnija tavo bendrą galimybę pasisakyti ir veikti. Kitaip tariant – formuoti diskursą arba jį simboliškai neigti. Balsą turi nepriklausomai nuo savo visuomeninės padėties, statuso, pareigų, turto ir kitų veiksnių – būtent tai tampa kliūtimi neoreakcijos projektui, siekiančiam griežtais hierarchiniais pagrindais paversti kapitalizmą dar efektyvesniu. Čia labiausiai prasiveržia antidemokratinis ir antiegalitarinis neoreakcijos sentimentas: Balsas reiškia visų piliečių lygybę ir teisę bent simboliškai dalyvauti politikoje. Jei valstybės valdymą suvokiame kaip verslo vadybą, tokia politika tampa kliūtimi. Ja tampa ir politinė ideologija, todėl ją reikia pakeisti savita technokratija. O jei šiandien įprastą nacionalinę valstybę pakeičiame „karališkomis“ korporacijomis su akcininkų aristokratija, tokios padėties varikliu tampa formulė „jokio Balso, tik Išėjimas“.

Katedra: ideologinis valstybės aparatas  

Vis dėlto Yarvinas, nieko keisto, regi daugybę barjerų tokios struktūros išsipildymui. Bene esminį kliuvinį apibendrina kita, turbūt žinomiausia, neoreakcijos koncepcija: Katedra (the Cathedral). Nors metafora graži, bet nieko ypatingo neišsako – Katedra čia reiškia institucijų tinklą, sudarytą iš švietimo įstaigų, spaudos, medijos, pramogų industrijos ir apskritai įtakingų figūrų. Katedrą galima pavadinti ir metainstitucija. Čia ji turi religinę potekstę – Bažnyčia, kuri baudžia už erezijas. Katedros apibrėžimas vartojamas kaip abstrakti ir dažnai kone konspiracinė nuoroda, skirta nusakyti tai, kas „iš tikrųjų valdo valstybę“. Neretai Katedra pasitarnauja kaip politkorektiškumo arba „atšaukimo kultūros“ (cancel culture) sinonimas. Kitas neoreakcionierius Michaelas Anissimovas Katedrą nusakė kaip save organizuojantį konsensusą. Tai reiškia, kad, anot neoreakcijos minties, Katedra užsiima viešojo diskurso ir priimtinų nuomonių reguliavimu: Katedra nustato vyraujančias normas ir kontroliuoja vadinamąjį Overtono langą – viešojoje erdvėje politiškai priimtinų nuomonių ir pozicijų spektrą. Gali kilti klausimas, ar Katedra Yarvino projektui yra kliūtis, ar tai, ką jis norėtų sukurti savojo projekto rėmuose. Teisingas atsakymas yra pirmasis, nes politinis neokameralizmo projektas numato, kad Katedros, kaip tokios, nebeliks, kadangi nebebus pasaulinės tvarkos, kuri leistų jai skleistis.

Į Katedros apybraižą galima žvelgti keliopai. Viena vertus, ją galima papildyti šiandien populiaria „giliosios valstybės“ (deep state) teorija, kuri nurodo į valstybės šešėlį – „nematomą galią“, slypinčią anapus oficialių valstybės pareigūnų ir politikų fasado. Kitaip tariant – esą egzistuoja slaptas valstybės aparatas, valstybė valstybėje, priimanti sprendimus. Kaip ir Katedra, deep state labai nesunkiai pakliūva į sąmokslo teorijos zoną. Skirtumas tik tas, kad pats Yarvinas, daugiausiai remdamasis savo patirtimi JAV, Katedra laiko labai aiškiai įsitvirtinusią elitinę „kastą“, propaguojančią demokratines ir „progresyvias“ vertybes. Čia susiduriame su gana sena politine retorika: viešoji nuomonė formuojama tildant opoziciją. Kadangi neoreakcijos vertybinį paketą papildo tradicinės socialinės rolės ir rasizmas, nieko keisto, kad šiuolaikinio „progresyvizmo“ atmosfera suvokiama kaip mirtinas priešas. 

Iš kitos pusės, apeinant visą „medijos-akademijos kontroliuojamų protų“ liniją, Katedros konceptas turi nemažai panašumų su marksizmu. Prisiminkime klasikinę marksistinę perskyrą tarp bazės ir antstato: bazę sudaro gamybiniai santykiai ir gamybinės jėgos. Antstatą – valstybė ir ideologija. Antstatas aprūpina ekonominę bazę politinėmis institucijomis ir bendra kultūra, užtikrinančia, kad pats mąstymas neįžvelgtų pamatinių bazės prieštaravimų – ypač kapitalistinio išnaudojimo ir nelygiaverčio darbuotojo-darbdavio santykio. Šitaip antstatas palaiko vadinamosios klaidingos sąmonės (false consciousness) veikimą. Būtent antstatas yra labai panašus į Katedrą, o ypač ją primena prancūzų marksisto Louis Althusserio suformuluota ideologinio valstybės aparato sąvoka. Ideologinis valstybės aparatas užsiima kapitalistinės ideologijos reprodukcija ir taip formuoja suvokimą apie kapitalistinę tikrovę, kuri neturi būti suvokiama kaip kapitalistinė. 

Kuo NRx skiriasi nuo alt-right?

Taigi, per Katedros sąvoką neoreakcija nusitaiko į žinojimą ir poreikį jį keisti, kad būtų įgyvendinti politiniai neokameralizmo tikslai. Tokio „švietimo“ strategijos daugiausiai paplitusios, žinoma, internete. Čia galima pereiti prie dažnai su neoreakcija painiojamo fenomeno – „alternatyviosios dešinės“ (alt-right). Pastaroji, kai dar buvo aktyvi, virtualioje erdvėje ir ypač 4chan forumuose pradėjo kultūrinius karus prieš tą patį „progresyvizmą“, politkorektiškumą, „leftizmą“ ir kitus atvejus, neretai klaidingai suvedamus į vieną „ideologiją“. Nepaisant to, kad tiek neoreakcija, tiek alt-right ryškiai pasižymėjo internete, šias dvi sroves būtina atskirti. Alt-right buvo ta jėga, kuri, kartu su Trumpo prezidentavimu, leido „sužibėti“ ir neoreakcijai, nors pastaroji šaknis buvo įleidusi gerokai seniau. Neoreakciją galima vadinti pranašišku įspėjimu apie alt-right bangą, tik tas įspėjimas savo laiku neatsitiktinai tesulaukė menko dėmesio. 

Su alt-right neoreakcija supanašėja labiau per asmenis ir tinklus, o ne idėjas ir principus. Kaip matėme, neoreakcija yra fundamentaliai elitistinis projektas – intelektualus kraštutinės dešinės avangardas. Kitaip nei dešiniuoju populizmu alsuojanti alt-right, neoreakcija niekad nesiekė tapti populiariu ir masiniu judėjimu. Priešingai – jie ilgą laiką patogiai tūnojo interneto periferijoje. Judėjimu neoreakciją sunkiai bepavadinsi, ypač šiandien. Neoreakcijos marginalumas atsispindi ir kontekste – pavyzdžiui, Yarvinas yra išsilavinęs programinės įrangos specialistas ir skaitmeninių platformų vystytojas, perskaitęs kalną politinės teorijos ir iki šiol aktyviai rašantis šiomis temomis. Tam tikra prasme neoreakcija už alt-right atrodo paprasčiausiai rimčiau. Aišku, kai kuriais aspektais šios kryptys sutampa – tradicionalizmas, rasizmas, archajiškos estetikos šlovinimas. Vis dėlto alt-right simpatijos yra smarkiai pakrypusios į Trumpo, nacionalizmo ir fašizmo puses – nuo šių elementų neoreakcija yra atsiribojusi, tačiau tai netrukdo žiniasklaidai toliau tingiai braižyti sąsajų ir kurti sensacijų.

„Fašizmas“ daugeliui turbūt yra pirmas žodis, ateinantis į galvą susidūrus su tokiu fenomenu kaip neoreakcija. Nieko stebėtino – Trumpo ir alt-right eroje fašizmo sąvoka tapo lengva manipuliacija ir baimės kurstymo instrumentu. Toks neadekvatus kalbėjimas kyla arba dėl istorijos neišmanymo, arba dėl ciniško atsisakymo pripažinti, kad fašizmas visgi skirtas nusakyti kitokius reiškinius. Visų pirma, fašizmas palaiko stiprią tautos fantaziją ir su ja susietą militaristinį vado kultą – neoreakcijoje to neaptiksi. Etninis grupavimas NRx taip pat nepriimtinas. Neoreakcijos pozicija kapitalizmo atžvilgiu taip pat ją atriboja nuo fašizmo, kuris šiuo klausimu yra nepalyginamai abejingesnis, ką jau kalbėti apie nacionalsocializmą, nusiteikusį prieš laisvąją rinką. Neoreakcija yra bekompromisiškai prokapitalistinė. Galiausiai, jei atsigręšime į marksistinę argumentaciją, fašizmo nėra ir nebus, jei nėra realios galimybės komunizmui – istoriškai fašizmas iškyla tada, kai žlunga komunistinės iniciatyvos.

Hiperrasizmas ir dešinysis akseleracionizmas

„Kaip populistinis ir ženkliai antikapitalistinis judėjimas, alt-right pabaisa gerokai skiriasi nuo NRx“; „Alt-right yra nuspėjama masinės demokratijos vystymosi stadija, įžengusi į savo griūties fazę“, – taip rašė antras pagal svarbą neoreakcijos veikėjas, britų filosofas Nickas Landas. Jis prieš maždaug dešimtmetį atrado Yarvino tekstus ir jų mintis produktyviai papildė savo idėjomis. Rezultatas labiausiai atsispindi tekste The Dark Enlightenment – būtent Landas neoreakciją pakrikštijo Tamsiosios Apšvietos vardu. Toks pavadinimas skirtas pašiepti Apšvietos tradiciją ir jos istorijos sampratą, prieš kurią ir nukreipta neoreakcija, atmetanti progreso idealą ir tikėjimą demokratija. 

Galbūt pasirodys paradoksalu, tačiau neoreakcijai didžiąja dalimi svetimas ir individualizmas: panašiai, kaip ir tas pats marksizmas, neoreakcijos branduolys mąsto socialinės struktūros kategorijomis. Skirtingai nei marksizmo, neoreakcijos „klasių kova“ paremta „mokslinio“ rasizmo teorijomis, kuriose daugiausiai figūruoja naujoji eugenika, genetika, biotechnologijos ir intelekto koeficiento kildinimas iš rasės. Rasizmas čia reiškia ne kultūrinius stereotipus, etninius mitus ar buitinius prietarus, o kur kas sudėtingesnes valdymo mechanikas, socioekonominio statuso pateisinimą, evoliucionistinę prieigą, kognityvinius mokslus, DNR hipotezes ir labiau komplikuotas teorijas, kaip biologinę žmogaus diversifikaciją. Šis rasinės meritokratijos kompleksas kartais vadinamas „rasiniu realizmu“, o idėjiškai visa tai priešinama „Katedros universalizmui“.

Landas tokį neoreakcionierišką rasizmą pavadino hiperrasizmu (hyper-racism). Panašiai modifikuotos sąvokos yra itin būdingos šiam filosofui – šiuo atveju, jo Tamsioji Apšvieta sujungia Yarvino mintis su savuoju dešiniojo akseleracionizmo projektu, gvildentu ir iki „atsiverčiant“ į neoreakciją. Dešinysis akseleracionizmas čia nėra neonacistinis ar ekofašistinis teroras, kurį pastaraisiais metais imta neteisingai vadinti akseleracionizmu. Ne, tai yra įsitikinimas, kad kapitalizmas vystosi vis intensyviau ir auga eksponentine maniera (akseleruoja), todėl ilgainiui bus pasiektas technologinis singuliarumas – lūžis, kai technologijos ištobulės tiek, kad pranoks žmogaus intelektą ir taps jo nebevaldomos. Kitaip tariant, toks superintelektas sukels negrįžtamus pokyčius, nusversiančius galios balansą žmogaus nenaudai. Tai geriausiai iliustruoja „Terminatoriaus“ filmų serija, ypač antroji dalis – prieš žmones sukilusios pažangios, formą keičiančios savaeigės mašinos-kiborgai. Tokiu antihumanistiniu tikėjimu technologijomis Landas papildo neoreakciją – išlaisvintas kapitalizmo potencialas, dirbtinio intelekto virsmas, spartėjanti automatizacija, kibernetinė pažanga ir mašiniškos inovacijos padės įtvirtinti rasinį dominavimą ir kurtis neokameralistinei santvarkai.

„Neo Kinija atkeliauja iš ateities“

Taigi, Landas, žvelgdamas iš dešiniojo akseleracionizmo perspektyvos, dabartinę liberaliąją demokratiją mato kaip kapitalizmo ekonomikos stabdį. Nieko keisto, kad Yarvino raštai jam pasirodė tokie artimi – nesudėtinga atkasti logiką, pagal kurią kapitalizmo „išlaisvinimas“ atrodo įmanomas tik maksimaliai įgalinus korporacinę galią ir pašalinus demokratinius saugiklius. Kitaip tariant, panaikinus politinę laisvę, atsiveria galimybės ekonominei laisvei. „Laisvė“ ir „demokratija“ neoreakcijos nėra laikomi sinonimais – atvirkščiai. Čia ir išryškėja vienas neoreakcijos pamatų – ekonominis libertarizmas susijungia su politiniu autoritarizmu. Kalbant apie realiai egzistuojančius tokio derinio atitikmenis, ilgai ieškoti nereikia – Honkongas, Singapūras, Dubajus ir Šanchajus. Kaip savo vizijos prototipus šiuos pavyzdžius pateikia pats Yarvinas, o Landas negaili pagyrų „Rytų Azijos antidemokratinio technokapitalizmo tradicijai“. Yarvinas teigiamai vertina ir Dengą Siaopingą – Kinijos lyderį, po Mao Dzedongo mirties pradėjusį ekonomines reformas, šalį nuvedusias kapitalizmo keliu. Apie tai GPB plačiau rašyta prieš porą metų.

Asociacijos su Kinija, kaip pragmatišku ir į rinką orientuotu autoritarizmu, čia nesibaigia – Landas jau beveik dvidešimt metų gyvena… Šanchajuje. Kadaise, dar gerokai iki apsigyvenimo Kinijoje ir savo neoreakcinio periodo, jis rašė, kad „Neo Kinija atkeliauja iš ateities“ – šie žodžiai filosofiniuose interneto kampeliuose jau tapo folkloru ir memu, bet panašu, kad Tamsioji Apšvieta juos leidžia kiek rimčiau laikyti save pildančia pranašyste. Jei Lando mąstymas praėjusio amžiaus pabaigoje buvo įkvėptas kairės, pasižymėjo emancipaciniu polėkiu ir turėjo feministinių atspalvių, tai šio amžiaus nusivylimas per menkai akseleruojančiu kapitalizmu ir sąstingio pojūtis filosofą privedė prie neoreakcijos – kaip matėme, panašaus plauko desperacija ištiko ir Yarviną. Todėl neoreakciją galima pavadinti traumatine krizės teorija, neabejotinai susijusia su amžių sankirta, neatnešusia fantazuotos ateities. 

Neoliberalai, miestai jūrose, startuolių monarchija

Kuo iš tikrųjų lengva nusivilti, jei apskritai kada nors ja buvo tikėta, tai demokratija. „Demokratija nėra prakeikta, ji pati yra prakeiksmas“, – rašė Landas. Čia prasminga atsigręžti į dabartinį kapitalizmo modelį – neoliberalizmą, kurio išsamesnį apibrėžimą galite skaityti GPB žodynėlyje. Kiekvienas „solidus“ neoliberalas, jei tik pakankamai įtikėjęs savuoju pasaulėvaizdžiu, gerai žino, kad kapitalizmui nėra pakeliui su demokratija. Veikiausiai tą supranta ir Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius – vokiečių kilmės amerikiečio anarchokapitalisto Hanso-Hermanno Hoppės gerbėjas. Nieko naujo, kad meras pats neoficialiai prisistato anarchokapitalistu, tačiau kur kas įdomiau tai, jog Hoppę galima nesunkiai pavadinti neoreakcijos pirmtaku.

Hoppe yra aršus demokratijos kritikas ir pasisako už monarchiją, kuri, jo manymu, individualią laisvę užtikrintų geriau. Taip, pasirodo, kad anarchokapitalistams (!) gali būti priimtina monarchija. Hoppe remiasi ir cituoja tas pats Landas, o neoreakcija su anarchokapitalizmu susisieja ir tuo, kad ateitis numatoma eliminuojant viešąją sferą ir ją pakeičiant privačiais ekonominiais santykiais. Tai tik parodo, kad neoreakcijos laukas, nors ir skamba neįprastai bei tolimai, gali būti labai arti mūsų – pati neoreakcija neišradinėja dviračio ir savo įsitikinimus stato ant klibančio neoliberalizmo karkaso, kuris kausto mus visus. Galima sakyti, kad neoreakcionieriai yra tiesiog nuoširdūs ir iš tikrųjų atviri neoliberalai. 

Apie panašų neoliberalųjį darvinizmą, tik labiau susietą su alt-right, GPB jau irgi rašyta. Neoreakcija tik išryškina technologinį kapitalizmo charakterį, čia tematiškai pavadintiną hiperneoliberalizmu – kitur teko matyti ir postneoliberalizmo pavadinimą. Sąsajos su neoliberalizmu tuo nesibaigia – garsiojo Čikagos ekonominės mokyklos, paklojusios teorinius neoliberalizmo pamatus, atstovo Miltono Friedmano anūkas Patris Friedmanas yra neoreakcionierius antrepreneris. Jo kompanija The Seasteading Institute užsiima miestų jūroje projektavimu – eksperimentais su autonomiškomis ir suvereniomis vandens kolonijomis. Tai galima laikyti bandymais įgyvendinti minėtuosiuos korporacinius miestus-valstybes, neoreakcionierių vadinamus gov-corp. Ne veltui Landas seasteading praktiką praminė Išėjimu ir „pabėgimu“ grįsta institucija. Tokia jūrininkystės praktika, vykdoma tarptautiniuose vandenyse, leidžia atsiriboti nuo globalios liberaliosios demokratijos tvarkos ir mėginti kurti kažką panašaus į patchwork tinklą, atitinkantį neoreakcijos interesus.

Galima sakyti, kad nemažai neoreakcionierių yra „nubudę“ libertarai ir neoliberalai. Friedmanų giminės linija atskleidžia dar vieną iškalbingą faktą apie neoreakcijos patrauklumą – ji smarkiai, nors ir netiesiogiai, paplitusi tarp technologijų sektoriaus investuotojų, įskaitant ir Silicio slėnį. Pavyzdžiui, vienas PayPal sistemos įkūrėjų Peteris Thielas nekart išsakė neoreakcijai artimas idėjas, o buvęs žinomo leidinio Business Insider gamybos procesų direktorius Paxas Dickinsonas prasitarė, kad neoreakcijos idėjos jam padarė įtaką. Nieko pernelyg šokiruojančio, turint omenyje, kad neoreakcija palaiko technologiškai įgalintą kapitalizmą, grįstą baltųjų viršenybe. Visa tai aiškiai atsispindi ir Yarvino bei Lando asmenyse – baltieji vyrai, susižavėję technokapitalizmu ir mokslu. Jei Landas į tai žiūri labiau per filosofinę prizmę, Yarvinas yra ilgametis tech amatininkas, savo principus į skaitmeninę erdvę perkėlęs tokiais projektais kaip Urbit. Yarvino startuolius, beje, yra finansavęs minėtasis Thielas, sykį pasisakęs, kad „startuolis iš esmės yra sutvertas kaip monarchija“.

Tamsiosios Apšvietos idėjos čia suveikia, nes jos įtvirtina požiūrį, kad verslas yra varomoji visuomenės jėga ir tikroji pasaulio galia. Neoreakcija apskritai įsitikinusi, kad korporacinė galia turi likti vienintele galia. Taip pat – kad tam išsipildyti trukdo jau aptartas kvazireliginis Katedros susivienijimas, savuoju „progresyvizmu“ trukdantis skleistis antrepreniškajai dvasiai ir darvinistiniam mąstymui, kuris labai būdingas neoreakcijai. Kita vertus, ar NRx nėra paprasčiausia dabartinės kapitalizmo fazės tąsa arba kiek tamsiau nutapytas paveikslas? Kaip nekart pabrėžė Landas, neoreakcija į kapitalizmą ir jam reikalingą politiką tiesiog žvelgia realistiškai. Galima kalbėti ne tik apie ekstremalų neoliberalizmą, bet ir apie tokias figūras, kaip Elonas Muskas ir Jeffas Bezosas, kurios jau ir taip sutelkę absoliučiai didžiąją dalį pasaulio turto, vadinasi, ir galios, net jei neužima jokio politinio posto. Galop pats Yarvinas yra minėjęs, kad Muskas turėtų perimti politinę galią ir pradėti „tikros kompetencijos“ lyderystę.

Archeofuturizmas ir „modernizmas praeičiai“

Kalbant apie idėjines neoreakcijos šaknis, verta paminėti kelis gana svarbius „-izmus“: archeofuturizmą, reakcionierišką modernizmą ir paleokonservatizmą. Visi jie vienaip ar kitaip išpažino dabartinei neoreakcijai artimas vertybes. Archeofuturizmas – prancūzų rašytojo Guillaume’o Faye 1998 m. išvestas konceptas, reiškiantis technologijų mokslo ir archajiškų vertybių sąjungą. Archeofuturizmą galima pavadinti labiau Europai adaptuotu reakcijos variantu. Kaip ir neoreakcija, archeofuturizmas laiką ir istoriją suvokia ne kaip linijinį procesą ir progresą link kažko, o kaip „amžinąjį sugrįžimą“. Taip pat abi srovės kritikuoja „modernybę“ – neoreakcija nemažą dalį pastarųjų šimtmečių istorijos regi kaip regresą. „Būti reakcionieriumi reiškia pripažinti, kad reikalai virsta pragaru“, – rašė Landas. Vargu ar šiandien tokią tiesą įmanoma priskirti išskirtinai reakcingam žvilgsniui, bet, žinoma, priklauso, ką laikysime pragaru.

Nors neoreakcija puola „modernybę“, šią reikia atskirti nuo modernizmo. Pastarasis mus priveda prie reakcionieriško modernizmo – amerikiečių istoriko Jeffrey Herfo sutvertos sąvokos, nurodančios įsitikinimų sistemą, sudarytą iš didžio entuziazmo modernioms technologijoms ir Apšvietos bei liberaliosios demokratijos idealų atmetimo. Reakcionieriškas modernizmas istoriškai priskirtinas revoliuciniam (!) vokiečių konservatorių judėjimui ir nacizmui. Vėlgi, kaip ir archeofuturizmas, reakcionieriškas modernizmas yra europietiškas produktas – o Yarvino ir Lando neoreakcija yra paveikta XXI a. JAV ir apskritai globalios pasaulio padėties. Visos trys kryptys pripažįsta technologijų svarbą ir naudą. Dar daugiau – technologijos tampa tuo faktoriumi, kuris archeofuturizmą, reakcionierišką modernizmą ir neoreakciją atskiria nuo „klasikinės“ reakcijos, neretai pasižyminčios technofobiška askeze, „tradicinio“ gyvenimo būdo skatinimu arba „atgal į gamtą“ svaja.

Kuo reakcija skiriasi nuo konservatizmo?

Paleokonservatizmas – kiek nuosaikesnė mokykla. Kaip ir reakcionieriškas modernizmas, paleokonservatizmas istoriškai įcementuotas XX a., tik labiau taikytinas JAV aplinkai. Paleokonservatoriams nesvetimas įprastiems konservatoriams būdingas tradicionalizmas, tik išlaikoma nuožmesnė religinė – katalikiškoji – linija, kuri čia prisiima ir rasizmą bei ksenofobiją. O šiuolaikiniai (neo)konservatoriai, sykiais nesunkiai supainiojami su liberalais, dažniausiai pasisako už atvirą ir globalią laisvą rinką – paleokonservatoriai, savo ruožtu, gina izoliacionizmą, pasisako prieš imigraciją, kritikuoja invazinę užsienio politiką. Kaip ir neoreakcija, paleokonservatizmas yra antidemokratinis ir suinteresuotas atitinkamos „genties“ „grynumo“ užtikrinimu. Ne veltui neoreakcijos mikrovalstybių idealas yra „švarios gatvės“, minimalus nusikalstamumas ir militarizuotas vidaus saugumas. 

Paleokonservatizmas su neoreakcija atstovauja panašiam tribalizmui ir panašiai katedriškai paranojai – skirtumas tik tas, kad paleokonservatizmas yra nacionalistinis. Galima pastebėti, kad reakcija ir konservatizmas nereiškia to paties, nors šios sąvokos dažnai numetamos į vieną dešinės kategoriją. Įprastu aiškinimu, konservatyvi mintis suinteresuota esančios tradicijos išlaikymu, o socialiniai pokyčiai pasitinkami skeptiškai, tačiau nebūtinai atmetami. Kitaip tariant, dažniausiai pasitaikantis konservatizmas užsiima status quo gynyba, daugiausiai orientuota į dabartį. O reakcija išlaiko į praeitį nukreiptą vektorių – ji siekia atkurti kitados egzistavusias struktūras, politinę tvarką, normas. Tradicija reakcijai yra ne tiek tęstinumas, kiek sugrįžimas į tą tradiciją. Be abejo, reakcija sunkiai išvengia romantizuoto praeities vaizdinio ir mitologizuotos nostalgijos, bet tą sunkiau taikyti neoreakcijai, kuri šalia praeities būvio – kameralistinės monarchijos – sugrąžinimo pasisako ir už itin futuristinę technokapitalizmo programą. Šia prasme neoreakcija yra labiau už pokyčius nei konservatizmas.

Mąstant tarptautiniais terminais, konservatizmas pasisako už prezervaciją (išlaikymą), o reakcija – už restauraciją (atkūrimą). Pats Yarvinas vietoje neomonarchijos labiau mėgsta restauracionizmo sąvoką. Neoreakcijos atstovai nuo konservatizmo atsiriboja gana kategoriškai ir laiko jį silpnu. Landas teigia, kad konservatizmas tėra žemos pavaros liberalizmas – jis juda ta pačia kryptimi, bet lėčiau. Nepaisant to, neoreakcijos mąstysena liberalizmą palieka ekonominei sferai ir netgi kai kuriems sociokultūriniams aspektams – Yarvinas yra išsakęs pritarimą tos pačios lyties partnerystei, religijos laisvei, narkotikams asmeninėms reikmėms bei prieš lyties ir rasės pagrindu diskriminuojančius įstatymus. Tačiau, kaip pastebi istorikas Joshua Traitas, taip pat Yarvinas siūlė privačių pašalpų ir kalėjimų reformas, kurios primena vergovę. Nesudėtinga atsekti prieštaravimus ir nenuoseklumą, bet ar tokia nėra neoreakcijos idėja, atspindinti pašėlusią kapitalizmo eklektiką ir poreikį priversti ją transformuotis į dar didesnę beprotybę?

Pasyvus įniršis ir fragmentacija

Vienas iš būdų, kaip tą padaryti, yra neoreakcijos ir ypač Yarvino siūlomas „stiprus sistemos perkrovimas“ (hard reset arba rebooting). Landas tai įvardija „degeneratyvių“ progreso krumpliaračių sustabdymu. Tai galima vadinti alternatyva tiek reformizmui, tiek revoliucijai. Čia neoreakcija vėl išsiskiria iš įprastų dešiniųjų judėjimų – atsisakoma bet kokio aktyvizmo ir liekama prie tam tikros Išėjimo ir pasyvaus pasipriešinimo formos. Teko matyti Yarvino siūlytą variantą kodiniu pavadinimu RAGE (angl. „įniršis“) – Retire All Government Employees – „atleisti visus valdžios darbuotojus“. Kaip bebūtų, tokios manifestacijos atrodo labiau juokingai, nei bauginančiai – šitaip neoreakcija atsiduria greta bendros desperacijos, šiame amžiuje ištikusios tiek dešinę, tiek kairę. Ar kalbėtume apie „perkrovimą“, ar radikalų perversmą, sunku tai laikyti dabartines politines galimybes atitinkančiomis trajektorijomis.

Tai, kas prieš nepilną dešimtmetį iškilmingai pavadinta Tamsiąja Apšvieta, šiandien yra leisgyvis darinys. Bendrąja prasme neoreakcija yra gaji, bet susiskaidžiusi į galybę įvairių porūšių ir „subžanrų“. Tiek Yarvinas, tiek Landas vis dar rašo tinklaraščius ir vysto bemaž nepasikeitusias teorijas, tik kiek permiežtas variacijomis. Pavyzdžiui, neseniai teko klausyti vienerių metų senumo tinklalaidės seriją, kurioje Yarvinas pasakojo apie savo rašomą knygą. Joje iš esmės toliau plėtojama šiame tekste išdėstyta vizija, bet dalinai atsisakant patchwork ir grindžiant ją lengvai makiaveliškais motyvais, maždaug „užimti visiškai konstitucinę vykdomosios valdžios kontrolę“. O štai Landas jau iš dalies nusisuko nuo neokameralistinių Yarvino idėjų ir pradėjo jas kritikuoti, tačiau liko ištikimas savo akseleracionizmo projektui. Taip pat jis filosofuoja apie kriptovaliutas, rašo trumpąją prozą ir be saiko nardo tviterio šiukšlyne. Būtent tviteris „nušvinta“ kaip židinys, sutelkęs neoreakcijos likučius. 

Šiame socialiniame tinkle nusėdo tai, kas atlieka gana svarbų vaidmenį neoreakcijos ideologijoje – „retrofuturistinė“ estetika. Ji paremta kontrastingais anachronizmais, klasikiniu menu, technologijų fantastika, maskulinizmo ir atletiško kūno kultu, karinės technikos ekspozicija, senovės mitologija ir panašiomis detalėmis, kurios, svarbiausia, derina praeities bruožus su ateities vaizduote. Bet jau ir tokius polinkius galima laikyti praeitimi, nors ir netolima – dabar neoreakcija internete tokia fragmentuota ir susiskaldžiusi, kad neretai jau sunku suprasti, kas už ką ir prieš ką pasisako. Tarkime, rasės klausimas tapo dar sudėtingesnis, nes nemažai NRx „genties čiabuvių“ jau nebėra vien tik baltieji heteroseksualūs vyrai. Apskritai daug kas dangstoma keliais ironijos sluoksniais arba pertekline memų gamyba, pavyzdžiui, stilizuojant užrašą RETVRN (sugrįžimas). Nemaža dalimi neoreakcija tapo būtent turiniu memams arba apskritai tiesiog pajuoka – Yarvinas su Landu trolinami ir pašiepiami kaip pasimetę boomeriai. Politinis ir filosofinis neoreakcijos branduolys čia išsilydo estetikos vulkane.

Laiko teorija ir distopinės analogijos

Visa tai gali sudaryti įspūdį, kad neoreakcijos neverta priimti rimtai ir kad neįmanoma iš to išpešti nieko intelektualiai vertingo. Vis dėlto neoreakcija įdomiausia savuoju laikiškumo suvokimu: atmetama linijinė istorijos samprata ir kritikuojama iš Apšvietos kildinama progreso idėja – šitaip parodoma, kad progresas yra mitas ir neegzistuoja joks kryptingas demokratinis laisvėjimas. Pats Landas, nemažai prirašęs apie laikiškumą, neoreakciją išskiria kaip laiko teoriją. Anot jo, neoreakciją galima sulyginti su tuo pačiu retrofuturizmu, paleomodernizmu ir kibergotika – šiuose reiškiniuose laiko vektorius persisuka kaip ateitį su praeitimi sumaišanti spiralė. Į „priekį“ judama link praeities, o „atgal“ – link ateities. Landui neoreakcija yra gyvas paradoksas, įkūnijantis laiko krizę. Susipažinusiems su ankstyvuoju Lando mąstymu, tokie vėlyvieji jo atributai neturėtų kelti nuostabos, nes tęsiama ta pati Friedricho Nietzschės įkvėpta laiko svarstysena.

Tad filosofine prasme Tamsioji Apšvieta pasiūlo įdomią laikiškumo artikuliaciją. Iš politinės pusės, atmetant visas rasistines, mačistines ir apskritai dešiniąsias nesąmones, neoreakcija pagrįstai identifikuoja liberaliąją demokratiją kaip problemą, tačiau jai spręsti pasiūlo visiškai distopinius manevrus. Neoreakcija yra nusivylusi politine ir sociokultūrine, o ne ekonomine kapitalizmo padėtimi, todėl jos projektas atitinka dar didesnį materialios kapitalo prievartos įtvirtinimą. Kapitalizmas neoreakcijai nėra kliūtis, visiškai priešingai – kapitalizmas čia yra sprendimas ir atsakymas. Metaforiškai tariant, neoreakcija siūlo apnuoginti feodalistinius kapitalizmo griaučius ir juos apvilkti nauja technologine mėsa. Pašalinus demokratijos režimą ir nacionalinės valstybės struktūrą, pasaulis būtų pertvarkomas į feodalines saleles, kuriose visuomenė būtų pakeista klientūra. Landiškąja prasme, kapitalas būtų akseleruotas iki genetinės hierarchijos ir kiborgiškų superžmonių viešpatystės. Analogijos su moksline fantastika neišvengiamos – šis tas panašaus buvo nušviesta holivudiniame 1997 m. filme „Gataka“ (Gattaca): eugenika grįsta visuomenė, kurioje įsteigta technologiškai „prižiūrima“ genetika, virstanti genetine diskriminacija ir perskyra tarp „modifikuotų“ bei „nemodifikuotų“ žmonių.

Neišvengiamas vizitas Vampyrų pilyje

Kultūriniu požiūriu, nors NRx ir yra sąlyginai smulkus interneto pakraštys, jis daug ką pasako apie šiuolaikinio kapitalizmo dvasią, ypač Silicio slėnio ideologiją ir jos toli siekiantį poveikį. Neoreakcijos vaizduotė nurodo galimą kapitalizmo vystymosi (arba nyksmo) kryptingumą ir logiką, tačiau mažai tikėtina, kad šio projekto vizija išsipildys pilnu pajėgumu. Kita vertus, XX a. vidurio neoliberalai irgi pradėjo kaip maža radikalų saujelė, kurių idėjos kitados atrodė praktiškai neįmanomos – šiandien jos persmelkusios kiekvieną mūsų gyvenimo dalelę. Taip pat kultūriškai neoreakcija išdygsta kaip susikaupusio nepasitenkinimo simptomas, tačiau į visą „progresyvizmą“ arba nūdienos wokeness kultūrą būtų galima kritiškai nusitaikyti iš priešingos pozicijos – kairiosios. Tik neoreakcija, kaip ir nemaža dalis dešinės, susidaro labai iškreiptą kairės vaizdinį, paveiktą to paties pagiežingo ir inkvizicinio prabudėliškumo, kuris kažkodėl palaikomas kairiąja veiksena. Taip susikuria ištisi naratyvai apie menamą kairumą – žinomiausias iš jų turbūt yra „kultūrinis marksizmas“, kurio vertingą analizę taip pat galite rasti GPB.

Šitaip tikrasis marksizmas ir apskritai kairė dešiniųjų akivaizdoje pasislepia šaržuoto leftizmo ir „naujojo totalitarizmo“ dūmuose. Prie tokio efekto nemažai prisideda ir šiandienos isteriškos „atšaukimo kultūros“ atmosfera, nieko bendro neturinti su kairiąja logika. Čia paranku prisiminti visad aktualią Vampyrų pilį, prieš aštuonerius metus aprašytą britų filosofo Marko Fisherio. Vampyrų pilies įvaizdis išreiškia tiek kairiojo diskurso problemas, tiek bendrą viešosios erdvės būvį. Pilis propaguoja suasmenintą kaltę, inkriminuojantį smerkimą, gėdinantį moralizavimą, narcisistinį pamokslavimą ir, svarbiausia, klasinės dimensijos nureikšminimą. Papildant Fisherį, klasės akcentavimas netgi išvadinamas „klasiniu redukcionizmu“ – bet juk mums net nereikia retoriškai „redukuoti“ visko į klasę, kai pati kapitalistinė realybė tą atlieka. Taip pat daug pasako tai, kad politiniame žodyne kultūrinė „opresija“ išstumia ekonominį išnaudojimą. Jei išvardytos tendencijos įsivyrauja kaip viena iš dominuojančių „kairės“ reprezentacijų, nieko keisto, kad daugelio akyse iš marksizmo bagažo lieka tik abstraktus leftizmas-progresyvizmas. Todėl ir atsiranda tokios sąvokos kaip neoreakcijos Katedra, kurios užčiuopia problemą, bet ją aiškina supaprastintai ir vulgariai – kairė supainiojama su Vampyrų pilies liberalizmu.

Elitų sukilimas prieš demokratijos fantomą

Kad ir koks nišinis ir marginalus Tamsiosios Apšvietos fenomenas beatrodytų, jis yra platesnių šiųdienos procesų dalis. Galbūt neoreakcijos ateitis ir liko praeityje, tačiau sisteminės priežastys, dėl kurių apskritai kuriasi ir plinta toks mąstymas, išliko. Veikiausiai ir paūmėjo. Internete knibžda išsibarstę neoreakcijos likučiai – kad ir kaip skirtųsi jų nepasitenkinimas pasauliu, bemaž bendrai sutariama, kad pagrindinis priešas yra demokratija. Visgi, nepaisant to, kad liberalioji demokratija mūsų neatstovauja, nekuria egalitarizmo ir nesuteikia jokių politinių galimybių, neoreakcionieriškas Išėjimo pasyvizmas, kaip „pasipriešinimas“, atrodo kaip kapitalizmui naudingas nerefleksyvus pesimizmas. Pasitaiko atvejų, kai šiuolaikinė postmoderni kairė tokiame kontekste perima neoreakcijai artimus konceptus, ir tai tik iliustruoja visą apniukusį beviltiškumą. Eilinįsyk verta mąstyti kartu su minėtuoju Fisheriu – vietoje pesimizmo rinktis negatyvumą. Negatyvumas leidžia išlaikyti patį mąstymą ir suvokti visuomeninius antagonizmus, prie kurių elitistinė neoreakcija neprisikasa. Amerikiečių istorikas Christopheris Laschas apvertė ispanų filosofo José Ortegos y Gasseto „masių sukilimo“ koncepciją ir savo paskutinę knygą pavadino The Revolt of the Elites – „Elitų sukilimu“. Būtent tai ir yra Tamsioji Apšvieta – elitų sukilimas. 

Iš kitos pusės, neoreakcija yra įdomi provokacija, kertanti per patį demokratijos fetišą, būdingą kapitalizmui. Slovėnų filosofas Slavojus Žižekas kartą labai gerai pasakė: „Šiandien mums, atrodo, leidžiami visi įmanomi ekscesai, tačiau tik pabandykime prisiliesti prie demokratijos fetišo, ir pamatysime, kas nutiks“. Nebūtina pritarti korporacinės monarchijos haliucinacijai, jog sutiktume su tuo, kad demokratija tėra nominali formuluotė ir manipuliacija be jokio „liaudies valdžios“ turinio. Ji gyvuoja kaip iliuzija ir performatyvus gestas, nereiškiantis jokio dalyvavimo ir atstovavimo. Demokratija egzistuoja kaip pažadas, kuris nesipildo ir neišsipildys. Šio pažado veikimo mechanizmas yra grįstas atsvara „autokratijai“, „diktatūrai“, „totalitarizmui“ ir kitokioms nedemokratiškoms formoms – demokratija čia veikia tik negatyviai, kaip antitezė „necivilizuotai“ ir „neprogresyviai“ politikai. Verta pridėti prancūzų filosofo Jacqueso Rancièro mintį, kad  demokratija yra gyva įtemptu paradoksu tarp formos ir turinio – šie dėmenys nuolatos vienas kito neatitinka. Todėl ir galime demokratiją laikyti fetišu – prasmės pertekliumi, pasitelkiamu kaip argumentas savaime. „Demokratija“ nurodo tik į save pačią, į savo nebuvimą, į savąją tuštybę. 

Kapitalizmas 3.0?

Vis dėlto, demokratija tėra ideologinis šydas – susitelkti tik į demokratijos problematiką reikštų daryti tą pačią klaidą, kurią daro ir neoreakcija – kalbėti apie politines, o ne ekonomines problemas. Žinoma, neoreakcija nelaiko to klaida – kaip ir visi likę „penkiasdešimt dešinės atspalvių“. Ši idioma daug pasako – šiandien dešinė skilinėja ne tik internete, bet ir politinėje arenoje, kurdama smulkias ir dažniausiai „vienadienes“ partijas. Galima ironiškai tarti, kad lieka tik toks patchwork, o neoreakcija toliau vegetuoja kaip didelio kultūrinių karų peizažo dalis. Kita vertus, šiandien matome lėtą globalios politinės tvarkos ir neoliberalizmo modelio trupėjimą – kol kas tai naudingiau dešinei, nei kairei. Lando žodžiais: „Ten, kur žlunga politinis globalizmas, neoreakcija laimi.“

Galiausiai, ar įmanoma ko nors išmokti iš tokios dešinės anapus „pažink savo priešą“ principo ir išvengiant masalo „arklio pasagos“ teoretikams? Be progreso demaskavimo ir liberaliosios demokratijos kritikos – nebent tai, kad neoreakcionieriai bent jau gilinasi į technologijas ir jas gyvybingai įtraukia į savo projektą. Tuo tarpu nemaža dalis kairės yra technologiškai „neraštinga“ ir tebemąsto industrinio kapitalizmo sąvokomis. Industrinis kapitalizmas priklausė pirmajai kapitalo stadijai. Antroji – zombiškai tebegyvuojantis postindustrinis neoliberalizmas. Kas toliau, jei toliau? Technokapitalistinė Tamsiosios Apšvietos neomonarchija ir jos išvirtę feodalizmo viduriai siūlo tik vieną iš scenarijų, kur link galėtų pasukti Kapitalizmas 3.0.