Blinkevičūtė neryžtinga, balsuoti nėra už ką, bet patys į politiką neisite? Pakalbėkime apie tai

Sveiki. Esate kairysis/ioji, kuri(s) pasipiktino LSDP sprendimu nekelti savo kandidato šiuose prezidento rinkimuose? Manote, kad veikdama pagal pragmatinius išskaičiavimus partija negausina demokratijos šalyje? Neketinate jai atleisti tokio žingsnio? Jumyse tik dar sustiprėjo nusivylimas šia „kairiuosius neva atstovaujančia politine jėga“? Galėtumėte dalyvauti politikoje ne tik kaip rinkėjas, bet ai – turite svarbesnių reikalų gyvenime? O gal netgi bandėte, bet jus kas nors įžeidė? Galiausiai nusprendėte nesitepti savo gero vardo? Kūrėte ar vis dar bandote įkurti savo kairiąją politinę jėgą, bet procesas stringa nesusitariant dėl vertybių? Tuomet gali būti, kad šis tekstas yra kaip tik jums.

Pirmiausia – šiokia tokia interesų deklaracija. Esu socialdemokratas, LSDP narys. Šiuo metu mano veikla sąmoningai apsiriboja (vėluojamu sumokėti) nario mokesčiu. Rinkimuose nedalyvauju ir šiuo tekstu partijos niekam nesiekiu parduoti. Tekste liejama zlastis, žinoma, kažkiek susijusi su tuo, kad esu toje pusėje, kuri politikoje turi tesėti pažadus ir atliepti lūkesčius. Bet tekstą visgi kviečiu skaityti kaip poziciją, parašytą žmogaus, kuris balsuoja. 

Suprantate, kad partijos sprendimą greičiausiai padiktavo grynai praktiniai skaičiavimai. Pinigus, kuriuos ji galėjo išleisti nelaimėsimiems prezidento rinkimams, partija nusprendė pataupyti kovai dėl pagrindinio prizo – Seimo rinkimų ir galimybės formuoti valdančiąją daugumą. Ar partija gali labai laisvai manevruoti? Trumpuoju laikotarpiu – ne. 

Aplinka, kurioje partija veikia, yra gan nepalanki: jos nemėgsta ne tik įvairaus plauko dešinieji, šalies žiniasklaidos elitas, bet ir nominalūs kairieji. Tiek jūs, tiek partijos vadovybė supranta, kad niekas jai nieko dykai neduos, todėl tikslas – laimėti Seimo rinkimus – pateisina visas priemones. Įskaitant ir nusilenkimą prieš žemos savivertės kamuojamą, bet aukštą postą užimantį dešinių (geriausiu atveju – krikdeminių, t. y. atjaučiančio liberalo) pažiūrų prezidentą. 

Ar partijos vadovybei apsimoka bandyti įtikti saujelei kairiųjų, kurie dažnai nepraleis progos (net ir po partijos atsinaujinimo) partijos akyje rasti kokį nors nepakankamą kairumą liudijantį krislą? Arba – po išreikšto susirūpinimo ir pasipiktinimo LSDP politika nubalsuos už Laisvės partiją? Ne, neapsimoka. 

Pagrindinė partijos problema – ne tai, kad ji stengiasi išgyventi šalies politiniame lauke. Net ir sėkmingų rinkimų atveju partija bus priversta sudarinėti koaliciją su kuria nors dešiniąja jėga – liberalais, demokratais ar valstiečiais. Tad tokios sėkmės rinkimuose nauda abejotina. 

Problema greičiau tai, kad ilguoju laikotarpiu partija stokoja strategijos, kaip plėsti ir populiarinti savo ideologiją (taip pat ir tarp partijos narių) ir ugdytis naują politikų kartą. Kokio nors jauno ir perspektyvaus, kairiąsias idėjas išpažįstančio kandidato iškėlimas būtų buvusi gera investicija ateičiai. Tačiau negali partijos kaltinti ir už tai, kad ji nori laimėti rinkimus. Savo idėjas skleisti iš valdžios pozicijų yra kur kas dėkingesnė užduotis. Vienu priimtu įstatymu būnant valdžioje galima užsitarnauti daugiau pasitikėjimo, nei begalinėmis maldomis pasitikėti veikiant opozicijoje. 

Tiek tad – apie pragmatiką ir problematiką. Bet grįžkime prie pasipiktinimo. Netrukus po LSDP pranešimo, kad rinkimuose ji kviečia remti Nausėdą, keli žinomesni progresyvias vertybes išpažįstantys asmenys suskubo pasmerkti tokį žingsnį. Jei eilinių kairiųjų pyktis, kuris dažnai tėra bejėgystės ir nevilties išraiška, yra visiškai legitimus ir nusipelno pagarbaus palikimo ramybėje, tai šis viešų asmenų, nuomonės formuotojų, akademikų / intelektualų ar nevyriausybininkų nepasitenkinimas – anaiptol.

Senovės graikai sakydavo, kad viena iš bausmių už atsisakymą dalyvauti politikoje – tai, kad galiausiai tave valdo kiti. Jei valdyti atsisako geriausi iš mūsų, tuomet juos valdo tie, kas liko. Žinoma, galima skųstis, kad partija X nesielgia taip, kaip nori protingasis rinkėjas. Tik kas tuomet lieka kvailio vietoje? 

Stebint šitą rinkimai iš rinkimų besikartojantį protingų žmonių kolapsą („vėl nėra už ką balsuoti, vėl išduodamos vertybės“) ima pyktis. Juk ar jų atsisakymas žengti į politiką nėra bausmė patiems jiems – lyderiams ir visuomenininkams – bei praradimas mums, rinkėjams? 

Kyla ir klausimų. LSDP lyderė nenori dalyvauti prezidento rinkimuose (ir galimai prioritetą teikia darbui vienoje didelėje NVO pavadinimu Europos Parlamentas). Ja besipiktinantieji, panašu, patys taip pat neketina imtis atsakomybės už visas problemas, apie kurias gerai žino ir dėl kurių skauda. Viskas OK, tik ar tarp pirmosios ponios ir antrųjų tuomet lieka koks nors skirtumas? 

Pasukime pasipiktinimą LSDP žingsniu dar kitaip: ar, remiantis visa šiuo metu prieinama informacija, galime pagrįstai įtarti esant kokių nors rimtų kokybinių kairuoliškų skirtumų tarp Blinkevičiūtės ir Nausėdos? Gal vienas kandidatas yra (įrodomai) kairesnis už kitą? Jei reikšmingų skirtumų nėra, kame tuomet pasipiktinimas? 

Taip pat ima ir nuostaba – ar tikrai nuolat drąsiai socialiniais klausimais pasisakantys žmonės tiek stokoja pasitikėjimo savimi? Į Seimą patekti sugeba visokie marginalai ir padugnės. Ar tikrai jų užkelta kartelė visiems yra per aukšta? 

Mums reikia ne daugiau partijų, o daugiau politika užsiimti drįstančių žmonių. Kitaip visos konferencijos, visi moksliniai straipsniai ir monografijos liks tik teorija. Visi pusę ar pusantrų metų trunkantys skandinavų remiami gerų intencijų pilni socialiniai projektai rizikuoja likti tik pokyčių bandymais. Dažnai liaudyje sutinkama frazė „nėra už ką balsuoti“ gan taikliai apibūdina problemą – ji slypi ne politinėje paklausoje, o pasiūloje: kairiųjų rinkėjų netrūksta, trūksta kairiųjų, kuriuos būtų galima žymėti rinkimų biuleteniuose.

LSDP? Tiek to juos. Juk, kuriam nors geros reputacijos asmeniui metus kauliuką, tikrai atsirastų būrys talkininkų. Idėjininkų netrūksta. Tiesa, su jais gali būti sunku dirbti. Problema, kad kas nors vis nepatenkina mūsų lūkesčių. Nei LSDP, nei, pvz., Žalieji (nevalstiečiai). Kiek dar reikės trūkusių nelegalių šūdvamzdžių, ekologinių avarijų ar nukirstų medžių ir švento pasipiktinimo panašiomis tragedijomis, kol bus patikėta šia jėga? Jei LSDP per daug prisimelavusi, tai Žalieji… per maži, kad patikėtume jais? Žmogaus protas yra nuostabus, nes sugeba sugeneruoti bet kokį pasiteisinimą, net jei jis pačiam sau yra kenksmingas.

Panašiai ir su kairiąja žiniasklaida. Ji yra per marginali, rašo per mažai, per daug apie X ir per mažai apie Y, rašo ne taip, kaip norėtumėt jūs, kad apsvarstytumėte galimybę ją paremti. Jūs tai kitaip rašytumėte. 

Pasipiktinimas ir pozicija „ne mano darbas yra dalyvauti politikoje“ bei „noriu, kad viskas būtų taip, kaip įsivaizduoju, tik man nedalyvaujant“, yra tylus vėžys. That’s why we can’t have nice things. Tas pats ir su pirkėjo-pardavėjo logika persmelktu įsitikinimu, kad rinkėjas visada teisus („Balsavau už jus, kodėl dabar visas jūsų parduotuvės asortimentas ir rinkodara nevyksta pagal mano įsivaizdavimą?! Alio! Daugiau nebalsuosiu už jus / nebepirksiu jūsų Maximoje!”). GPB aprašyta nesibaigianti kairės agonija vis dar nesibaigia.

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Dievaži, jei egzistuoja pozityvi diskriminacija, tai turėtų rastis ir koks nors pozityvus mobingas neryžtingų be penkių minučių lyderių atžvilgiu. Metų metus į pilietinės visuomenės kūrimą orientuotų nevyriausybininkų ir kitų gudragalvių kartota mantra, kad mums reikia daugiau kritiškai mąstančių žmonių, rodos, davė netikėtų karčių vaisių. Juos geriausiai susumuoja vienas Vilniaus gatvių poeto šūkis ant sostinės sienos – mąstytojų pakanka, reikia darytojų. 

Neikit į rinkimus ir nebalsuokite juose už jus (vėl) nuvylusią partiją. Verčiau kelkite savo kandidatūras. Dar kituose seniūnaičių, savivaldos, Europos Parlamento, Seimo (vienmandatėse) ar prezidento rinkimuose. Laiko viską suplanuoti turėtų užtekti. 

O gal – ir čia prisimerkia teksto autoriaus akys ir pabunda cinizmas – iš tikrųjų negyvename taip blogai? Visi nori skųstis, niekas nenori prisiimti atsakomybės (ir čia leiskite užbėgti prognozuotinam jūsų whataboutizmui už akių – „aha, autoriau, ko pats neini į politiką?“). Gal ir ta likusiųjų valdžia ne tokia ir karti?
_____________________________________________________________________
Pagrindinis paveikslėlis – asociatyvi žemai nuleistos kartelės iliustracija.