Pabėgėliai ir „pabėgėliai“, arba Vieniems – užuojauta, kitiems – naktys miške

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Pastaruoju metu visi turbūt esame prikaustę dėmesį prie karo Ukrainoje, kur Rusija vykdo invaziją. Viena svarbiausių šio kalbėjimo temų yra karo pabėgėliai ir pagalba jiems. Išties, tiek Lietuvos gyventojai, tiek netgi valstybė yra gana dosnūs ir svetingi nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Vidaus reikalų ministerija ir Vyriausybė kalba apie galimybę priimti keliasdešimt tūkstančių nuo Rusijos agresijos besitraukiančių žmonių, suteikti jiems galimybes gyventi, dirbti, mokytis, įsilieti į visuomenę. Tai skamba kaip puiki žinia, atgaivinanti tikėjimą žmonių gerumu ir atjauta. Vis dėlto sunku pamiršti, kaip stipriai ši reakcija į pabėgėlių krizę skiriasi nuo reakcijos į tebesitęsiančią migrantų, patekusių per Baltarusiją, krizę Lietuvos pasienyje. Tai kelia daug klausimų ir nuostabą, tačiau – nedaugeliui, mat dauguma žmonių arba apie pastarąją krizę pamiršo, arba įgijo „pilietišką“ gebėjimą skirti pabėgėlius ir „pabėgėlius“, Rusijos agresijos aukas ir „hibridinio karo dalyvius“.

Atrodo, kad greičiausiai teisingas antras variantas. Priežasčių tam galima rasti įvairių, tai priklauso nuo to, kaip vertinsime tokio skyrimo motyvus. Vertinant valdžios peršamais kriterijais, viskas čia gerai – yra „neteisėti migrantai“, Baltarusijos valdžios pasitelkiami kaip „hibridinio karo“ dalis, ir yra žmonės, bėgantys nuo Rusijos pradėto karo (dalyvaujant tai pačiai Baltarusijai). Arba: yra tikri, chrestomatiniai karo pabėgėliai, ir yra neaiškūs nelegalūs ekonominiai migrantai (jei ne blogiau!). Tad ir elgtis su jais reikia skirtingai. Vieniems valstybė gali pasiūlyti stūmimą atgal į Baltarusiją, iš kur jie greičiausiai net ir norėdami negali iškeliauti atgal į gimtąsias šalis, o kažkaip čia jau atsidūrusiems – vietą koncentracijos stovykloje. Kitiems valstybė (bent jau žodžiais) gali pasiūlyti kažką panašaus į žmoniškas sąlygas. Nieko keisto, jei priimame valdžios pasiūlytą aiškų skirstymą, kuris atsiremia į geopolitiką, nacionalinį saugumą ir daugelį kitų pagarbią baimę doram piliečiui turinčių kelti sąvokų.

Čia verta pastebėti, kad vienas kertinių argumentų, kuriuo mėtėsi valdžia, buvo tai, jog Lietuva nepajėgi priimti tiek migrantų, kiek jų pateko į mūsų šalį per Baltarusiją. Tiesa, jų pateko vos apie 4000, o dabar mūsų valdžios institucijos laisvai svaidosi gerokai didesniais skaičiais – esą turime būti pasiruošę priimti ir virš 20 000 ukrainiečių karo pabėgėlių. Visos kalbos apie visišką valstybės „negalėjimą“ migrantų krizės akivaizdoje dabar atrodo kaip piktas pokštas. Atrodo, kai reikia, valstybė gali. Klausimas, kodėl pernai „nereikėjo“?

Kitas argumentas, kad Baltarusijos autoritarinė valdžia naudoja migrantus kaip „hibridinį ginklą“ prieš Lietuvą, nors atrodo tam tikra prasme racionalus (taip Vakarus su jų Refugees welcome trolina Aliaksandras Lukašenka), kelia daug klausimų.

Pirmasis – ar tikrai mes šį „hibridinį karą“ su Lukašenka laimėjome, atstumdami žmones žiemos naktį miške, kišdami juos į koncentracijos stovyklas ir versdami pasirašyti, kad „savo valia“ sutinka išvykti? Ar „informaciniame kare“, idėjų susidūrime Vakarai ir mes, kaip Vakarų dalis, tikrai pasirodėme kiečiausi? Ar neapsijuokė Europos Sąjunga, kuri savo moralizavimą dėl antiimigracinių Vengrijos ir Lenkijos nuostatų bei apskritai rimtą konfliktą su jomis staiga pakeitė (tyliu) pritarimu Lenkijos pasibaisėtinam elgesiui su migrantais? Ar liberalizmas ir „Vakarų vertybės“ triumfavo prieš Lukašenkos despotiją, suėję į sąjungą su iliberaliais Vidurio Europos režimais?

Aišku, svarbu, ko klausime šių klausimų. Lietuvoje bei Lenkijoje visi patenkinti (nebent kai kurie mano, kad „šaudyti juos reikia“), patenkinti ir migracijos priešininkai visoje ES, tačiau vargu ar taip pat viskas atrodo tiems, kas nuoširdžiai tiki ES idealais. Tam tikra prasme ES turbūt buvo patenkinta, kad Lukašenka jai suteikė puikią progą nenorą įsileisti migrantus, kuris nėra naujas, pateisinti kilniu pasipriešinimu diktatūrai, kuriai žmogaus teisės seniai ne motais.

O Lietuvos progresyvieji ir liberalai pagarbiai tylėjo ir tebetyli, kol kalba dėdės ir tetos iš TS-LKD. Kai, hmm, Katalikų Bažnyčia – bent jau aukščiausi jos atstovai – ir socialiai konservatyvūs veikėjai kaip Vytautas Bakas atrodo progresyvesni migrantų atžvilgiu nei liberalai, pasidaro liūdna. Nors gal tai ir yra „liberalizmas su raumenimis“.

Dar svarbesnis dalykas yra logikos trūkumas ir visiškas valdžios retorikos nenuoseklumas. Jei Baltarusija yra „teroristinis režimas“, kaip ją įvardino mūsų valdžios atstovai, stumti žmones atgal į jos glėbį yra ne itin logiška, ypač kai niekam ne paslaptis, kad gerumu negarsėjantys Baltarusijos pareigūnai su jais elgiasi pasibaisėtinai. Tačiau dabar viskas dar keisčiau: Baltarusija de facto dalyvauja Rusijos kare prieš Ukrainą, tad nebelieka net mėgstamiausio dešiniųjų „racionalaus“ argumento, esą „pabėgėliai“ turi prašyti prieglobsčio pirmoje šalyje, kur nėra karo. Baltarusija dalyvauja kare ir sunku prognozuoti, koks likimas gali ištikti ten įstrigusius žmones iš Artimųjų Rytų ir kitų šalių. Mažų mažiausia, ką mūsų valstybė turėtų padaryti, tai įleisti juos ir suteikti galimybę išvykti į gimtąsias šalis (jei jie to prašo), o ne stumti juos į pavojų ir diktatoriaus tarnų rankas.

Tačiau grįžkime prie vertinimo klausimo. Galima ir mažiau geranoriškai žvelgti į šitą radikalų skyrimą tarp ukrainiečių pabėgėlių ir migrantų, kuriuos Lietuva vis dar stumia į Baltarusiją arba laiko koncentracijos stovyklose. Gal visa tai tėra paprastas buitinis rasizmas? Aš tikrai esu paskutinis žmogus, kuris šiais „politkorektiškais“ laikais visur pastebi rasizmą, tačiau šio klausimo tiesiog visiškai negalima apeiti. Štai britų žurnalistas ir politikas Danielis Hannanas tiesiai šviesiai pareiškė, kad Ukrainos pabėgėliams reikia padėti, nes jie – „tokie kaip mes“, t. y. balti ir „civilizuoti“, o karas vyksta Europoje, o ne kokioje nors tolimoje skurdžioje valstybėje.

Kaip straipsnyje „Ką reiškia ginti Europą?“ rašo Slavojus Žižekas, jo gimtosios Slovėnijos ministras pirmininkas buvo pareiškęs maždaug tą patį. Tiksliau, Janezas Janša pabrėžė, kad šitie pabėgėliai yra labiau pabėgėliai, palyginti net ne su „ekonominiais migrantais“ iš tokių šalių kaip Irakas, bet su pabėgėliais iš Afganistano, šalies, iš kurios žmonės traukiasi tikrai ne tam, kad taptų pašalpų gavėjais Vakaruose.

Sunku paneigti, kad mūsų reakcija į pabėgėlius iš Ukrainos yra didžiąja dalimi motyvuota būtent šių jausmų. Paprasčiausiai tie žmonės yra mums suprantamesni ir panašesni į mus nei atkeliavę iš grėsmingų ir neaiškių kraštų. Mūsų reakcijos į karą Ukrainoje skirtumą nuo reakcijų į karus bei konfliktus kitur galima suprasti, bent iš dalies. Išties, matant Rusijos kariuomenės bombarduojamus pastatus, taip primenančius tuos, kuriuos matome Lietuvoje, ar matant Rusijos karinę techniką važinėjant gatvėmis, kurios primena mūsų miegamuosius rajonus, viskas atrodo kitaip, nei girdint, kad šalyje, kur, kiek pameni, visada vyko karas, vėl vyksta karas.

Tačiau gal tiesiog ir nenorime suprasti, ką jaučia žmonės, gyvenantys tose šalyse? Kaip rašė Edwardas W. Saidas, orientalizmas, Rytų suvokimas kaip kažko keisto ir visiškai kitokio, verčia mus suvokti Artimųjų Rytų gyventojus kaip „masę“, o save, vakariečius, suvokiame kaip individus. Tą jis pastebėjo ir TV laidose bei reportažuose iš Artimųjų Rytų: neaiškios šūkaujančios minios atrodo grėsmingos ir gaivališkos, keliančios pavojus Vakarų žmogui su jo asmenine istorija, išgyvenimais, jausmais ir vaizduote. Orientalizmas mums neleidžia suvokti, kad ir „tie anie“ yra tokie pat žmonės, su savo istorijomis ir vidiniais pasauliais. Ukrainiečių išgyvenimai yra ne tik panašesni į kontekstą, kuriame gyvename, bet ir suvokiami kaip savaime suprantamas dalykas – jie yra paprasti žmonės, bėgantys nuo karo. O migrantai iš Rytų mums yra kažkokia „masė“, kuri jėga veržiasi į mūsų gražiąją šalį, norėdama ją nusiaubti, ar tiesiog nieko kita nemokėdama, tik siaubti viską, ką sutinka kelyje. Pridengti šiai ksenofobijai mūsų visuomenė ir žiniasklaida naudoja visus minėtus argumentus: „tiek žmonių priimti negalime“, „hibridinis karas“ ir t. t.

Pabaigai grįžkime prie minėto Žižeko teksto. Filosofo mintis – Europos veidmainystė, kai šalys yra pasiruošusios padėti ukrainiečiams karo pabėgėliams, tačiau ne pabėgėliams ir migrantams iš kitur, įskaitant karo niokojamas šalis, kenkia mums patiems. Manau, jog jis teisus. Toks aiškus skirstymas į vertus atjautos bei pagalbos pabėgėlius ir „nelegalus“ (kurių dalis traukiasi ir iš Sirijos, kurią ta pati Rusija naikino tais pačiais metodais) tik skatina neapykantą Vakarams ir cinizmą jų kilnių žodžių ir idealų atžvilgiu.

Tiesa ir tai, kad Rusijos naratyvui mintis, jog, girdi, Vakarai – veidmainiški, yra svarbi. „O kodėl jums nerūpėjo Palestina? Irakas? Sirija? Jemenas?“ – klausia ir žmonės iš Artimųjų Rytų, o ne vien Putino troliai. Aišku, rimtai šitai teigti yra panašu į sakymą žmonėms, susirinkusiems gesinti degančio kaimyno namo: „Bet va už dviejų kvartalų irgi dega namas“ (lyg tai reikštų, kad štai šito namo gesinti nereikia). Dažniausiai tokių apeliacijų į Vakarų veidmainystę tikslas arba bent praktinis rezultatas yra sumenkinti karo Ukrainoje baisumus ir ukrainiečių pabėgėlių kančias, visiškai niekuo nepadedant pasaulio užmirštiems pabėgėliams iš kitų karo zonų. Vis dėlto šaltas pabėgėlių skirstymas į vertus pagalbos ir vertus uždarymo ar stūmimo į autoritarinę šalį tiesiog parodo daugybei žmonių Trečiojo pasaulio šalyse, kad jie vakariečiams nėra tokie pat žmonės, kaip kiti vakariečiai. Visi tada matome, kad žmogaus teisės tikrovėje negalioja visiems.

Žižekas teigia, kad dabar „ginti Europą“ reiškia pasiūlyti besivystančio pasaulio žmonėms kažką geresnio, nei gali pasiūlyti Rusija ir Kinija. Aišku, galima ginčytis, ar „ginti Europą“ yra visiškai savaime suprantamas „geras tikslas“, tačiau faktas, jog be Rusijos ir Vakarų demokratijų dar yra didesnė dalis pasaulio, šalys, iš kurių žmonės keliauja į Europą visais įmanomais būdais, ir patraukti jas savo pusėn nori tiek Vakarai, tiek Rusija bei Kinija. Tad reikia paklausti savęs, ar galime taip tiesmukai demonstruoti, kad pabėgėlis pabėgėliui nelygus, kas ypač akivaizdu mūsų šalyje.

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Ši analizė tikrai nėra skirta teigti, kad ukrainiečiams padėti nereikia, nes, priešingai, aš manau, kad mes kaip tik turime jiems padėti ir suteikti geriausias įmanomas sąlygas. Galiausiai, absurdiška kaltinti juos, kad yra pabėgėliai, kuriems mūsų valstybė staiga rado gerumo. Tačiau mūsų užduotis yra prisiminti ir tą migrantų krizę, kurioje mūsų valstybė pasirodė gėdingai. Ta krizė dar nesibaigė, kas rytą galime išgirsti ar perskaityti, kad mūsų pasieniečiai neleido keliolikai žmonių kirsti sienos. Kaip tai pateisinti? Ar Lukašenka šiuo metu tikrai įstengtų surengti dar vieną migrantų „srautą“ iš Irako ar kitų šalių, net jei norėtų? Dabar akivaizdu, kad Lietuva gali priimti daug pabėgėlių ir suteikti jiems bent kiek žmoniškas sąlygas, tad paklauskime savęs ir mūsų valdžios, kodėl migrantai, įkalinti koncentracijos stovyklose ar stumdomi miške, nenusipelnė to paties?

Kažkada man gal atrodė, kad žmonės, kurių profesija yra žmogaus teisių gynimas, suvoks, kad Galimybių pasas irgi kelia rimtų žmogaus teisių klausimų (apie tai rašiau tekste apie biopolitiką), arba kad žmonės, gal pirmą kartą patyrę, ką reiškia patiems būti diskriminuojamiems, kai neturėjo Galimybių paso, gal net susimąstys apie tai, kaip jaučiasi marginalizuotos grupės. Nei viena, nei kita neįvyko. Taip, manau, neatsiras ir suvokimo, kad jei galime priimti ukrainiečių pabėgėlius, galime priimti ir pabėgėlius iš kitur, nes bendrus principus ir idealus nusveria savo grupės įsitikinimų palaikymas. O kol tęsis mūsų valstybės dvigubų standartų politika pabėgėlių atžvilgiu, jos gerumas turėtų būti vertinamas atsargiai, tiek jei esi ukrainietis, bėgantis nuo karo, tiek jei esi Lietuvos pilietis, nes matome, ką valstybė sugeba padaryti. Be to, net baisiausi karai socialinių tinklų laikais po kurio laiko nusibosta, o entuziazmas padėti žmonėms blėsta – turime neleisti tam nutikti.

Viršelio nuotraukoje – protestas už migrantų teises Lenkijoje. AP/Scanpix