Apie priverstinę vienišą motinystę ir Ukrainos pabėgėlių globos tinklus

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

2022 m. vasario mėn. prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, maždaug 7,8 mln. ukrainiečių pabėgo į kitas Europos šalis ieškodami saugumo užsienyje[1]. Remiantis Jungtinių tautų Pabėgėlių agentūros (UNHCR) Regioninių ketinimų ataskaita, maždaug 87 % Ukrainos pabėgėlių yra moterys ir vaikai. Kai kurie ataskaitos rezultatai leidžia paskaičiuoti, kad Europoje yra 35 % arba maždaug 2,7 mln. ukrainiečių vaikų[2]. Dėl Ukrainos vyriausybės sprendimo apriboti vyrų galimybes kirsti sieną, šis tarpvalstybinis perkėlimas yra labai susijęs su lytimi ir lemia darbo pasidalijimo pokyčius atskirtose šeimose. Dėl lyčių ir ekonominės nelygybės neproporcingai daug reprodukcinio darbo tenka moterims visose visuomenėse, įskaitant ir Ukrainą. Tačiau Ukrainos pabėgėlių atveju, atrodo, tikslingiau kalbėti ne apie šią neproporcingą naštą, o apie priverstinės vienišos motinystės fenomeną, kai visa atsakomybė už reprodukcinį darbą krenta ant moterų pečių.

Šiame straipsnyje analizuoju, kaip Ukrainos pabėgėliai dorojasi su reprodukciniu darbu priverstinės vienišos motinystės kontekste. Ypatingą dėmesį skiriu neformalių paramos tinklų vaidmeniui. Nors šie tinklai yra labai įlytinti ir depolitizuoti, jie suteikia moterims laiko, būtino socialinei reprodukcijai. Kaip šie paramos tinklai (at)kuriami priverstinai migruojant ir jau persikėlus? Kaip jie struktūrizuoja Ukrainos pabėgėlių gyvenimą ir patirtį? Kokios nelygybės formos slypi už jų, ir kaip šiuos neformalius tinklus reikėtų vertinti iš politinės perspektyvos? Naudodama dalyvaujančio stebėjimo metodą, remdamasi interviu su Ukrainos pabėgėliais ir, žinoma, savo patirtimi, susijusia su priverstine vieniša motinyste, tekste pateiksiu keletą galimų atsakymų.

Privati socialinė reprodukcija kapitalizmo sąlygomis

Idealus kapitalizmo modelis numato, kad žmonės uždirba pinigų, reikalingų sau patiems ir šeimos nariams išlaikyti. Skurdžius atlyginimus ir nedarbą lemia socialinė ir ekonominė nelygybė, todėl visuomenė akivaizdžiai negali pasikliauti tik apmokamu darbu, jo generuojamų pajamų socialinei reprodukcijai nepakanka. Be to, toks idealus kapitalistinis modelis ideologiškai ir praktiškai ignoruoja tą socialinės reprodukcijos dalį, kuri apima namų ruošos ir priežiūros darbus, sudarančius sąlygas funkcionuoti asmenims, šeimoms, bendruomenėms, kapitalistinei gamybai ir apskritai visuomenei. Apie šią kritinę perspektyvą sužinoti daugiau galima iš feministinės marksistinės socialinės reprodukcijos teorijos [3].

Nors marksistinės socialinės reprodukcijos tema tebevyksta daug teorinių diskusijų, jos nėra šio straipsnio tikslas. Tačiau, kaip pabrėžia marksistinė teorija, kasdienių socialinės reprodukcijos mechanizmų kontekste svarbu yra tai, kad žmonės papildomų išteklių socialinei reprodukcijai dažnai gauna iš valstybės, labdaros, natūrinio žemės ūkio ir neformalių tinklų[4]. Vadinasi, socialinės reprodukcijos galvosūkio kapitalistinėje visuomenėje neįmanoma išspręsti neatkreipiant dėmesio į santykius už rinkos ribų.

Bendrai socialinė reprodukcija šiuolaikinėse visuomenėse sunkiai išlaiko pusiausvyrą tarp materialinių išteklių ir laiko stokos, kapitalizmo ir patriarchato struktūros linkę ją kaip reikiant išbalansuoti. Pirma, dabininkų/ių gaunami materialiniai ištekliai socialiniam atsikūrimui (reprodukcijai) gaunami daugiausia iš apmokamo darbo, kuriam tiesiogiai naudojama darbo galia. Antra, juos papildo materialiniai ištekliai ir iš kitų veiklų, kurioms taip pat reikia laiko, pavyzdžiui, žemės ūkis ar papildomas darbas. Norint „išgauti“ to laiko – kartu ir laiko reprodukciniam darbui – pasitelkiami kiti šaltiniai[5], iš kurių valstybės teikiama pagalba ir neformalūs tinklai yra stabiliausi, taigi ir svarbiausi.

Skirtingai nei valstybės įsikišimas, įgyvendinamas per priežiūros paslaugų infrastruktūrą, neformalūs tinklai lieka už privataus gyvenimo širmos. Šis natūralizuotas ir depolitizuotas neformalių tinklų vaidmuo yra didžiulis. Karo, migracijos, Ukrainos pabėgėlių ir politikos, skatinančios vienišą motinystę, kontekste neformalių tinklų vaidmuo tampa gana ryškus, nors šis vaidmuo visada buvo svarbus.

Priežiūros sferos spragų užpildymas

Prieškario „normalybėje“, nepaisant nuolatinės lyčių nelygybės, Ukrainos moterys gana sėkmingai integravosi į vietinę (daugiausia viešąją) priežiūros sistemą. Tačiau šią sistemą daugelį metų persekiojo neoliberalus taupymas[6]. Priežiūros infrastruktūros reformos, pristatomos kaip vaikų darželių, mokyklų, ligoninių ir kitų globos įstaigų „optimizavimas“ dėl nuolatinio nepakankamo finansavimo sukūrė skurdą patiriačių dirbančių moterų grupę. Pasikartojančios problemos dėl priežiūros įstaigų neprieinamumo ir jų veikimo spragų [7] lyčių nelygybę tik padidino.

Kaip ir kitose visuomenėse, priežiūros sferos spragos užpildomos naudojant asmeninius, branduolinės šeimos ir bendruomeninius paramos tinklus. Pastarieji priklauso nuo lyčių ir tuo pačiu asmeninių santykių (taip sukuriama dar viena nelygybe paremta vienišų motinų grupė), šiais remiantis užlopomos socialinės reprodukcijos audinio skylės. Tačiau prasidėjus karui ir gyventojų perkėlimui, moterys sparčiai netenka priežiūros institucijų ir tinklų paramos.

Ukrainiečių pabėgėlėms, išstumtoms iš šalies ir priverstoms tapti vienišomis motinomis, dažnai nepavyksta visiškai integruotis į vietos priežiūros įstaigas. Tai lemia ir migracijos tendencijos, ir struktūrinės globos įstaigų problemos, pavyzdžiui, resursų ir darbuotojų trūkumas, trumpesnės darbo valandos ir pan. Daugeliu atvejų susiduriama su panašiomis priežiūros paslaugų spragomis, kurios atsirado dėl vietos neoliberalaus taupymo atmainų[8]. Tuo pačiu ukrainiečių pabėgėliams tenka spręsti įvairias papildomas problemas, susijusias su biurokratija, užimtumu, sveikatos negalavimais ir jų pačių integracija į priimančiąją visuomenę.

Apskritai pabėgėliai iš Ukrainos, kurių sąlygos yra skirtingos dėl vietos specifikos ir skirtingos priimančios visuomenės politikos, turi savarankiškai pildyti vietos globos institucijų veiklos spragas. Jie gali ieškoti papildomos paramos padedant savanoriams arba tradiciniuose neformaliuose tinkluose. Pirmasis pasirinkimas yra sporadiškas ir moterims suteikia tik trumpalaikę bei kartais nepatikimą pagalbą reprodukciniame darbe. Savanoriai ir įvairios organizacijos, geriausiu atveju, gali rūpintis jų vaikais kelias valandas per savaitę, o ir to vieną dieną gali tiesiog nelikti. Ir nors tradiciniai (įprastiniai) neformalūs tinklai dažnai lieka vienintele išeitimi, taip staiga nutrūkus ankstesniems kontaktams, naujieji automatiškai neatsiranda. Nors gebėjimas „megzti“ ryšius ir naudotis neformaliais tinklais pagalbai suteikti ir jai gauti yra įrašytas į moterų lyčių vaidmenis ir socializaciją, analizuojant aplinkybes ir pagal kokius šablonus šie kontaktai formuojasi ir yra naudojami, išryškėja ne tik jų svarba, bet ir už jų slypinčios nelygybės struktūros.

Palaikymo tinklų perkėlimas ir mobilizavimas

Labiausiai nuspėjama ukrainiečių pabėgėlių su vaikais strategija – bėgti nuo karo kartu su draugais ir giminaičiais, kad esamų paramos tinklų fragmentus perkeltų kartu su savimi. Dėl valdžios nustatytų apribojimų sieną dažniausiai kerta moterys, priklausančios šiems tinklams: mamos, seserys ir draugės. Jos dažnai apsigyvena kartu arba netoliese ir daugiau ar mažiau aktyviai dalyvauja namų ruošos ir priežiūros darbuose, remdamos vienos kitą, priverstinai tapusias vienišomis motinomis. Santykinai suplanuoti (nors daugelis sprendimų priimami kritinėje situacijoje) persikėlimai ir susitarimai atkuria tradicinius globos modelius.

„Natūraliausiuose“ pabėgėlių globos modeliuose aktyviausiai dalyvauja vyresnės kartos šeimos moterys. Ukrainoje, kaip ir daugelyje kitų visuomenių, močiutės dažnai atlieka aktyvų vaidmenį ir kartais tampa pagrindinėmis vaiko globėjomis, taip kompensuodamos vaikų iki 3 metų amžiaus priežiūros įstaigų trūkumą, arba tampa antrosiomis globėjomis vienišų motinų šeimose. Tokia „natūrali“ tvarka Ukrainos visuomenėje remiasi kapitalistinės ir patriarchalinės nelygybės struktūromis. Dėl mažo darbo užmokesčio daugelis šeimų neišgyvena iš vieno samdomo darbuotojo atlygio, kol kitas suaugęs asmuo (daugeliu atvejų – vaiko motina) yra vaiko priežiūros atostogose. Tai stumia abu tėvus į darbo rinką ir verčia juos ieškoti alternatyvių vaikų priežiūros galimybių.

Tradiciniai lyčių vaidmenys, palyginti žemas pensinis amžius (60-65 metai[9]), labai mažos pensijos (vidutiniškai 115 eurų[10]), vyresnio amžiaus moterų diskriminacija darbo rinkoje ir neįperkamas būstas, dėl ko skirtingos kartos priverstos gyventi kartu, – tai veiksniai, dėl kurių dažniausiai šeimos globėja tampa močiutė. Bėgimas nuo karo su tokiais iš anksto egzistuojančiais paramos tinklais ir susitarimais dėl priežiūros yra labiausiai nuspėjamas ir stabilus.

Kitos strategijos – esamų tinklų mobilizavimas ir dalinis jų plėtojimas. Visų pirma, moterų apsisprendimui, į kokią šalį keliauti, įtaką daro užsienyje esantys paramos tinklai. Šiuo atveju priverstinės vienišų motinų kelionės yra koreguojamos atsižvelgiant į galimus paramos tinklus priimančiose šalyse. Bėgdamos moterys dažnai renkasi vykti į šalį ar miestą, kuriame jau gyvena jų pažįstamas asmuo. Jos apsigyvena bendrame namų ūkyje ar bent netoliese, kad galėtų gauti nuolatinę ar laikiną pagalbą reprodukciniame darbe. Čia gali būti įtraukti visi įmanomi tinklai, pradedant artimais giminaičiais bei draugais ir baigiant gana tolimomis pažintimis.

Pavyzdžiui, viena moteris, su kuria kalbėjau, pasirinko keliauti ten, kur gyvena mamos draugė. Kita išvyko į vietą, kur gyveno buvęs kolega su šeima. Galų gale ši strategija gali būti tiek sėkminga, tiek nesėkminga, nes kalbame ne apie realius, o apie galimus paramos tinklus. Susitarti dėl priežiūros galima iš anksto arba apie ją galima tik numanyti, tačiau abiem atvejais tai gali nesuveikti.

Paramos tinklas gali persikelti ir kai moterys bėga nuo karo kartu su tais, kurie anksčiau aktyviai nepadėjo prižiūrint šeimos narius, bet sutiko tai daryti po persikėlimo į kitą šalį. Kartais šie persikėlimai įgauna neįprasto bendradarbiavimo tarp skirtingų šeimų su vaikais formą, kai ankstesnių susitarimų dėl globos neturinčios šeimos išvyksta ir apsigyvena kartu, kad paremtų vienos kitą. Pagal šiuos bendradarbiavimo susitarimus galimi ir išteklių mainai. Pavyzdžiui, viena moteris gali prižiūrėti savo ir kitos šeimos vaiką, o mainais iš tos šeimos gauti materialinės paramos.

Šios bendradarbiaujančios šeimos galimai yra susijusios įvairiais ryšiais – giminystės, draugystės, pažinties, kaimynystės ir net kolegų. Kitaip tariant, pasitelkiami visi įmanomi tinklų tipai. Vienu atveju moteris pabėgo kartu su vyro draugu ir jo šeima. Kitu atveju kolegės su vaikais nusprendė bėgti ir įsikurti kartu. Pasitaiko atvejų, kai bendri išvykimai organizuojami iš šalies ir iš anksto suplanuojami taip, kad būtų užtikrinta savitarpio pagalba.

Vienu atveju buvo suorganizuota gyvenamoji vieta kultūros darbuotojams su vaikais, kurie apsigyveno kartu ir padėjo vieni kitiems teikti priežiūros paslaugas. Kitu atveju užsienio korporacija padėjo savo darbuotojams išvykti į kaimyninę šalį ir kartu juos apgyvendino viešbutyje. Galiausiai moterys ir toliau dirbo vietiniame šios korporacijos gamyklos filiale ir pamainomis prižiūrėjo savo ir kitų darbuotojų vaikus. Nors pastarasis susitarimas padeda moterims susidoroti su dvigubu jų, vienišų globėjų ir darbuotojų, vaidmeniu, jis korporacijai taip pat leidžia ir nepatirti papildomų išlaidų. Šiuo atveju galima kalbėti apie į pelną orientuoto požiūrio ir „natūralaus“ sprendimo derinį, o ne apie bendruomeninį rūpestį.

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Paramos tinklų kūrimas

Daugeliu atvejų, kai neįmanoma paramos tinklo perkelti ar mobilizuoti, vienišomis priverstos tapti motinos turi juos kurti iš naujo. Ši veikla dažnai lokalizuota ten, kur gyvena pabėgėliai ir kur yra priežiūros poreikis. Moterys pabėgėlės susitinka stovyklose ir bendrabučiuose, kuriuose jos apgyvendinamos, tvarkydamos dokumentus ir socialines išmokas, laukdamos eilėse, vaikų darželiuose, mokyklose ir žaidimų aikštelėse, per renginius, socialiniuose tinkluose, pokalbių grupėse, organizuojamose Ukrainos pabėgėliam su vaikais. Šios vietos tampa pagrindiniais taškais, padedančiais susipažinti, įgyti patirties ir leidžia užmegzti ryšius, lemiančius savitarpio pagalbą.

Naujai sukurtuose tinkluose tarpusavio pagalba gali būti labai skirtingo pobūdžio, ji priklauso nuo moterų poreikių ir jų gebėjimų ją suteikti. Pavyzdžiui, kraštutiniu, bet ne itin dažnu atveju, moteris su mažamečiu vaiku, nerandanti vietos vaikų darželiuose, bet vis dar turinti ar norinti lankyti integracijos kursus, ieško kitos tokioje pačioje situacijoje atsidūrusios moters, kuri pamainomis prižiūrėtų vaikus. Tokie skelbimai kartkartėmis pasirodydavo vietinėse paramos grupėse socialiniuose tinkluose, tačiau sunku pasakyti, ar pastarieji susitarimai pasiteisina. Man neteko susidurti su sėkmingais atvejais, o viena moteris, su kuria kalbėjau, skundėsi, kad bandė organizuoti panašius mainus, tačiau nesulaukė teigiamo atsako iš kitų pabėgėlių.

Tiems, kurių vaikai mokosi pradinėse mokyklose, mokyklos kiemas tampa susitikimų vieta užmegzti pirmiesiems ryšiams, galintiems tapti paramos tinklais, situaciją ypač palengvina, kai ukrainiečių vaikams sukuriamos atskiros klasės. Įprasta, kad netoliese gyvenančios moterys pakaitomis pasiima vaikus iš mokyklos. Tai gali būti ir įprasta praktika, ir išeitis kritiniais atvejais, kai dėl kokių nors priežasčių motina negali pasiimti vaiko. Kuo vyresni vaikai, tuo mažiau priežiūros paslaugų moterims reikia. Pabėgėliai su paaugliais naujai sukurtus tinklus veikiau naudoja kitais tikslais: psichologinei paramai, keitimuisi informacija, socializacijai ir pan.

Patekusios į tą pačią situaciją, išgyvendamos tą pačią patirtį ir turėdamos galimybę susitikti ir bendrauti erdvėse, tiesiogiai susijusiose su socialine reprodukcija, Ukrainos pabėgėlės yra linkusios palaikyti viena kitą priežiūros darbe. Lyčių vaidmenys ir lyčių socializacija lemia solidarumo tinklų atsiradimą ir už ukrainiečių bendruomenės ribų. Pasitaiko istorijų, kai moterims padėjo priimančios šeimos – ne tik įsikurti, bet, pavieniais atvejais, ir prižiūrėti šeimos narius. Viena moteris pasakojo, kad daugiausiai paramos ji sulaukė iš kaimynės turkės. Pati turėdama vaikų ir žinodama, ką reiškia būti su jais svetimoje šalyje, kaimynė pasiūlė prižiūrėti ukrainietės pabėgėlės vaiką, kad motina turėtų laiko pasirūpinti savimi.

Kita istorijos pusė – paramos tinklų trūkumas ir kaip tai veikia prieglobstyje atsidūrusias moteris. Iš mano pokalbių su ukrainiečių pabėgėlėmis tapo akivaizdu, kad paramos trūkumas ir nesugebėjimas susirasti, sukurti paramos tinklo dažnai lemia fizinį ir psichologinį vienišų motinų išsekimą. Sunki priverstinė vienišos motinos dalia kartais priveda prie apsisprendimo grįžti su vaikais atgal į Ukrainą. Nors šią patirtį sunkiau pastebėti, atrodo, kad baimė atsiskirti nuo įprastų paramos tinklų taip pat tampa labai svarbia priežastimi moterims pasilikti su vaikais gimtuosiuose miestuose arba migruotit ik šalies viduje, kur vis dar vyksta apšaudymai, trūkinėja elektros energijos tiekimas, nepakanka pajamų, o žiemos – atšiaurios.

Pabėgėlių paramos tinklų politinė ateitis

Rusijos karinė agresija sukėlė priverstinę migraciją, o Ukrainos vyriausybė nustatė pasienio taisykles, visa tai daro įtaką pradiniam paramos tinklų rezervui, skirtam suvaldyti priverstinės vienišos motinystės sunkumus. Vis dėlto didžiausia rūpinimosi pabėgėliais dalis atitenka moterims: giminaitėms, draugėms, kolegėms ir pažįstamoms. Dėl lyčių ir ekonominės nelygybės, tradicinių lyčių vaidmenų moterys natūraliai tampa globėjomis, atsakingomis už neapmokamą reprodukcinį darbą. Taip yra ir dėl to, kad bėgančios nuo karo moterys yra pripratusios ir prisitaikiusios prie anksčiau sutartų lyčių vaidmenų visuomenėje. Ukrainoje dar prieš karą, kaip ir daugelyje kitų šalių, vyraujantys moterų paramos tinklai stengėsi užlopyti spragas, atsiradusias dėl į pelną orientuotos ekonomikos ir griežto taupymo politikos. Tokios praktikos tęsiasi ir prieglobstyje.

Klasinė ir pajamų nelygybė pabėgėlių galimybes naudotis paramos tinklais veikia paradoksaliai. Turinčios pajamų ir užmezgusios profesinius ryšius užsienyje moterys kitu atveju būtų privilegijuotesnėje padėtyje, nes dažnai iš karto arba gana greitai jos įsikuria atskirame bute ir socialinių išmokų joms nereikia. Nors materialinė jų gyvenimo pusė ir yra geresnė, tačiau atriboja nuo kitų Ukrainos pabėgėlių: jos negyvena kartu stovyklose ir bendrabučiuose, joms nereikia reguliariai lankytis įvairiose socialinių paslaugų įstaigose. Galiausiai jos turi daug mažiau galimybių užmegzti ryšius ir sukurti paramos tinklus. Viena moteris, kuri penkis mėnesius su savo mažamečiu vaiku gyveno stovykloje, o paskui apsigyveno bendrabutyje ir gyveno kartu su kita šeima, sakė, kad jai pasisekė: priešingai nei jos sesuo, kuri apsigyveno atskirame bute, ji galėjo užmegzti ryšius su kitomis ukrainietėmis, kurios padėjo jai rūpintis vaikais. Kita moteris, dirbanti mokslo įstaigoje ir gyvenanti atskirai su sūnumi, atvirai pasakojo, kad jautėsi izoliuota ir neturėjo, kas jai pagelbėtų.

Aprašyti paramos tinklai neabejotinai susiję su kasdieniu solidarumu ir abipuse pagalba. Tačiau šis solidarumas nebūtinai virsta organizuotomis kolektyvinėmis iniciatyvomis socialinės reprodukcijos problemoms ir kartu struktūrinei nelygybei spręsti. Moterų kasdienio solidarumo ir savitarpio paramos tinklai, esantys reprodukcijos sferoje, kuri šiuolaikinėse visuomenėse dirbtinai priklauso privačiai sferai, remiasi „natūralios“ priežiūros darbais, todėl turi tik labai menką politinės mobilizacijos potencialą.

Be to, pabėgėlių paramos tinklai yra fragmentiški ir nepastovūs; jie yra ypatingai pažeidžiami dėl karo ir priverstinės migracijos. Nepaisant to, kartais šie tinklai pasitelkiami Ukrainos pabėgėlių savanorystės ar politinei mobilizacijai, skirtai karui ir jo padariniams įveikti. Tinkluose skelbiama informacija apie protesto renginius, skirtus Ukrainai paremti, arba kolektyvines pastangas, reikalingas humanitarinei ar karinei paramai gauti. Taip šiuo metu pabėgėlių tinklai veikia kaip papildomi tinklai, susitelkę aplink įvairias politines ar į problemą orientuotas iniciatyvas. Kaip šiuos tinklus būtų galima pasitelkti sprendžiant priežiūros paslaugų infrastruktūros problemas politiniu lygmeniu – prieglobstyje arba grįžus į Ukrainą – lieka atviras klausimas.

Tyrimas vykdytas gavus Rosa Luxemburg Stiftung paramą.
Pirmą kartą straipsnis išleistas LEFTEAST portale.

*Iliustracijos – Ukrainos menininkės Maria Oksentiyivna Prymachenko kūriniai. 2022 m. vasario 28 d. Rusijos pajėgos sudegino Ivankivo istorijos ir kraštotyros muziejų, esantį Ukrainos Ivankivo kaime, į šiaurės vakarus nuo Kyivo. Muziejuje buvo saugomi maždaug 25 liaudies dailininkės Marijos Prymačenko (1909-1997) paveikslai; manyta, kad visi paveikslai buvo sunaikinti per gaisrą. Tačiau naujausiais duomenimis, kai kuriuos jos darbus išgelbėjo vienas vietos gyventojas.

1. Iš 7,8 mln. asmenų 4,7 mln. užsiregistravo laikinosios apsaugos arba panašiose nacionalinėse apsaugos sistemose Europoje. Be to, 2,8 mln. yra užsiregistravę Rusijoje ir nuo kelių dešimčių tūkstančių iki daugiau nei šimto tūkstančių įvairiose ES nepriklausančiose šalyse.

2. Jungtinių tautų Pabėgėlių agentūros ataskaitos duomenimis, 0-17 metų vaikai sudaro 35 proc. pabėgėlių namų ūkių.

3. Bakker, Isabella, and Rachel Silvey. „Introduction: Social reproduction and global transformations–from the everyday to the global.“ Beyond states and markets: The challenges of social reproduction (2008): 1-15; Katz, Cindi. „Vagabond capitalism and the necessity of social reproduction.“ Antipode 33.4 (2001): 709-728; Ferguson, Susan, and David McNally. „Capital, Labour-Power, and Gender-Relations: Introduction to the Historical Materialism Edition of Marxism and the Oppression of Women.“ Marxism and the Oppression of Women. London: Brill (2013); Federici, Silvia. „On Primitive Accumulation, Globalization and Reproduction.“ Friktion: Magasin for køn, krop, and kultur (2017); ir kt.

4. Gimenez, Martha E. „Capitalism and the oppression of women: Marx revisited.“ Science & Society (2005): 11-32; Mies, Maria. „Patriarchy and accumulation on a world scale revisited. (Keynote lecture at the Green Economics Institute, Reading, 29 October 2005).“ International Journal of Green Economics 1.3-4 (2007): 268-275; Rioux, Sébastien. „Embodied contradictions: Capitalism, social reproduction and body formation.“ Women’s Studies International Forum. Nr. 48. Pergamon, 2015; ir kt.

5. Dutchak, Oksana. 2018. „Conditions and Sources of Labor Reproduction in Global Supply Chains: the Case of Ukrainian Garment Sector“. Psl. 19-26 In Bulletin of Taras Shevchenko National University of Kyiv. Sociology, # 9.

6. Dutchak, Oksana. 2018. „Crisis, War and Austerity: Devaluation of Female Labor and Retreating of the State“. Rosa Luxemburg Stiftung, Berlin.

7. Dutchak, Oksana, Olena Strelnyk, Olena Tkalich. 2020. „Who cares? Kindergartens in the context of gender inequality“. Center for Social and Labor Research, Kyiv; and Dutchak, Oksana. 2021. „They Will ‘Manage Somehow’: Notes from Ukraine on Care Labor in the Time of the Local and Global Crises“. Psl. 105-112 in Essential Struggles: Pandemic Fronts. LevFem, Friedrich-Ebert-Stiftung, Sofia.

8. Žinoma, Europos priežiūros infrastruktūros politikos kryptys, ištekliai ir pajėgumai yra labai įvairūs. Daugeliu atvejų ukrainietės patenka į Europos priežiūros ir socialines sistemas, kurios veikia kur kas geriau nei prieš karą veikusi Ukrainos sistema. Vis dėlto visais atvejais ukrainietėms paliekama tam tikra reprodukcinio darbo dalis, o jo kiekį lemia griežtos taupymo politikos mastas kiekvienoje šalyje.

9. Priklausomai nuo darbo stažo: jei darbo stažas yra 29 metai ir daugiau, asmuo gali išeiti į pensiją būdamas 60 metų; jei darbo stažas yra 15-19 metų, į pensiją galima išeiti sulaukus 65 metų. Iki 2011 m. pradėtos pensijų reformos pensinis amžius buvo 55 metai moterims ir 60 metų vyrams. Planuojama pensinį amžių toliau ilginti.

10. 2022 m. liepos mėn. duomenimis, Ukrainoje gyveno 10,8 mln. pensininkų. Vidutinė pensija buvo 4437 grivinos (115 eurų). Maždaug 43 % Ukrainos pensininkų gaudavo mažesnę nei 3000 grivinų (78 EUR) pensiją. Moterys vidutiniškai gauna 30 % mažesnes pensijas nei vyrai.