Nesibaigianti kairės agonija

Vis dėlto nesunku pastebėti, kad daugybė žmonių, net ir Lietuvoje, laiko save kairiaisiais – kairioji tapatybė išties paplitusi, tačiau tik kaip bendrų nuostatų ir normų rinkinys, o ne politinis veikimas. Jei kairė dabar tokia meinstryminė, tai kodėl ji tokia silpna, kodėl nuolatos pralaimi? Keletas laikmečio dvasios simptomų gali padėti atsakyti į šiuos klausimus.

Kairysis tropizmas ir metakalba

Vieną iš reiškinių, įžvelgtinų nūdienos kairėje, vadinu kairiuoju tropizmu. (Nepainioti su augalo tropizmo sąvoka gamtos moksluose.) Tropizmas – nuo žodžio „tropas“, reiškiančio retorinę figūrą, žodžių raišką arba kalboje pasikartojantį motyvą, pvz., einamąsias frazes ir klišes. Šiuo atveju kairysis tropizmas nurodo į dominuojančią šiuolaikinės kairės retoriką ir šios šablonus, štampus, špargalkes. 

Pvz., kairiuosiuose tekstuose itin dažnai užsimenama apie „materialias sąlygas“, tačiau jos beveik nuolat lieka neapibrėžtos konkrečiai – „materialios sąlygos“ kaip dar viena savaime suprantamybė. Tą patį galima pasakyti ir apie „pokyčius“ – „sisteminius“, „struktūrinius“, „radikalius“. Dažniausiai tokie tropai puikuojasi tekstų pabaigose, prie to paties pavargusio „Ką daryti?“ GPB jokia išimtis – pakanka pagūglinti, tarkime, „reikia struktūrinių pokyčių gpb“, ir netrukus išsirikiuos kairiojo tropizmo egzemplioriai.

Tai rodo, kad didžiuma kairiųjų tekstų šiandien tėra atkaklus varnelių dėliojimas – anglų kalboje tam yra labai tinkamas terminas box-checking. Tą galima pavadinti ir metarašymu, arba tiesiog kairiąja metakalba – į save pačius nurodančius tekstus, susidedančius iš nuvalkioto ir išsivadėjusio žodyno. Tuščia retorika, skirta patenkinti „kairumo“ normatyvus ir menamą „ideologinę liniją“. Šis nelankstus automatizmas išduoda tai, jog kairysis tropizmas sklandžiai įsuktas į dabartinę kultūrą, pasižyminčią begaline inercija, judančia į niekur.

Kairiojo teksto žanras

Nuspėjamas leksikonas ir nutąsyti lozungai leido susiformuoti kairiajam tekstui, kaip atskiram žanrui su savo gairėmis ir specifika. Sekant intersekcionalumo įtaka, įsitvirtino temos, kurias pageidautinai turi aprėpti kairysis tekstas: feminizmas, LGBT, rasizmas, pabėgėliai, psichikos sveikata, etc. Kartais tekstas reprezentuoja tik kurį nors vieną iš šių elementų, tačiau vis vien vadinamas kairiuoju – vien dėl to, kad rašoma apie marginalizaciją ir diskriminaciją.

Kur kas rečiau kairiojo teksto žanre užsiimama marksistine ir klasine analize – ekonomika juk nuobodu, kur kas smagiau užsiimti kultūra arba atstovavimu kuriai nors paskirai grupei. Sykį teko vieną kairįjį (?) matyti ir girdėti nuoširdžiai sakant, kad kam ten tą Marxą skaityti, kai „tokio storio knygos“ (parodo rankomis). Iškalbinga ir iliustratyvu.

Lengva suabejoti kairiuoju tropizmu persmelkto kairiojo teksto nuoširdumu, ypač jei jis itin užsiciklinęs savuoju „kairumu“ ir „radikalumu“. Kairiojo teksto žanras perša demonstratyvumą, kaip pozą, elementariausią progą ir galimybę saviraiškai. Kairieji tekstai, kaip ir apskritai „kritiniai“ tekstai, jau seniai madingi, geidžiami ir nepavojingi, todėl daug kur nesunku įžvelgti tam tikrą dirbtinumą. Gali visiškai netikėti tuo, ką rašai – kairiajam tekstui nebūtinas kairumas.

Ekologija

Taip pat kairysis tropizmas apima ir isteriją, gąsdinimą, aliarmizmą – ypač kalbant apie ekologiją ir klimatą. Dar viena savita kairiojo teksto kategorija, kurioje jau tapo būtinybe pabrėžti, kad „individualūs veiksmai niekuo nepadės“ – maždaug tokį straipsnio pavadinimą ne taip ir seniai teko perskaityti žurnale „Lūžis“. Neabejotinai geriau nei skiedalai apie tvarumą ir rūšiavimą, tačiau, vėlgi, čia įsijungia kairiojo tropizmo imperatyvas pataikyti į toną ir sudėti reikiamus taškus.

Ekologinis katastrofizmas kairiajame diskurse yra geras pavyzdys, kaip kalbėjimas yra atitrūkęs nuo veiksmo. „Kalbėjimas“ čia reiškia anaiptol ne stiprią teoriją, o beprasmę polemiką ir simbolinius gestus – čia kairė yra tiesiog esatis, kuri neturi rimtos ir lemiamos įtakos įvykių eigai. Tarkime, įsisąmoninimas, kad asmeninio vartojimo pasirinkimai neišgelbės klimato, irgi neišgelbės klimato. Tuomet reikia… sisteminių-struktūrinių pokyčių! Ir taip ad infinitum.

„Bendruomenė“

Kairysis tropizmas čia apima tai, kad problemos įvardijamos, bet ne sprendžiamos – padėtis nuolat aprašinėjama, užsiimama deskriptyvizmu. Be jokios abejonės, kairysis tropizmas, kaip ir kairieji tekstai apskritai, nėra visiškai kalbiškai sustingę, tačiau jų dinamiškumas dažniausiai kasa dar gilesnę duobę. Šiuo atžvilgiu kairieji tekstai neatsispiria tendencijoms ir perima kompulsyvų susitelkimą į žodžius.

Pvz., turbūt pastebėjote, kad populiaru kairiajame tekste vartoti žodį „bendruomenė“ – net ir tada, kai rašoma apie tokią margą, įvairialypę ir vidinių prieštaravimų draskomą visuomenės dalį kaip LGBT. „Bendruomenė“ kairiuosiuose tekstuose pateikiama ne tik kaip vertybė savaime, bet ir kaip raktažodis į kolektyvumą, tad, suprask, į socializmą. 

Vis dėlto „bendruomenė“ labiau atsiduoda ne klasinio solidarumo ir bendros kovos sinonimu, o reakcingu troškimu atkurti „ikimodernią santarvę“. Bendruomeniškumas dažnai fetišizuojamas kaip socialistinis idealas. Kažkada feisbuke teko matyti, kaip kažkas turistiškai seilėjosi, jog, va, šitame name kadaise žmonės gyveno komunos principu, naudojosi bendrais dušais. Tai nėra kairuoliška savaime – kairė, kaip modernybės projektas, neturi bijoti susvetimėjimo.

„Progresyvumas“

Čia labai panašiai, kaip ir su „progresyvumu“ – dar viena įkyria kairiojo tropizmo rakštimi. Visiškai neaišku, kas šiais laikais yra „progresas“ ir į ką nurodo šis terminas. Tarkime, gender įvardžiai ir kitos formalios žaismės nėra joks „žingsnis į priekį“ – priešingai, tai gerokai konservatyvi strategija nieko iš tikrųjų nekeisti. O jei į progresą žvelgsime kaip į istorinį mitą, tai belieka pasakyti tik tai, jog negali būti progresyvus, kai progresas neegzistuoja.

Daugybė tokių „progresyvių“ praktikų atkeliauja iš akademinės terpės. Pvz., filosofas Fredricas Jamesonas yra teigęs, kad didelė dalis postkolonijinių studijų yra bandymas stilizuota kalba maskuoti universalų kapitalizmo „įstatymą“ – išnaudojimą. Taip ieškoma „lokalumo“ ir „autentikos“, kuri ekonomiką nustumia į antrą planą – lygiai tas pats vyksta ir su žodžio „bendruomenė“ akcentavimu, kuomet abstraktūs kolektyvai užgožia klases.

Kalbos dematerializacija ir „žvilgsnis“

Šias tendencijas galima pavadinti kalbos dematerializacija. Kalba vis abstraktesnė, vis neaiškesnė, ir vis labiau nurodanti į nieką. Tą iliustruoja naujasis socialinių tinklų žargonas, kuriame apstu tokios kone ezoterinės terminologijos, kaip „vaibai“, energy arba mood (angl. „nuotaika“). Tokiu neapibrėžtu, nekonkrečiu ir miglotu žodynu lengviau manipuliuoti, jis taip pat atpalaiduoja nuo mąstymo.

Kairioji retorika neišvengia tokio kalbos likimo. Pvz., jau ne sykį tenka pastebėti kur nors sušmėžuojančius junginius, kaip „objektifikuojantis“ arba „egzotizuojantis žvilgsnis“. Jei vien žvilgsnis jau yra „priespauda“, tai ką tada daryti „nusidėjėliui“? Išsilupti akis? Žvilgsnis juk nėra ydingas savaime – kur kas svarbiau tai, kokią socioekonominę padėtį užima žvilgsnio „dalyviai“. Žvilgsnio tropas yra dar vienas atvejis, kai materialų išnaudojimą kairiojoje kalbėsenoje pakeičia kultūrinė „opresija“.

„Toksiškas vyriškumas“ ir „trauma“

Greta to atsiduria kitas šiuolaikinės kairės žaisliukas – „toksiškas vyriškumas“. Prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, tviteryje kažkas parašė, kad čia tik laiko klausimas, kada žiniasklaida šią Putino agresiją pavadins toksišku vyriškumu. Bingo – užteko vos poros dienų. Visko suvertimas maskulinizmui, represuotam seksualumui ir apskritai lyčiai tęsia tą patį ekonominių faktorių ignoravimą: šiuo atveju tiesa yra ta, kad kiekvienas karas yra ekonominis karas.

„Toksiško vyriškumo“ diskursas priklauso liberaliajam nerefleksyvumui, tačiau jis randa savo vietą ir kairėje – tai yra įrodymas, kad nūdien kairiųjų tekstų dažniausiai neatskirsi nuo liberaliosios žiniasklaidos vaitojimo. O pastarasis, jei atkreipsime dėmesį į visokias NARA tinklalaides, yra labai įsikibęs į žodį „trauma“ – čia trauma priskiriama tiek individui, tiek tokiems masyviems reiškiniams, kaip sovietmetis. Todėl ir išplinta tokie absurdiški ir mistiniai deriniai, kaip „kolektyvinė trauma“.

Moralė

Jei negali racionaliai, teoriškai ir istoriškai paaiškinti kažko politiško, apeliacijos į emocijas ir jausmučių suaktyvinimas tampa lengva išeitimi. Ypač parankiausia traumatizuoti tai, kas prieštarauja vyraujančiam naratyvui – Lietuvoje tai, be jokios abejonės, yra tas pats sovietmetis. Tendencingas traumos priskyrimas leidžia iš esmės bet kokį klausimą paversti moraliniu, o tai suteikia mandatą užsiimti moralizavimu. 

Tad moralė čia atribota nuo bet kokios etikos ir sujungta su psichoterapinėmis sąvokomis. Susitelkiama į jausmą ir pojūčius, netrukus randasi ir „empatija“ ar „susitapatinimas su Kitu“. Esu girdėjęs poziciją, kad kairė turėtų daugiau rašyti pasitelkdama asmeninę patirtį ir „aš“, nes taip esą intymiau ir „arčiau žmogaus“. Bandymai šitaip pritraukti skaitytojų dėmesį virsta ne tik autoterapija, bet ir savasties ideologija, kuri būdingesnė romantinei dešinei.

Psichoanalizė ir prieštaros

Psichoanalizė daug kam nepatinka todėl, kad ji atskleidžia, jog nuolatos mėgaujamės skaudžiais dalykais. Tarkime, įvairios šiuolaikinės diagnozės ir sutrikimų taksonomija padeda susikurti tapatybę, kuria mėgaujamasi, todėl stigmatizacija ir marginalizacija kelia pasitenkinimą. Skamba nejautriai, tačiau neįmanoma mąstyti žmogaus psichinės struktūros be tokių prieštarų, kuomet skausmas ir malonumas yra dvi tos pačios monetos pusės.

Kairieji tekstai retai leidžiasi į tokius klausimus. Priešingai: užtenka pažvelgti į Slavojaus Žižeko keliamą kontroversiją, kad suprastume, kokia yra nemažos kairės dalies reakcija į psichoanalizę ir netgi filosofiją apskritai. Kairė „užmiršo“ vieną pamatinių marksizmo elementų – dialektiką. Priešybes kairė atpažįsta nebent tada, kai pastebi „dvejopus standartus“ – džiaugsmingas ir pergalingas jų „demaskavimas“ irgi puikiai įsilieja į kairįjį tropizmą.

***

Ne veltui psichoanalizės teorijoje galima aptikti teiginių, jog iš tikrųjų mes geidžiame, kad niekas nesikeistų. Dėl to, kad galima ir toliau piktintis pasauliu, keikti neteisybę ir taip užsiimti libidine iškrova. Kairįjį tropizmą irgi nesunku įvardyti kaip panašų nusiplovimą, o kairiuosius tekstus – kaip priemonę ir mediumą tą įgyvendinti.

Jei kairįjį tropizmą vertinsime kaip turinio vengiančią formą, tuomet čia labai tinka filosofo Ray Brassiero mintis, kad susitelkimas į formos žaismę gali slėpti konservatyvumą turinio lygmenyje. Taikant mintį kairiesiems tekstams, dėl šios priežasties didelei daliai kairės patinka turėti priešą, kurį ji gali apkaltinti ir ant kurio ji gali išsiloti. Įvairios aktualijos tampa proga paprasčiausiai išsilieti, dar ir gaunant publikaciją su savo vardu.

Rūpesčio kancerogenas

Dabartinė kairė yra silpna, bet ne tik todėl, kad kapitalizmas yra per stiprus, tačiau dar ir dėl to, kad pernelyg lengvai pasiduoda jausmučių šantažui. Jei seniau viešumoje dar buvo diskutuojama, ar empatija yra kairioji vertybė, tai šiandien tokių diskusijų nebėra – empatija, atjauta, o dabar ir rūpestis kažkodėl akimoju sugretinami su kairiąja politika. Būtent rūpesčio tropas yra naujasis kairės vėžys – jau įpratau tai vadinti rūpesčio kancerogenu.

Feisbuke prieš kurį laiką per gana trumpą laikotarpį pasipylė tokie renginių pavadinimai: „Rūpesčio strategijos“, „Rūpesčio protokolas“, „Rūpesčio erdvės“, „Rūpesčio architektūra“, o dabar net ir Gegužės 1-osios piknikas su griliu (vien tai jau memas savaime) buvo pavadintas „Ką reiškia rūpintis vieni kitais?“ Žodis tapo siaubingai nuvalkiotu ir atgrasiu per rekordiškai trumpą laiką.

Tačiau bene pagrindinė „rūpesčio“ žala kairiajam diskursui yra ta, kad šis motyvas paverčia kairę minkšta ir nepavojinga – kairė nukenksminama. Politikoje asmeninių ir afektyvių santykių vertybės nebūtinai yra prasmingos – lygiai taip pat, jei laikai save socialistu, tavo charakterio savybės nebūtinai gali būti atvirumas, jautrumas, bendruomeniškumas ir pan. Numanomas kontrargumentas: sakote, „viskas yra politiška“? Jei viskas yra politiška, tuomet niekas nėra.

Neoliberalizmas

Kažkur teko perskaityti taiklią mintį apie tai, kaip kairė įstrigo rūpesčio spąstuose. Seniau, ypač ekonominės krizės laikais, kairės kritika valdantiesiems buvo nukreipta į rūpesčio nebuvimą ir abejingumą. Tačiau dabar, pandemijos sąlygomis, kai taupymo politika ne tokia gaji, valdantieji save ideologiškai pateisina būtent per rūpestį, arba tai, kas vadinama paternalizmu. Tai tėra dar vienas atvejis, kai opozicinė retorika yra nusavinama galios ir atsukama į priešingą pusę.

Todėl rūpestis ir rūpinimasis nėra kairieji prioritetai – nebent kairė visiškai nori sutapti su esamu režimu. Neretai kaip tik taip ir atrodo, ypač kai kalbame apie šiuolaikinės kairės santykį su neoliberalizmu. Kairieji tekstai dažniausiai apie neoliberalizmą svarsto kaip apie fiksuotą ir nekintančią padėtį. Vis dar visur šmėžuoja tas pats beveidžių korporacijų tropas, ir atrodo, jog esminis didelės kairės dalies priešas vis dar yra kapuose pūvanti Margareta Thatcher.

Esant tokiam sąstingiui, visiškai nieko keisto, kad kairė nepastebi, kaip jos pasipriešinimas (?) jau seniai pardavinėjamas jai atgal. Kartais kairės retorika apskritai išmeta kapitalizmo klausimą ir kalba tik apie neoliberalizmą – tarsi sakytų, kad trokšta kitokio kapitalizmo. Daugeliu atvejų tai būna socialdemokratija arba gerovės valstybės modelis – to siekiantys kairieji nesuvokia, jog tai praeities reliktas. Ši atkūrimo ir atstatymo logika trukdo pamatyti, kad nėra kelio atgal.

Kairės meilė diržoveržiui

Kairysis tropizmas pasiekė tokią stadiją, kad nebežinia, ką reiškia ir pats „socializmas“. Dažnai tai viso labo byloja apie valstybinės politikos reguliuojamą, administruojamą ir vadybinamą kapitalą. Todėl dabartinis „antikapitalizmas“ yra veikiau antineoliberalizmas: bet koks kairės radikalumas yra eliminuotas, nes nebeliko pozicijų, kurios leistų būti radikaliam.

Iš kitos pusės regime dar prastesnę situaciją: kairė ne tik neperžengia neoliberalizmo, bet dar ir įsimylėjo diržoveržį. (Diržoveržiu įprasta vadinti jau minėtą taupymo – austerity – politiką.) Pvz., po 2020 m. Black Lives Matter protestų pradėta pakankamai plačiai kalbėti apie finansavimo policijai sumažinimą. Nesusimąsčius skamba gražiai, tačiau esamomis sąlygomis tai labiau reiškia ne policijos pakeitimą „alternatyviomis institucijomis“ ar „bendruomeniniu saugumu“, o policijos privatizaciją. Viešąją policiją pakeistų privãčios apsaugos tarnybos, ir tiek.

Šis defund the police pavyzdys rodo, kad kairė yra ideologiškai pasiklydusi ir nesusivokianti dabartyje. Galima vėl sugrįžti prie ekologijos: čia nemažai kairiųjų yra pasilikę pusės amžiaus senumo aplinkosaugoje, skelbusioje poreikį stabdyti augimą (degrowth), t. y. mažiau gaminti, mažiau vartoti ir pan. Ne, kairioji ekologija neturi būti asketiška – ji kaip tik turi skatinti industrializaciją ir technologijas, o valstybė turi ne taupyti, bet išlaidauti ir kurti milžinišką infrastruktūrą, reikalingą klimato suvaldymui. Nereikia stabdyti mašinos – reikia ją perimti.

Šeima ir etiketo policija

Panašiai, kaip ir policijos klausimu, nemenka dalis kairės mąsto ir apie šeimą. Vis dar apstu feminizmo, ypač paveikto libertarinės 1968-ųjų gegužės retorikos, kuris siūlo panaikinti šeimos instituciją. Žinoma, tą XIX a. siūlė ir Marxas su Engelsu – o ką daryti dabar? Taip, šeima yra neapmokamo darbo židinys, tačiau šiandien reikalai pasisukę taip, kad šeimos struktūra gali veikti ir kaip atsvara individualizmui bei solidarumo šaltinis. Kaip rašė Michelis Houellebecqas, šeima yra paskutinis barjeras, skiriantis žmogų nuo rinkos.

Kairės kalbėjimas apie policijos, šeimos ir kitų institutų sunaikinimą beveik nuolatos yra ne politekonominis, o sociokultūrinis, dar ir sykiais permiežtas „laisvės“ vaizdiniais. Kitaip tariant, mąstoma paviršutiniškai ir neprisikasant prie išnaudojimo problemos branduolio bei kilmės. Juk dar tas pats Marxas teigė, kad būti radikaliam reiškia perprasti reiškinių šaknis. Nekyla dvejonių, kad lengviau kalbėti apie apraiškas ir estetiką, o ne apie substanciją, bazę ir pamatines prielaidas.

Kaip tik todėl didelę dalį šiandieninės kairės galima pavadinti etiketo policija: užsiimama pavienių žmonių poelgiais, kuriamos taisyklės, kaip galima elgtis ir kaip nedera. Vis ilgėjantis seksualinių santykių ir sutikimo (consent) „kodeksas“ tą idealiai pademonstruoja. Tai labai susiję su vadinamąja atšaukimo kultūra (cancel culture), kaip naujas žemumas pasiekusia politkorektiškumo mutacija. Būtent atšaukimo kultūra yra agresyviai susirūpinusi etiketu, o tai atspindi buržuazinę aistrą dekoracijoms.

Lengvumėlio ideologija

Gyvenant atšaukimo kultūros siautėjimo laikais, nesunku pastebėti, kaip politiką visiškai išstūmė simbolinė manipuliacija arba, rinkodaros terminais tariant, rebrandingas. Viešosios miesto erdvės yra vienas aktualiausių pavyzdžių: griaunami paminklai, trinama istorinė atmintis, viskas renovuojama. (Prisiminkime, kad vienas dažniausiai pasikartojančių „argumentų“ už sovietinių paminklų nukėlimą yra trauma arba tiesiog neigiamos emocijos.)

Tokią atšaukimo elgseną, neretai būdingą ir kairei, vadinu lengvumėlio ideologija: tai yra desperatiškos pastangos iš kasdienio gyvenimo pašalinti įtampą, trikdžius, konfliktus, nepatogius ir nepriimtinus elementus. Kitaip tariant, nesiimti spręsti bėdos, bet nuvyti šalin jos reprezentaciją, išstumti ją iš akiračio, užgniaužti jos egzistavimo faktą. (Ne be reikalo psichoanalizė šią neatlyžtančią varą vadina nirvanos principu.)

Dabartinė kultūra, ypač internetinė, itin vadovaujasi lengvumėlio ideologija. Tai pagrindžia viena tendencija, susijusi su interneto memais. Veikiausiai žinote filmą „Amerikos psichopatas“ (American Psycho), kurio pagrindinis veikėjas Patrickas Batemanas yra turtingas vaikinas, žudantis žmones. Neseniai socialiniuose tinkluose paplito memai, vaizduojantys Batemaną kaip charizmatišką vyriškumo idealą, tačiau ši reprezentacija bemaž visiškai pašalino tiesą, kad veikėjas yra ne tik Volstryto gražuolis, bet ir kraugeriškas žudikas-maniakas.

Prabudeliškumas ir Geri Žmonės

Aptartieji etiketo priežiūros klausimai yra woke kultūros padarinys. Sudėtinga woke išversti į lietuvių kalbą, tačiau aš šį fenomeną praminiau prabudeliškumu: žodis įkomponuoja tiek „prabudimą“, tiek budelio figūrą. Budelio todėl, kad woke veiksena yra paremta troškimu apkaltinti, nubausti, pasmerkti, netgi pašalinti – atšaukti – iš socialinio gyvenimo. Prabudeliškumas veikia kaip pagiežinga inkvizicija, kurią taikliai nusako žodžiai, jog nusidėjėlis nekenčiamas labiau nei pati nuodėmė.

Jei jau religijai artimais terminais, wokeness atitinka tam tikrą moralinį puritonizmą. Šis be perstojo sutinkamas socialinėje medijoje – atkreipkime dėmesį, kiek joje daug paprasčiausio piktinimosi: „Ar jums su tuo viskas ok??“, „Čia tipo normalu?“, „Aš be komentarų“ (*komentuoja*) ir pan. Piktinimasis neatsiejamas nuo reikalavimo – reikalavimo identifikuoti kaltininką, o tai reiškia, kad ir auką, į kurią galima nukreipti buką neapykantą.

Deja, moralizavimas ir piktinimasis jau įsisenėjo kaip kairės litanija. Visuomeniniai klausimai ir politika čia virsta būdais ne tik išsikrauti, bet ir pasijusti Geru Žmogumi. Tai ypač išryškėjo įsižiebus Rusijos ir Ukrainos karui: gausybė pasisakymų ir tekstų šia tema tebuvo šansas save įtvirtinti kaip moralų ir teisingą veikėją. Šitaip Gero Žmogaus aureolė garantuoja pagarbos taškus, kylantį statusą ir besikaupiančius sekėjus ar prenumeratorius.

Mundurplovystė ir taisyklės

„Prabudusio“ Gero Žmogaus rolei nusakyti anglų kalboje yra tinkama sąvoka – virtue signalling. Sąvoka apibrėžia konformistinį ir apsimestinumo kupiną poreikį įsteigti moralinę viršenybę – tokį gestą praminiau mundurplovyste (nuo posakio „plauti mundurą“), nes dažnai atrodo, kad tai darančius varsto kažkokia kaltė. Kaip pavyzdys į galvą netrukus šauna tikrų tikriausias mūsų dienų virusas – pareigingas rėmelių dėliojimas ant profilio nuotraukų.

Tai yra nuolatos atkuriamas savęs patvirtinimas ir įtvirtinimas: šiuolaikinė medija, kaip ir nemažai dabartinės kairės, neatsiejamos nuo narcisizmo. Pastarasis jau seniai tapęs viešpataujančiu kultūros modusu, o woke elgsena atitinka tokį „nušvitimą“, apsėstai siekiantį reguliuoti tarpasmeninius santykius ir dauginti elgesio taisyklių, taip išvengiant sudėtingesnių klausimų apie visuomenės tvarką ir joje užimamas padėtis.  

Teko skaityti hipotezę, kad visas šis prabudeliškumas yra interneto eroje sunykusių socialinių įgūdžių išdava: tam, kad socialinė egzistencija būtų pakeliama, reikia kodifikuoti elementariausią taktą ir savitarpio supratimą – pvz., vėlgi, intymių santykių atveju. Prabudeliai siekia užrašyti nerašytas taisykles. Menkstant gyvam bendravimui ir socialumui, prabudeliai tampa naujaisiais biurokratais, kurių taisyklingas teisuoliškumas anaiptol nelygus tiesai.

Kalba ir kultūra

Priešingai, nei dažnai mėgsta pabrėžti dešinė, wokeness, kaip ir atšaukimo kultūra ar politkorektiškumas, nėra kairės triumfas ir pergalė – tai kairės nuopuolis ir pralaimėjimas. O tiksliau – galutinis kairės ir liberalizmo susiliejimas. (Tai jokiu būdu nereiškia, kad savo vardo verta kairė nebegali egzistuoti.) Tą rodo ir beviltiškas „politinių strategijų“ nukreipimas į kalbą ir kultūrą, kas itin būdinga nevyriausybinėms organizacijoms, o dar labiau – akademijai.

Lygių galimybių deklaracijos, „lyčiai neutrali“ kalba, įvairūs naujadarai kaip latinx, užmojai vis kažką „dekolonizuoti“, apšaukinėjimai „problematiškumu“ ir panašus triukšmas parodo politinę kapituliaciją ir drastišką teorinį nuokrypį nuo marksizmo, materializmo bei klasinių santykių. Taip pat tai atspindi aklą geidulį pasiekti tai, kas neįmanoma – išbraukti smurtą iš kalbos, tačiau kalba yra smurtinga savaime. (Tarp kitko, ar niekada nepagalvojote, kad „kairė“ yra žodžio „rėkia“ anagrama?)

Kaltė

Kitas mėgiamas liberaliosios kairės užsiėmimas yra kultūrinės apropriacijos prikišinėjimas ir matavimasis privilegijomis. Neseniai feisbuke sukosi Europos žemėlapis su skirtingais privilegijų lygmenimis pagal tokias kategorijas, kaip lytis, rasė, etc. Maždaug, „pasitikrink savo privilegiją“. Tai nuveda prie to, ką irgi labai mėgsta nūdienos kairė – kaltę. Tiek mazochistinę savikaltą, tiek sadistinį kitų kaltinimą: skrosk ir mėsinėk sociumą taip, kad rastum kiek įmanoma daugiau būdų kažką apkaltinti.

Kaltės ir atgailos fanatizmą vis primena atmintyje iššokantis klausimas, kuris man sykį buvo užduotas visiškai rimtai: „Ar ok klausyti repo?“ Suprask – šią muziką „išrado“ juodaodžiai, todėl jos klausymas baltajam gali būti problematic. Tai tik dar vienas susitelkimo į skirtumą ir išskirtinumą pavyzdys: solidarumo ir universalizmo idėjas pamina skaldymas, nors ir atseit turint geras intencijas. Šiandien dažniausiai nutinka taip, kad kuo labiau pasisakai už „įtraukumą“ ir „inkliuzyvumą“, tuo labiau užsiimi supriešinimu.

***

Kultūriniai, lingvistiniai ir tapatybiniai klausimai politiškai-ekonomiškai iš esmės nieko nekeičia ir nelemia, todėl jais užsiimti paprasčiausiai patogu. Niekuo nerizikuojama. Galima saugiai murkdytis šiame apsivalymo logikos liūne, kuris problemas ne sprendžia, o išradinėja ir kuria naujas. Vėlgi, žodžiai yra tam tinkamiausias ginklas: svarbiausia suteikti žodžiams ypatingą galią, esą jie ne atspindi problemas, o jas sukelia. 

Vadinasi, reikia vienus žodžius pakeisti kitais, o dar geriau – sukombinuoti naujų. Naujausia mada – westsplaining, skirtas „pamokyti“ ir „paauklėti“ vakariečius, kurie nesupranta rytų europiečių padėties. Tai nėra nepritartina, bet čia įdomesnis pats trendas, atliepiantis internetinį woke žodyną, kuris užkrečia vis daugiau įvairių sferų: toks eksportas nurodo į tai, jog „išsibudinusi“ naujakalbė ir „korektiška“ leksika susiaurina politinio mąstymo ribas. 

Kairysis hobizmas ir išgyvenimo strategija

Straipsniai apie antagonizmą, o po to visi į barą.

Markas Fisheris

Kairįjį tropizmą tematiškai papildo kairysis hobizmas – kairė kaip hobis ir laisvalaikis. Dar daugiau – galime prie to pridėti aktyvizmą, kuris padeda pragyventi. Kairysis hobizmas gyviausiai pasireiškia ten, kur užsiimama žmogaus teisėmis, kapsi fondų pinigai, tauškiama diskusijose ir t. t. Kadangi šiais laikais kairės vaidmuo yra grynai simbolinis ir kairė nemeta absoliučiai jokio iššūkio dabartinei tvarkai, gali lengvai savuoju „kairuoliškumu“ pasidaryti karjerą.

Ne veltui jau gana ilgą laiką yra įsitvirtinusios tokios sąvokos, kaip „akademinė kairė“ arba „kairieji akademikai“. Akademijoje kairė yra institucionalizuota ir, politine prasme, pajungta vegetacijai – tokią būklę praminiau vegetatyviu survivalizmu arba survivalistine vegetacija. Kitaip tariant, kadangi kairė jau seniai nebekelia jokios grėsmės esamam režimui, ji tiesiog neturi ko prarasti ir šioje politinėje dykumoje save išpildo kaip išgyvenimo strategiją.

Marksizmas-karjerizmas

Tad šiandien viena populiariausių kairės ideologinių linijų yra marksizmas-karjerizmas. Apmaudžiausia, kad ši oportunizmu persunkta būklė nekinta jau dešimtmečiais. Ne veltui Houellebecqą vadina pranašišku rašytoju, nes čia vėl tinka jo žodžiai, rašyti prieš ketvirtį amžiaus: „Reikėjo laikytis pozicijos „kairysis humanistas“, tai vienintelis mano šansas laimėti“. 

O kairiuosius hobistus neretai atpažinsi iš „užsisėdimo“ ant kitų kairiųjų. Pvz., ne kartą feisbuke teko skaityti įrašus, kuriuose piktinamasi, kad, vaje, „kur jūs buvote, kai mes protestavome?“, o šalia būtinai bus pridurta kažkas panašaus į „ir dar vadinate save kairiaisiais?“ (Protestai, beje, dažnai būna organizuojami šiokiadieniais, ir dar darbo valandomis.) Kairieji hobistai mąsto pagal tapatybės realizavimo logiką: esi kairysis arba kairioji tik tuomet, kai atitinki kokius nors kriterijus, neva būdingus ir priskirtinus kairumui.

Kritika

Verta prabilti ir apie kitą žodį, mėgiamą segioti kairei – kritiką. Kritika, kaip nuolatinis ir nekintantis kairės būvis, kone privalomoji kairės „savybė“. Jau užsiminta, kad kritiniai tekstai, kaip ir apskritai kairieji tekstai, tapo atskiru industriniu žanru, vertinamu vien todėl, kad, štai, atitinka tam tikrą standartą, pvz., „aštrumo“. Pjaunantis tekstas, oj gerai, oj gerai. Ironiška, tačiau šiandien kandžiausi tekstai yra tie, kurie labiausiai bedančiai.

Čia mes logiškai pakliūvame į užburtą ratą, anglų kalboje gražiai vadinamą catch-22: jei kritika tokia neveiksminga ir apgailėtina, tai kuo kritikos kritika pranašesnė? Taip – tiek kairės kritika, tiek kritika kairei anaiptol neišlipa iš kairiojo tropizmo sąvartyno, bet antrasis variantas bent jau gali pretenduoti į savirefleksyvumą, besimokantį iš klaidų ir besistengiantį žvilgtelėti aukščiau, nei siekia eilinė sufabrikuotų afektų banga žiniasklaidoje.

Žodis „kritika“ paprastai siūlo manyti, kad kritikuojantysis arba kritikuojančioji yra kitoje pusėje, t. y. opozicijoje. Vis dėlto, jei kalbame apie „tinklo visuomenę“, kritika, kaip galimas negatyvumas, yra įtraukiama į tuos pačius mechanizmus, kuriems ji siekia priešintis. (Tas pats pasakytina ir apie ironiją.) Tai ypač taikytina skaitmeninei žiniasklaidai ir socialiniams tinklams, kuomet kritika neretai tik prisideda prie kritikuojamo reiškinio populiarumo, žinomumo ir sėkmės.

„Keisti sistemą iš vidaus“

Kritika jau yra numatyta. Negatyvumas paverčiamas pozityvumu, o atmetimai ir prieštaravimai perversyviai prisideda prie to, kas kritikuojama – būtent taip kapitalizmas ir išlieka. Filosofas Nickas Landas, remdamasis tinklo dinamika, taip mąsto apie bitkoino kriptovaliutą: kairė gali visaip ją niekinti, tačiau tai tik padidina jos viešumą ir matomumą. Todėl net ir aršiausia kairės kritika patenka į nuvalkiotų posakių „bet koks viešumas yra geras viešumas“ ir „bloga reklama irgi reklama“ lauką.

Į kritikos veiksmingumą panaši iliuzija yra ir kairės kartkartėmis išlemenamas „keisti sistemą iš vidaus“. Tokia, dažniausiai reformistinė, retorika primena vieną sostinės gatvės menininko 209 užrašą: „Kaip šaunus jaunikaitis įlindo į sistemą debuggint, o sistema jį suvirškino“. O svarstant apie amžiną kairės kovą su kapitalizmu, turbūt opiausia problema yra ta, kad viską galime laikyti jo vidumi, ir visiškai nebeaišku, kur yra toji sistemos „išorė“, jei apskritai yra.

Dabartinis Dalykas ir hiperpolitika

Slogi, pasyvi ir neįkvepianti šio amžiaus kairės būsena sykiais pavadinama kairiąja melancholija, tačiau beveik visad užmirštama, kad iš melancholijos paprastai nenorima išbristi – melancholija leidžia skųstis, dejuoti, save paversti auka ir mėgautis šiuo palaimingu liūdesiu. O tada ilgesingai lūkuriuoti kito Dabartinio Dalyko (The Current Thing) – taip šiemet internete pašaipiai pradėti vadinti įvykiai, kurie sukelia globalų atgarsį, neišvengiamai sudrebina naujienų srautus ir sukausto dėmesį, todėl į juos inertiškai reaguojama.

Dabartinis Dalykas gali sukurti įspūdį, kad politika yra visur – kokį nors pseudoįvykį aptarinėja visi, todėl ima atrodyti, kad tai išties svarbu. Tarkime, per šiųmetę Oskarų ceremoniją Willui Smithui pliaukštelėjus Chrisui Rockui per žandą, pasaulis trumpam pamiršo karą – pasipylė daugybė analizių, įvairiai interpretuojančių šį poelgį, ką jau bepridurti apie visus kanalus užkemšančius memus.

Tokiam efektui nusakyti itin tinka neseniai istoriko Antono Jägerio apibrėžta hiperpolitikos (hyper-politics) sąvoka, reiškianti politikos sugrįžimą į visuomenę, tačiau ne kolektyvinės kovos, o tarpasmeninių santykių ir moralės klausimų pavidalu. Hiperpolitika žmonių nuosavybės ir galios klausimus iškeičia į klausimus apie tai, kas tie žmonės yra – šitaip klasinė trintis pakeičiama, Jägerio žodžiais, „tapatybių ir moralės koliažu“. Tokia politikos pikselizacija įsiurbia kairę ir ją paskandina niekad neįvykstančioje „kasdienybės revoliucijoje“.

Nuomonių rinka

Kokia yra kairės ateitis? Akivaizdu – sukurti tokią dirbtinio intelekto programą, kuri keps kairiuosius tekstus, o mes galėsime užsiimti prasmingesne veikla. Net nesu tikras, ar čia juokauju, bet tai vis geriau už tą tradicinį receptų siūlymą vien tam, kad šie būtų pasiūlyti, nes „juk reikia vilties“. Viltis šiandien yra liberalų svaja, ir ne be priežasties didžioji dalis to, kas šiandien krikštijama kaire, tėra paprasčiausias liberalizmas, dar ir su šlykščiausiomis dabartmečio charakteristikomis.

Todėl sunku pasakyti, kas ir kur šiandien yra kairė. Labai daug kur sutinkame woke leftizmą-progresyvizmą, kaip marksizmo karikatūrą ir parodiją – tai, kas liko iš kairės. Tokia „kairė“ yra visiškai asimiliuota ir jos niekas nesibaimina. Šis prabudelių sambūris mėgsta ne veikimą, o dalyvavimą. Ir ypač dalyvavimą nuomonių rinkoje: taip vadinu keitimąsi savitiksle komunikacija, ypač nenutrūkstantį postinimą soc. tinkluose, kuris kairėje būna grįstas įsivaizdavimu, jog ši masturbacija yra kažkoks „sąmoningumo kėlimas“.

Nuomonių rinkoje įkalinta #Kairė2022 yra kairumas dėl savęs paties – kairiosios tapatybės savilaiža. (Ne veltui kairė taip mėgsta kates, nors iš tikrųjų kairysis gyvūnas yra šuo, kadangi išreiškia hėgeliškąją pono ir tarno dialektiką – katės, priešingai, yra individualistės ir egoistės.) Stebėdami šią neurotiškai užstrigusią kartotę, vadinamą „kaire“, vienoje pusėje matome karjeristinius smėlio maišus, o kitoje – internete vaidmenimis pasiskirsčiusius lunatikus.

Galia ir lyderiai

Jei rimčiau, tai kairė turi vengti to, kas kažkur buvo pavadinta moraliniu minoritarizmu: užsiėmimu moraline „argumentacija“, užuot kūrus politinį projektą, siekiantį per daugumą įgyti galią. Būtent galią kairė ir „pamiršo“ – šis žodis kairiajame kontekste kartais netgi suskamba kone kaip keiksmažodis ir tabu. O kalbant apie galią, nereikia išradinėti dviračio – tam pajėgiausias politinis instrumentas yra valstybė.

Taip pat kairė neturėtų bijoti „klasinio redukcionizmo“ arba „ekonominio determinizmo“ – žmogus juk, visų pirma, yra ekonominė būtybė, homo economicus. Tačiau tai nereiškia, jog kairė turi leistis į marksizmo-leninizmo arba nostalgiško tankizmo aklavietę, kurioje nuolat vardijamos tos penkios pasaulio „socialistinės“ valstybės, o vietoje argumentų sulaukiame nuorodos į vikipedijos straipsnį List of socialist states. Ši kryptis šiandien yra paspringusi mesianizmo mitu – naiviu tikėjimu, kad vieną dieną ateis „neišvengiama socializmo banga iš Globaliųjų Pietų“.

Išvengdama banalaus autoritarizmo pinklių, kairė neturi atsisakyti politinių autoritetų. Šiandien susiduriame su ūmia lyderystės krize, ir ne tik kairėje. Valdantieji dabar primena patį kapitalizmą: šis niekam nepatinka, bet jo nėra kuo pakeisti. Tarkime, Macronas perrinktas tik tam, kad nebūtų išrinkta Le Pen – tenka rinktis mažesnę, bet katastrofą. Lietuvoje panašiai yra su didžiųjų miestų merais: Šimašius ir Matijošaitis neišmatuojamai susimovę, tačiau neatsiranda naujų politinių figūrų, kurios galėtų išgelbėti miestus nuo šio verslaus valdymo.

Dabartis ir ateitis

Užsimenant apie miestą, kairė neturėtų telktis į tokias apgaulingai šviežias perspektyvas, kaip kairysis municipalizmas, apie kurį rašyta ir GPB. Neoliberalizmas per daugybę metų miesto politiką nuvilko į tą patį dugną, kuriame aptinkame ir kasdienę-asmeninę „politiką“ – tam, kad ji niekuo nepakenktų santvarkai. Jei dar įmanoma nutraukti neoliberalizmą ir kurti atsvarą kapitalui, tai gali įstengti atlikti nebent valstybinio suvereniteto politika – kaip tik ta, kurią sunaikinti buvo pašvęstas globalus neoliberalizmas, politiką atidavęs rinkos „savireguliacijai“.

Galimas daiktas, jog realios galimybės tam jau pasiliko praeityje. Kairė turi nebijoti išlipti iš savęs ir nepabūgti imtis to, ką siūlo dabartis – o ji, kol kas, nesiūlo nieko apčiuopiamo. Dabartinis klimatas visomis prasmėmis yra skurdus kaip niekad – turbūt dar nebūta nedėkingesnio laiko būti kairiuoju. Tikėtina, kad bėgant laikui ir artėjant prie vis rimtesnių iššūkių, kairysis identitetas ir kairioji ideologija nebebus tokie reikšmingi – ateityje gali prireikti išrasti tokias politikos formas, kokios šiandien neįsivaizduojamos.

Racionalus pesimizmas

Stokojant veiksmo, lieka mąstymas. „Nesugebėjimas pakeisti pasaulio gali būti susijęs su nesugebėjimu jo suprasti“, – teigia jau minėtas Brassieras. Išsikvepiant iniciatyvoms ir buksuojant visoms įmanomoms praktikoms, galbūt dera atsigręžti į teoriją ir išnaviguoti kairę anapus malonumo principo, nes tik dėl nepasitenkinimo yra įmanomas mąstymas. 

Refleksyvi, mąsli ir racionali navigacija turi laviruoti tarp naivumo ir cinizmo, o prieš kažko iš tiesų imantis, vertėtų paklausti savęs, ar tai iš tikrųjų suteikia pravartų postūmį, ar motyvai nėra grįsti narcisistiniu impulsu pasirodyti Geru Žmogumi arba prisidėti prie ekspertariato diktatūros. Pastarąjį variantą galima sutraukti į šiuolaikinės kairės formulę: etiketas ir etiketės, tik ne etika.

Filosofas Reza Negarestani yra pateikęs pritartiną laikyseną: racionalų pesimizmą, nepasitikintį dabartiniais metodais, bet neišsižadantį optimizmo dėl ateities galimybių. Negarestani manymu, neįsivaizduodama jokių galimybių ir nemėgindama jų įgyvendinti, žmonija neturi jokios pateisinamos priežasties išlikti kaip rūšis. Todėl belieka atsispirti rezignacijai ir aktyviai lošti. Juk kairė ir taip jau tapusi žaidimu – niekas seniai nebetiki laiminga šio žaidimo pabaiga, tačiau vis tiek žaidžia.

 

 

---

Pagrindinė iliustracija – Georgios Giannopoulos nuotrauka.